PRIEVARTA IR SMURTAS VOKIEČIŲ OKUPACIJOS PRADŽIOJE
Kiekvienas karas pasižymi priešo teritorijų užgrobimu, smurtu ir prievarta prieš čia gyvenančius civilius gyventojus. Taip nutiko ir Lietuvoje 1915 m. prasidėjus vokiečių okupacijai. Vokietija daugelio buvo laikoma civilizuota, modernia, labai išsivysčiusia ir aukštos kultūros šalimi, tačiau karo realybė buvo kitokia. Dar frontui tik pradedant ristis per dabartinę Lietuvos teritoriją, 1915 m. gegužės 7 d. Skuodo klebonas Pranciškus Žadeikis dienoraštyje užfiksavo pirmuosius prievartos atgarsius: „Tai atsitiko Klaišių sodžiuje. Motina Rimkienė pamačiusi, kad vokiečiai įjojo į sodžių, sušuko savo Onytei: Onyte, grobk bėruką ir vesk į pakrančio krūmus. Onytė šoko į staldus, apėmusi bėruką, skubinosi į krūmus, bet vokietis nedorėlis, priginęs ją, ir arklį atėmė, ir ją pačią išniekino…“1 Žadeikio teigimu, šis kareivis vėliau Skuode viešai gyrėsi išprievartavęs merginą, o niekas nesirūpino nei jo nubausti, nei merginos užstoti – įskaitant ir vietos pastorių, kurio elgesiu ypač pasipiktino Žadeikis.
Panašių istorijų fiksuota ir daugiau, apie jas rašyta ir tarpukario Lietuvoje rinktuose atsiminimuose apie karą. Antai pasakota, kad Žagarės valsčiuje, Stungių kaime, vokiečiai užpuolę kaimą išprievartavo keturias merginas2. Tuose pačiuose atsiminimuose pasakojama, kaip pirmasis Žagarės burmistras Morsbachas nukankino gražiausią Žagarės ponią Vipartaitę-Zubrienę: suviliojo, ši tapo nėščia, todėl norėdamas ja atsikratyti, apšaukė rusų šnipe. Moteris buvo suimta, išvežta į Vokietiją ir ten mirė3.
Prievartos sulaukdavo ir merginos, kaip pabėgėlės patekusios į vokiečių nelaisvę 1915 m. vasarą: „Visi kareiviai, kurie mus saugojo ir kurie ateidavo, ir oficierius dailiai mokėjo lietuviškai, nors smarkiai vokiečiavo. Kiti mokėjo latviškai. Vakarais po 4–5 ateidavo į daržinę, išsirinkdavo mergaičių ir išsivezdavo. Kitos eidavo juokdamos, kitos labai šaukė, verkė. Tai toms išmetinėjo: kodėl gi, girdi, štai, anos juokias? Vienai 15 metų mergiotei, kuri ypač šaukė, pakišo kumštį panosėn, kad nešauktų. Grįždavo naktį, vėl vienos juokdamos, kitos labai verkdamos. Kurios pasisakydavo turinčios vyrų, tų neimdavo. Į Branislavą Dalambauskaitę, kuri, suimant, labai priešinosi, nenorėjo pasiduoti, šovė; nušovė piršto galą. Dabar daržinėje, neturint kuo perrišti ir apmazgoti per 3 savaites, baisiai užsėtrijo, visa ranka sutino“4.
Tiesa, sudarytos santuokos apsaugodavo tikrai ne visuomet. Rygos garsas aprašė incidentą Aukštaitijoje, Pavarčių kaime, kur į namus įsibrovė penki vokiečių kareiviai: „Vienas, pamatęs lovoje moterišką, šeimininko žmoną, taip pat įvirto į lovą. Neiškentė šeimininkas, pagriebė vokietį už apykaklės ir vienu patraukimu išmetė į aslą. Buvo stipras. Tai keli prišokę primušė šeimininką kuone negyvai ir išžagino moteriškę“5.
