Nežinau, ko vėl vykau Venecijon – atgaivinti per dvejus metus nuslūgusius kiek varginančio, bet ypatingo Viduramžių ir Renesanso miesto įspūdžius, ar labiau aplankyti 61-ąją Venecijos bienalę ir bandyti suprasti kas ir (apie) ką kalba(ma) (o apie ką – ne) tarptautiniame šiuolaikiniame mene. Toks „arba/arba“ skirstymas dirbtinokas, o galutinis rezultatas būna vidujai persipynęs. Juk ir ruošdamiesi kelionei daiktus irgi pakuojame skrupulingai, bet rengdamiesi grįžti viską susimetame jau be aiškesnės struktūros. Išskyrus tiesiai „į įvykių vietas“ atskraidinamus ar su prabangiomis jachtomis ir kokteiliais atplukdomus megaturtuolius (ir) kolekcionierius, Venecija ir meno bienalė meno piligrimams susilieja į viena, tampa sinonimais. Apžiūrėti pastarojo negali fiziškai neperskrodęs pirmojo, kuriuo (miestu) it lietumi apsilieji, ir jausdamas tą tariamo lietaus poveikį, dar nespėjęs išdžiūti ir kiek lipnus, skubi lankyti bienalės, pilnos taip pat „aplietų“. Ta karnavalinio miesto aura neabejotinai paveikia tuometį žvilgsnį ir jauseną.
Išgyvenus termodinaminius transporto potyrius ir atkeliavus į Piazzale Roma autobusų ar Santa Lucia traukinių stotį, aš ir minia įvairiausiais tikslais atvykusiųjų slenkame tiltų, siaurų vėsių gatvelių, suvenyrus ir espresso parduodančių kioskų ar vaporetto stotelių link. Vandeninėje miesto dalyje apsistojusiems – panašūs dėsniai. Susiradus nuo birželio kaitros saugantį pavėsį, tenka rinktis pradžią. Tai gali būti arba Arsenale ir Giardini kaip dvi pagrindinės bienalės vietos, arba po visą miestą išsibarstę nuolatinės lokacijos neturintys nacionaliniai paviljonai. Beklaidžiojant nemažai pastarųjų tarsi išnyra iš niekur, tarsi užklumpa ir žadėdami estetinę nuostabą bei patalpų gaivinančią vėsą prašosi būti apžiūrimi. Kai kurie pažadai apgaulingi ir lieki negavęs nieko, tik tamsias sales su gana tiesmuku šiųmetės kuratorinės idėjos „In minor keys“ interpretavimu.
Užklydęs į keletą pakeliui pasitaikiusių ir neitin įsiminusių, pasiekiu Castello rajono projektų erdvėje „Fucina del Futuro“ įkurdintą Lietuvos paviljoną. Planuotai. Kaipgi neaplankysi to, kuris yra šiek tiek ir „tavo“? Kuruojama Louise O’Kelly, Amsterdame gyvenanti Eglė Budvytytė dviejose nedidelėse tamsiose patalpose eksponuoja trijų kanalų 40 min. trukmės kino instaliaciją „gyva gyva-ta“ (angl. animism sings anarchy), kuriai atspirtį suteikė archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės neolito laikotarpio tyrimai. Archeologiją atliepia ir šių erdvių architektūrinis įgyvendinimas. Molio panaudojimas ir porėtų sienų ornamentika išties nukelia kažkur praeitin, dėl ko telefonas kišenėje trumpam tampa kažkokiu anachronistiniu svetimkūniu.
Zhannos Kadyrovos kūrinys „Origami elnias“
Budvytytės judančio vaizdo kūrinys kontekstualus ir labai apgalvotas, todėl aptarti jį vos viena pastraipa nelabai mandagu prieš autorę, bet trumpai nupasakosiu, ką mačiau. Šalia Apulijos esančiose Grotta Scaloria olose ir Civilizacijų muziejuje Romoje filmuotuose kadruose – tarsi krantan išmestų būtybių konvulsijos transo būsenoje, pamažu tampančios personažus apjungiančia ir suderinta subtilia choreografija, saviraiška žodžiais ir kūnu, aplinkos paviršių it išminties bylotojų nagrinėjimu ir lyg sutartines niūniuojamais pophitais. Didelę reikšmę čia turi gamtinė aplinka. Ji ne mažiau svarbi nei joje esantys. Vis galvojau, ar to trijų kanalų filme kuriamo pasaulio gyventojai – tai mes prieš kelis tūkstantmečius. Nors ir pavydžiu jų begalinės nuostabos viskam, kas aplink, kažin, ar norėčiau persikelti ten, kur jie buvoja. Budvytytė kuria animizmo pasaulį, kuriame viskas susijungė į vieną horizontalę: žodžiai čia lygūs kūno judesiams, žmonės – uoloms, medžiams ir jūrai, priešistorinės delnuose telpančios figūrėlės – dievybėms ar votams, o ritmas ir dainos – kalbėjimui ir kalbai. Tai savaip traukiantis, tačiau utopinis ir todėl neįmanomas pasaulis be hierarchijos ir be istorijos. Tarsi ką tik prasidėjęs pasaulis. Vėliau iš plačių ir atvirų gamtinių persikeliama (keliskart) į uždaras architektūrines erdves, rodomi kadrai iš muziejaus ir šiuolaikiniai technologiniai prietaisai (gal 3D spausdintuvas ar optinis instrumentas), pasakojimą kreipiantys prie klasifikavimo ir atribucijos, stebėjimo, archyvų, matavimo ir kitų „civilizuoto“ pasaulio pažinimo būdų kaip siužetinių temų. Budvytytės „gyva gyva-ta“ yra vientisa ir lėta, poetiška ir archaiška, nerimastingai iki pamatinių buvimo (žmogumi) ir santykio su aplinka aspektų prisikasanti vizija. Didelis darbas.
