Kaip ir kasmet, jau daugiau metų nei autoriaus atmintis geba atminti, Lietuvos filosofijos draugija į vieną erdvę surenka geriausius mūsų krašto mąstytojus. Nors šiais metais konferencijoje nebuvo „formuojamos bendros temos“, bendra tema susiformavo pati, kadangi didžioji dalis pranešimų buvo skirti teisės filosofijos temai, kartais eigą pertraukiant estetikos ar etikos pranešimais.
Pirmasis pranešimas, tiesa, buvo dar kitos temos – teologijos. Viliaus Bartninko pranešimas „Stoikų namo analogija: istorinis kontekstas ir teologinė reikšmė“ analizavo Antikos laikų samprotavimą, kurio vienas iš variantų pateikiamas Cicerono De Natura Deorum: pamačius didelį ir įspūdingą namą, nekiltų mintis, kad tai buvo sukurta pelėms, tad pamačius gamtos ir Visatos didybę neturėtų kilti mintis, jog ši buvo sukurta žmonėms. Bartninkas pateikė ir kelias kitas panašias formuluotes, tačiau pranešėjo tikslas buvo parodyti, kad šis samprotavimas labiau naudotas kaip atsakymas epikūrininkams – jei atomų atsitiktinis judėjimas gali sukurti Visatą, kodėl toks pat judėjimas negali sukurti namo ar miesto? Patys stoikai nemanė, kad ši analogija įrodo dievo buvimą, priešingai nei dažnai manoma.
Kitas pranešimas, apie vertybes Vosyliaus Sezemano estetikoje, pristatytas Daliaus Jonkaus, jau artėjo prie numanytos konferencijos temos. Nors Sezemano estetika atrodo arčiau meno filosofijos, tačiau Jonkaus pranešimo vienas iš tikslų – parodyti, kad Sezemano estetika negali būti suprasta be vertybių teorijos. Filosofui svarbus estetinis sąmonės nusistatymas, kuris yra pasiekiamas (t. y. gali būti lavinamas), o pati estetinė realybė egzistuoja ne pati savaime, o kaip intencionali erdvė. Kitaip tariant, stebint meno kūrinį grožis patiriamas kaip intencionalus meno kūrinio stebėjimas, pasiekiamas tik tobulinant stebinčiojo gebėjimą jį patirti, o tobulinimas, gerinimas ar kitoks stebinčiojo lavinimas gali būti suprasti kaip vertybinis veiksmas.
Likusioji dienos dalis (išskyrus Ritos Šerpytytės knygos pristatymą) buvo skirta Jono Gruževskio, Vilniaus universiteto rektoriaus, filosofo, Teisės fakulteto steigėjo, minčių sklaidai, kuris, pasak Naglio Kardelio, buvo nepelnytai pamirštas. Šią klaidą siekia ištaisyti Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas tarpdisciplininis mokslinių tyrimų projektas, kurio dalyviai pristatė net tris pranešimus.
Boguslavas Gruževskis, kaip dažnai nutinka filosofijos konferencijos dalyviams, kurie nėra filosofijos disciplinos atstovai, pradėjo nuo atsargaus paminėjimo, kad jis nėra filosofas. Nors veiksmas gerbtinas, Boguslavo Gruževskio pranešimas buvo puikus, tad šios atsargos nereikėjo. O pats Jono Gruževskio filosofijos aptarimas buvo sutelktas ties modernizacijos, modernėjimo ir socialinio teisingumo tema. Jonas Gruževskis, tiek filosofijoje, tiek kasdieniame gyvenime, nors ir turėjo kitokią nei šiuolaikinė lygių galimybių sampratą, buvo išskirtinai tolerantiškas ir socialiai teisingas. Jis nemaža dalimi prisidėjo prie universalių žmogaus teisių sampratos ir demokratinio valdymo idėjų formavimo, nors iki šios valdymo formos įsigalėjimo Lietuvoje dar teks palaukti ne vieną šimtmetį. Pranešėjas taip pat pažymėjo, kad Jonui Gruževskiui nemažą įtaką padarė Tomo Akviniečio filosofija, iš kurios, tikėtina, buvo perimta universalaus dorumo samprata ir vertybių skirstymas į žmogiškąsias (įgytas) bei Dievo suteiktas dorybes.
