Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Živilė Pabijutaitė (g. 1992) – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantė, tyrinėjanti Aristotelio ir Viduramžių metafiziką, tradicinę ir neklasikinę logiką. Tekstas iš ciklo „Žydiškieji svarstymai“, įgyvendinančio projektą „Kaip būti po Holokausto? Žydiškieji svarstymai apie politiką, etiką ir tapatybę įvairovės pasaulyje“, kurį finansuoja VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“.


Tu esi gyvenimo šaltinis,

tavo šviesoje matome šviesą.

Ps 36, 10–11

 

Šio teksto pabaigoje publikuojamas vieno labiausiai int­riguojančių Viduramžių filosofinių traktatų Fons vitae (Gyvybės šaltinio) fragmento vertimas į lietuvių kalbą. Viduramžių filosofijos istorikai paprastai daugiausia dėmesio skiria to meto krikščioniškoje Europoje vykusiems debatams, kurių pobūdį diktavo tada aktualios teologinės problemos. Fons vitae sukurtas XI a. ir mus yra pasiekęs lotyniška forma, pasirašyta Avicebrono (skirtinguose šaltiniuose dar įvardijamo Avicembronu, Avicenbroliu arba Avencebroliu), ilgą laiką laikyto krikščionių teologu, – tai liudija ir vėlesnis prierašas lotyniško teksto pabaigoje („Parašius šią knygą tebūna garbė ir šlovė Kristui, per kurį užbaigiama tai, kas su Jo vardu pradedama“1). Dėl dieviškosios valios pabrėžimo bei kai kurių kitų jame reiškiamų ir vėliau čia aptarsimų idėjų Fons vitae išties gali atrodyti kaip tipiškas to meto į augustinizmą linkusio scholasto veikalas. Taigi nėra keista, kad Viduramžiais platoniškąją-augustiniškąją liniją palaikę pranciškonai Fons vitae rėmėsi kaip autoritetu, gindami savo pažiūras, o dominikonai su juo polemizavo laikydami Avicebroną dar vienu tarp subtilių teologinių ir metafizinių distinkcijų pasiklydusiu krikščionių filosofu.

Tik kiek daugiau nei prieš pusantro šimtmečio, 1846 m. filosofijos istorikus suglumino atradimas, padėjęs galutinį tašką spekuliacijoms apie Fons vitae autorių. Tais metais Nacionalinėje Prancūzijos bibliotekoje žydų kilmės vokiečių orientalistas Salomonas Munkas (1803–1867) tarp hebrajų kalba parašytų rankraščių aptiko veikalą, sukurtą XIII a. Ispanijos žydų poeto ir filosofo ibn Falakeros, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė tarsi heb­rajiška lotyniškojo Fons vitae santrauka. Tačiau, remiantis paties ibn Falakeros liudijimu, abu pastarieji tekstai – ir hebrajiškas, ir lotyniškas – tesantys vertimai iš arabiškai parašyto originalo. Didžiausią sujudimą filosofų bendruomenėje sukėlė faktas, jog šio arabiško Fons vitae autoriumi čia įvardijamas Saliamonas ibn Gabirolis (1021/1026–1050/1070) – žymus žydų poe­tas, judaizmo išpažinėjams puikiai žinotas už religinio ir pasaulietinio turinio poemas bei giesmes2. Tai leido Munkui padaryti išvadą, jog paslaptingasis Avicebronas tėra kitas, lotynizuotas ibn Gabirolio įvardijimas, ir kad žymusis žydų literatas bei tarp krikščionių teologų populiarus mąstytojas išties buvo tas pats asmuo.

