Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Solas LeWittas. Be pavadinimo. 2002. Mūras. 300 × 230 × 350 Ø

„Arte in memoria“ („Menas atmintyje“) – šiuolaikinio meno bienalė, vykstanti Senosios Ostijos (Ostia Antica) sinagogos griuvėsiuose. Pirmą kartą bienalė buvo surengta 2002 m. Nuo to laiko ji vyko 11 kartų, įtraukė 53 menininkus. Archeologijos parkui bienalės dalyviai padovanojo 12 kūrinių, suteikdami pradžią šiuolaikinio meno muziejui po atviru dangumi archeologinėje aplinkoje. „Arte in memoria“ – pirmoji šiuolaikinio meno iniciatyva Europos sinagogose, susiejusi šiuolaikinį meną ir archeologinių kasinėjimų erdvę. 

Ostijos sinagoga išsaugojo, tiksliau, atgavo savo pirminę, t. y. maldos vietos funkciją. Nuo suradimo 1961 iki 2002 m., kai buvo pradėtas „Arte in memoria“ projektas, ji buvo ir tebėra kartais naudojama religinėms apeigoms, pavyzdžiui, vestuvėms ir bar micva šventėms. Šią sinagogą galima vadinti hibridine, daugiafunkcine erdve: ne tik religine, bet ir menine, o taip pat paminklu praeičiai, svarbiu istoriniu ir archeologiniu prisiminimu, patvirtinimu, kad sinagogos, išskyrus jas identifikuojančius skiriamuosius bruožus, neturi bendro architektūrinio stiliaus, bet yra suformuotos aplinkos. Tai aktuali tapatybės ir dialogo pamoka. Juk paversti sinagogą kultūros vieta kartu reiškia atiduoti pagarbą jos pirminei paskirčiai būti studijų vieta, ką aiškiai nurodo kitas jos pavadinimas schola.

NAUJA AUDITORIJA

Kokia prasmė kviesti šiuolaikinius menininkus eksponuoti savo kūrinius archeologinių kasinėjimų vietoje ir juo labiau sinagogoje? Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad sinagoga, kad ir kaip ji būtų naudojama, jokiu būdu nėra neutrali vieta. Tradiciškai tai yra judaizmo religinio ir kultūrinio gyvenimo centras, joje saugomos Knygos, čia žmonės rinkdavosi ir tebesirenka tragiškais ir šventiniais laikotarpiais. Todėl paroda sinagogoje negali būti neutrali ar indiferentiška. Tokiu metu, kai tarptautinė padėtis bendrai ir padėtis Artimuosiuose Rytuose vis aštrėja, o sinagogos tampa pagrindiniu vandalizmo taikiniu, kai kurie menininkai, kurių, laimei, nedaug, mano, kad eksponuodami savo kūrinius sinagogoje, demonstruoja savo politines pažiūras. Atverdami sinagogas šiuolaikiniam menui, taigi kalbėjimo įvairovei ir laisvei, patvirtiname, kad atmintis ir kultūra yra geriausias netolerancijos ir rasizmo priešnuodis. Tiksliau tariant, konkrečiai vietai kuriančių šiuolaikinių menininkų pasirinkimas tiesiogiai susieja istoriją ir atmintį, šiuolaikinį meną ir meno istoriją, kūrinį ir vietą. Atmintis yra individuali ir fragmentiška, tad istorijos interpretacija iš dabarties pozicijų ir jos mechanizmas veikia taip pat, kaip kitų laikų mene ir architektūroje: praeitis skaitoma kritiškai ne siekiant ją sekėjiškai atkartoti, bet su šiuolaikišku jautrumu interpretuoti jos pamoką.