Seksualinę prievartą dažnai lydėdavo ir fizinis smurtas: bajoraitės Stefanijos Jablonskienės atsiminimuose aprašyta, kaip Balčių dvare gyvenęs žandarų vachmistras Buklesas „nėščią moterį kai spyrė koja nuo laiptų, tai ant rytojaus mirė motina ir kūdikis“6. Arba: „Pavyzdžiui, buvusio taikos teisėjo žmonai Macevičienei (našlei) nuo vachmistro Kraftzik (poznaniečio) teko tiek bizūnų, kad nuo to buvo sutinusi jos galva ir petys; po to ją nuvarė į vietinio civilio vokiečio Rozenbacho sodną agrastų rinkti“7. Ne laiku ir ne vietoje pasipainiojus vokiečių kareiviams po kojomis buvo galima ir galvą padėti, kaip nutiko Luokės valsčiaus viršaičio padėjėjui: „Gi Gieštautas nukentėjęs štai dėlko. Du raitu prūsu vijosi merginą, bet ši spėjusi kažkur pasislėpti. Sutikę Gieštautą, prūsu liepė jam arklius palaikyti, o patys nuėjo merginos ieškoti. Merginos neradę, prūsu grįžo prie savo arklių. Matomai labai perpykę, jie apkaltino Gieštautą, kad „jis nemoka Vokiečių imperatoriaus arklių palaikyti“ ir ant vietos jį nušovę“8.
Akivaizdu, kad žmonėms teko susidurti su didžiuliu smurto protrūkiu, galbūt dauguma netgi gailėjosi nepasitraukę nuo artėjančio fronto, kaip jiems buvo liepta. Galbūt dalį šių liudijimų, ypač rašytų toliau nuo fronto, paveikė ir karo meto propaganda, nors paties fakto kvestionuoti netenka – tokių liudijimų gausu, kur kas retesni pasakojimai apie draugišką vokiečių elgesį. Vienas tokių atvejų – studento nuo Panevėžio Vinco Jonuškos dienoraštis, kuriame aprašyta dviejų moterų, išėjusių į mišką uogauti, istorija: „joms pasipynė du vokiečiu. Vienas jų rėkia ir rodo ranka į žemę, liepia gulti. Užkuraitienė neklauso, tuomet vokietis sako šausiąs. Užkuraitienė atstatė krūtinę ir sako „šauk“. Josios draugė stovi užpakalyje ir kartoja vokiečių žodžius. Esą – „net mane juokas ima“. Vokiečiai pažiūrėjo į pintinėles ir nuėjo“9. Kai kuriose spaudos publikacijose randama pasakojimų apie lietuvių kilmės karininkus iš Rytprūsių, kurie neleisdavo kareiviams smurtauti.
Kad pasakojimų nereikėtų nurašyti vien propagandai, liudija ir dar viena problema, lydėjusi fronto poslinkius – lytiniu būdu plintančios ligos, kurių protrūkis fiksuotas ir Lietuvoje. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dienoraštyje rašė: „Panevėžyje (Smilgių g-vėje) aukšta viela tvora aptverta ligoninė. Bet toje ligoninėje ne belaisviai vyrai sergstami ir gydomi, tik moterys, vokiečių užkrėstos veneros ligomis. Mano pažįstamoms paklausus, gydytojas pasakė esą dabar 161 tokių ligonių. […] dauguma lietuvių, bet netrūksta ir žydžių“10. Šis įrašas svarbus ir tuo, kad paliudija, jog Lietuvos žydės irgi patirdavo vokiečių kareivių prievartą, apie ką lietuviška spauda buvo linkusi nutylėti. Istorikas Tomas Balkelis yra aprašęs ir ankstesnio karo etapo, dar rusų kariuomenės, tiksliau kazokų, vykdomus žydų pogromus lietuviškose gubernijose, kurių metu buvo prievartaujamos žydės. Kauno gubernijoje 1915 m. pavasarį ir vasarą minima buvus apie 15 pogromų, keli šimtai egzekucijų ir išprievartavimų, o Smurgainyse, Glubokoje ir Vidžiuose prievartavimai buvę masinio pobūdžio11.