Pažymėtina, kad beveik aštuonis šimtmečius trukusi sumaištis dėl Fons vitae autoriaus neturėtų stebinti: net ir atlikus kruopščią teksto analizę, sunku rasti bent menkiausių užuominų apie jo autoriaus tautinę ar religinę tapatybę. Čia, priešingai nei būtų galima tikėtis, necituojami šventieji judėjų raštai ir jais tiesiogiai nesiremiama, be to, apskritai nepastebima jokia apčiuopiama judaizmo tradicijos įtaka. Ibn Gabirolio gyventu laikotarpiu Fons vitae žydų bendruomenėje laikytas marginaliu tekstu ir, priešingai nei jo poemos, didesnio populiarumo nesusilaukė. Tradiciškai šis veikalas kritikuotas dėl poros priežasčių. Viena jų – jau minėtas Talmudo necitavimas, kurį veikiausiai derėtų laikyti ne keblaus autoriaus santykio su žydų religine tradicija įrodymu, bet stilistiniu pasirinkimu – visoje knygoje apskritai nėra jokių konkrečių citatų (čia, be kelių miglotų nuorodų į Platoną, apsiribojama aptakiomis frazėmis: „Sakoma, kad…“, „Dažnai galvojama, jog…“, „Esama nuomonės…“ ir pan.). Antrasis priekaištas, kurio dažnai sulaukdavo Fons vitae, atrodo itin paradoksaliai turint galvoje jo autoriaus profesiją – skaitytojai skųsdavosi prastu teksto stiliumi, paverčiančiu tekstą neįtikinančiu ir sunkiai skaitomu. Net ir pats teksto vertėjas Jonas Ispanas, itin teigiamai atsiliepęs apie poetinį ibn Gabirolio talentą, Fons vitae laikė prastu literatūriniu kūriniu, pasižyminčiu dirbtine, nenatūralia kalba, pernelyg monotonišku, ištęstu to paties klausimo gvildenimu ir gausiais pasikartojimais.

Nors duomenų apie ibn Gabirolio gyvenimą turime nemažai, skirtinguose šaltiniuose jie pateikiami tokie prieštaringi, kad bendras jo biografijos vaizdas vis tiek išlieka miglotas. Neginčytina, kad jis buvo Ispanijos žydas, gimęs Malagoje ir miręs Valensijoje nesulaukęs senatvės, tačiau šioje vietoje istorikų nuomonės išsiskiria: vienur tvirtinama, kad jis sulaukė vos 24 metų3, kitur – kad spėjo perkopti trisdešimtmetį4, dar kitur – kad beveik sulaukė penkiasdešimties5. Pats save ibn Gabirolis apibūdino kaip fiziškai nepatrauklią būtybę (poemose prisipažįsta, jog yra kamuojamas sudėtingos odos ligos, kuri, kaip manoma šiandien, galėjusi būti paprastoji vilkligė (lupus vulgaris) – skausminga ir pavojinga lėtinė liga, pažeidžianti daugelį audinių ir negydoma galinti smarkiai sudarkyti žmogaus veidą bei kitas kūno vietas), tačiau jo amžininkai beveik visuotinai teigė, kad pagrindinė jo nepatrauklumo priežastis glūdėjo ne išvaizdoje, o charakteryje. Nebūtų klaidinga sakyti, kad išskirtinai sudėtinga filosofo asmenybė – vienas nedaugelio tikrai žinomų biografinių ibn Gabirolio bruožų. Tai, kad filosofas pasižymėjo sunkiai sugyvenamu būdu, neturėtų būti laikoma vien tik jo oponentų prasimanymu, kadangi šį faktą liudija daugiau nei viena mus pasiekusi istorija. Anksti tapęs našlaičiu, ibn Gabirolis imtas globoti vienos įtakingiausių to meto politinių figūrų ir gyveno materialiai aprūpintas, galėdamas pilnai atsidėti lavinimuisi. Kai jo globėjas dėl tuomečių politinių intrigų buvo nužudytas, vos septyniolikos sulaukęs jis netruko patekti į kitas geras rankas – jį globoti apsiėmė Ispanijos žydų poetas ir politinis veikėjas Samuelis Hanagidas, tačiau atrodo, kad dėkingumo jausmas jo globotiniui buvo svetimas: tarp jųdviejų kilus nesutarimams, ibn Gabirolis apie Hanagidą sukūrė ne vieną kandžią poemą. Neatrodo, kad filosofas būtų turėjęs šeimą ar draugų – likusį gyvenimą praleidęs klajodamas, jis tikriausiai buvo nužudytas, tačiau kodėl ir kada, šiandien pasakyti negalime6.