Istorija siekia tiksliai atkurti praeitį, rūpestingai užpildyti spragas, ieško įrodymų, gausina sąsajas ir detales, o atmintis yra selektyvi, fragmentiška, nesusisteminta, jos jungtys laisvos, nepaiso nuoseklumo ir chronologijos. Kitaip sakant, atmintis yra istoriškai netiksli. Šiuolaikiniai įvykiai interpretuojami per praeities prizmę, o dabarties prizmė atgaivina ir pagyvina praeities įvykius. Meno kūrinys, kaip ir atmintis, nepretenduoja į istorijos tikslus. Jį tenkina jo fragmentiškumas. Jis yra trumpo sujungimo su nutolusia erdve ir laiku pėdsakas, jis dalinis ir problemiškas, jis žvelgia į mirusiuosius, kad kalbėtųsi su gyvaisiais. Pasak Walterio Benjamino, „vienas vektorius eina iš praeities į dabartį ir nurodo į pirmtakus, o kitas – iš dabarties į praeitį, kad šių pirmtakų revoliucingumas išsipildytų dabartyje“. Menininkas Jannis Kounellis manė, kad „meno kūrinys gali egzistuoti tik jeigu jis kyla iš istorinės būtinybės, bet gimsta kaip dabarties kalba“, ir patikslino: „Fragmentuose (emociniuose ir formaliuose) ieškau išsklaidytos istorijos. Ieškau vienovės, nors sunkiai suvokiamos, utopinės, neįmanomos, todėl
dramatiškos“.

2002 m., kai prasidėjo „Arte in memoria“, Atminties diena dar nebuvo pradėta minėti1, tačiau labai greitai išryškėjo su tuo susijusios bėdos: į vieną dieną sutelktų ir daugiausia žydams skirtų renginių perteklius, skubotas mokinių ruošimas, polinkis į iškilmingumą ir teatralizaciją, liudijimų persvara istorinių žinių nenaudai. Ostijos projektas išvengia šių trūkumų: jis skirtas neprofesionalų, pirmiausia, menininkų, bendruomenei, diskretiškas ir nuošalus, reikalaujantis ilgo pasiruošimo, paliekantis pėdsaką archeologinių kasinėjimų vietoje iš menininkų dovanotų kūrinių formuojamame šiuolaikinio meno muziejuje. Sumanymo tikslas – atgaivinti istoriniu, meniniu ir simboliniu požiūriu svarbią vietą, patikint ją ne tiesioginiams paveldėtojams, o menininkams, kurie galėtų ją pasisavinti, apgyvendindami savo originaliomis vizijomis. Nors projekto pavadinimas susijęs su atmintimi, o paroda atidaroma sausį maždaug per Atminties dieną, menininkų prašoma kurti ne teminius kūrinius, skirtus prisiminti praeities ar dabarties tragedijas, o reaguoti į vietą, į jos poveikį. Vienintelė jiems keliama sąlyga – iš anksto apsilankyti Ostijos sinagogoje ir sukurti originalų kūrinį.

VIETA

Sinagoga buvo surasta atsitiktinai, tiesiant greitkelį tarp Fiumicino oro uosto ir Romos miesto. 1961 m. balandį pasirodė kolonos ir kapiteliai, o po kelių mėnesių – architravas su septynšake žvakide, lulavu, etrogu ir šofaru, kurie patvirtino, kad pastatas buvo skirtas sinagogai. Iki tol tik praėjusio šimtmečio pradžioje Castelporziane rastame epigrafe buvo kalbama apie universitas judeorum, neįvardijant vietos. Neturint jokių dokumentinių šaltinių, kuriais būtų galima remtis rekonstruojant surastą statinį, paveldosaugininkai orientavosi į aplinkybes. Kai kurios kasinėjimų metu atkastos detalės, pavyzdžiui, kolonos, buvo užkeltos ant bazių toje pačioje vietoje, kurioje buvo surastos. Jos leido nustatyti tikėtiną pastato aukštį ir aron kodešo vietą. Didžiausią problemą kėlė opus reticulatum mūras, kuris nesilaikė ir krisdamas smarkiai trupėjo. Pasiremdami mozaikų išsaugojimo patirtimi, restauruotojai sugalvojo gudrų metodą, leidusį jį išsaugoti. Sienas pavyko iš dalies atkurti. Rezultatas – didelės istorinės ir meninės reikšmės struktūra, griuvėsiai, kurie leidžia perskaityti pastato erdves, jų funkcijas, kaitą,
ypatingus bruožus.

