Alvydas Valenta, PRIERAŠAI NEEGZISTUOJANČIOMS „ILIADOS“ IR „ODISĖJOS“ ILIUSTRACIJOMS: Eilėraščiai, Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2020, 88 p., 500 egz.
Dizaineris Rokas Gelažius

Variacijos. Būtent šis žodis pirmiausia ateina į galvą perskaičius Alvydo Valentos poezijos knygą Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms. Lotyniškai variatio reiškia įvairovę ir kitimą, iš jo kilę mokslo (matematikos, lingvistikos) ir menų (šokio, muzikos) terminai, apibūdinantys iš esmės tą patį reiškinį – detalių kismą išliekant tam pačiam pagrindui arba tos pačios temos plėtotę ir interpretaciją. Tačiau iš visų variacijos terminų įdomiausias man pasirodė astronominis – juo vadinamas Mėnulio judėjimo periodinis nuokrypis nuo trajektorijos, kuria jis judėtų, jei būtų veikiamas vien Žemės jėgų. Bet dar yra ir Saulė, dėl kurios trikdžių Mėnulio greitis tai didėja, tai mažėja, todėl Žemės palydovas vis išklysta iš įprasto kelio. Kaip tik šis, astronominis, terminas geriausiai tiktų svarstymams apie naujausią Valentos poezijos knygą.

Apie įmantrų pavadinimą būtų galima kalbėti atskirai ir surengti ta tema literatūrinę-filosofinę diskusiją, tačiau šiuokart sustosiu ties tuo, kad Iliados ir Odisėjos paminėjimas žada vienokį ar kitokį susitikimą su didžiuoju visų poetų pirmtaku. Iš studijų laikų atmenu vienos iš dėstytojų nuolat kartojamą mintį, kad rašyti ką nors po Homero yra kiek beprotiška ir beprasmiška, nes „kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas“ (Dalia Dilytė, Antikinė literatūra, Vilnius: Jošara, 1998, p. 39). Nepaisant to, būriai Kalijopės, Erato ir Polihimnijos garbintojų štai jau daugiau nei du tūkstančius metų atnašauja šioms mūzoms krūtinėje netelpančių ir per kraštus besiliejančių išgyvenimų, jausenų, dramatinių būsenų ir kitas aukas, išlietas žąsies plunksna, pieštuku ar kompiuterio klavišais. Ir, ko gero, kartais net patys sau neprisipažindami, vis žvalgosi į tą pirmąjį, pramynusį kelią į išsvajotąjį Helikoną. Visi nori įkopti į pačią viršūnę, bet pasiekti ją pasiseka tik menkai daliai: vieni sustoja pusiaukelėje, kiti nugarma į bedugnę, treti gi… Kitaip sakant, Homeras traukia kaip magnetas, kažkodėl visiems norisi jį papildyti, perrašyti, pratęsti, pateikti savas epuose minimų įvykių versijas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – paskutiniais dešimtmečiais Lietuvoje pasirodė nemažai romanų, vienaip ar kitaip perpasakojančių ir interpretuojančių Homero kūrinius. Vienuose jų be didesnių išmonių epo siužetas tiesiog atkartojamas (Alessandro Baricco, Homeras. Iliada, Vilnius: Tyto alba, 2008), kituose bandoma ieškoti netikėtų pasakojimo versijų (Colleen McCullough, Giesmė apie Troją, Vilnius: Tyto alba, 2013), treti gi pabrėžia šių ir anų laikų tapatumą, kitaip pateikia epo įvykius ieškodami naujos filosofinės prasmės (Eyvind Johnson, Bangų mūša, Vilnius: Tyto alba, 1997; Margaret Atwood, Penelopiada: Mitas apie Penelopę ir Odisėją, Vilnius: Alma littera, 2008). Panašu, kad šiandien populiarumo rekordus muša amerikiečių rašytoja Madeline Miller, savaip transformuojanti Homero siužetus (Madeline Miller, Achilo giesmė, Vilnius: Tyto alba, 2013; Kirkė, Vilnius: Baltos lankos, 2019). Apie poetus net nekalbu, vien pažvelgus į lietuvių poeziją, Homero pėdsakų rasime pakankamai (pavyzdžiui, Kazio Bradūno, Henriko Radausko, Gintaro Grajausko, Tomo Venclovos kūriniai). Man nepralenkta Homero interpretatorė yra Judita Vaičiūnaitė, neįtikėtinai subtiliai prakalbinusi Iliadoje (ciklas „Kamėjos“) ir Odisėjoje (ciklas „Keturi portretai“) pasirodančias moteris. Tačiau tai vis fragmentai, Homero atgarsiai viename eilėraštyje ar jų cikle.

