FIGŪRINĖS POEZIJOS KLASIFIKACIJA
Nuo Antikos iki pat Naujųjų laikų figūriniu eilėraščiu buvo laikomas lyrinis eiliuotas tekstas, sukomponuotas ir sukonstruotas taip, kad žodžiai sudarytų grafinę figūrą, kuri kartu su žodžiais atliktų ir mimetinę, ir simbolinę funkciją1. Nors figūrinė poezija, kaip ir kitos literatūros formos, kito atliepdama epochų ir estetinių kategorijų transformacijas, jos esmė visada liko ta pati – būti tarpine grandimi tarp poezijos ir meno. Šių laikų mokslininkai figūrinę poeziją dažniausiai traktuoja kaip artificiozinės2 poezijos porūšį ar kaip vieną iš šios poezijos atmainų. Aiškumo dėlei pateiksime vieno žymiausių figūrinės poezijos tyrėjų Ulricho Ernsto klasifikaciją. Jis suskirstė figūrinę poeziją į penkias atmainas (types)3:
1) schematinė/išorinio kontūro, kai iš kūrinio žodžių ar eilučių sudėliojama kokia nors schematizuota figūra (the outline poem). Kaip tokios poezijos pavyzdys pateikiamas graikų poeto Simijaus kūrinys. Jo 12 eilučių chorijambais parašytas tekstas padalintas į dvi simetriškas prozodines dalis: nuo 1 iki 6 eilutės kiekviena iš jų trumpėja po vieną pėdą, o nuo 7 iki 12 – po pėdą ilgėja. Vizualiai šios eilės primena du sparnus ir yra susijusios su mitine kūrinio paskirtimi. Sparnai čia simbolizuoja dievą Erotą, kuris pagal orfikų mokymą tekste vaizduojamas kaip pasaulio demiurgas. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio kūriniai, be vizualinio, turi tik vieną tekstinį lygmenį, t. y. tik vieną įmanomą perskaitymo variantą;
2) tinklelinė/grotelinė, kai tekstas dėliojamas virtualiai langeliais suliniuotame lape, o atskiros išryškintos jo raidės sudaro ir rišlią frazę ar poezijos eilutę(-es), ir figūrą (the grid poem). Tokios poezijos pavyzdys yra Optatiano Porfyrijaus 325 m. hegzametru parašytas 36 eilučių kūrinys, skirtas imperatoriaus Konstantino valdymo dvidešimtmečiui. Pagrindiniame tekste šlovinama imperatoriaus pergalė prieš Licinijų, giriamas jo sūnus Krispas, kviečiama džiaugtis Konstantino valdymu. Tačiau kūrinį sudaro ne tik hegzametro eilutės, bet ir tekste išryškintos atskiros raidės, grafiškai sudarančios palmės medį. Skaitant tik palmės šakose esančius žodžius, susidėlioja atskiras hegzametrinis kūrinys. Išryškinta tekste figūra taip pat nėra atsitiktinė. Šiuo atveju palmė – pergalės simbolis – tarsi vizualiai perteikia pagrindinę kūrinio mintį. Ši figūrinės poezijos atmaina laikoma sudėtingesne, nes galimi bent du, o kartais net keli teksto skaitymo variantai;
3) įaustinio atvaizdo, kai į pagrindinį tekstą tarsi įaudžiamos kokios nors figūros ar paveikslai (the intextual imago-poem). Geriausias tokios poezijos pavyzdys – Hrabano Mauro kūrinys iš ciklo De laudibus sanctae crucis (Šventojo Kryžiaus pašlovinimai). Tai carmen quadratum hegzametrinės eilės, kuriose kai kurios raidės įrašytos skirtingomis spalvomis, o aplink jas įpiešti keturių evangelistų (angelas – Mato, liūtas – Morkaus, jautis – Luko ir erelis – Jono), laikančių lenteles su įrašais, ir Kristaus (jis pavaizduotas viduryje kaip Dievo Avinėlis) simboliai. Vizualiai šie į kūrinio tekstą tarsi „įausti“ jau ne schematizuoti, bet labiau realūs piešiniai sudaro kryžiaus formą. Be to, kiekvienos iš išryškintų figūrų viduje susidėlioja pagrindinį tekstą atliepianti ir su figūros simboliu siejama Šv. Rašto citata. Ši figūrinės poezijos atmaina laikoma dar sudėtingesne nei pirmos dvi, nes kiekvienas kūrinio segmentas (pagrindinis tekstas, „įausto“ teksto frazės, piešiniai, jų išdėstymas ir simbolika) kuria kelis skirtingus teksto perskaitymo ir suvokimo variantus;