Nepaisant kontroversiško statuso žydų bendruomenėje, krikščioniškoje tradicijoje Fons vitae vertinamas kaip neabejotinai garsiausias ibn Gabirolio darbas. Iš penkių knygų sudarytas kūrinys parašytas dialogo tarp mokytojo ir mokinio forma, ir pagrindinis jo tikslas – visuotinės formos ir visuotinės materijos (lot. forma universalis ir materia universalis) bei jų sąveikos analizė. Čia piešiamą pasaulio vaizdą sudaro trys plotmės, išsemiančios visa, kas tik egzistuoja: 1) dieviškoji esmė arba pirmoji priežastis, 2) materijos ir formos junginiai; 3) kaip tarpininkė tarp pirmųjų dviejų plotmių esanti dieviškoji valia. Kontroversiškiausia veikalo vieta yra antrosios plotmės – iš formos ir materijos susidedančių esinių – aptarimas. Giliau besidomintiems Viduramžių filosofija gerai žinoma lotyniška frazė binarium famosissimum („garsiausioji dvejybė“). Čia turimos galvoje dvi filosofinės doktrinos, Viduramžiais paprastai išpažintos kartu: viena jų – visuotinis, arba universalusis, hilomorfizmas (pažiūra, kad viskas pasaulyje, išskyrus Dievą, yra sudaryta iš materijos ir formos), kita – įsipareigojimas formų daugiui, t. y. galvojimas, kad kiekvienas esinys turi daugiau nei vieną substancinę formą. Abiejų šių doktrinų daugiausia laikėsi augustiniškosios linijos filosofai, tačiau reikia pridurti kad nei jie patys, nei jų kritikai niekaip giliau šių dviejų teorijų nesiejo ir bendras jų įvardijimas yra XX a. filosofijos istorikų išradimas7. Fons vitae už abi šias metafizines pažiūras pateikiamas ne vienas argumentas, įkvėpęs tokius vėlesnius binarium famosissimum šalininkus kaip Dominykas Gundisalinas (kuris, beje, kartu su Jonu Ispanu ir išvertė veikalą į lotynų kalbą), šv. Bonaventūras bei kiti. Toliau – šiek tiek plačiau apie abi jas.

Hilomorfizmas (sen. gr. ὕλη (materija, medžiaga) + μορφή (forma, pavidalas)) – pažiūra, kad visi jusliškai patiriami fiziniai objektai yra formos ir materijos junginiai – siekia dar Aristotelį ir skirtingais pavidalais tebėra išpažįstama iki šių dienų8. Visuotinio hilomorfizmo šalininkai gina kur kas radikalesnę tezę tvirtindami, jog ne tik tokie mums įprasti kasdienio patyrimo objektai kaip šalia namų augantis ąžuolas ar buityje naudojami artefaktai, bet ir apskritai visa sukurtoji tikrovė (kitaip sakant – visa, kas nėra Dievas) yra hilomorfiniai dariniai. Iš pirmo žvilgsnio šokiruojantis teiginys, esą net ir angelai, aristotelinėje-tomistinėje tradicijoje laikyti nuo juslinės plotmės atskirtomis grynosiomis formomis, taip pat ir žmogaus siela turi savąją materiją, visuotinių hilomorfistų sušvelninamas išskiriant keletą materijos atmainų: anot Avicebrono bei jo šalininkų, nereikėtų galvoti, kad žmogaus siela yra medžiagiška ta pačia prasme kaip ir žmogaus kūnas, mat pastarojo materija turinti kitokį, žemesnį ontologinį statusą9. Pagrįstai galėtų kilti klausimas, kam apskritai reikalinga tokia komplikuota metafizinė doktrina, kuri, reikia sutikti, ne tik atrodo intuityviai keistoka, bet kartu su savimi atsineša gausybę papildomų metafizinių distinkcijų (tokių kaip ką tik minėtas materijos skirstymas į rūšis): ar ji geba paaiškinti ką nors daugiau ir geriau nei gebėjo tradicinis aristotelinis hilomorfizmas? Vienas labiausiai Viduramžių filosofams rūpėjusių uždavinių buvo pabrėžti skirtumą tarp Kūrėjo ir kūrinijos, ir tai mėginta padaryti įvairiais būdais. Avicebronas materiją visiems kūriniams priskyrė manydamas, jog skirtumas tarp jų ir jų Kūrėjo glūdi paprastumo, tapatinto su tobulumu, laipsnyje: Dievas, būdamas absoliučiai tobulas, vienintelis yra visiškai vienalytis, neskaidomas į jokias dalis ir todėl negali būti suprantamas kaip hilomorfinis junginys.