Venerinių ligų protrūkį liudija ir Jablonskienė: „Daugumai merginų susirgus piktąja liga – vokiečiai buvo jas išvežę nežinia kur. Pradėjo eiti gandai, kad jas skandina arba degina gyvas. Tie gandai sustabdė kiek pasileidimą. Pasirodė paskum, kad užkrėstos liga moterys buvo išvežtos Prancūzijon gydyti“12. Žinoma, tai tik gandai, niekas tiek toli moterų nevežė gydyti. Apskritai gandų karo metais, ypač jo pradžioje, buvo begalės – jiems tirti reikėtų atskiro tyrimo.
Venerinių ligų plitimas minimas beveik visuose pasakojimuose apie šį laikotarpį, o problema tapo ilgalaike. Ieškoti jos sprendimų teko ir po Lietuvos valstybingumo atstatymo, kai miesteliuose imtos steigti venerinių ligų ambulatorijos.
(NE)SAVANORIŠKAS SUGYVENIMAS
Karo realybė paskatino ir platesnes diskusijas apie moters vaidmenį pradedančioje modernėti visuomenėje. Dar 1915 m. birželio pabaigoje Rygos garso vedamajame straipsnyje „Moterįs savaime ima susilyginti su vyrais“ analizuota moterų emancipacijos tema. Teksto autorius laikė emancipaciją neišvengiama ir stebėjosi, kad apie moterų vaidmenį karuose „težinome iš pasakų“ apie mitines amazones. O Didžiojo karo metu pokyčiai buvo milžiniški – moterys aktyviai kėlėsi į miestus ir ten pakeisdavo karo reikmėms mobilizuotus vyrus. Jos tapdavo ne tik karo gydytojomis, felčerėmis ar sanitarėmis, bet ir įsidarbindavo miestų valdybose, tramvajų, traukinių konduktorėmis, ir t. t.13 Kaimuose moterys taip pat atsipalaidavo nuo tradicinio savo vaidmens, joms teko užsiimti ne tik vaikų auklėjimu, „bet ir tuo užsiėmimu, kurį pirma valdė vyras ir tuo maitino šeimyną“. Galiausiai apibendrinama: „Kas pradėjo daryties, vyrams išeinant į karą, tai nesustos, ir karui baigiantis. Jau dabar moterįs sodžiuose kalba: „Be degtinės mes vyrus įveiksime“. Juos įveiks ir tuos ir tokiuos, kokiais jie grįš iš kasinių. […] Ir taip moterys užims lygią vietą su vyrais.Užims savaime, ne pačių vyrų iškištos. Kas prasidėjo gyvenimo keliu riedėti, tas ne sustos pusiaukelėje“14.
Dėl karo sąlygotų pokyčių moterims išties atsivėrė daug galimybių, o vieną jų pasiūlė ir atvykėliai iš Vokietijos, su kuriais santykiai nesibaigdavo tik prievarta. Šeimos ir santuokos Lietuvoje tyrinėtoja Dalia Leinartė teigė, kad „XIX a. – XX a. pradžioje nesantuokinės šeimos nebuvo retas reiškinys ir apie jas žinome ne tik iš užuominų“15. Jos studijoje apstu pavyzdžių apie gyvenimą „susidėjus“, nesantuokinius vaikus ir pan., rodančius ne tokį jau ir dominuojantį tradicinės šeimos modelį, kaip kartais įsivaizduojama kalbant apie Lietuvos istoriją. Taigi čia kalbėsime apie labiausiai Lietuvos gyventojus piktinusį moterų elgesį – gyvenimą su vokiečių
kareiviais ir žandarais. Ypač daug pasipiktinimo sulaukdavo ištekėjusios moterys, kurių vyrams išėjus į frontą, šios apsigyvendavo su vokiečiais. Vėlgi, istorinių šaltinių patikimumo klausimas čia labai keblus, daug empatijos ar noro suprasti tokio poelgio motyvus juose nematome, todėl šį klausimą iš esmės suskliausime ir skaitytojams leisime jį apsvarstyti patiems.