Šiandien Homero gerbėjų būrį papildo ir šio poezijos rinkinio autorius. Pats jis tvirtina, kad neketinęs atsistoti šalia didžiojo poeto ar prie jo priartėti, norėjęs tik dar kartą perskaityti Homerą, paieškoti jo kūriniuose sąsajų su mūsų laikais (https://naujasis.lrytas.lt/kultura/literatura/2020/11/12/news/alvydas-valenta-jei-jaunysteje-per-dvi-dienas-nieko-neparasydavau-pakildavo-spaudimas–17090158/). Skaityta ir mąstyta ilgai – penkiolika metų (būtų įdomu, kiek Lietuvoje yra žmonių, bent kartą perskaičiusių visą Homerą, o ne santrauką ar ištraukas, mat, kiek teko patirti, abu epus dažniausiai net rimtiems filologams pavyksta įveikti tik kartą gyvenime, tad Valentos išsitarimas, kad skaitė Homerą daugybę kartų, kelia pagarbą ir susižavėjimą). Taigi šį kartą susiduriame su didžiu užmoju ir, ko gero, iššūkiu pačiam sau – parašyti po eilėraštį kiekvienai abiejų epų giesmei. Pats sumanymas vertas pagyrų, tačiau dėl mano pačios sąskaitų su Homeru, svarstymai apie šio sumanymo rezultatą tikrai nepretenduoja į objektyvumą, greičiau – atvirkščiai. Bet apie viską iš eilės.

Rinkinio struktūra atkartoja Iliados ir Odisėjos. Kiekvieną poemą dar III–II a. pr. Kr. pagal graikų abėcėlės raidžių skaičių to meto filologai suskirstė į 24 giesmes. Tad ir Valentos rinkinį sudaro 48 eilėraščiai, pavadinti taip pat, kaip Homero giesmės. Kiekvienas turi epigrafą – eilutę ar jos dalį iš atitinkamos Homero giesmės. Šie epigrafai ir tampa Valentos eilių atspirties tašku, tema variacijoms, kuriose daug galimybių pasireikšti poeto išmonei, vaizduotei ir talentui. Įprasta, kad pirmasis eilėraštis dažniausiai apibrėžia viso rinkinio programą, ji nuskamba ir šiuokart:

Tris tūkstančius metų

pasaulį valdo tie patys siužetai –

karas ir maras,

meilė ir neapykanta.

Tris tūkstančius metų

didvyriai stato ir griauna tvirtoves,

keršija už išvogtas moteris,

o poetai jų šventą pyktį

apgieda nemirtingomis eilėmis. (p. 9)

Šios temos vis atsikartos skirtinguose eilėraščiuose („žmonės labiausiai mėgsta kariauti ir mylėtis“, p. 23), tačiau šiandien pirmoji ir Homero, ir Valentos giesmė įgyja dar kitą atspalvį: pats giesmės pavadinimas „Maras stovykloje. Achilo pyktis“, o ir pasirinktas epigrafas „Vienas prie kito laužai su numirėliais degė stovykloje“ skamba daugiau nei pranašiškai ir aktualiai.