4) erdvinė-linijinė, kai teksto eilutės įrašomos į kokią nors vieną ar kelias tarpusavyje sujungtas geometrines figūras (the spatial line-poem). Šiai atmainai priskiriama Karolingų dinastijos valdymo laikotarpiu (VIII–X a.) atsiradusi naujos struktūros poezija, kurios pagrindu tapo kryžiaus, kvadrato, trikampio ir apskritimo figūros. Nors tokio pobūdžio kūriniai dažnai turi tik vieną tekstinį lygmenį, tačiau jo komponavimo technika sudėtingumu nenusileidžia kitoms figūrinės poezijos atmainoms. Pirma, toks kūrinys neturi pažymėtos pradžios – skaitytojas pats turi nuspręsti, kuria kryptimi ir kokia seka jis turėtų dėlioti figūroje įrašytas eilutes. Antra, norėdamas perskaityti tekstą skaitytojas priverstas jį sukioti ir apversti. Be to, kaip tik tokio eilėraščio kompozicija remiasi vienos ar kelių tų pačių raidžių (dažnai jos kaip nors kaligrafiškai išskiriamos) visose eilutėse ar linijų bei figūrų susikirtimo taškuose kartojimu. Pačiu sudėtingiausiu atveju kūrinys konstruojamas taip, kad ta pati raidė atsiduria ir kiekvienos eilutės pradžioje, ir viduryje, ir pabaigoje. Kaip pavyzdį Ernstas pateikia XI a. graduale rastą sudėtingos struktūros kūrinį, sudarytą iš rato su stipinais ir kelių kvadratų, o eiliuotame tekste kartojasi O ir T raidės. Svarbu, kad kertinės raidės pasirenkamos taip pat ne atsitiktinai – jos gali būti kūrinio adresato inicialai ar pagrindinės kūrinio minties simboliai;
5) kubas (the cubus). Ši atmaina tik su tam tikromis išlygomis laikoma figūrinės poezijos porūšiu, nes žodinis kūrinio segmentas gali būti ir neeiliuotas tekstas – tiesiog vardas, frazė ar prozinis sakinys. Tačiau esama ir nemažai eiliuotų tokios formos tekstų. Jų grožis ir sudėtingumas tas, kad kūrinį sudaro griežtai fiksuotas raidžių skaičius – visose kubo kraštinėse jų turi būti tiek pat. Be to, ta pati jį sudaranti frazė skaitoma įvairiausiais būdais: iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, iš viršaus į apačią ir atvirkščiai, kryžmai ar dar kokiu nors kitu būdu. Pagrindinis kubo tikslas – suardyti įprastą ir numanomą skaitymo tvarką. Mat iš raidžių sudėliota mozaika yra tarsi labirintas, turintis galybę grafinių tos pačios frazės skaitymo variantų.
Šį detalų ir tik vieną iš galimų skirstymų pateikiame norėdami parodyti, kad figūrinė poezija, iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip smagus literatūrinis žaidimas, buvo trijų neatsiejamų segmentų rezultatas: sunkaus ir kruopštaus darbo; sudėtingos, puikiai perprastos ir įvaldytos technikos; lakios vaizduotės ir išmonės. Tokia kūryba nebuvo įkandama dar tik poetikos mokslus kremtančiam eiliuotojui, todėl dažnai tapdavo jau patyrusių kūrėjų ambicija, reikalavusia pasitelkti visas žinias, talentą ir išmonę. Po Helėnizmo ir Viduramžių kaip tik Barokas (jei nuošalyje paliksime šiuolaikinę literatūrą ir jos eksperimentus) buvo paskutinė epocha, kurioje figūrinė poezija ir patys įvairiausi jos variantai dar kartą pražydo ir suklestėjo.
