Tarpdisciplininė konferencija Laikas ir erdvė: tarpdalykinė prieiga jau tampa kasmetine Vilniaus universiteto tradicija. Kasmet, rudens viduryje, į Filosofijos fakulteto auditoriją susirenka įvairių specialybių mokslininkai iš viso pasaulio diskutuoti apie laiko ir erdvės prigimtį. Konferencija, laikui bėgant, pelnė gerą reputaciją akademinėje bendruomenėje. Tai liudija ir jos augimas – iš dviejų dienų ji šiemet nusitęsė į tris, o paskutinioji dar buvo padalinta į dvi vienu metu vykusias sesijas. Tokia konferencijos dienotvarkė sukelia problemų apžvalgininkams, kurie, deja, negali persiplėšti ir būti skirtingose vietose vienu metu.
Šiais metais pirmąjį pagrindinį (angl. keynote) pranešimą skaitė Jose Nunes Ramalho Croca iš Lisabonos universiteto. Pavadinimas „Beyond Space and Chronological Time: The Becoming“ primena labiau filosofijos pranešimą, tačiau kalbama buvo apie fiziką. Pagrindinė šio pranešėjo idėja – tradicinis laiko ir erdvės modelis neatitinka kvantinės fizikos modelių ir eksperimentų išvadų. Tradiciniu laiko ir erdvės modeliu labiausiai verčia abejoti, pasak pranešėjo, kvantinio tunelio efektas (angl. quantum tunneling). Kvantinės dalelės, net neturėdamos pakankamai energijos įveikti barjerą, vis tiek gali atsidurti kitoje barjero pusėje. Niutoninėje mechanikoje objektai, neturintys pakankamai energijos įveikti bet kokį barjerą, yra nukreipiami į priešingą pusę, t. y. atšoka nuo sienos ar pradeda riedėti žemyn. Anot pranešėjo, barjero storis neturi jokios įtakos tam, ar kvantinė dalelė atsidurs kitoje jo pusėje, ar neatsidurs, todėl šių eksperimentų specifika dar labiau verčia abejoti įprastiniu laiko ir erdvės modeliu.
Didelei daliai auditorijos šis pranešimas buvo sunkiai suprantamas. Šitaip išryškėjo vidinė tarpdisciplininių konferencijų problema – pranešimų specifiškumas. Laikas ir erdvė visose mokslo srityse yra labai sudėtinga, detalumo reikalaujanti tema, todėl, norint suprasti šiuos fenomenus iš bet kurios perspektyvos, reikia turėti nemažą žinių bagažą apie pačią discipliną. Kaip įmanoma supaprastinti sudėtingą pranešimą specifinei mokslinei sričiai netreniruotai auditorijai, bet kartu išlaikyti visus niuansus? Turbūt neįmanoma, todėl pranešėjai turi pasirinkti auką – detalumą arba aiškumą. Apie panašų pasirinkimą šioje konferencijoje klausantis pranešimų teko galvoti ne kartą.
Po itin modernaus pranešimo apie šiuolaikinę fiziką atėjo laikas grįžti prie filosofijos. Pirmosios dienos vidurys buvo skirtas istorinei-filosofinei laiko ir erdvės perspektyvai. Pirmasis pranešimas „Aristotle’s Ontological Account of Time“ buvo tiksliai tai, kas ir žadėta pavadinimu. Gaetano Masciullo iš Lugano universiteto analizavo Aristotelio „laiko“ vartoseną. Šis filosofas laiko sąvoką vartodavo šiek tiek skirtingai, todėl pranešėjo tikslas buvo nušviesti būdus, kaip sąvoka vartota ir kokie apibrėžimai buvo taikomi. Aristotelis, pasak pranešėjo, laiką apibrėžė kaip judėjimų sumą, o judėjimą (arba kaitą) – kaip potencijos aktualizaciją. Pagal šią filosofo sistemą turime atmesti „dabarties“ momentą. Aristotelis manė, kad „dabartis“ yra ne laiko dalis, o riba. Ši riba nėra niekaip padalijama ir nereikalinga judėjimams skaičiuoti.