Ostijos sinagoga, kuri kartu su Delo sinagoga yra laikoma seniausiu archeologiniu diasporos judaizmo paminklu, buvo pastatyta po to, kai Titas 70 m. po Kr. sugriovė Antrąją šventyklą, ir vieną centrinę šventovę pakeitė daugybė visur išsibarsčiusių sinagogų. Ostija, pavadinta nuo lotyniško žodžio, reiškiančio upės žiotis, buvo svarbiausias senovės pasaulio jūrų uostas. Viena pagrindinių prekių buvo druska, kuri upe pasiekdavo Romą, o iš ten Druskos keliu (Via Salaria) – kitas pusiasalio vietas. Pirmasis sinagogos branduolys – didelė stačiakampė salė, skirta maldai, su kolonomis remiamu prieangiu, atsirado imperatoriaus Klaudijaus (41–54 m. pr. Kr.) įsakymu pastatytame uoste, kuris padidino prekybos srautus ir atitinkamai gyventojų, tarp jų ir žydų, skaičių. Vestibiulyje buvo šulinys su cisterna. Palei tris maldų salės sienas stovėjo suolai, o prie ketvirtos – pakyla su sakykla. Trys bimos laiptai išliko iki šiol. Antrame amžiuje sinagoga buvo šiek tiek perstatyta, centrinis įėjimas įrengtas tiesiai priešais bimą. Paskutiniai pakeitimai datuojami ketvirtu amžiumi. Tai sinagogos didžiausio klestėjimo laikai prieš kitame šimtmetyje dėl prekybos ir uosto sumenkėjimo prasidėjusį nuosmukį ir nykimą. Prieangio erdvėje buvo įrengta patalpa su krosnimi neraugintai duonai ir marmuriniu stalu jai minkyti, taip pat vieta aliejaus indams ir kitiems maisto produktams laikyti. Šios patalpos patvirtina, kad pastatas turėjo ne tik religinę paskirtį, bet veikė ir kaip piligrimų poilsio ir valgymo vieta.

Išplečiant pastatą, šiaurinėje pusėje įrengtas naujas įėjimas, pavertęs šią sieną pagrindiniu fasadu, atgręžtu į Via Severiana. Į maldų salę vis dar vedantis koridorius, keturių kolonų remiamas propilėjas, buvo sumonumentalintas: IV a. datuojamos brangaus marmuro kolonos ir II a. priskiriami korintiniai kapiteliai, restauruoti tuo pat laiku, liudija apie neabejotinai labai turtingos bendruomenės skonį ir eleganciją. Visai neseniai jie buvo pavogti.

Tačiau labiausiai tyrinėtojų dėmesį patraukė Toros rinkiniams laikyti skirtas aron kodešas su dviem marmuro kolonomis su kompozitiniais kapiteliais. Karnizo atramas puošė bareljefiniai menoros, šofaro, palmės lapų atvaizdai. Ostijos sinagoga liudija apie penkis šimtmečius gyvenusią turtingą žydų bendruomenę, o naujausi epigrafijos radiniai patvirtina, kad kai kurios žydų šeimos užėmė svarbią vietą miesto valdyme.

Ostijos sinagoga, kaip ir bet kuri kita diasporos sinagoga, yra ir Šventyklos atminimas, ir dialogo bei mainų, kuriuos žydai užmezga su gyvenamąja aplinka, išraiška. Orientuota į rytus, į Jeruzalę, atminties vietą, Ostijos sinagoga buvo pastatyta pačiuose romėnų gyvenvietės pietuose, ties buvusia jūros kranto linija. Priešingoje aron kodešui pusėje buvo įrengta vieta apsiplovimams. Matant šiuos tapatybės patvirtinimus, ne mažiau akivaizdūs romėniško konteksto ženklai: trinavė bazilikos erdvė, įvairius statybos etapus įamžinęs gausus marmuro ir mozaikinis dekoras. Abstrakčios mozaikos siekia Trajano epochą, o figūrinės datuojamos IV a.

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Projekto „Arte in memoria“ dalyviams siūloma savita kalba užmegzti dialogą su tūkstantmečius skaičiuojančia vieta. Sumanymo reikšmė ir sėkmė glūdi būtent abipusiuose mainuose: jei kūrinys perima iš sinagogos naują paaiškinimą, midrašą, griuvimui pasmerkta sinagoga meno dėka vėl atgyja, atnaujindama savo paskirtį svetingai priimti, palaikyti dialogą, lyginti skirtingas ir disonuojančias kalbas. Kitaip tariant, artefaktai, atpažįstami kaip Kounellio, Weinerio, Bureno, Rakowitzo kūriniai, atsidūrę sinagogoje tampa tos istorijos ir kultūros dalimi.