FIGŪRINĖ POEZIJA LDK IR RATO FORMOS KŪRINIAI
Palikę nuošalyje labai platų ir įdomų Europos figūrinės poezijos kontekstą, pereikime prie LDK realijų. Lenkijos ir LDK figūrinės poezijos tekstus tyrinėjęs Piotras Rypsonas pabrėžia, kad jie senojoje lenkų literatūroje atsirado XVI–XVII a. sandūroje ir labai greitai išpopuliarėjo. Tam neabejotinos įtakos turėjusios Jėzaus Draugijos mokyklos, kuriose pedagoginiais tikslais buvo renkami ir kaupiami figūrinės poezijos rinkiniai. Vis dėlto spausdintuose ir ypač populiariuose XVI a. pabaigos jėzuitų autorių vadovėliuose informacijos apie figūrinės poezijos struktūrą ar jos pavyzdžių labai maža. Rypsono manymu, tiek mažai teorinių žinių apie figūrinę poeziją todėl, kad XVI–XVII a. sandūroje kūrėjai dažniausiai tik imitavo Antikos ir Viduramžių kūrinius, o tokio pobūdžio tekstų perėmimo ir pritaikymo sistema, taip pat terminologijos korpusas dar nebuvo sukurti. Teoretikai tiesiog nespėjo fiksuoti kuriamos poezijos pokyčių, dėl to išsamiau artificiozinė, taip pat ir figūrinė, poezija buvo aptarta tik XVII a. vidurio ir pabaigos vadovėliuose. Kaip vieną įdomesnių ir retesnių figūrinės poezijos pavyzdžių aptarsime rato formos kūrinius, kuriuos Ernstas priskyrė ketvirtai figūrinės poezijos atmainai.
Išsamiausiai LDK artificiozinę kūrybą tyrusi Eglė Patiejūnienė pateikė ir išanalizavo daugybę įvairaus pobūdžio artificiozinės ir figūrinės kūrybos pavyzdžių, tarp kurių nėra nė vieno rato formos kūrinio. Šis faktas kiek stebina: mat mokslininkai sutaria, kad jėzuitai kūrė daug figūrinės poezijos4. Rypsonas teigia, kad jos komponavimo turėjo būti mokoma kolegijose, ir pasigedo darbų, analizuojančių rankraštinę medžiagą5. Taigi bent iš dalies bandysime šią spragą užpildyti. Pasitelksime du šaltinius – teorinį ir praktinį.
RATAS LDK POETIKOS IR RETORIKOS PASKAITŲ KONSPEKTUOSE
Kaip teorinį šaltinį pasitelksime XVII a. pabaigos nežinomo dėstytojo poetikos paskaitų konspekto6 medžiagą. Šiame rankraštyje randame skyrių apie įvairių sveikinimų komponavimą. Juos siūloma kurti pasitelkiant adresato herbo figūras, iš vardo raidžių modeliuojant akrostichus ir pan. Tarp daugybės skirtingų būdų minimi net trys rato formos pavyzdžiai. Atidžiau pažvelkime į trečią – sudėtingiausią. Kaip šio sudėtingo komponavimo būdo pavyzdys pateikiama šešiasluoksnio rato figūra su ją papildančiais komponentais. Laikantis dėstytojo nurodymų ir skaitant pirmiausia viršutinę, o paskui apatinę apskritimo dalį, iš šešių eleginių distichų sudėliojamos eilės:
Orbita festIvo revehit tibi carmIna in annO,
Oebalio sOles fert sine nube pOlO.
Orbem flAmmifero praecingens vernA corymbO
Orbita PaNchaeo fert tibi doNa solO.
OmnigeNam refluens sortem tibi paNdat OlympO
Orbita et Immenso det resIdere solO.
Omnia dicite „Io“, modulemur carmIne laetO,
Organa laeta sOnent dulcia vOta chorO.
Ortus OlymPiaco radios tibi temPeret ostrO,
Obveniens PhAEbus te beet AEthra solO.
Optima cunctA tuo vitae de[n/]t stAmina saeclO,
Omnigeno Numen det boNa plena bonO.
(Vertimas: Ratas sugrąžina tau [sveikinimo] giesmes kasmetinių švenčių proga [matyt, švenčiant kokį jubiliejų, minint svarbią šventę, o gal įžadų metines, – Ž. N.], / atveža saules be debesų Oibalo7 [t. y. Romos] dangui. / Apjuosęs pasaulį liepsnojančia gebenės šaka, / ratas tau veža pavasario dovanas iš Panchajos8 šalies. / Ratas, grąžindamas visokeriopą sėkmę, teatveria tau Olimpą ir teduoda gyventi beribėse valdose [t. y. galiausiai tenuveda į dangų].
Vìsa šaukite „valio“, pritarkime linksma giesme, / linksmi vargonai sutartinai lai groja skambias maldas. / Patekanti saulė tau spindulius lai nudažo Olimpo purpuru, / į žemę atvykstantis Febas teapdovanoja tave giedra. / Visa, kas geriausia, teduoda tavo amžiui gyvenimo siūlas, / Dievas visokeriopu gėriu teteikia visas įmanomas gėrybes.)