Mokymas apie formų daugį paremtas principu, jog visiems esiniams būdingos kelios substancinės formos (beje, ir materijos). Tokio pricipo įvedimas – stipri aristoteliškojo hilomorfizmo modifikacija, mat pastarajame vienos substancinės formos turėjimas laikomas būtina esinio integralumo sąlyga. Viduramžiais pateikta įvairių argumentų už kelių substancinių formų būtinumą, ir vieną originaliausių sugalvojo pranciškonas Viljamas Okamas (1287–1347): anot jo, jei atsisakytume pripažinti, jog greta sielos žmogus turi ir substancinę kūniškumo formą, tai šventųjų palaikų gerbimas taptų beprasmis – kadangi forma yra tai, kas apibrėžia esinio tapatumą, po mirties sielai, Aristotelio sekėjų laikomai vienintele žmogaus substancine forma, palikus kūną, jo nebegalėtume įvardyti kaip priklausančio konkrečiam asmeniui10. Ir formų daugiui, ir visuotiniam hilomorfizmui vėliau griežtai priešinosi dominikonų filosofai. Pavyzdžiui, šv. Tomas laikėsi požiūrio, kad Dievo išskirtinumą kūrinijos atžvilgiu rodo ne tai, jog jame nėra materijos priemaišų, o tai, kad Dievas – vienintelis, kuriame sutampa esmė ir egzistavimas (tai reiškia, kad Dievas egzistuoja pagal apibrėžimą ir, priešingai nei visi kūriniai, privalo būti).

Toliau pateikiama ištrauka – tai pati Fons vitae pabaiga, kurioje – mokytojo ir mokinio pokalbis apie pasaulio sukūrimą ir praktinę visame veikale pateikiamo mokymo paskirtį. Sudėtingos metafizinės sistemos aiškinimas veikale nėra savitikslis: supratę pasaulio ir savo pačių prigimtį, sužinosime ir tai, koks mūsų buvimo šiame pasaulyje tikslas. Jį ibn Gabirolis nusako neoplatoniška maniera ir apibūdina kaip sielos susijungimą su aukštesniuoju pasauliu bei sugrįžimą į visa ko pradą ir šaltinį. Savaime suprantama, pagrindinis iššūkis verčiant ibn Gabirolį yra faktas, jog originalus, arabiškai parašytas tekstas iki mūsų dienų neišliko. Veikalo vertėjai į lotynų kalbą beveik visoms arabiškoms sąvokoms suteikė savą interpretaciją, aiškindami jas per scholastinės filosofijos prizmę – taip arabiškas žodis al-‘unsur, tiesiogiai reiškiantis elementą, sudėtinę kieno nors dalį, čia tampa aristoteliškąja „forma“, al-irâda, reiškiantis ne tik valią, bet ir troškimą – voluntas ir t. t. Kita vertus, būtent tokiu, lotyniškuoju, pavidalu veikalas buvo plačiausiai skaitomas ir cituojamas nuo pat XII a.11 Todėl net ir sutinkant, kad lotyniška Fons vitae versija, iš kurios ir versta ši ištrauka, nėra pati autentiškiausia, ji neabejotinai buvo kultūriškai reikšmingiausia ne tik Viduramžiais, bet ir kur kas vėliau.