Kelios gijos raudonais siūlais driekiasi per visą rinkinį tarsi laikydamos ir įrėmindamos pagrindinį audinio sąrangos karkasą. Pirmoji jų neleidžia pamiršti, kad visa, kas vaizduojama, tėra teatro scena: „ir tada vaidinimas prasidės iš naujo“ (p. 11), „vaidinimas prasideda visada vienodai“, „uždanga pakyla, / gyvieji paveikslai keičia vienas kitą!“ (p. 12). Taigi šviesos gęsta, vaidinimas prasideda, scenoje – 48 epizodų spektaklis, t. y. kelionė per laiką ir įvykius, blaškantis sąmonės labirintuose, kapstantis dvasios užkaboriuose. Kiekviename iš „gyvųjų paveikslų“ atskleidžiama vis kita tema, įprasminama nauja emocija, apmąstoma žmogiškoji bei dieviškoji būtis ir buitis. Iš istorinio chaoso pamažu dėliojasi asmeninio kosmoso kontūrai. Iš epo ūkanų nyra Homero poemų herojai, perkelti į mūsų pasaulį. Aš tikrai įsivaizduoju jauną karštakošį ir išskirtinai drąsų Diomedą kaip besišypsantį lengvabūdį vokiečių leitenantą, lipantį į tanką („tankų bakai pilni kuro, / atidaryti angarų vartai, / leitenantas Diomedas, / šelmiškai mirktelėjęs pasiliekantiems, / guviai sėdasi prie šarvuotos mašinos vairo / ir paleidžia riaumojantį variklį“, p. 13); įsivaizduoju ir rūstų neperkalbamą Agamemnoną kaip Rusijos armijos maršalą Georgijų Žukovą („negailėjo nei svetimų, nei savų kareivių, / karo dievui jų paaukojo bene pusę milijono, / užtat aplenkė sąjungininkus / ir pirmasis priešo tvirtovėje iškėlė pergalės vėliavą“, p. 19). Sunkiau, bet suprantu, kodėl pagrindiniai Iliados herojai Achilas ir Hektoras dėl dievų užgaidos surengtame spektaklyje vaizduojami kaip katė ir pelė. Juk nesvarbu, kuris kurį nugalės – abiejų likimas tas pat: „Pelinas žino ir katinas žino: / vieno mirtis – kito likimas, / bet vejasi, vaikosi, skubinas, / tarytum padus jiedviem skrudintų. / Nutrenktas dulkėse pelinas guli, / kraukit ir katinui laužą didžiulį!“, p. 36). Taip, pasigedau įdomesnių Homero minimų moterų traktuočių – ryškesnė gal tik Kirkė (p. 55), Penelopė bei Nausikaja ištirpsta ir pasislepia pasakojimo užkaboriuose, o Kalipsė išvis nenusipelno net šmėstelti. Bet (raminu save) juk negali būti Valenta Vaičiūnaite.

Dar viena raudona audinio gija – vis nuskambantys tiesioginiai ir netiesioginiai lietuvių folkloro motyvai. Sutartinė, besikartojančiu dobilio atliepianti Hektoro ir Andromachės atsisveikinimą (p. 14); užkeikimai, kartojami senio Tanato („kad atgal jau nepareitų, / kad visus nešte parneštų, / kad pakalnėje sudėtų, / kad tas kalnas nuolat augtų!“, p. 15), kad augtų dvikovose kritusių kūnų kalnas („nei žmogui užlipti, / nei paukščiui perskristi!“); liaudies daina, įsiterpianti į pasakojimą apie Odisėjo išmaniai padirbintą lovą („Tau, broleli, pastatė naują svirną, / tau paklojo minkštą lovą, / burkū, erškėtynai, / burkū, tu ketinai…“, p. 76). Visi tautosakos intarpai yra šio rinkinio netikėtumas, pulsuojantis gyvybės šaltinis, jungiantis Homero ir mūsų pasaulį.

Ypatingomis prasmių gelmėmis stebina tie eilėraščiai, kuriuose Homero žodis tampa simboliu. Taip kova prie Trojos mūrų atsikartoja įvykiais prie Berlyno sienos, ataidi kultine Pink Floyd daina, skiriančia du pasaulius („Šiapus – mes, / anapus – jie, / tarp mūsų ir jų – / pirmapradis pasaulio principas, / tikroji jo esatis – siena“, p. 21), taip baltasis banginis Mobis Dikas vis plaukioja tarp „tenai ir šičia“, bandydamas surišti šimtmečiais atsikartojančius siužetus, įvykius ar žmonių jausmus (p. 70).

Pirmasis eilėraštis brėžė viso rinkinio idėjinę programą, o paskutinis („Antrąkart numirėlių šalis. Susitaikymas“) tampa visa apibendrinančia išvada, kurio esminis žodis – susitaikymas. Kad „be mūsų, mirtingųjų, peštynių, kivirčų ir karų / begalinis, niekados nesibaigiantis dievų gyvenimas / taptų liūdnas ir neįsivaizduojamai nuobodus“, kad „visa jau yra buvę daugybę kartų, / patirta, išragauta, išbandyta, bet visų blogiausia – tęsis per amžius“, kad „be Homero ir daugybės bevardžių poetų giesmių / nemirtingieji dievai numirtų patys“ (p. 78–79). Susitaikymas su neišvengiamybe, su tuo, kad kiekvienas turi susirasti vietą jam skirtame laike, pasirinkti vaidmenį: būti statistas ar pagrindinis veikėjas, vykdyti įsakymus ar vadovauti, paklusti ar maištauti. Tačiau svarbiausia – būti Homeru sau pačiam, susikurti savo pasaulį, kuris įsilies į amžinybės jūrą.