Šią kompoziciją, painią jau vien dėl to, kad kiekviena eilutė turi prasidėti ir baigtis raide O, dar sudėtingesnę daro viduryje distichų papildomai įpinti keturi akrostichai: viršutinėje dalyje du IOANNI (Jonui – numanomam šios kompozicijos adresatui), o apatinėje – du IO PAEAN (valio giesme [Jonui sakau „valio“, jį šlovinu šiomis eilėmis]). Kompozicija užbaigiama pridedant viršutiniame ir apatiniame kaspinuose esančius užrašus, taip pat mažųjų apskritimų įrašus:
Non sistet cursum, nisi binum compleat orbem.
([Ratas] nenustos riedėti, kol neužbaigs dvigubo rato.)
Quaeris, cur monstrum volitans vehit orbita amorem?
Nescit amor tardas, cum vocat hora, moras.
(Klausi, kodėl besisukantis ratas veža meilę-stebuklą?
Meilė neužtrunka, kai šaukia [ateina] valanda.)
Quam bene post orbem hunc volvitur omnis amor!
Diebus augustis currant tibi saecula vecta,
Aeternisque ferant celsum sub sidera factis.
(Kaip gerai po šio rato [ko gero, Kristaus atėjimo, nes viduryje yra jo inicialai] rieda kiekviena meilė! / Atvežti metai tesisuka tau laimingomis dienomis [t. y. tegu būna tau laimingi metai], / ir tegu neša tave, iškilų, link žvaigždynų amžinais darbais.)
Tik tada, kai prie pagrindinio teksto pridedame atskirose figūrose įrašytas eilutes, ima aiškėti šio kūrinio daugiasluoksniškumas. Įmantrūs sveikinimai ir linkėjimai Jonui pasirodo besąs tik pirmasis kūrinio sluoksnis, už kurio slepiasi katalikiškas sielovadinis motyvas, susijęs su Kristaus ir jo tikėjimo pergale. Ratas nenustoja suktis jungdamas dangiškąjį ir žemiškąjį pasaulį, kurio viduryje yra Kristus, jis kaip saulė-Febas apdovanoja žmogų pačiomis brangiausiomis dovanomis. Taip pat galime suprasti, kad kasmet grįžtantis ratas reiškia ir kasmetinę Kristaus Prisikėlimo šventę, per kurią galbūt buvo duodami ar atnaujinami vienuoliški įžadai. Tuomet ir antrame aštuoneilyje minimi dulcia vota (mieli įžadai) gali būti suprantami kaip vienuoliški įžadai, o kūrinio adresatas Jonas – vienuolišką kelią pasirinkęs asmuo. Tad šis, sudėtingiausias iš rankraštyje pateiktų ratų turi ir filosofinę-teologinę dimensiją.
Jėzuitų kolegijos rankraštinio konspekto pavyzdžiai rodo, kad per poetikos ar retorikos paskaitas ne tik buvo mokoma, bet ir pageidaujama kurti įdomesnės, šiuo atveju, rato formos kūrinius. Mokyklose rato forma buvo traktuojama įvairiai. Dažnai formos kitoniškumas buvo suprantamas labiau kaip žaidimas, išmonė, o pats rato formos kūrinys tapdavo galimybe sukelti nuostabą ir susižavėjimą, parodyti savo meistrystę eiliuojant, kitaip sakant, pademonstruoti, kad per paskaitas išmokta to, ko taip siekė jėzuitai – parašyti bet kokį kūrinį bet kokia tema pritaikant bet kokį žanrą ar formą. Tačiau kartais rato formos kūriniuose glūdi ir gilesnė Fortūnos rato simbolikos traktuotė, ir sudėtingoje kompozicijoje užšifruotas filosofinis ar teologinis klodas. Kaip tik toks kūrinys yra mūsų pasirinktame praktiniame teorijos pritaikymo pavyzdyje – studentų asmeninėje kūryboje, arba 1695 m. Kražių rankraštyje9.
ROTA FORTUNAE 1695 M. KRAŽIŲ RANKRAŠTYJE
Kaip jau minėta, rato formos kūrinių LDK spaudiniuose nerasta, jų pavyzdžių yra tik rankraštiniuose poetikos ir retorikos paskaitų konspektuose. Kaip studentai naudojo teorines žinias, pasakyti sunku, nes jų pratybų ar individualios kūrybos rezultatus rodančių rankraštinių kūrinių išlikę labai mažai, o ir likusiuose rato formos kūrinių nėra. Tad Kražių rankraštis, kuriame surašyti originalūs jėzuitų studentų kūriniai, šiame kontekste yra maloni išimtis. Drįstame teigti, kad jame esantis „Fortūnos ratas“ kol kas yra vienintelis (!) žinomas originalus tokio pobūdžio kūrinys LDK. Kaip tik todėl į jį verta pažvelgti atidžiau.
