„Vartų“ galerijoje vykusioje ir magistro diplominius darbus pristačiusioje Kristijono Gurčino parodoje „Fantasmagorija“ pasijutau lyg būčiau nukeltas į Davido Lyncho filmų ar Edgaro Allano Poe literatūros pasaulį. Siekiant sutelkti dėmesį ir atliepti parodos pavadinimą, aklinai juodoje salėje griežtas apšvietimas buvo nukreiptas tik į sklidinus grotesko paveikslus ir nė centimetro į šoną, tad jie regėjosi it kokie iš vidaus apšviesti lauko reklamų stendai. Visi tapybiniai vaizdai čia tarsi pažįstami, „kažkur matyti“ ir kartu nuo mūsų laiko ir erdvės nutolę bei mįslingi, beveik baugūs. Jie ambivalentiški forma ir turiniu: įtampa tarp vaizduojamų aštrių metalų ir blyškios odos, tarp mūsų fizinės erdvės ir į ją įsiveržti grąsinančios paveikslo erdvės, tarp amžinąjį Pigmaliono mitą primenančios meninės reprezentacijos ir tikrovės. Išlaikydamas prasminę įtampą Gurčinas lyg žonglierius balansuoja ant virš cilindro paguldytos lentos. Gal nenuvirs?
Kokybišku, beveik kaip Donatos Minderytės lesiruotė techniniu atlikimu pasižyminčios drobės perteikia dar neseniai jaunųjų tapyboje atrodžiusius sunkiai suderinamais, o dabar – beveik natūraliai kartu sugulančius temų derinius: religija, popkultūra, mirtis, kompiuteriniai žaidimai, nostalgija, interneto ir skaitmeninės erdvės. Kaip deklaruoja MO muziejuje vis dar veikianti paroda apie jauniausius kūrėjus – „viskas vienu metu“. Jei išties jauniausiai menininkų kartai nesuderinamumai yra kaip kasdienis oras, jei tikrai tai mūsų laikus charakterizuojantis simptomas, tai minėtas žongliravimas tampa tiesiog kvėpavimu, o minėta kūriniuose formuojama prasminė įtampa – natūralia būsena.
Daryti tokias plačias išvadas, remiantis tik vienu tapytoju, yra kiek skubota, tačiau (skirtingomis proporcijomis) panašią postmodernistinio ciniško žvilgsnio atsisakančią ir amato bei srities išmanymą kaip vertybę priimančią jauseną ar prieigą įžvelgiu ir Emilio Šepučio, Jono Meškausko, Agatos Orlovskos, Roko Janušonio, Viltės Čepulytės, Manto Platūkio, Vasarės Kuprevičiūtės, Liudviko Kesmino, Liucijos Pačkauskaitės ir kai kurių kitų Gurčino kartos atstovų kūryboje. Religinė ikonografija jų kūryboje atsiskleidžia susipynusi su masine (ir) vaizdų kultūra, individuali atmintis persilieja su kultūrine, ironijai vietos paliekant ne daugiau nei rimtumui. Tai, ką čia kalbu, ryškiausiai atsiskleidė prieš metus vykusioje grupinėje jaunųjų kūrėjų parodoje „Miražas“.
Sugrįžkime į „Fantasmagoriją“. Parodoje sudomino įvairūs aspektai, bet aptarsiu tik vieną – lyg koks skulptorius, Gurčinas daug dėmesio teikia tūriškumo ir medžiagiškumo vaizdavimui paveikslo plokštumoje. Kūriniuose suformuodamas keletą artimesnių-tolimesnių planų, jis tarsi apkausto, apgina, pridengia, ar atvirkščiai – bando atitolinti ir įkalinti vaizdą nuo žiūrovo, tvoromis, nėriniais ar erškėčių vainikais kuria distanciją tarp ten ir čia. Suvokdamas vaizdo iliuziškumą ir netikrumą, Gurčinas kartu tarsi suabejoja tuo. Ši abejonė persiduoda žiūrovui, ir tai labai paveiku. Suprantu, kad tai tik ant sienų kabančios drobės, tačiau tas santykis tarp gyvo ir negyvo, vaizdų nejudrumo ir medžiagiškumo atvaizdavimo traukia ir skatina pamiršti, jog tai tik paveikslai. Rodos, moters biustas kūrinyje „Blyškiai melsva akis“ (2025) tikrai tuoj mirktelės ir taip paneigs iliuzinę vaizdų prigimtį.
Magistro studijos baigtos ir su šia paroda Gurčino uždarytos. Lyg gerame seriale, lieka neaišku – „Fantasmagorija“ buvo tam tikro tapytojo kūrybos etapo užbaiga ar tik naujojo įsibėgėjimas, ir kurlink toliau plėtosis menininko kuriama vaizdinija. Dabar norisi laukti tęsinio ir toliau stebėti groteskiškai patraukliai narpliojamą santykį tarp tikrovės ir jos reprezentacijos paveiksluose, visa tai artikuliuojant dabarties kalba.
