Prasideda vasara ir iškart tvirtinasi seniai žinotos tiesos – sprūstelėjus iš darbinės dienotvarkės, ištinka smagių ir stebuklingų temos ar formos sutapimų. Viena perskaityta knyga it magnetas prisitraukia kitą, o šįkart vasaros pradžioje pažiūrėtas ilgai lauktas filmas pagaliau paakino į rankas paimti dvejus metus skaitinių sąraše tūnojusį romaną.
2026 m. birželio 6 d., pirmasis vasaros šeštadienis, 18:30 val. Varšuvos kino teatras „Kino Muranów“ (Sala Zbyszek), priešpremjerinis naujausio lenkų režisieriaus Paweło Pawlikowskio filmo Tėvynė (Ojczyzna; oficiali premjera Lenkijoje – birželio 19 d.) seansas. Nuo paskutiniojo Pawlikowskio filmo Šaltasis karas (Zimna wojna; jį 2018 m. rugsėjo pabaigoje žiūrėjau toje pačioje Zbyszeko salėje) praėjo aštuoneri metai.
Pawlikowskis – vienas žymiausių dabarties lenkų kino kūrėjų, tad premjera neabejotinai laukiama – tą liudija ant smūgio iššluoti pirmieji filmo rodymai, socialinius tinklus užplūdęs gausus ir entuziastingas lenkų teatro ir kino žvaigždžių palaikymas, su linkėjimais režisieriui pagaliau gauti Auksinę palmės šakelę, svarbiausią Europos kino apdovanojimą. Deja, šiemet jis atiteko rumunų režisieriui Christianui Mungiu ir jo filmui Fjordas. Už Tėvynę, savo septintąjį pilnametražį filmą, šiųmetiniame Kanų kino festivalyje Pawlikowskis buvo apdovanotas geriausio režisieriaus prizu. Antrąkart, pirmąkart 2018 m. už Šaltąjį karą.
Birželio pradžios vakare, kęsdama gausias priešfilmines reklamas, suskaičiuoju, kad šio filmo laukiau nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d., kai buvo paskelbta, kad 2026 m. pasirodys naujas Pawlikowskio filmas, pasakojantis apie Thomo Manno (Hanns Zischler) ir jo dukters Erikos (Sandra Hüller) kelionę per pokario Europą. Tąkart skelbtas filmo pavadinimas buvo 1949. Būtent tais metais po 16 metų gyvenimo ne Vokietijoje (Mannas pasitraukė 1933 m., į valdžią atėjus Hitleriui) garsiausias savo laiko vokiečių rašytojas sugrįžo į gimtąją šalį, kur jam Frankfurte, minint 200-ąsias Johanno Wolfgango Goethe’s metines, buvo įteikta Goethe’s premija. Po vizito Vakarų Vokietijai priklausiusiame Frankfurte, Goethe’s gimtajame mieste, Mannas vyko į Rytų Vokietijai priklausantį Veimarą, Goethe’s ilgametės rezidencijos ir mirties miestą, kur jam buvo suteiktas Veimaro garbės piliečio vardas ir įteiktas tais pačiais metais įsteigtas nacionalinis Goethe’s apdovanojimas. Ši kontroversiška Manno kelionė per pokario padalintą Vokietiją tampa Pawlikowskio filmo pagrindu, tačiau ją pasakodamas režisierius kuria savąją fiktyvią jos versiją, kurioje Manną kelionėje lydi dukra Erika (tikrovėje lydėjo žmona Katia) ir šios kelionės metu nusižudo sūnus Klausas (tikrovėje jis miršta pora mėnesių anksčiau).
Tėvynė prasideda įsimintina scena, telefoniniu pokalbiu tarp Erikos ir Klauso: ji Los Andžele, garsiojoje Mannų rezidencijoje „Pasifik Paliseide“, jis viešbučio kambaryje Kanuose; ji ragina jį prisijungti prie jų Vokietijoje, jis visą, ne tik savo, bet ir pasaulio būklę reziumuoja perpasakotu klausimu: kurioje jūs pusėje, Herr Mann? Stalino ar Peliuko Mikio? Šis primygtinis reikalavimas pasirinkti pusę nuolat iškyla filme, iliustruodamas ideologiškai padalintą pokario pasaulį, ir ryškindamas paties Manno, gimusio ne tik praėjusiame amžiuje, bet ir suvienytoje Vokietijoje, vidines kovas – juk jis, taip ir nematęs karo Vokietijoje, liko savo laiko ir senųjų idėjų kapsulėje, aname pasaulyje (tą filme simbolizuoja juodas biuikas, kuriuo Manną per Vokietiją veža dukra), įsitikinęs, kad jo tikroji tėvynė, nepadalinta į jokias puses, yra vokiečių kalba.