Kalbant apie rankraščio kūrinius, negalima pamiršti keleto svarbių detalių. Pirma – kūriniai sukurti ne šiaip kolegijoje studijavusių studentų, o nostrorum, t. y. jau pasirinkusių gyvenimą Jėzaus Draugijoje. Žinome, kad į Draugiją įstoję jaunuoliai prieš tai būdavo mokęsi poetikos ir retorikos, tačiau iš „savųjų“ reikalauta ypač gero šių mokslų išmanymo. Todėl po noviciato jie metams dar kartą būdavo nukreipiami studijuoti retorikos, kad galutinai įtvirtintų ir įvaldytų visas šio mokslo subtilybes. Paprastai „saviesiems“ buvo paskiriamas ir atskiras mokytojas, kuris dirbo vien su šiais studentais.
1694–1695 m. Kražiuose studijavusiems jėzuitams retoriką dėstė ypač talentingas profesorius Petras Puzina, amžininkų laikytas gabiu vertėju ir poetu. Deja, Puzinos Kražiuose skaitytas retorikos teorijos kursas neišliko, tačiau labai tikėtina, kad rankraštyje surašyti studentų kūriniai atspindi visa, kas buvo dėstyta per paskaitas. Rankraščio struktūra rodo, kad artificiozinė ir figūrinė poezija buvo dėstyta pačioje kurso pabaigoje – ja rankraštis užbaigiamas. Ši dalis pavadinta „LVDI CaMoenaLes statI, festI, VarII, sive lusus multiplicis poeseos semestri votorum religiosorum festo in lucis publicae theatrum ad lucis faustissimae pompam dati per rhetores Crosenses Societatis Iesu“ („Kamenų žaidimai paskelbti, šventiški, įvairūs, arba įvairiopos poezijos žaidimai, surengti pusmetinei įžadų atnaujinimo šventei, Kražių Jėzaus Draugijos retorių viešai per iškilmingos dienos ceremoniją parodyti“). Pavadinime įrašyta, kad šios dalies kūriniai skirti vienuolinių įžadų atnaujinimo progai. Kražių kolegijos historia puslapiuose šis faktas irgi užfiksuotas10. Iš pavadinimo taip pat galime spręsti, kad, ko gero, figūriniai šios rankraščio dalies kūriniai buvo iškabinti ir viešai (kolegijoje, o gal ir bažnyčioje) kaip affixa pagal Ratio studiorum rekomendacijas11. Minėtoje dalyje iš viso buvo 15 (2 yra dingę) skirtingo žanro kūrinių, vadinamųjų lusus – žaidimų. Vienas iš jų ir pavadintas Rota Fortunae.
Šį kūrinį sukomponavęs Urbonas Alshutas (1677–1748) neabejotinai yra vienas iš daugiausia pasiekusių šio retorių kurso studentų. Kaip ir dauguma jėzuitų, jis pradėjo nuo mokymo žemiausioje (infimos) klasėje, paskui dėstė poetiką, retoriką, filosofiją ir teologiją, 1710 m. davė ketvirtuosius įžadus, ėjo įvairias aukštas administracines pareigas. Mirė jis būdamas Rešliaus kolegijos rektorius12. Atrodo, kad kaip tik šiam studentui buvo ypač svarbus Fortūnos įvaizdis ir jo teikiamų metaforinių galimybių gausa. Jo kalba apie Švč. Mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą („Oratio de immaculata Conceptione Beatae Virginis Mariae“) turi moto „Pirmagimė Fortūna“ („Fortuna Primigenia“). Visų aštuonių studentų elegijomis parašytą embleminį ciklą, skirtą šv. Ignaco Lojolos kanonizacijai „Lumina veritatis et affectuum faculae ad exornandum solennem actum canonizationis sancti patris Ignatii paucae et ex immenso eiusdem ignium thesauro depromptae et in calores poeticos deductae a rhetoribus Societatis Iesu“ („Tiesos žiburiai ir kelios dvasinių paskatų skalos, iškilmingam šventojo tėvo Ignaco kanonizavimo aktui pagerbti paimtos iš beribio jo liepsnų [t. y. ištarmių] lobyno ir Jėzaus Draugijos retorių paverstos poetine ugnimi“), užbaigia Alshuto elegija. Jos ikonoje pavaizduotas apskritimas, kurio visi spinduliai sueina į centrą. O lema skelbia, kad kaip visi apskritimo spinduliai susieina jo centre, taip šv. Ignacas savo darbais ir maldomis siekė šlovės Dievui.