Petkevičaitė-Bitė šią problemą dienoraštyje aptarė 1916 m. kovo 23 d. įraše, kur ji mini, kad turtingiems dvarininkams ir kitiems turtingesniems žmonėms pasitraukus į Rusiją, didelė dalis merginų liko be darbo, nes niekas jų nebesamdė tarnaitėmis. Kadangi kaimo darbai jų netraukė, Petkevičaitei-Bitei atrodė, kad šios mieliau renkasi miestelius, kur gyvenimas linksmesnis, ten šokiai, vakaruškos. Užbaigiama taip: „Vienu žodžiu tariant – gėda!“16
Vėliau, 1917 m. rudenį, dienoraštyje pasakojama ir kita istorija – dvare apsigyveno vokiečių kareiviai, kurie turėjo saugoti nuo rusų dezertyrų siautėjimo miškingoje apylinkėje. Kareiviai buvo kultūringi, mandagūs, padėjo ir dvare prie darbų – milžiniškas kontrastas su 1915 m. liudijimais, dar tik slenkant frontui. Tačiau jie ėmė traukti aplinkinių kaimų moteris ir merginas.
„Atsitiko man – nebežinau kokiu reikalu – vieną sykį šeštadienio vakare įeiti į virtuvę. Žiūriu – tarp kareivių pilna prisėdusių merginų… […] Įsitikinau, kad viena mano tarnaitės galva jau visai apsisukusi. Antroji lašinių gabalas, rodos, niekuo nesirūpino.“17 Jai ypač nepatiko, kad merginos lipa pas vokiečių karius į miegamuosius: „O man inteligentei, žiūrėti ramiai į tokį nemokėjimą savo asmens pagerbti, į tokį merginų lankymos vėlai vakarais, tiesiog naktimis kareivinėj… irgi nepakeliamas daiktas…“18 Šios gi jai teisinosi, kad „Taip gražiai kareiviukai dainuoja, einame pasiklausyti…“19 Į šį „reikalą“ Puziniškyje įsitraukė ir merginų tėvai: „Dar sunkiau pasidarė, kada viena motina atbėgusi ėmė guostis: – Nieko mergaitėms padaryti negalime! Viena už kitos kaip pakerėtos traukia į Puziniškį. Vyrai jau visai negražiai kalba, visai nepadoriais žodžiais panelės dvarą vadina…“20
Visgi Petkevičaitė-Bitė per daug atvirai nesipiktino ir nemoralizavo. Ji suorganizavo suaugusiesiems mokyklą (kursus) savo dvare, kad šviestų tas, kaip pati rašė, bemoksles merginas. Ir norinčių šviestis atsirado tiek, kad nebuvo kur susėsti.
Kiti amžininkai buvo kur kas labiau linkę moralizuoti, ir ne tik merginas. Antai Raudėnų klebonas Kazimieras Pakalniškis 1917 m. vasario 8 d. dienoraščio įraše pasakoja apie vokiečius, kurie turėdami žmonas ir vaikus, ieško „nuotykių“ Lietuvoje. Antai Tryškių žandaras per pusantrų metų „įsigijęs“ tris vaikus parapijoje prie savo Klaipėdos krašte turimų septynių. Anot klebono, panaši situacija ir su kitais apylinkių žandarais, „o toliau pavažinėjus, panašių faktų šimtais galima prisirinkti“21. Kituose atsiminimuose apie Žagarės kraštą minima, kad Naryškinų rūmuose gyvenęs ir valdęs leitenantas Mathiesas vienu metu „užlaikė keletą meilužių“22.