Tėvynė – įtaigus ir įsimenantis filmas, užbaigiantis, Pawlikowskio tvirtinimu, iš anksto neplanuotą trilogiją, juodai baltą, taikliai skaudų pokario istorijos – tiek visuotinės, tiek asmeninės – permąstymą: filmai Ida (2013)ir Šaltasis karas atiduoda duoklę Lenkijai, Tėvynė – Vokietijai. Pastaruoju, rodydamas pasaulio skilimą po Antrojo pasaulinio karo, Pawlikowskis tikina norėjęs apmąstyti mūsų dabartį ir aršią visuomenės poliarizaciją. Tikiu, kad apie politinius ir socialinius šio filmo sluoksnius dar bus daug parašyta ir po lietuviškosios filmo premjeros (smalsu, kada ji bus, nes sklinda gandai, kad tik kitų metų Kino pavasaryje…).
Man įspūdį darė keli dalykai: pirma, pavlikovskiško kino ir kadro iškalbus lėtumas, nespalvotas grožis, už kurį šiame filme (kaip Idoje ir Šaltajame kare) atsakingas lenkų operatorius Łukaszas Żalis, išmoningai derinęs beveik tikslias dokumentinių nuotraukų iš Manno viešnagės Vokietijoje replikas su savosiomis operatorinio meno improvizacijomis. Visos 82 filmo minutės (liudijančios puikiai suvaldytą laiko ir istorijos plėtotę) buvo maksimaliai žvilgsnį ir protą ilsinančios ir praturtinančios, neterorizuojančios spalvotų vaizdų triukšmu, raminančios muzikalia kadruote, neskubriu, nors ir geliančiu pasakojimu, kurio centre vis dėlto ne padalintoji šalis, o tėvas ir dukra. Tad antras sužavėjęs dalykas – puiki Hannso Zischlerio ir Sandros Hüller vaidyba, įtaigiausiai neverbaliniu būdu perteikianti nepaprastus Thomo Manno ir Erikos Mann santykius (tą užtvirtina bachiška filmo pabaiga). Įsiminė ir sunkiasvores filmo linijas pagyvinusios scenelės: Erikos susidūrimas su buvusiu vyru Gustafu Gründgensu (pliaukšt!); savotišku Pawlikowskio talismanu tapusios jo mėgstamiausios aktorės Joannos Kulig, Šaltojo karo Zulos, muzikinis pasirodymas; nors ir klišinis, bet iškalbus rusų kareivių veikimas Veimare.
Po filmo dardėdama tramvajumi per pasiutusiai liepomis kvepiančią ir žaluma kuplančią Varšuvą supratau, kad filmą apie Thomą Manną žiūrėjau per 151-ąjį jo (gimė 1875 m. birželio 6 d.) gimtadienį! Neplanuotas, nežinotas, bet smagus sutapimas, gausiai nužymėtas šešetais.
Pawlikowskio Tėvynė sugrąžino prie dviejų knygų: Erikos ir Klauso telefoninis pokalbis priminė įsimintinai jų, naujosios Vokietijos ir dekadanso vaikų, santykių tinklus ir kūrybinius barus aprašiusią Floriano Illieso knygą Love in a Time of Hate: Art and Passion in the Shadow of War, 1929–1939. (Ją skaitau jau gerą pusmetį, mat šis Illieso fragmento pasakojimas yra ideali kelionės knyga – kai laiko yra, bet dėmesys tingiai išsifragmentavęs, negebantis palaikyti nuoseklaus naratyvo perspektyvos.)
Kitą knygą, daugiau nei dvejus metus ramiai miegančią pašto prisegtukų gelmėse, priminė filmo pabaigos titrai – juose Pawlikowskis dėkoja airių rašytojui Colmui Tóibínui, parašiusiam 2021 m. publikuotą biografinį romaną Magas (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Jotema, 2024), pasakojantį apie Manno ir jo šeimos gyvenimą. Įdomu, kad po Tėvynės seanso puolusi skaityti interviu su Pawlikowskiu aptikau ir žinią, kad pirmiausia italų prodiuseriai režisieriui siūlė ekranizuoti Tóibíno Magą, tačiau Pawlikowskis atsisakė.