Sudėtingiausias techniškai, be abejo, yra paskutinis figūrinis Alshuto kūrinys Rota Fortunae, skirtas vienam iš trijų jėzuitų įžadų – neturtui (paupertas). Jis sudarytas iš hegzametro eilučių, kurios įrašytos 8 rato stipinuose, dar kitos 8 įrašytos pačiame rato apskritime. 17-metis demonstruoja išmonę ne tik kurdamas rišlų kūrinėlio pasakojimą, bet ir sudarydamas pačias įvairiausias akrosticho kombinacijas. Štai pirmose 8 eilutėse matome dvigubą Rota, kurį sudaro: R – paskutinė pirmos eilutės raidė ir pirma antros eilutės, O – paskutinė trečios ir pirma ketvirtos eilutės raidė ir t. t. Maža to, skaitant pirmos eilutės pirmą raidę, po to – antros paskutinę ir t. t. sudėsime žodį Fortunae. Panašiai yra ir su kitomis 8 eilutėmis – tik čia jau turime akroteleutų kombinaciją. Jėzuitų studentas pateikia ne tik kompoziciškai sudėtingą kūrinį ir demonstruoja turtingą artificiozinės poezijos priemonių arsenalą, bet ir, kas ypač būdinga Baroko literatūrai, užmena skaitančiajam mįslę: kokia seka dėlioti rato eilutes, kaip jas skaityti ir suprasti. Neatmesdami kitų galimų variantų, mes vis dėlto renkamės pirmiausia skaityti rato stipinuose esančias, o po to – rate įrašytas eilutes:
Falsa procul cedat Fortuna, facessat et auguR,
Ruderibus tumulata suis veterumque sepulchro.
Rara tuo bene fixa stetit fiducia circO:
Omnia, praecipitante rotam te, saecula cessant.
Volveris et tecum fortunas Numina volvunT.
Tanquam furtivo rapis omnia gurgite, flumen.
Ah! male vita stetit quae te Rhamnusia vitA
Acclivi ducens mortalia tempora calle.
Felix, cui stabili Paupertas credita centrO
Obtigit et votis firmatum reddidit aetheR,
Relligionis amor devota et compede vinxiT.
Tantaleo nequeat sors hunc deiîcere casU.
Vult et amat siccus Gangis decurrere flumeN,
Nusquam plus opifer media quam pauper arenA.
Ah, rota Fortunae Paupertas fausta beataE,
Et mihi Fortuna es, dives quoque ad aethera Flexus
(Vertimas: Apgaulinga Fortūna tolyn teatsitraukia, tepasišalina ir auguras, / palaidotas savo griuvėsiuose ir kape senųjų [amžių]. / Retas pasitikėjimas įsitvirtino ant tavo rato: / visi amžiai tau valdant (ar sukant) ratą praeina. / Sukiesi ir su tavimi dievai suka likimą, / taip kaip upė slaptais verpetais griebi viską. / O, blogai praėjo gyvenimas, nemezidiškas gyvenimas, / vedantis mirtingus laikus stačiu takeliu žemyn.
Laimingas, kuriam Neturtas, esantis nejudančiame centre, / atiteko ir įžadais sustiprintą atidavė dangų. / Tikėjimo meilė pančiais pamaldžiais surišo. / Teneatima likimas šios [meilės] kaip Tantalui, / [kuris] nori ir siekia ištroškęs pasiekti Gango upę, / kuri niekur nėra tokia dosni, kaip vargšė vidury smėlio. / O, laimingos Fortūnos rate, neturte tvirtas, / esi mano likimas, turtingas į dangų kelias.)
Pirmose 8 eilutėse autorius tarsi kalbasi su Fortūna ir liepia jai, pagoniškai lemties deivei, ir augūrui – žyniui, pranašavusiam iš paukščio skrydžio (šiuo atveju jį reikėtų suprasti kaip tarnaujantį Fortūnai), atsitraukti, nes jų galia pasiliko pagoniškoje epochoje. Gal pati Fortūna vis dar tiki, jog tik ji per amžius suks likimo ratą ir nuo jos užgaidų priklausys visų likimas, tačiau gyvenimas, atsiduodant Fortūnos ar, kaip paskutinėse eilutėse įvardyta, Ramnunto deivei – Nemezidei13, nėra prasmingas – jis mirtinguosius veda tik stačiu keliu žemyn. „Žemyn“ tikriausiai turėtume suprasti kaip į Antikos Tartarą ar krikščionių pragarą. Taigi Fortūna jau nebėra visagalė deivė, nuo kurios malonės priklauso žmogus. Pagoniškąją lemties deivę keičia krikščionių tikėjimas, kuris yra tarsi jos priešingybė – tvirtas ir pastovus.
