Kaip ir kiekvienais metais, Lietuvos filosofų draugija susitiko metinei konferencijai, šįkart „Kantiškųjų kontroversijų“ tema, balandžio 19 d. Mykolo Romerio universitete. Mokslinės konferencijos, manding, išgyvena žanro krizę, ypač Lietuvoje – laiko ribų nesilaikymas, vieno ar dviejų asmenų dominavimas visoje konferencijoje, publikuotų straipsnių skaitymas pažodin; diskusijos, kurių metu klausimai ne užduodami, o perskaitomos trumpos paskaitėlės susirinkusiems. Šie polėkiai (bent filosofijos) konferencijose tokie dažni, kad keista, jog dar nėra bendro pavadinimo šiems fenomenams. Tad buvau nusiteikęs ir šįkart susidurti su kažkuo panašaus.
Vis dėlto, nors filosofijoje progresas galbūt ir nevyksta, progreso sąvoką filosofai supranta puikiai. Nors pasitaikė vienas kitas paklydimas, tačiau šiųmetinėje konferencijoje maloniai stebino tiek pranešėjų pasiruošimas, tiek ir bendras konferencijos dinamiškumas bei organizuotumas.
Tiesa, pradinis įspūdis buvo kitoks. Pirmoji pranešėja – kviestinė viešnia iš Prancūzijos Chantal Delsol – pristatė pranešimą apie Vakarų mitus, kurie kitoms pasaulio dalims primetami kaip neginčijamos tiesos. Filosofės teigimu, vakarietiškas universalizmas ir progresas, mums kaip savaime suprantamos tiesos, tėra tik civilizaciniai mitai ir įsitikinimai, kurie neišvengiamai kuria konfliktus. Šie konfliktai sprendžiami bandant politiką pakeisti teise, kuriant tarptautines institucijas (kurių galia iki galo netikima), o pastarosios vėl įtvirtina Vakarus kaip teisingumo arbitrus – tuos, kurie nustatė, kad tokių reikia. Nors Delsol pranešimas buvo išties įdomus, tačiau neoriginalus: beveik visas tekstas yra autorės 2006 m. publikuoto straipsnio „Mythologies de l’international“ kopija. Skyrėsi tik pabaiga – anuometinis Delsol straipsnis baigėsi svarstymais apie (tuometinę) ateitį. Kita vertus, galbūt tai tėra Vakarų ir Rytų Europos akademinių kultūrų mitų susidūrimas – mūsuose neretai tikima, kad į kiekvieną konferenciją reikia neštis radikaliai naują pranešimą. Vis dėlto tai tik menkas bendro paveikslo trūkumas. Į auditorijos užduotus klausimus Delsol atsakė tiksliai, skaidriai ir išmintingai, atsargiai apmąstydama klausimuose netiesiogiai išreikštą klausiančiojo nuomonę.
Filosofės pranešimas, skirtas tarptautinei teisei ir politikai, susidūrė su dar vienu atsitiktinumu. Konferencija vyko Mykolo Romerio universiteto auditorijoje, kuri, dėl savo ovalios formos ir prie kiekvieno stalo prijungto mikrofono, koridorių pašnekesiuose greitai įgavo savitą pavadinimą – „Jungtinių Tautų salė“. Tiesa, manau, kad šis pavadinimas buvo suteiktas labiau jaučiant pagarbą ir padėką universiteto bendruomenei nei pašaipą. Sale praminta auditorija turėjo ir savitų iššūkių, kadangi vienu metu galėjo būti įjungti tik du mikrofonai. O tai reiškė, kad kalbėtojams ir klausiantiems reikėjo gražiai susitarti, kuris ir kada gali atlikti savo vaidmenį. Nors technologijos neretai tampa mokslinių konferencijų Achilo kulnu, šį kartą draugijai pavyko su šiais ir panašiais iššūkiais susidoroti nesuardant rimties.
Toliau konferencija judėjo nuspėjama ir patikima kryptimi. Perskaityti trys gerai parengti pranešimai Immanuelio Kanto filosofijos tematika. Rita Šerpytytė aptarė Giorgio Agambeno ir Kanto įstatymų formalumo, turinio ir taikymo (arba jėgos) kontroversijas. Nors pranešimo pavadinime daugiausia dėmesio skirta Agambenui ir Kantui, Šerpytytė nemažai dėmesio skyrė literatūrai, aptardama Franco Kafkos Procesą, kurią savaip interpretavo ir Agambenas. Šis tekstas pasirinktas neatsitiktinai, o jo pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą yra tiesiog puikiai tinkantis pranešimui, kuriame daug dėmesio buvo skiriama įstatymų kaip proceso interpretacijai.