2026 m. birželio 7 d., sekmadienio rytas ir neblėstantis noras toliau būti Manno šeimos burbule: imuosi Tóibíno Mago (tąkart jį buvau atidėjusi, nes gąsdino apimtis – 500 puslapių skaitymui reikia laiko ir erdvės, pirmiausia galvoje). Romanasįtraukia iškart ir nepajuntu, kaip tarsi be pastangų iriuosi per į aštuonioliką skyrių suguldytą aštuoniasdešimties metų laikotarpį.
Tai dešimtasis Tóibíno romanas, siekiantis grožinės literatūros priemonėmis atkurti žinomo rašytojo, Nobelio premijos laureato Thomo Manno gyvenimą, parodydamas, kas, kaip, kada ir kodėl kūrė tokį rašytojo – superžvaigždės, klasikinio genijaus, šeimoje vadinamo Magu – kelią. Kaip Liubeko senatoriaus sūnų, turėjusį paveldėti šeimos verslą, paveikė tėvo mirtis, prestižo praradimas ir išlaisvino bei įgalino Miunchenas, kiek rašymo pasirinkimą lėmė šeimos nuoskaudos ar siekis suvesti sąskaitas. Apskritai knygoje netrūksta vidinių šeimos karų, konkurencinės įtampos tarp trijų Mannų šeimos rašytojų – Thomo, jo brolio Heinricho ir sūnaus Klauso. Tai šeimos ir jos santykių knyga – Mannas buvo šešių vaikų tėvas, iš kurių daugiausia rūpesčių jam kėlė vyriausieji, jau minėtieji Erika ir Klausas, jie dominuoja ne tik prie šeimos stalo, bet ir romane, į paraštes nustumdami Golo, Moniką, Elizabetę ir Michaelį, ir kartu iškeldami santuoką – Manno gyvenimą su žmona Katia Pringsheim. Minėtinas ir subtilusis romano sluoksnis – slepiamas Manno homoseksualumas ir dienoraščiui patikimi intymumo patyrimai, savotiškas pavydas savo vaikams, neslepiantiems savo homoseksualumo ar biseksualumo.
Skaitant įspūdį darė, kaip neprikišamai Tóibínas kuria daugiasluoksnį rašytojo paveikslą ir subtiliai atskleidžia kūrybos genezę (Manno nusirašinėjimas nuo tikrovės), kaip parodo asmeninės istorijos skleidimąsi didžiojoje visuotinėje istorijoje – įsimintinas Miuncheno revoliucijos epizodas ir ilgi Mannų šeimos gyvenimo metai ne tėvynėje (ypač gyvenimas Amerikoje Antrojo pasaulinio karo metu), siekiant kaskart iš naujo susikurti namus. Apskritai Manno likimas aprėpia didžiulį Vokietijos ir Europos istorijos laikotarpį, kuriame – du pasauliniai karai ir kardinaliai pasikeitusi pasaulio tvarka.
Paklaustas, kas paakino rašyti romaną apie Manną, Tóibínas, prisiekęs Manno skaitytojas, sako, kad tas įdomus neatitikimas, praraja, skirianti oficialųjį, kanoninį rašytojo įvaizdį ir dienoraščiuose atspindėtą privatų žmogų iš kūno, kraujo ir viešai nerodomos aistros. Apie Magą Tóibínas galvojo mažiausiai 15 metų, daug skaitė, įdėmiai lankė visas Mannų gyventas vietas (įskaitant ir mūsų Nidą) ir įnirtingai ieškojo tinkamiausios romano formos. Ją rasti pavyko, nes Tóibínas turi parako – jo pasakojimo stilius šiuolaikiškai atlaiko didingą Manno epiškumą.
Tóibíno Magas Pawlikowskio Tėvynę sutinka romano pabaigoje ir skaitydama jau ekrane matytą siužetą nepaliauju galvoti, kaip abu šie kūriniai suderina mažąją ir didžiąją istorijas primindami, kad be vienos nebūna kitos, kad visuotiniai fasadai slepia užglaistytus asmeninius įtrūkius ir kad tik menas šiame išsiderinusiame ir pasidalijusiame pasaulyje dar gali dovanoti nuoseklų ir patikimą naratyvą. Bent jau jo iliuziją.
Tóibínas savo romanu nusilenkia praeities epiškumui ir žmogaus biografijai, Pawlikowskis savo filmu nusilenkia Europos istorijai ir kino menui. Abu lenkiasi įsivaizduojamybei, laikui ir juos savo laike aprašiusiajam.