Nusprendęs taupyti energiją, į Giardini plaukiu vaporetto. Maršrutas šiame sode įprastas – 4 ar 5 paviljonai, tada didžioji paroda ir po jos dar keliolika paviljonų. Būtinai su pertrauka kavai ir sumuštiniui. Šįsyk pirmiausia pasitinka Ukrainos projektas „Saugumo garantijos“ su Zhannos Kadyrovos kūriniu „Origami elnias“ (2019). Trosais ant gembinio krano pakabintas betoninis elnio liejinys kabo amžinoje laukimo ir įtampos būsenoje. Fronto linijai 2024 m. priartėjus prie pat Pokrovsko, autorė kūrinį išmontavo ir evakavo iš jam skirtos vietos. Jo neturėjo būti Venecijoje ir vis dar niekas nežino, ar į Pokrovską bus galima jį sugrąžinti. Ukrainos elnias susišaukė su Olandijos paviljonu „Tvirtovė“ – kiekvieną antradienį nuleidžiančiu metalines žaliuzes žemyn ir kažką saugančiu. Mus nuo vidaus, ar atvirkščiai. Būtent tokiu pavidalu šį paviljoną mačiau ir aš. Kiek trikdantis vaizdas, ypač žinant, kad tai ne kassavaitinis užsidarymas dėl techninių kliūčių, o protestas prieš šalių agresorių dalyvavimą bienalėje ir organizatorių užsimerkimą. Olandai tikrai ne vieni – dėl politinių ir ideologinių neramumų, vos atsidarius bienalei, 81 dalyvis (taip pat ir Lietuvos atstovai) solidarizavosi su pirmąkart nuo bienalės įsteigimo 1895 m. atsistatydinusia tarptautine apdovanojimų komisija ir raštiškai atsisakė būti renkami pagrindiniam bienalės prizui, kuris šiemet bus skiriamas bienalės lankytojų balsavimo būdu.
Rodos, bendravardikliu pagrindinėje Giardini parodoje šįkart yra autochtoninis menas. Šimtai kūrinių nukelia į Pietų Ameriką, Okeaniją ar Afriką, daug gamtinių ir biomorfinių vaizdinių, daug vandens ir žemės bei žmonių santykio su tais planetos elementais motyvų. Vandenynų mėlyna nudažytose ekspozicijos salėse vyrauja figūrinis menas, keramika, tekstilė, asambliažai, visokie kiti tiesioginio rankų darbo ir amato išmanymo reikalaujantys kūrinių atlikimo būdai. Iš žemių, jas apdirbančiųjų, jose augančių neįtikėtinų augalų ir augaluose knibždančių sutvėrimų vaizdinių leidžiamasi į požemius ir mitologiją; iš plačių vandenynų ir neapgyvendintų archipelagų srovės nuneša į fiziškai nepasiekiamas, tik įsivaizduojamas erdves po tais vandenimis. O po to atgal. Globalizmo urbanizacijos prasme ir pasaulio virtimo, pasak Marshallo McLuhano, „elektroninės tarpusavio priklausomybės jungiamu globaliu kaimu“, didžiosios parodos kūriniuose beveik nėra. Nežinau, ar toks ir buvo kuratorių komandos tikslas, bet viskas čia svaigu ir sapniška, karšta ir tiršta, kūriniams alsuojant jautrumu, dideliu rūpesčiu ir susirūpinimu bei iš to kylančiu beveik terapinį poveikį skleidžiančiu kruopštumu detalėms. Prisiminus pagrindinės kuratorės Koyo Kouoh viziją šių metų bienalei, turbūt, kitaip ir negalėjo būti: „Pakeisk pavarą į lėtesnę ir įsijunk minorinių tonacijų dažnius“. Aišku, išimtys patvirtina taisyklę, ir kai kurie paviljonai Kouoh vizijai kone oponavo ar ją dekonstravo, pavyzdžiui, hedonistiški graikai su kūniškų malonumų naktinio klubo inscenizacija ar japonai su šmaikščiai pašėlusiomis lėlėmis-kūdikiais.