Kitos 8 eilutės skirtos vienam iš trijų pagrindinių vienuoliškų įžadų – neturtui (kiti du – skaistybė ir paklusnumas), o kartu ir laimingą kelią, t. y. Jėzaus Draugiją, pasirinkusiam jaunuoliui. Atnaujindamas šį įžadą jaunasis jėzuitas kalba apie tai, kad nenori patirti Tantalo dalios14, t. y. žemiškos tuštybės ir pagundų, už kurias pelnoma tik bausmė. Eilutes apie Gango upę tikriausiai reikėtų suprasti kaip neturto metaforą: ne gausūs vandenys maitina ir teikia turtų, turtingiausias esi tada, kai jų atsisakai ir pats pasirenki savo likimą – eiti keliu paskui Kristų.
XVII a. figūriniuose kūriniuose, ypač tuose, kuriuos kūrė įvairių vienuolijų atstovai, Fortūnos rato viduryje buvo vaizduojama jau ne pati deivė, o Kristus (dažniausiai jį simbolizuoja monograma IHS). Jaunasis Alshutas, net ir laikydamasis šios koncepcijos, neina jau išmintu keliu, bet ieško naujų raiškos galimybių. Besisukančio nepastovaus gyvenimo centre jis mato ne patį Kristų, bet vieną iš prie jo priartinančių įžadų – neturtą, kuris yra nepajudinama atrama siekiant pagrindinio pasirinkto gyvenimo tikslo.
APIBENDRINIMAS
Klestėjusi Helėnizmo epochoje ir Karolingų dinastijos valdymo laikais, artificiozinė, o kartu ir figūrinė, poezija dar kartą suklestėjo Baroko epochoje, kai XVI–XVII a. pasirodė spausdinti senovės graikų ir Viduramžių kūrėjų rinkiniai su šios poezijos pavyzdžiais, o vienu iš pagrindinių literatūros tikslų tapo ne tik pamokyti bei pradžiuginti, bet ir nustebinti skaitytoją. Kaip tik todėl figūrinė poezija imta plačiai taikyti ir pasaulietinės, ir religinės tematikos kūriniuose.
Viena iš figūrinės poezijos atmainų – rato formos kūriniai. XVII a. kaip tik jie dažniausiai buvo sieti su Fortūnos – nepastovios lemties ir neišvengiamos baigties – tematika. Lietuvoje Fortūnos rato tematika buvo žinoma ir gana populiari, dažnai vartota mažosiose literatūros formose, tačiau figūrinių rato formos kūrinių LDK spaudiniuose kol kas nėra rasta. Vis dėlto apie rato formos kūrinių populiarumą Baroko epochoje liudija išlikę rankraštiniai poetikos ir retorikos paskaitų konspektai. Juose pateikti pavyzdžiai rodo, kad jėzuitų mokyklose buvo mokoma kurti rato formos kūrinius. Ir nors jie dėstytojų buvo aiškinami labiau kaip žaidimas ar pateikiami kaip viena iš galimybių sukelti nuostabą ir susižavėjimą, parodyti savo meistrystę eiliuojant, tačiau kartais rato formos kūriniuose buvo koduojama ir gilesnė su Fortūnos rato simbolika susijusi prasmė, sudėtingoje kompozicijoje užšifruojamas filosofinis ar teologinis klodas.