Likę pranešėjai analizavo laiko ir erdvės vaidmenį krikščionybėje. Giuseppe Colonna (taip pat iš Lugano universiteto) analizavo atbulinį kauzalumą (egzistuoja padarinių, kurie laikiškai yra ankstesni už priežastis). Nors atbulinis kauzalumas atrodo esanti visiškai nauja tema ir filosofiniame diskurse atsirado neseniai, teologijoje ši mintis buvo analizuota jau Viduramžiais. Nekaltas Marijos prasidėjimas buvo tradicinis tokios priežasties ir pasekmės sistemos pavyzdys.
Po šių pranešimų prasidėjo antroji sesija. Šios sesijos bendroji tema – valia ir laikiškumas. Emanuele Martinelli iš Lugano universiteto skaitė pranešimą „Time and Responsibility“, kuriame analizavo, kaip skirtingų filosofinių doktrinų pripažinimas turėtų keisti (teisinę) atsakomybę. Vienas paprasčiausių, tačiau labiausiai analizuotų laikiškumo aspektų – tapatumas. Kiek laiko turi praeiti nuo įvykio pradžios, kad būtų galima manyti, jog nusikaltimą atlikęs žmogus yra nebe tas pats asmuo? Viena iš pozicijų – endurantizmas – teigia, kad individas visada išlieka savimi. Tačiau egzistuoja daugybė priešingai manančių filosofinių stovyklų. Pavyzdžiui, perdurantizmo šalininkai mano, kad individas gali turėti laikinių elementų, todėl tam tikru požiūriu bet kuriuo laiko momentu egzistuoja vis kitas individas. Žinoma, ši problema tampa svarbesnė teisinėje sistemoje, kurioje reikia laikytis sveiko proto principo, bet kartu svarbu iškelti klausimą – ar nusikaltimas turi galiojimo laiką?
Dieną užbaigė Aarono Ben-Ze’evo iš Haifos universiteto pranešimas apie trinarę meilės, laiko ir erdvės sąveiką („Time and Space in Romantic Love“). Atrodo, šis pranešimas buvo socialinis-kultūrinis tyrimas apie šių trijų fenomenų sąveiką. Tiesa, kiek vėliau teko išgirsti, kad kiti konferencijos dalyviai vertino pranešimą kaip „abejotiną“.
Antroji diena vyko paprastų mirtingųjų retai lankomoje Vilniaus universiteto Senato salėje. Rytas prasidėjo pagrindinio kalbėtojo Jurgio Skilterio (Latvijos universitetas) pranešimu „Space: From Geometry to Functional Dependencies“. Laikas šiame pranešime buvo šiek tiek pamirštas, nes Skilteris tyrinėja erdvės suvokimą iš kognityvinių mokslų perspektyvos. Erdvės suvokimo supratimas yra gana sudėtingas procesas, nes reikia sukurti specifinę geometrinę kalbą. Suvokime egzistuoja daugybė skirtingų erdvės išskaidymo lygių – topologija, atstumas, objekto orientacija, simetriškumas, talpumas ir daugybė kitų faktorių. Netgi kalbiniame lygmenyje žodžiai, nurodantys geometrines sąlygas, vartojami nevienodai (kartais netiksliai). Pavyzdžiui, sakoma, kad gėlės yra vazoje, nors dažniausiai vazoje yra tik gėlių stiebai. Vienas iš mokslininko pastebėjimų buvo vertikalaus simetriškumo svarba. Tyrimų metu pastebėta, kad žmogaus akis, analizuodama horizontaliai sudėtus objektus, pirmiausia ieško vertikalios simetrijos. Šitaip kognityviniai mokslai leidžia pastebėti labai specifinį erdvės interpretavimo dėsningumą. Kol kas vienas svarbiausių atradimų erdvės interpretavimo sferoje – kalbinė įtaka. Kaip minėta anksčiau, kalbos vartojimas geometrinėms situacijoms nusakyti yra netikslus, tačiau tyrimai rodo, kad kalba formuoja erdvės interpretacijas. Skirtingų kalbų vartotojai atkreipia dėmesį į kitokius erdvės aspektus.