Menininkų atranka nėra atsitiktinė. Atstovaudami įvairioms pasaulio šalims, kartoms ir meninėms idėjoms, jie visi yra daugiau ar mažiau žinomi. Kūriniai turi derėti prie griuvėsių ir atlaikyti atmosferos poveikį, taigi tapybai ir videomenui čia nėra vietos. Veikiami istorinių ir simbolinių reikšmių svorio, tuo pačiu metu jie turi užpildyti didžiulę tuštumą.

Bene geriausiai bejėgiškumo pojūtį išreiškia Fabio Mauri kūrinys, kurio pavadinimas „Pasidavimas“ yra šiuo atveju embleminis. Menininkas, kurio performansai „Žydė“ ir „Kas yra fašizmas“ buvo tarp pirmųjų Šoa temos meninių interpretacijų, deklaruoja negalimybę apsispręsti ir pasirinkti, kas ypač aktualu Izraelio ir Palestinos konflikto atžvilgiu.

Solo LeWitto kūrinys „Be pavadinimo“ yra sinagogos centro – aron kodešo – originalios formos, dydžio ir konstrukcinės sistemos (opus vittatum) rekonstrukcija. Kaip tikras amerikietis nekęsdamas griuvėsių, menininkas nekankina savęs filologiškai tiksliu restauravimu: jis tiesiog perkelia pusapvalę sieną į sinagogos išorę, Knygų saugyklą paversdamas savarankišku meno kūriniu, iš tiesų moduline struktūra, minimalistinės poetikos kūriniu. Taigi LeWitto autoreferencinį kūrinį praturtino dialogas su aron kodešu, o archeologinę vietovę – šiuolaikinio meno kūrinys, kuris atrodo ten esąs nuo amžių.

Portugalų menininkas Pedro Cabrita Reis sukūrė griuvėsių peizažą kaip šiuolaikinės būklės metaforą. Griuvėsiai, aiškina jis, yra tarsi atmintis ir „istorijos priešingybė“. Jei pastaroji yra tarsi „karavanas dykumoje“, turintis tikslų maršrutą ir astronominių orientyrų sistemą, tai atmintis yra pakeliui paliktos nuolaužos, iš kurių menininkas konstruoja kitą istoriją, nestabilią ir netvirtą, nesaugią ir laikiną. Taigi jei LeWittas prabėgusių šimtmečių Ostijos palikimui priešpastato savo konstrukciją, tai Cabrita Reis mano, kad šiuolaikinis kūrinys tokiame kontekste negali būti niekas kita, išskyrus griuvėsiai.

Kai kurie menininkai atkreipia dėmesį į architektūrinę struktūrą, ypač į tarpą tarp andainykštės visumos ir šiandienos fragmento. Kounellis apgyvendina sinagogą daugiataute paukščių minia keturių kolonų viršų siekiančiame geležiniame narve. Olandų menininkas Janas Dibbetsas dabartinius griuvėsius lygina su virtualia ir konceptualia senojo perimetro rekonstrukcija. Keturias išlikusias kolonas pasirinkęs matavimo vienetu, Dibbetsas jų aukštyje ore baltais elastiniais laidais, pritvirtintais prie keturių metalo stulpų, nubraižė perimetrą, o kitais dviem X formos pavidalu sukryžiuotais laidais pažymėjo virtualią sieną.

Kitus menininkus įkvėpė mozaikinė puošyba. Pradėjęs nuo išlikusio dvispalvio fragmento, 8,7 cm pločio juostelės, Danielis Burenas pratęsė jį tokių pat matmenų juostelėmis, kurios nuo 1965 m. tapo jo kūrybos skiriamuoju ženklu, iš juodų ir baltų marmurinių blokų sukonstruodamas mozaikinį kilimą: šachmatų lentą, kurios motyvas pasiskolintas iš gretimoje patalpoje esančios mozaikos. Kūrinio „Transmutation“, d’un mosaïc à l’autre, travail in situ, Sinagogue, Ostia Antica, 2008/2009 pavadinimas tiesiogiai kilo būtent iš vienos mozaikos perkėlimo į kitą operacijos.