Galbūt labiausiai šokiruojančią istoriją aptinkame Jablonskienės atsiminimuose: čia pasakojama apie Balčių dvare gyvenusį itin žiaurų žandarų vachmistrą Buklesą, kuris šiame tekste jau buvo minėtas. Anot Jablonskienės, kai kurie vietiniai, siekdami įsiteikti vachmistrui ar kitiems pareigūnams, griebdavosi radikalių sprendimų: „Kad gautų ko nors iš vokiečių, patys tėvai vesdavo pas juos savo jaunas dukreles. […] Ir tokiam žmogžudžiui ūkininkai Ščavinskai pristatė savo jauną ir gražią dukterį! Turėjo tat iš to pelno. Daiktus, išplėštus kitur, suveždavo pas juos, kur ir buvo rasti vokiečiams išėjus. Toji mergina pagimdė sūnų“23. Čia pat užsimenama ir apie abortus: „vokiečių kūdikių buvo atsiradę be skaičiaus, o kiek nužudytų be laiko!“24
Aukščiau aptartuose liudijimuose (jeigu jais pasitikėsime) minimas moterų patirtis būtų galima priskirti arba aukos pozicijai (kaip Jablonskienės minimas atvejis), arba savotiškoms meilės ir nuotykių paieškoms (kaip Petkevičaitės-Bitės aprašyti atvejai). Tačiau šaltiniuose atsispindi ir dar viena kategorija, kurią galbūt net būtų galima pavadinti savotišku kolaboravimu, t. y. ne tik santykius su vokiečiais, bet ir tiesioginę pagalbą okupacinei valdžiai. Kitaip tariant, aptarti pasakojimus apie moteris, kurios padėjo įgyvendinti įvairias rekvizicijas, šnipinėjo, įskųsdavo ir kitaip bausdavo vietos gyventojus. Tai – pakankamai dažnas siužetas šiuose pasakojimuose. Antai 1917 m. vasario 8 d. kunigas Kazimieras Pakalniškis dienoraštyje piktinosi: „Viekšnių žandaras, vedęs, turi mergą, su kuria drauge važinėja po kaimus žmonių krėsti ir viešėti. Žmonės bijo ne tiek to žandaro, kiek jo mergos, nes ji mokanti geriau žmones iškrėsti, mėsą ir grūdus iš žmonių atimti“25.
Šis reiškinys užkliuvo ir Petkevičaitei-Bitei, 1917 m. rugsėjo 27 d. aprašiusiai nutikimą Rozalimo miestelyje, kur ji tuo metu glaudėsi nuo apylinkėse siautėjusių rusų belaisvių plėšikavimo. Čia, bandant patekti pas vieną vietos tarnautoją vokietį, kelią pastojo lietuvė mergina, madingai apsirengusi ir išsipuošusi: „Buvau jau pirm girdėjusi, jog mergina iš tų, kurios už savo gėdą šiais laikais naudojasi „laisvu ponišku gyvenimu“… Tarp kitko, vietos gyventojai skundėsi, kad ji savo reikalavimais ir įsakymais didžiau varžanti žmones, nekaip pats vakmeisteris. Kas šeštadienį miestelio namų savininkės turinčios eiti paeiliui pačios arba savo vietoj samdyti ir siųsti valsčiaus (kur gyvena žandarai ir priima žmones) šluoti ir grindų valyti. Miestiečių eilei
pasibaigus, šaukiamos artimų sodžių ūkininkės to pat darbo dirbti. Priešintis tokiam įsakymui nė į galvą niekam neatėjo. […] Ilgėliau sustojau ties ta mergina, nes gandas eina, kad visoj Lietuvoj tokios moteriškės siaučiančios dabar labiau už okupantus. Amžina mums, moterims, gėda!“26
Tiesa, Petkevičaitė-Bitė jau su šiokia tokia piktdžiuga aprašo tolesnį merginos gyvenimą: vokiečiui išsikeliant tarnauti kitur, jam buvo uždrausta kartu pasiimti merginą, nes ji visiems aplink buvo įkyrėjusi, todėl jai beliko lieti ašaras. Dienoraštyje ji aprašo ir kitų sutiktų moterų pašmaikštavimus šia tema, esą „kad kiekvienas vokietis, kas keli verstai turi čia pačias įsitaisę. Toms pačioms sueina daug mūsų vilnų iš žmonių prievarta surinktų kiaušinių, sviesto, sūrių, taukų. Ir šiukštu, tokią moterį užkabinti. Kas tokią moterį bent kiek skersai pažiūri, tas jau nebeišsisuka iš visokių vokiškų „malonių“…“27
Mokytojas Stasys Ličkūnas, pasakodamas apie Mažeikių mieste 1915–1918 m. veikusį karo teismą, mini vietinę vokietę, dirbusią ne tik vertėja, bet ir šnipe kriminalinėje ir lauko policijoje. Kadangi buvo vietinė, gerai mokėjusi lietuviškai ir gerai žinojusi ne vien Mažeikius, bet ir tolimesnes vietoves, todėl buvusi labai naudinga: „Pasak, sušaudytųjų giminių ir daugumos tada buvusių mažeikiečių, dėl Kelerytės kaltės nemaža buvo sušaudyta ar šiaip nubausta. Dar vokiečiams esant Mažeikiuose ji bijodavo viešai pasirodyti ir slapsčiusi pas vokiečius“28. Panaši situacija su Šiaudinės parapijoje buvusia vertėja, kuri po konflikto su ūkininku išdavė jį vokiečiams, jis buvo nušautas29.