 

Gyvybės šaltinis

Avencebrolis

Publikuojamas fragmentas (Fons vitae, V, 41–44) verstas iš: Avencebrolis (ibn Gebirol), Fons vitae ex Arabico in Latinum translatus ab Iohanne Hispano et Dominico Gundissalino, Ex codicibus Parisinis, Amploniano, Columbino, Primum edidit Clemens Baeumker, Monasterii 1895, Formis Aschendorffianis.

MOKINYS: Pirma kalbėdamas pasaulio sukūrimą prilyginai vandens išsiliejimui iš šaltinio ir pavidalo atsispindėjimui veidrodyje. Galbūt jis panašus į dar ką nors?

MOKYTOJAS: Kūrimas prilyginamas žmogaus ištariamam žodžiui, nes tada, kai jis žodį ištaria, pastarojo forma ir prasmė yra įspaudžiami į girdinčiojo klausą ir suvokimą. Atsižvelgiant į šį panašumą sakoma, kad iškilusis ir šventasis Kūrėjas ištarė žodį ir jo prasmė buvo įspausta į materijos esmę, kuri tą prasmę išlaikė – juk sukurtoji forma buvo įspausta materijoje ir joje atvaizduota.

MOKINYS: Paaiškink šį palyginimą ir susiek jį su ankstesniuoju.

MOKYTOJAS: Garsas yra panašus į bendrąją materiją (materia universalis) – juk jis, būdamas bendrąja materija, teikia pagrindą visiems paskiriems skambesiams, tokiems kaip tonai, virpesiai, intervalai. Ši forma atsiveria per išgirsto žodžio formą ir yra skaidoma į paskirąsias, glūdinčias pavienėse paskirose materijose. Sakydamas „paskirosios formos“ turiu galvoje virpesius, „paskiros materijos“ – tonus, o slaptoji forma (forma occulta) yra prasmė to, ką žymi žodis.

MOKINYS: O į ką panašus kūrimas?

MOKYTOJAS: Į kalbą, mat kai ją pasitelkus ištariamas žodis, būtį įgyja materija, teikianti pagrindą matomai ir slaptajai žodžio formai (t. y. žymimai sąvokai), o kartu ir jųdviejų egzistavimui.

MOKINYS: Ar šis pavyzdys ir tai, ką jis aiškina, yra kaip nors susiję?

MOKYTOJAS: Jie yra susiję tuo atžvilgiu, jog abiejų dalykų būčiai ir egzistavimui reikalingas jų kūrėjas.

MOKINYS: Remiantis viskuo, ką pasakei anksčiau, man tapo aišku, jog visoje kūrinijoje esama vien tik formos ir materijos. Be to, supratau, kas yra bendroji materija ir bendroji forma. Taip pat man pasidarė akivaizdu, kad judėjimas yra veikla, kylanti iš valios, ir kad valia – tai visa persmelkianti dieviškoji geba, visame kame pasklidusi taip, kaip šviesa pasklinda ore, siela – kūne, o protas – sieloje. Taigi patark man, ko paklausti turėčiau dabar.

MOKYTOJAS: Tik nemanyk, kad materijos ir formos pažinimo tau pakaks visose srityse – palauk, neskubėk ir visada stenkis suvokti visa ko (tai yra bendrosios materijos ir bendrosios formos, atskirtų viena nuo kitos) esmę, taip pat tai, kokiu būdu formoje reiškiasi įvairovė, kaip ji besąlygiškai išnyra ir susilieja su materija bei persmelkia visas substancijas pagal jų tvarką. Kuo tiksliausiai skirk materiją nuo formos, formą – nuo valios, o valią – nuo savojo proto virpesių. Kai būsi šitai įvykdęs, tavo siela bus apvalyta, o suvokimas – nuskaid­rintas, ir tada jis įžengs į proto karalystę. Tą akimirką suvoksi materijos ir formos visuotinumą ir materija su visomis joje glūdinčiomis formomis tau bus tarsi prieš tave atskleista knyga, o pats, pasitelkdamas protą, tapsi joje esančių atvaizdų stebėtoju, savuoju intelektu suvoksi jos pavidalus ir tada vilsiesi, kad galėtumei pasiekti žinojimą to, kas esti dar toliau.