Yra menininkų, kurie mato griuvėsius kaip laidojimo vietą. Kadangi žydai yra įpratę palikti akmenuką ant savo brangių mirusiųjų kapo, Lawrence’as Weineris išbarsto 4000 vienodų monetų, ant kurių italų ir anglų kalbomis išgraviruotos frazės apie atmintį. Sinagogoje jos tampa mažais ir vertingais artefaktais, kuriuos lankytojai gali išsinešti kaip prisiminimą apie apsilankymą muziejuje ir parodoje. Weineris žino, kad atminčiai reikia ne paminklų, o mažų rituališkai kartojamų gestų, kaip ant kapo dedami akmenukai. Užuot palikę akmenuką, lankytojai gali išsinešti monetas, liudijančias, kad jie aplankė jo kūrinį. Galbūt po tūkstančio metų kas nors suras sinagogoje paslėptą monetą su anglišku užrašu ir stebėsis, kas ir kada ją paliko.

Michaelis Rakowitzas kasinėja kaip archeologas, bet ne tam, kad iškeltų į dienos šviesą radinius, o kad palaidotų genizą – saugyklą, kurioje laikomos kol kas dar nepalaidotos naudojimui nebetinkamos šventos knygos. Jis ten sudeda per daugelį metų surinktus Irako žydų tradicijos daiktus. Datulių palmė žemės paviršiuje pažymi palaidojimo vietą, kuri kaip artefaktas atsivers tik per kitus kasinėjimus.

Iš Irako kilęs Amerikos žydas Rakowitzas šį darbą sumanė Ostijoje, sužinojęs apie sunkią savo motinos ligą: „Savo mamos ligą suvokiau kaip pavojų ištisos kultūros praeičiai ir ateičiai“, Irako žydų kultūros, kuriai priklausė jo mama, atvykusi į Niujorką dar prieš jam gimstant ir siekusi šią kultūrą jam perduoti. Todėl metų metus jis rinko irakietiškus Toros fragmentus, maldaknyges, kidušo puodelius ir kitus religinius daiktus, planuodamas sukurti Irako žydų istorijos archyvą. „Tiesą sakant, man atrodo, kad aš tik sukūriau genizą.“ Jeigu laidoti reiškia paslėpti, paguldyti ir palikti žemėje, o kasti – atrasti, atidengti ir suteikti naują gyvybę griuvėsiams, tai Rakowitzas iškasė, o paskui palaidojo Ostijos sinagogos žemėje savo atminties turtus. Ant jų jis pasodino iš Irako atvežtą datulinį finiką, besiskiriantį nuo vietinės augmenijos, kurio šaknys augdamos apglėbs palaidotus daiktus.

Lenkų menininkas Zbigniewas Libera ant vejos nutiesė 30 metrų senų surūdijusių geležinkelio bėgių su mediniais pabėgiais, jam simbolizuojančių Šoa. Tai dramatiškai sugestyvus, nežinia kur vedantis kelias. Kažkuo panašus į traukinio vagoną, pakibusį virš Yad Vashem tuštumos Moshe Safdie tremtinių memoriale.

Vokiečių menininkas Horstas Hoheiselis, žinomų kontrpaminklų, pradedant nuskendusiu Aschrotto fontanu Kaselyje, baigiant kaistančia Buchenvaldo plokšte, autorius, sukūrė Felt Stones turėdamas dvejopą tikslą: viena vertus, priminti tuštumą per nematomumą, kita vertus, apsaugoti sinagogą, prisidedant prie jos priežiūros su pradedančio restauratoriaus kuklumu. „Gerai prisimenu savo apsilankymą Ostijoje 2016 m. balandį. Kai kurios sienos buvo apgriuvusios. Visur mėtėsi sudužę akmenys. Laikas pasiima savo duoklę, ir kai kurie mūrai ima pasakoti irimo istoriją. Svarbiausia juos išsaugoti. Mano indėlis į projektą „Art in Memory – 9“ bus skatinimas restauruoti, darant tai pačiam, akmuo po akmens, savo rankomis pagal Ostia Antica restauravimo komandos nurodymus“. Hoheiselis kaip Ostijos restauracijos komandos garbės narys dalyvavo restauratorių darbe tvirtindamas mūrą, atkūrinėdamas laiptus ir taip grąžindamas paminklui įskaitomumą.