Šaltiniuose šmėkšteli ir gandai apie žydes, bendradarbiavusias su vokiečių okupacine valdžia. Antai kunigas Žadeikis mini, kad Skuode jos su vokiečiais kariais pirkdavo pusvelčiui prekes iš ūkininkų30. O gydytojas Kazimieras Jokantas, pasakodamas apie Kalvarijos padegimą, mini, kad vokiečiai kareiviai įspėjo žydaites, kurioms simpatizavo, kad šios spėtų susirinkti turtą, tačiau šios gautomis žiniomis su kitais vietiniais nepasidalijo31.
Mažiausiai pakantumo tokioms moterims, rodos, turėjo kunigai, ypač Pakalniškis: „Mūsų krašte vokiečių žandarai dabar yra visų didžiausia jėga, su kuria reikia skaitytis. Kaip žandarai nusprendė, taip ir aukštesnioji jų vyresnybė padarė. Kitą kartą priklausėme nuo rusų uriadniko, dabar priklausome nuo vokiečių žandaro malonės, o tas žandaras dažniausiai yra kurios nors bobos ar mergos kekšės įtakoje“32.Kita vertus, Pakalniškis pripažįsta, kad kartais į tokias moteris tekdavo ir kreiptis pagalbos. Čia pat jis papasakoja atvejį iš Raudėnų, kai žmonės kreipėsi pagalbos į žandaro sugyventinę, kai moterys buvo pasipriešinusios bažnyčios varpų nukabinimui 1917 m. rudenį: „Atvažiavo į Raudėnus trys vokiečiai tardyti‚ bobų bunto“. Tame „bunte“ dalyvavusios bobelės labai nusigando. Daug jų puolė prie Trinšaitės, žandaro Wolgemuto kekšmergės, kuri miestelyje gyveno ir drauge su vokiečiais ėjo liudyti“33. Charakteringa: veikiausiai pats Pakalniškis šį „maištą“ ir suorganizavo, tad minėtosios Trinšaitės kitaip pavadinti nei „kekšmerge“ nesugebėjo.
Bandant aprėpti šiame tekste pristatytus pasakojimus, į galvą ateina istoriografijoje jau cituoti Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai: „Kas prieš karą galėjo bent pamąstyti, jog teisingi, pertekę, moralūs mūsų ūkininkai per vieną netvarkos valandą pavirs vagimis, plėšikais, svetimo turto grobikais, net pogromščikais“34. Šie netobuli šaltiniai parodo karo metui būdingą žmonių sugyvenimo specifiką, kai dėl pasikeitusių galios santykių ir įsitraukimo į tokį smurto verpetą vienus (ar šiuo atveju, vienas) ištinka tragedijos ir nelaimės, o kitiems (kitoms) atsiveria galimybės – godulio, keršto, geresnio gyvenimo.
Nors kritikos ar net prakeiksmų aukščiau aprašytoms moterims šaltiniuose netrūksta, tačiau liudijimų apie kažkokį kerštą joms jau nepriklausomoje Lietuvoje kur kas mažiau, tiesa, pasitaiko. Antai aukščiau minėta vertėja iš Šiaudinės parapijos, apskundusi ją supykdžiusį ūkininką, ir šis buvęs sušaudytas, po kurio laiko pati rasta nušauta. Nors buvo tardomas visas kaimas, kaltų nebuvo rasta35. Vokiečių kilmės mažeikietė Kelerytė pasitraukė kartu su vokiečiais, palikdama tėvų namą ir žemės sklypą, kuriuos vėliau perėmė savivaldybė. Mergina čia daugiau niekada nebepasirodė36.