MOKINYS: O kas esti dar toliau?

MOKYTOJAS: Priežastis, dėl kurios būva visa, kas tik yra. Toks pažinimas susijęs su dieviškąja plotme, kuri yra neaprėpiama visuma. Viskas, kas yra žemiau šios plotmės, lyginant su ja yra visiškai menka.

MOKINYS: Kokiu keliu pasiekiamas šis kilniausias žinojimas?

MOKYTOJAS: Yra du būdai pasiekti šį pažinimą. Vienas jų – pažįstant valią pagal tai, kaip ji persmelkia visą materiją ir formą, kitas – pažįstant valią, sujungiančią materiją ir formą. Tai – aukščiausioji galia, neturinti nieko bendra su materija ir forma. O pasiekti šį pažinimą – tiek, kiek jis nėra susijęs su materija ir forma – galėsi susiturėdamas nuo to, kas susiję su materija ir forma, ir, išlaikydamas pastarąją dorybę, be paliovos, laipsniškai kildamas tol, kol pasieksi jos pradą ir šaltinį.

MOKINYS: Kokių vaisių pasieksime šiomis pastangomis?

MOKYTOJAS: Išsivadavimą nuo mirties bei sąjungą su gyvybės šaltiniu (fons vitae).

MOKINYS: Kas padės išpildyti šį kilnų lūkestį?

MOKYTOJAS: Pirma, buvimas atskirtam nuo juslinių dalykų ir susisaistymas su tuo, kas suvokiama protu, be to, visa ko patikėjimas gėrio Teikėjui – kai būsi šitai įvykdęs, Jis tave sergės ir bus tau dosnus, kaip Jam ir pritinka. Amen.

Užbaigtas penktasis traktatas apie bendrąją materiją ir bendrąją formą, ir, jį pabaigus, su Dievo pagalba ir gailestingumu taip pat užbaigta visa knyga.

PABAIGA

Parašius šią knygą tebūna garbė ir šlovė Kristui,

Per kurį užbaigiama tai, kas su Jo vardu pradedama.

Jonas Ispanas ją išvertė

Iš arabų kalbos, taip pat padedant Dominykui12.

 

 

 

 

 

1 Fons vitae, V, 48.

2 Garsiausia ibn Gabirolio poema – 900 eilučių Karališkoji karūna (Keter Malchut), aprašanti žmogaus susitikimą su Dievu ir pasaulį kaip Dievo kūrinį. Ši ir kitos ibn Gabirolio poemos dabar vertinamos kaip tuometinis avangardas – jos pasižymėjo neįprasta, sudėtinga struktūra ir estetiniu požiūriu buvo vertinamos net didžiausių idėjinių ibn Gabirolio priešų.

3 Žr. Julius Guttman, Philosophies of Judaism: A History of Jewish Philosophy from Biblical Times to Franz Rosenzweig, New York: Scho­cken Books, 1973. Guttmanas spėja ibn Gabirolį gimus 1026 m., mirus – 1050 m. Guttmanas bene smarkiausiai iš visų filosofijos istorikų sutrumpino filosofo gyvenimo trukmę: remiantis juo, turėtume manyti, kad visus filosofinius kūrinius bei religines ir pasaulietines poemas ibn Gabirolis rašė itin didžiuliu tempu ir labai jauno amžiaus.

4 1021/2 – 1057/8 – dažniausiai įvairiose enciklopedijose ir įvaduose nurodomos ibn Gabirolio gimimo ir mirties datos (pvz., Colette Sirat, A History of Jewish Philosophy in the Middle Ages, Cambridge: Cam­bridge University Press, 1985).

5 Taip galvojo Juozapas ibn Cadikas, Viduramžių filosofas, taip pat Ispanijos žydas, gyvenęs šimtmečiu vėliau už ibn Gabirolį – jis pastarojo mirties data laiko 1070 m. Iš šiuolaikinių istorikų šią nuomonę palaiko: Israel Davidson, Selected Religious Poems of Solomon ibn Gabirol, translated by Israel Zangwill, (ser. Schiff Library of Jewish Classics), Philadelphia: JPS, 1924.