Panašiu dosnumu pasižymėjo 11-ajai parodai pasirinkta vokiečių menininkė Maria Eichhorn, 2022 m. pristatyta Venecijos meno bienalės, o 2023 m. – Venecijos architektūros bienalės Vokietijos paviljone. Ji nusprendė ant senovinės sienos padėti du Jeruzalėje surastus akmenėlius, primindama žydų kapų lankymo tradiciją, o jos kūriniui skirtas lėšas paaukoti labai prastos būklės juodai baltai mozaikai restauruoti.

KITUR

Ne paslaptis, kad „Art in Memory“ įkvėpė Stommelno sinagogos meno projektas, prasidėjęs 1991 m. Stommelno savivaldybėje, esančioje už kelių kilometrų nuo Kelno: nuo to laiko kasmet kviečiamas menininkas, kuris sukuria „kūrinį salei“. 1882 m. pastatyta griežto romaninio stiliaus Stommelno sinagoga yra vienintelė išlikusi iš dvylikos sinagogų, kurios iki 1938 m. stovėjo Erfto apylinkėse. Žydų bendruomenės sulig nacių atėjimu apleista, ji buvo parduota ūkininkui, kuris ją naudojo kaip sandėlį. Būtent šis sandoris ją išgelbėjo nuo Krištolinės nakties.

Ką daryti su šventove, kai nebeliko bendruomenės, kuri ją sukūrė?

Vien tik restauravimas būtų pavertęs ją paminklu, nebyliu išnykusio pasaulio liudijimu. Po to, kai sinagogai buvo sugrąžintas jos pirminis pavidalas, nuo 1983 m. joje vyksta reikšmingi kultūros renginiai, o nuo 1991 m. ji tapo ir parodų vieta. Laikotarpis, kai buvo pradėtas įgyvendinti projektas, buvo itin neramus. Ekonominė situacija, kurią sukėlė Vokietijos atstatymo ir vienijimosi procesas po Berlyno sienos griūties, pažadino antisemitizmą. Netolerancija, rasizmas dažnai nukrypdavo į sinagogų pastatus.

Stommelno sinagogos „tapatybę“ perteikia Dovydo žvaigždė ant fasado, o viduje – aron kodešas ir moterų galerija. Jannis Kounellis nutiesė kelią: akmens vainikuojami trys mediniai stulpai remia moterų galeriją, jų išdėstymas erdvėje sudaro pusę Dovydo žvaigždės. Po Kounellio sinagogoje savo liudijimą paliko daug garsių menininkų. Richardo Serra „Nuskendęs ir išgelbėtas“ – du vienas prieš kitą sustatyti geležiniai elementai, remiantys ir stabilizuojantys skulptūrą, kuri priešingu atveju sugriūtų. „Tie, kurie yra šalia. Tie, kurie yra toli“ – libaniečio Walido Raado kūrinys. Pirmiausia jis medinėmis lentomis uždengė langus, apsaugodamas vidų nuo dienos šviesos. Durys buvo atviros, o vidus atrodė beveik kaip archeologų kasinėjimo vieta. Taip jis mus įtraukė į iliuzinę kelionę, versdamas patikėti, kad po sinagoga yra kažkas, ką galima iškasti. Tačiau patekti į šią erdvę buvo neįmanoma; vienintelis būdas į ją pažvelgti buvo iš viršuje esančios moterų galerijos.

Mischa’os Kuballio Refraction House priešingai – yra užlietas visur sklindančios šviesos. Pagal jo sumanymą, sinagogą kaip pastatą reikėjo susieti su prarasta žydų bendruomenės atmintimi. Sinagoga buvo užrakinta, tačiau kiekvienas prie jos sustojęs žmogus atsidurdavo tarsi scenoje. Kaip tie, kurie yra eksponuojami, bet taip pat kaip ir tie, kurie yra kaltinami. Nes keliamas klausimas: o koks buvo kaimynų vaidmuo, kai žmonės pajuto, kad jie turi išvykti? Kiekvienas emigravęs žydas turėjo draugą ar kaimyną. Taigi koks buvo šių žmonių vaidmuo? Tarp daugybės menininkų, tokių kaip Eduardo Chillida, Giuseppe Penone, Richardas Longas, Danielis Burenas, Tony Craggas, Carlas Andre, Georgas Baselitzas, Maria Nordman, Rebecca Horn, Rosemarie Trockel, projektų baigiame Solo LeWitto kūriniu Lost Voices, radikaliai pakeitusiu sinagogos vidinę erdvę.