Kaip tik toks yra 1695 m. Kražių rankraštyje esantis retorikos žinias gilinančio jėzuitų studento Urbono Alshuto kūrinėlis Rota Fortunae. Jis yra savitas ir išsiskiria tokio pobūdžio XVII a. kūrinių kontekste. Pirma, Rota Fortunae pavyzdys iš Kražių rankraščio liudija rato ar apskritimo formos universalumą. Ratas galėjo būti naudojamas kuriant linksmus sveikinimus vardinių ar kita proga, kai svarbiausia buvo stebinti ir žavėti. Tačiau ratas buvo pasitelkiamas ir kuriant rimtesnės, dažniausiai religinės tematikos kūrinius. Tuo atveju, neatmetant nei išradingumo, nei žaismės, ypač svarbus tapdavo kūrinio turinys ir neabejotinai – meditacinis jo sandas. Alshuto kūrinyje išradingai apjungta ir pasaulietinė Fortūnos simbolikos traktuotė, ir religinė-meditacinė plotmė. Antra, Kražių rankraščio Rota Fortunae akivaizdžiai tęsia jėzuitų kultivuotos artificiozinės poezijos tradicijas. Svarbu tai, kad jaunasis kūrėjas ne tik demonstruoja žinias apie figūrinės poezijos kompozicijos galimybes, bet ir ieško naujų raiškos galimybių: nepastovaus gyvenimo centre jis mato ne Fortūną, ne Kristų, o vieną iš prie jo priartinančių įžadų – neturtą. Trečia, Rota Fortunae kompozicija rodo ypatingą jėzuitų dėmesį bet kokiai literatūros formai – vos į 16 eilučių figūrinį kūrinėlį sudedamas didelis kultūrinis ir prasminis, pasaulietinis ir religinis krūvis, atspindintis turtingą LDK literatūros tradiciją.
P. S. Ar nors vienas šių dienų poetas išdrįstų bent jau pabandyti pasukti Fortūnos ratą?
Straipsnis parengtas vykdant LMT 2021–2024 m. mokslininkų grupių projektą „Kražių kolegijos tyrimai: istoriniai ir literatūriniai šaltiniai“ (sut. Nr. S-MIP-21-42).
1 Ulrich Ernst, „The Figured Poem: Towards a Definition of Genre“, in: Visible Language, 1986, t. XX (1), p. 8.
2 Plačiau apie sąvokos „artificiozinė poezija“ atsiradimą ir vartoseną žr. Eglė Patiejūnienė, Brevitas ornata: Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 267–268.
3 Ulrich Ernst, op. cit., p. 13–19.
4 Piotr Rypson, Piramidy, słońca, labirynty: Poezja wizualna w Polsce od XVI do XVIII wieku, Warszawa: Neriton, 2002, p. 70–77.
5 Ibid., p. 70.
6 VUB RS, f. 3, b. 1395. Deja, šio rankraščio antraštinis lapas neišliko, todėl remiamės bibliografų nuomone, kad jis datuotinas XVII–XVIII a. sandūra ir priklauso LDK jėzuitų arealui.
7 Oibalas (Oebalus) – Spartos karalius, taip pat jo palikuonimis vadinamai sabinai. Šiuo atveju tikriausiai reikėtų Oibalą suprasti kaip Romos personifikaciją (juk romėnai pagrobė sabinų dukras ir susilaukė su jomis palikuonių) ir sieti tai su lietuvių kilmės iš romėnų pasakojimais.
8 Pankhaia (Panchaea) – legendinė sala, esanti toli pietuose vandenyne už Arabijos. Joje gyveno graikai, kuriuos ten iš Kretos vos tik užėmęs valdžią atvedė Dzeusas. Sala garsėjo prieskoniais, sidabro ir aukso ištekliais. Šiuo atveju dovanos iš Panchajos tikriausiai reiškia tiek materialines, tiek dvasines vertybes.
9 Paskutiniais metais šis rankraštis įvairiais aspektais jau tyrinėtas ne vieno mokslininko, paskelbtas atskiru leidiniu; žr. 1695 metų Kražių rankraštis, arba metinis retorinės meditacijos derlius, parengė Živilė Nedzinskaitė, Darius Antanavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020.
10 Kražių kolegijos šaltiniai, saugomi Jėzaus Draugijos archyve Romoje, I dalis: 1608–1700 = Fontes collegii Crosensis, qui in archivo Romano Societatis Iesu asservantur, pars I: 1608–1700, parengė Živilė Nedzinskaitė ir Darius Antanavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 386.
11 Ratio atque institutio studiorum Societatis Iesu, Romae: In collegio Romano eiusdem Societatis, 1616, p. 120–121.
12 Urbono Alshuto biograma pateikiama: 1695 metų Kražių rankraštis, arba Metinis retorinės meditacijos derlius, p. LXIX–LXXI.
13 Nemezidė laikyta ne vien keršto bei teisingumo deive, bet ir likimo personifikacija – ji atseikėja kiekvienam pagal nuopelnus. Ypač garsi buvo Ramnunto, Atikos miesto netoli Maratono, Nemezidės šventykla.
14 Tantalas buvo nubaustas kentėti amžiną troškulį, alkį ir baimę, nes neįvertino dievų geranoriškumo ir buvo per daug įžūlus.