6 Esama bent dviejų skirtingų versijų apie ibn Gabirolio mirtį, abi jos – daugiau legendos nei faktais paremti pasakojimai. Pagal vieną jų, filosofas buvęs nužudytas arabų raitelio, pagal kitą – musulmonų poeto, jam pavydėjusio literatūrinio talento.

7 Pirmą kartą aptariama prasme frazė binarium famosissimum aptinkama 1946 m. (Daniel Callus, „Introduction of Aristotelian Learning to Oxford“, in: Proceedings of the British Academy, 1946, t. 29, p. 229–281), vėliau ją vartojo ir Étienne‘as Gilsonas (Étienne Gilson, History of Christian Philosophy in the Middle Ages, New York: Random House, 1955), teigdamas, kad vienas Tomo Akviniečio filosofijos bruožų – tai „griežta binarium famosissimum eliminacija“ (Ibid., p. 377). Tai, ar esama gilesnio, konceptualaus ryšio tarp visuotinio hilomorfizmo ir formų daugio doktrinų (t. y. ar vienos jų laikymasis tiesiogiai veda į įsipareigojimą kitai), yra atskiros diskusijos reikalaujantis klausimas; plačiau apie tai žr. Paul Vincent Spade, „Binarium Famosissimum“, in: The Stanford Encyclopedia of Philosophy, Edward N. Zalta (ed.), 2008, in: https://plato.stanford.edu/archives/fall2008/entries/binarium.

8 Skirtingos hilomorfizmo atmainos šiuolaikinėje metafizikoje ginamos: Kit Fine, „Things and Their Parts“, in: Midwest Studies in Philoso­phy, 1999, t. 23, p. 61–74; David S. Oderberg, Real Essentialism, New York and London: Routledge, 2007; Kathryn Koslicki, The Structure of Objects, Oxford: Oxford University Press, 2008 ir kt.

9 Fons vitae ibn Gabirolis skiria net penkis materijos tipus: dirbtinį konkretųjį (particularis artificialis), gamtinį konkretųjį (particularis naturalis), gamtinį bendrąjį (universalis naturalis), dangiškąjį (caelestis) ir visuotinę materiją, esančią visų kitų materijų pagrindu (Fons vitae, I, 17).

10 Quodlibet II, quaest. 11, prob. 2 („Ar juslinė siela ir kūniškumo forma pasižymi realiu skirtumu gyvuliuose ir žmonėse? […] Įrodinėju konk­rečiai apie žmogų – jei kūniškumas žmoguje nesiskirtų nuo juslinės sielos, tai palaidotas Kristaus kūnas niekada nebūtų buvęs žmogiškosios prigimties Kristuje dalis, taip pat būdamas gyvas ir jau numiręs tai nebūtų buvęs tas pats kūnas, be to, jam, esančiam kape, nebūtų buvęs priskirtas dieviškumas (nebent priėmus naujas prielaidas), o tai atrodo nesąmonė. Tokiu atveju panašiai gyvų ir jau mirusių šventųjų kūnai nebūtų tie patys ir iš to išeina, kad jų nereikėtų gerbti kaip šventųjų, kadangi jie būtent tų kūnų niekada neturėjo. Taigi su Bažnyčios mokymu labiau dera teiginys, jog tarp juslinės sielos ir kūniškumo formų egzistuoja skirtumas, o ne vienovė“ (vertimas mano, – Ž. P.)).

11 Į hebrajų kalbą veikalas buvo išverstas tik 1926 m. – žinoma, versta iš lotynų kalbos.

12 Čia turimas galvoje XII a. filosofas ir vertėjas Dominykas Gundisalinas (lot. Dominicus Gundissalinus, ~1115 – po 1190), gyvenęs ir veikęs Tolede. Be ibn Gabirolio Fons vitae, Gundisalino iš arabų kalbos į lotynų verstų veikalų sąraše yra ir Avicenos Liber de philosophia prima bei De anima, ir Al Gazalio Summa theoricae philosophiae.