4,5 metro aukščio siena iš rausvų šamotinių plytų – tokių pačių, iš kurių pastatyta sinagoga, – driekiasi per visą buvusios sakralinės erdvės plotį, taip maždaug du trečdalius jos, įskaitant medinę galeriją, visiškai uždarydama. Lieka tik siauras, maždaug trijų metrų pločio šviesos ruožas tarp plytų sienos ir galerijos krašto, leidžiantis pažvelgti į baltas lubas. Tačiau atsiranda ir ypatinga akustinė patirtis, nes nuo pat pradžių girdisi erdvę užpildanti muzika. Ji skamba kaip religinio choro muzika – didingi apeiginiai garsai, o tarp jų girdisi ir šofaras – žydų liturgijoje tradiciškai naudojamas avino ragas. Už sienos yra Toros šventykla, tikrasis buvusių maldos namų centras. Tarsi vėl turėtų būti prisimintos svarbiausios žydų kalendoriaus šventės. Čia kalbama apie praradimo patirtį, perteikiamą erdviškai ir akustiškai, nuorodant ir į tai, ko paprasčiausiai nebeliko, ir į su tuo susijusias pasekmes dabartyje.

„Solas LeWittas savo erdvinėje garso instaliacijoje ne kažką rekonstruoja, o atlieka pavyzdinę istorijos dekonstrukciją ir tokiu būdu kritiškai kvestionuoja tai, kaip esame įpratę prisiminti praeities įvykius“, – komentuoja Peteris Friese. Radikalus LeWitto požiūris mažai susijęs su atmintimi praeities dalykų reprezentacijos atžvilgiu, jis pirmiausia mums leidžia patirti istoriškai nulemtą netektį, tuštumą.

2002 m., kai buvo pradėtas Ostijos projektas, Romos Centrale Montemartini, muziejumi paverstoje pramoninėje erdvėje, buvo surengta fotografijų paroda, kurioje buvo eksponuojami Stommelno meno projektų atvaizdai: tai savotiška Stommelno ir Ostijos, pirmosios diasporos sinagogos ir vienintelės sinagogos, išgyvenusios Krištolinę naktį, giminystė.

Vakarų Europa, o ypač Vokietija, jau kelis dešimtmečius yra didžiulė paminklų statybos aikštelė, kurioje statomi paminklai visoms nacizmo aukoms, kontrpaminklai nyksta, perduodami atminimo pareigą mums, gyviesiems, restauruojamos ar atstatomos sugriautos sinagogos, suteikiant joms pirminę paskirtį atitinkančias funkcijas. Tačiau taip yra ne visur. (Po)komunistinėse šalyse, kuriose po Antrojo pasaulinio karo pabaigos beveik visiškai nelikus žydų, ir toliau tęsėsi sinagogų griovimas ar kitoks jų naikinimas, dauguma sinagogų buvo apleistos, virto griuvėsiais ar buvo pritaikytos kitoms, jų tapatybę naikinančioms arba iškreipiančioms reikmėms. Iš iki Šoa Europoje buvusių 17 000 sinagogų šiandien priskaičiuojama tik apie 3400. Pagal tiesioginę paskirtį naudojamos mažiau nei 800.

Žlugus komunizmui Rytų ir Vidurio Europoje, žydų paveldo objektų ir atminties atradimas bei atkūrimas tapo sudedamąja dalimi, netgi simboliu, pastangų pokomunistinėse šalyse kurti naujas demokratijas ir pilietinę visuomenę. Nors „Bratislavos pareiškimo“2 rekomendacijose dėl geriausios praktikos prižiūrint ir tvarkant žydų architektūrinį paveldą teigiama, kad „buvusios sinagogos, nepriklausomai nuo esamų savininkų ir paskirties, turėtų būti paženklintos primenant jų istoriją“, tačiau, pasak žydų paveldo tyrinėtojos Ruth Gruber, tokio dėmesingumo Europoje trūko: istorinės sinagogos buvo paverčiamos garažais, kepyklomis, bankais, kino teatrais, gyvenamaisiais namais, gaisrinėmis, gamyklomis, ligoninėmis, policijos nuovadomis, sandėliais, sporto salėmis ir net plaukimo baseinais.