Šiemet vis neapleido mintis, kad bienalė(s) savo tapatumą kuria erdviškai. Didele dalimi šuolaikinis vizualusis menas visgi yra erdvinis ir įvietintas menas. Jei Giardini dalyje globalus bienalinis menas labiau kalbėjo vaizdais, tai Arsenale dalyje ryškesnis buvo būtent erdvinis matmuo. Kūrinių kiekybė ir masteliai iškart nuteikia, kad laiką ir dėmesį gali skirti tik daliai jų, o tam įtakos turės skonio, polinkių, interesų, net ir fiziologiniai faktoriai – būtent nuovargis gali tapti priežastimi prisėsti ir įsigilinti į vieną ar kitą kūrinį. Tad bienalės yra ir šioks toks ištvermės išbandymas. Dar XII a. įkurtas Arsenale kaip laivų statykla ir karinis-pramoninis kompleksas XX a. antroje pusėje tapo viena pagrindinių bienalės ekspozicinių vietų. Milžiniškos senųjų uostų angarų erdvės diktuoja sąlygas meno kūrinių įkurdinimui, dažnoku atveju atsisakant „baltojo kubo“ ar „juodosios dėžės“ galerinių principų. Didelė dalis visko aplink – instaliatyvaus pobūdžio. Konkretiems erdvių masteliams pritaikyti kūriniai čia pat surenkami, vėliau išardomi. Jų poveikio laukas platus, persiklojantis tarpusavyje, net tarsi ataidintis. Dydžiu ir medžiagiškumu jie veikia kūniškai, ne vien vizualiai. Kitaip nei įprastose galerijose, mažų formatų darbai čia tiesiog prasmegtų, tačiau kai kurie menininkai tą aspektą pasitelkia strategiškai ir randa išeitis. Viskam aplink šnarant ir vibruojant, eidamas iš didelių į dar didesnes erdves, esi nuolat apsuptas, kone fiziškai suslėgtas didžiulių ekranų, anotacijų ant sienų ar kinetinių, skulptūrinių, multimedijinių instaliacijų. Nuo visko pertekliaus ir perviršio gelbsti tik lėti žingsniai ir ramus kvėpavimas. Greitai tenka pripažinti, kad fiziškai neįmanoma apžiūrėti, juolab – aprašyti visko, ir, su ramia sažine bei be baimės ką nors svarbaus praleisti, belieka nerti į bienalinio meno Arsenale erdvėse sankryžas selektyviam dėmesio likučių išdalinimui.
gyva-ta“ fragmentas 61-ojoje Venecijos
bienalėje
Tas persisotinimas ir po visko trumpam apatiją paliekantis kūrinių formuojamų įspūdžių perviršis turbūt ir yra tai, ką laikau viena iš bienalinio meno ypatybių. Kita – erdvės ir vietos aspektai. Bienalė formuojama ar bent jau veikiama konkrečios vietos, nesvarbu ar tai Venecija, Kaunas, Klaipėda ar Stambulas. Miesto įspūdžiai veikia kūrinių percepciją ir atvirkščiai, miestą imi matyti bienalės lankytojo akimis. Dar viena ypatybė – minėta (dažniausiai didžiulių) erdvių mastelių įtaka ekspozicijai ir kūriniams, kai instaliatyvumas tampa kone neatsiejamu principu. Didelės erdvės lemia ir didelius, it lavina nesibaigiančius ir neapžiūrimus kūrinių kiekius, todėl pilnas visumos vaizdinys įmanomas tik audžiant atskirus žiūrovų pasakojimus į vieną audinį. Šie užrašai – tik lopinėlis.
Nors tai elitistinis, neretai snobiškas, taip pat politizuotas ta eurovizine prasme renginys, bienalės svarbą šiuolaikinio meno diskurso ir raidos formavimui, ryšių (svarbių ir išliekančių ar galinčių būti kam nors pelningais) mezgimui ar dalyvių statuso įtakai sunku būtų nuneigti. Nežinau, ar man pavyko „suprasti“, kas ir apie ką kalba(ma) pasaulio šiuolaikiniame mene – kuratoriai ar visgi menininkai, o gal dalyvaujančių valstybių kultūros politikos ypatumai tą labiausiai lemia; kiek tai persipynę ir kiek yra paskira; kiek bienalės anticipuoja šiuolaikinį meną ir kiek yra veikiamos lokalių ar „mažųjų“ meno tendencijų. Tikrai – Venecijos bienalė klausimus generuoja labiau nei atsakymus. Ir tai yra klausimai ne tiek apie vizualius meno kūrinius per se, kiek apie meno sociologiją ir meno lauko bei dalyvių funkcionavimą šiame globaliame meno sistemos aparate.