Toje pačioje sesijoje Danutė Bacevičiūtė kalbėjo apie radikalų blogį, supriešindama jį su blogio banalumu. Vienas Bacevičiūtės tikslų buvo parodyti, kad Hannah Arendt blogio banalumo koncepcija gali vesti į supratimą, jog blogis yra kvailas, paprastas ir nesunkiai įveikiamas. Galiausiai, Dalius Jonkus pristatė savo mintis apie Kanto, Fichte‘s ir Husserlio grynojo ir praktinio proto perskyras, instinktus bei žmogaus (ar sąmonės) santykį su gamta. Šio pranešimo puošmena, kurią įsiminė tiek visi klausytojai, tiek moderatoriai, buvo instinktų paminėjimas: Jonkaus (ir jo aptariamų filosofų) instinktų interpretacija nutolo nuo tradicinio filosofinio supratimo, kuriame instinktas priešinamas racionalumui ar moralumui. Priešingai, Jonkus vertino instinktus kaip tai, kas padeda suprasti, veikti ir orientuotis pasaulyje, atmesdamas dažnai pernelyg kritišką ir neigiamą instinkto supratimą. Šis pranešimas tapo puikiu perėjimu prie pietų pertraukos, kuri, kaip teigė moderatorius, turėtų patenkinti bent vieną instinktą.
Konferencijos organizatoriai pateikė ir šiek tiek naujienų. Šiais metais, lyginant su kai kuriomis senesnėmis Lietuvos filosofų draugijos konferencijomis, buvo pakviesta daugiau svečių iš kitų organizacijų, pavyzdžiui, kolegos iš Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetų. Šis platesnis Lietuvos filosofų bendruomenės įtraukimas yra tikrai sveikintinas. Žinoma, tai turi ir savas rizikas, kurios pasimatė ir šiais metais – kai kurie pranešimai buvo daug labiau vykę nei kiti.
Popietinėje sesijoje Nerijus Milerius kėlė klausimą „Ar dar galima Kanto estetikos teorija?“ – neretai Kanto Sprendimo galios kritika laikoma silpniausia iš trijų kritikų, o tai atsispindėjo ir Mileriaus pranešime. Pranešėjo nuomone, Kanto bandymas universalizuoti meno kūrinio vertinimą atsisakant „patinka man“ yra neįmanomas siekis. Net ir vėlesnių Kanto estetikos interpretatorių, pavyzdžiui, Clemento Greenbergo, bandymai atsieti meną nuo politinio ir socialinio turinio, Mileriaus nuomone, yra nesėkmingi. Toje pačioje sesijoje pasitaikė ir mažiau įprastų pranešimų. Pavyzdžiui, Leonardas Marcinkevičius siekė parodyti, kad Kanto a priori sintetiniai teiginiai gali būti pritaikyti bent ekonomikos mokslui, o galiausiai ir visiems socialiniams mokslams. Nors pristatymas nebuvo prastas, auditorijoje kilo įtarimų dėl samprotavimo pagrįstumo, daugeliui kilęs klausimas – ar tai, kad ekonomikos fenomenus galima išreikšti matematinėmis formulėmis, patį mokslą padaro a priori sintetiniu. Vis dėlto pastanga atverti socialinius mokslus a priori galimybėmis, kaip teigė vienas iš auditorijoje dalyvavusių klausytojų, yra sveikintina.
Galiausiai, ši konferencija pasižymėjo dar viena naujove – naujais pranešimų tipais. Lietuvos filosofų draugija pakvietė Jaunojo mokslininko publikacijos 2023 m. laimėtoją Benediktą Vachniną pristatyti savo mintis apie Emmanuelio Alloa filosofiją. Kartu buvo priminta apie naujai įsteigtą geriausios recenzijos konkursą, kurio laimėtojas Laurynas Peluritis buvo pakviestas dalyvauti konferencijos baigiamojoje diskusijoje.
Diskusijų formatas filosofų konferencijose taip pat yra sveikintina iniciatyva. Daugumai žmonių, net tiems, kurie itin suinteresuoti filosofija, sunku įdėmiai klausyti mokslinių pranešimų nuo 9 val. ryto iki 6 val. vakaro. Šios konferencijos diskusija buvo kiek nekoncentruota, kadangi auditorijos komentarai greit išplėtė tematiką nuo kantiškosios Apšvietos (pokalbio tema „Kodėl nebetikime (?) kantiškąja Apšvieta?“) iki įvairių paralelinių temų, tačiau pati pastanga vertintina pozityviai. Ji sukuria puikią pertrauką nuo gana pasyvaus sudėtingų tekstų klausymo, be to, leidžia labiau atsiskleisti susirinkusiųjų asmenybėms. Kita vertus, nors idėja gera, tačiau reikėtų daugiau dėmesio skirti tikslingam jos įgyvendinimui. Kitaip diskusija greit virsta filosofų pasikalbėjimu prie alaus bokalo, kur kiekvienas šneka sava tema, o pagrindinė mintis ir problema, kurios buvo iškeltos pradžioje, lieka net nepaliestos.
Kartais, atvykus į mokslinę konferenciją, supranti, kad ji buvo sudaryta tik atsiskaitymui – su projektiniais įsipareigojimais, su institucija, etc. Ši Lietuvos filosofų draugijos konferencija nebuvo tokia. Tiek organizacijos, tiek pasirengimo pranešimams požiūriu, atrodo, nuoširdžiai buvo siekta sukurti bent dalelę papildomo bendrojo gėrio.