Architektūros paminklų atveju iš esmės egzistuoja trys skirtingos prieigos: atkurti pastatą iki pirminės būklės, t. y. kaip jis atrodė prieš Šoa; atkurti, bet išsaugoti žalos įrodymus kaip priemonę įamžinti ir kartu atgaivinti atminimą; ir galiausiai gerbti griuvėsius. Gruber pateikia keletą pavyzdinio restauravimo atvejų iš Hohenemso miesto Austrijoje, kurio sinagogoje veikia muzikos mokykla, Boskovicės miesto Moravijoje, kur restauruojant barokinę sinagogą atsivėrė sienų ir skliautų tapyba, buvo surasti vertingi liturginiai tekstai. Samorine Slovakijoje sinagoga, kurią vokiečiai naudojo kaip šaudmenų sandėlį, dešimto dešimtmečio viduryje tapo šiuolaikinio meno ir tarpkultūrinio dialogo centru.
Išorėje buvo atkurta originali būklė, tačiau viduje pasirinktas konservatyvesnis kelias, paliekant sinagogos išniekinimo pėdsakus. Ir pagaliau XIX a. sinagoga svarbiame chasidų centre Olasliskoje Vengrijoje. Apleista po Šoa ir naudota kaip statybinių medžiagų išteklius, ji tapo paminklu sunaikintai žydų bendruomenei.

Baigdama noriu pateikti paskutinį žydų meninio paveldo išsaugojimo galimybės variantą. Akivaizdoje to, ką didysis lenkų rašytojas ir psichoanalitikas Gerardas Wajcmanas vadina „sunaikinimu be griuvėsių“, kai ištrynus visus pėdsakus nebeįmanomas joks dialogas tarp praeities ir dabarties, tarp meno ir atminties vietos, vienintelė galimybė yra prikelti ir interpretuoti nebuvimą – tai pažadinti pašalintą atmintį, iš naujo atrasti ir sureikšminti milžinišką istorinį ir kultūrinį išnykusio pasaulio paveldą. Ši užduotis įveikiama tik menui, kuris, vėlgi pasak Wajcmano, pajėgia „parodyti tai, ko neįmanoma perteikti nei žodžiais, nei vaizdais“.

ADACHIARA ZEVI – architektūros ir dailės istorikė, Italijos žydų bendruomenės aktyvistė, Senosios Ostijos (Ostia Antica) archeologinio parko sinagogoje vykdomo projekto „Arte in memoria“ kuratorė. Gyvena Romoje. Adachiara Zevi nuosekliai domisi istorinės atminties suaktualinimo architektūros ir šiuolaikinio meno priemonėmis teorija bei praktika, žydų kultūros ir Šoa istorijos sklaida Vakarų visuomenėje. Rugsėjo mėnesį ji lankėsi Lietuvoje, susipažino su Šeduvoje kuriamu žydų istorijos muziejumi „Dingęs štetlas“, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje skaitė paskaitą apie Šoa atmintį ir jos įpaminklinimą, o Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje pasakojo apie projekto „Arte in memoria“ patirtis ir pamokas. Atskiros šių paskaitų mintys įgijo naują skambesį ir papildomą aktualumą šio rudens įvykių Izraelyje, Gazos ruože ir Vakarų krante kontekste. Redakcijos prašymu Adachiara Zevi parengė straipsnį žurnalui, apibendrinantį Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje išsakytas mintis. Tekstą iš anglų kalbos išvertė Giedrė Jankevičiūtė.

1 Holokausto aukų Atminties dieną, minimą sausio 27 d., prisimenant Aušvico išlaisvinimą, Jungtinės Tautos patvirtino 2005 m. lapkričio 1 d.

2 2009 m. kovo 17–19 d. Bratislavoje vykusiame seminare, kuriame dalyvavo žydų paveldo ekspertai ir žydų bendruomenių atstovai iš įvairių pasaulio šalių, buvo priimtas pareiškimas apie „geriausias praktikas“ saugant žydų paminklines vietas.