Yra ir liudijimų apie masinį atpildą vokiečių talkininkėms, vieną tokių papasakojo generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, aprašydamas kovas su bermontininkais 1919 m. rudenį Radviliškyje. Jo įsakymu viešai pasmerktos ir priešais bažnyčią išplaktos keliolika moterų. Po to vietinės moterys net atminimo kryžių ir akmenį išplaktoms moterims buvo pastačiusios37.
Didesnė lietuviškos visuomenės dalis į vokiečių suguloves žiūrėjo priešiškai, ypač dvasininkai. Kita vertus, pragmatiški kaimų ir miestelių gyventojai noriai kreipdavosi į jas ištikus bėdoms, tikėdamiesi jas papirkti ir taip gauti reikalingos pagalbos ar naudos. Tačiau bandymų suprasti šias moteris šaltiniuose beveik nėra. Prasidėjęs karas, smurtas, prievarta, nesaugumo jausmas, neapibrėžtumas dėl rytdienos, nežinomybė, informacijos stoka, žmones vertė priimti sprendimus, kurie taikos sąlygomis atrodė nepriimtini ar net neįsivaizduojami.
1 Pranciškus Žadeikis, Didžiojo karo užrašai, parengė Remigijus Misiūnas, Vilnius: Bonus animus, 2013, p. 71.
2 Petras Mažylis, „Iš Pakuršės pergyvenimų 1919 m.“, in: Karo archyvas, 1935, t. 6, p. 290.
3 Ibid.
4 Kun. A. Bublys, „Mūsų žinios apie vokiečių buvimą ir veikimą Lietuvoje“, in: Rygos garsas, 1915-05-26.
5 „Vokiečiai pas augštaičius“, in: Rygos garsas, 1915-05-19.
6 Stefanija Jablonskienė, „Didžiajam karui siaučiant“, in: Karo archyvas, 1935, t. 6, p. 299.
7 Petras Mažylis, op. cit., p. 290.
8 „Vokiečių aukos“, in: Lietuvos ūkininkas, 1915, nr. 25, p. 226.
9 „Vinco Jonuškos dienoraštis“, in: Karo archyvas, 1936, t. 7, p. 250.
10 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis, t. II, Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2011, p. 417.
11 Tomas Balkelis, Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m.: Karas, revoliucija ir tautos gimimas, Vilnius: Tyto alba, 2019, p. 54.
12 Stefanija Jablonskienė, op. cit., p. 299.
13 „Moterįs savaime ima susilyginti su vyrais“, in: Rygos garsas, 1915-06-13.
14 Ibid.
15 Dalia Marcinkevičienė, Vedusiųjų visuomenė: Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje, Vilnius: Vaga, 1999, p. 162–163.
16 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis, t. II, p. 311.
17 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis,t. III, Panevėžys: E. Vaičekausko knygyno leidykla, 2008, p. 158–159.
18 Ibid.
19 Ibid.
20 Ibid., p. 160.
21 [Kazimieras Pakalniškis] Dėdė Atanazas, „Žandarienė Pipkienė“, in: Vienybė, 1920, nr. 2, p. 130–131.
22 Petras Mažylis, op. cit., p. 290.
23 Stefanija Jablonskienė, op. cit., p. 299.
24 Ibid.
25 [Kazimieras Pakalniškis], op. cit., p. 131.
26 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis,t. III, p. 136–137.
27 Ibid., p. 60.
28 Stasys Ličkūnas, „1915–1918 m. vokiečių okupacijos karo teismas Mažeikiuose“, in: Karo archyvas, 1936, t. 7, p. 223.
29 S. Narušis „Didžiojo karo metai Kidulių-Kaimelio apylinkėje“, in: Karo archyvas, 1936, t. 7, p. 300.
30 Pranciškus Žadeikis, op. cit., p. 121.
31 Kazimieras Jokantas, „Suv. Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu (1914–1918)“, in: Karo archyvas, 1937, t. 8, p. 149.
32 [Kazimieras Pakalniškis], op. cit., p. 142.
33 Ibid., p. 147.
34 Cit. iš: Tomas Balkelis, op. cit., p. 45.
35 S. Narušis, op. cit., p. 300.
36 Stasys Ličkūnas, op. cit., p. 223.
37 Vincas Grigaliūnas-Glovackis, Generolo atsiminimai, d. II–III, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2017, p. 102–103.