Taigi Valentos poezijos rinktinė yra tarsi savotiškas pokalbis ar dialogas su Homeru: kartais autorius su juo sutinka, kartais abejoja ar prieštarauja. Atsakydamas pirmajam šių dienų poetas keliauja per epochas, kultūras, knygas, o svarbiausia – kuria savo ženklų ir prasmių pasaulį, kuriam reikalingas raktas. Kiekvienam eilėraščiui savas. Ir ne kiekvienas iš karto atsirakins.

Ir čia jau galėčiau baigti, bet… esu priversta grįžti prie pradžioje minėto Mėnulio judėjimo. Mat kaip tik tada, kai, rodos, perpranti Valentos rinkinio sąrangą ir manaisi žinąs, ko tikėtis toliau, tas dangaus kūnas ima ir išsimuša iš trajektorijos, klastingai lyg žaibu trenkdamas ir skaitantįjį. Pati buvau nutrenkta bent keletą kartų, bet čia įvardysiu tik vieną (o jų būta tikrai gerokai daugiau) mane supurčiusių eilėraščių. Jis skirtas dešimtajai Iliados giesmei „Dolonėja“:

Tyli naktis, šventa naktis,

vien tik žvaigždės nemirksėdamos žiba,

tyli naktis, šventa naktis,

tokią naktį tik eit į žvalgybą!

O žvalgyba, brolau, tai visai ne juokai,

tamsoje reiks matyti, girdėti, gerai atsiminti,

eisi tu, eisiu aš, dar mūsų draugai, 

su mumis – Odisėjas daugmintis.

Ir visai nesvarbu, kad sugrįžtančių mūsų jau niekas nelauks,

kad nei tu, nei aš naujienų svarbių neparnešime,

Odisėjas sugrįš ir parneš,

ir visiems, kas paklaus, pasakys,

kad tėvynę mylėjome labiau mes už gyvenimą. (p. 18)

Kaip pasakytų senovės išminčiai, šis yra puikus pavyzdys, kai žodžių nedaug, o minčiai erdvu. Aukštasis pilotažas, parodantis, kaip netikėtai galima jungti skirtingo lygio tekstus, prasmes, Homero epitetus, ženklus, mintis. Ir nunerti iš to stebėtinai puikų tekstą. Tikiu, kiekvienam šis eilėraštis bus vis apie ką kita, priklausomai nuo turimos patirties ir asmeninės to meto nuotaikos. Banali tiesa, bet net Homerą skaitome visi skirtingai, nors daugybę metų jo giesmės žadina jausmus, verčia susimąstyti ar net mąstyti. Valenta nepretenduoja pateikti savojo Homero skaitymo būdo, tik atgarsius.

Rinkinio pabaigoje skaitytojo dar laukia puikaus Antikos filosofijos ir kultūros žinovo Naglio Kardelio įžvalgos. Prisipažįstu, dėl daugelio jo tekste išsakytų teiginių apie Valentos poeziją tikrai nesutikčiau, diskutuočiau ir karštai ginčyčiausi. Bet kaip tik skirtingas požiūris ir poezijos perskaitymas liudija apie jos kokybę, juk poezija tuo ir nuostabi, kad užrašyta ir išspausdinta ji pradeda gyventi savo gyvenimą, nepaisant to, ką apie ją sakytų pats poetas ar kritikai. Kiekvienam ji atskleis ir parodys tai ir tiek, kiek tuo metu jis gali priimti ar suvokti. Nesu ta, kuri rašinėja knygų paraštėse, bet šį kartą elgiausi tiesiog kaip barbarė – visa knyga pridėliota šauktukų, klaustukų, varnelių, pribraukyta, primarginta pastabų. Palikti prierašų ne tik Homero, bet Valentos eilių paraštėse, esu tikra, norėsis ne vienam. Nes eilės ne tik žavės ar džiugins, bet ir erzins, kartais gal net piktins, bet tikrai neleis nuobodžiauti. Kaip tik todėl kelionė su „prierašais“ man buvo stebėtinai netikėtas pasiskraidymas mėnulio orbita – vis išsimušant iš trajektorijos ir vis nenuspėjamo greičio.