Antroje dienos sesijoje buvo vos du pranešimai – Živilės Pabijutaitės (Vilniaus universitetas) ir Martos Emilios Bielińskos. Abu pranešimai buvo nukreipti logikos ir analitinės filosofijos kryptimi. Pabijutaitė daugiausia dėmesio skyrė temporalinės logikos intuityviam dėsniui „Pp -> LPp“ (jei praeityje p, tuomet būtinai praeityje p). Šis dėsnis kyla iš laikinės intuicijos, kad tai, kas įvyko praeityje, nekinta, todėl yra būtina, tačiau jo taikymas sukelia loginių paradoksų. Dažniausiai paradoksams išvengti naudojami du būdai – kelių teisingumo verčių logika arba atsisakymas suteikti teisingumo sąlygas laikiniams teiginiams. Abu sprendimai sukelia kitų problemų logikoje, todėl Pabijutaitė siūlo spręsti paradoksus atsisakant minėtojo dėsnio.
Į trečią dienos sesiją grįžo fizikos pranešimai. Athamos Stradis (Londono King’s College) pateikė fizikinę-episteminę problemą – sąsajos tarp laiko ir termodinamikos strėlių galimą atsitiktinumą. Fizikoje dažnai manoma, kad galime atsiminti praeitį, bet ne ateitį, nes termodinamikos dėsnių ir laiko strėlės sutampa. Problemą šiam ryšiui sukuria Landauerio principas, kuris teigia, kad bet koks informacijos panaikinimas sistemoje didina entropiją. Šis principas leidžia parodyti, kad episteminė strėlė nebūtinai turi būti susijusi su termodinamine strėle.
Trečioji konferencijos diena prasidėjo kiek vėliau nei visos kitos. Matyt, buvo nuspręsta leisti dalyviams pailsėti ir šiek tiek pasidžiaugti Vilniaus rytais. Ši diena turėjo paralelinę ISUD (International Society for Universal Dialogue) sesiją, kuri vyko tuo pačiu metu kaip ir pagrindinė laiko ir erdvės konferencijos sesija. Šios apžvalgos autorius pasirinko pagrindinę sesiją.
Pirmąjį pranešimą „Bergson, A-theories, and ‘Spatialised Time’“ skaitė Matyašas Moravecas iš Kembridžo universiteto. Buvo pristatyta Lietuvoje retokai analizuojamo filosofo Henri Bergsono laiko filosofija. Kaip pažymėjo pranešėjas, Bergsonas galėtų būti vienas svarbiausių filosofų šioje srityje, galbūt net pralenkti Edmundą Husserlį. Bergsono la durée yra patirtinio laiko sąvoka. Filosofas labai aiškiai atskiria fizikinį ir patirtinį laiką, tačiau pirmojo neretai net nemano esant laiku. Bergsonas ilgą laiką abejojo kalbos geba nusakyti temporalumą, todėl la durée vartojo labai specifiškai. Jo įsitikinimu, kalba iš esmės daugiau skirta erdvei, todėl laiką suerdvina. Vėlesniuose tekstuose filosofas reabilituoja kalbos gebą aprašyti laikiškumą, bet tik per metaforų ir perkeltinių prasmių vartojimą.
Antroje dienos sesijoje pasirodė rečiausia šios konferencijos disciplina – menas. Vienas įdomiausių pranešimų buvo Williamo Day iš Le Moyne koledžo (JAV). Pranešimas „The Improviser’s Tuition and the ‘Flow’ of Time“ rėmėsi paprasta prielaida – muzikoje laikas pasireiškia kitaip. Laikas įtalpina garsą labai specifiniu būdu. Šis laiko pasikeitimas gali pasireikšti tik per muzikantą, kuris privalo derinti garsą ir laiko tėkmę. Labiausiai tai galima pastebėti ypač talentingų, improvizuojančių muzikantų atveju (kaip pavyzdys minėtas Milesas Davisas). Muzika leidžia kitaip suvokti laiką ne tik klausytojui, bet ir kūrėjui.
Konferencija šiais metais buvo ilga ir dažniausiai kokybiška. Iš konferencijos dalyvių nusiskundimų ar nuostabos komentarų teko išgirsti tik apie du pranešimus, o techninių nesklandumų buvo vos keli. Žinoma, tarpdalykinėse konferencijose įvertinti kiekvieno pranešimo kokybę yra gerokai sudėtingiau, todėl neišvengiamai pasitaiko vienas kitas kiek neįprastas pristatymas. Vis dėlto konferencija vyko tris dienas, sukviesti daugybės skirtingų disciplinų ir pasaulio šalių mokslininkai. Laikas ir erdvė: tarpdalykinė prieiga yra sėkminga tarptautinė mokslinė konferencija, kuriai tereikia šiek tiek griežtesnės akies pranešimams.