Šią tematiką plėtojo kita pranešėja, Živilė Pabijutaitė, pradėjusi nuo patikslinimo, kad Jonas Gruževskis parašė vieną knygą, susidedančią iš dviejų dalių, o ne dvi knygas. Dorybes filosofas analizavo ir per neretai pasitaikantį klausimą – kas nutinka su įgytosiomis dorybėmis atsiradus įkvėptosioms? Jonas Gruževskis taip pat kelia klausimą, ar šios dorybės yra lygios tarpusavyje, ar yra vidinė hierarchija, ir prieina prie kitokio atsakymo teigdamas, kad nors jos lygios ta prasme, jog priklauso nuo materijos ir formos prado, tačiau pridėdamas, kad dorybės yra viena su kita susijusios, kadangi jei du žmonės vienodai narsūs, tačiau vienas yra nuovokesnis, tai pastarojo narsa yra nuovokesnė.
Jono Gruževskio pristatymų eilę užbaigė Naglio Kardelio pranešimas, kuriame buvo aptariama teisės sąvoka. Gruževskis, nors ir buvo Teisės fakulteto įkūrėjas, pats nebuvo teisininkas, tačiau buvo įgijęs teologijos mokslų daktaro laipsnį, dėstęs filosofiją ir teologiją. Tai atsispindi ir jo mąstyme, kadangi Gruževskiui buvo svarbi įstatymo ontologija, t. y. kas įstatymą steigia ir kokia yra įstatymo esatis. Nors įstatymas paprastai yra kitų objektų matas (pavyzdžiui, įstatymas, steigiantis pinigų vertę ir panaudojimą yra pinigų matas), Gruževskis pasirinko analizuoti patį matą per ontologijos prizmę. Jo nuomone, įstatymas yra riba, kuri veikia kaip ganykla, saugoma, apribojanti, tačiau esanti naudinga. Įstatymas tam tikra prasme yra ribojanti steigtis, tačiau sudaroma per bendravimą ir bendru sutarimu.
Dieną vainikavo Ritos Šerpytytės knygos Tarp Nomos ir Ius: būtiškieji profiliai, kuri, kaip galima nuspėti iš pavadinimo, yra taip pat skirta teisės filosofijai, pristatymas. Šį kartą priešais auditoriją sėdėjo trys žmonės: Naglis Kardelis, Laurynas Peluritis ir, žinoma, pati autorė. Nemaža knygos dalis skirta lygybės sąvokai, kuri dažnai vartojama teisėje kaip „lygybė prieš įstatymą“, bendrai suprantama, kad egzistuoja ryšys tarp lygybės ir įstatymo. Tačiau etimologinė kilmė yra iš žodžio isonomia (‘lygu’), kurio prasmė yra arčiau „betaisykliškumo“. Antikoje lygybė ir juridinė sistema buvo du atskiri modeliai, tad nors Vakarai šią savoką perėmė iš graikų ir romėnų, tai turėjo būti derinta su teisės sistema.
Antroji konferencijos diena buvo perkelta į Šiuolaikinio meno centro skaityklą dėl netikėtos, bet gerbtinos priežasties – geresnio prieinamumo neįgalintiems (pranešėjo Mariaus Markucko terminas) žmonėms. Diena, tiesa, buvo trumpesnė, nors tematinis laukas išliko panašus. Norintiems pertrūkio nuo moralės ir teisės filosofijos temų, atsirado proga tai patirti – kitas pranešimas buvo visai kitoks, apie filosofijos pamokas Lietuvos mokyklose. Pranešimo autorės, Jolanta Saldukaitytė ir Miglė Petronytė, pateikė tiek statistiką, tiek bendrą apžvalgą. Kaip turbūt ir galima tikėtis, didieji Lietuvos miestai Vilnius, Kaunas ir Klaipėda sudaro apie 76 % visų filosofiją pasirinkusių mokinių Lietuvoje. Nors tiek mokytojai, tiek mokiniai puikiai vertina patį dalyką (kai kurie mokytojai net mažina savo pamokų kiekį kituose dalykuose, kad mokiniai pasirinktų daugiau filosofijos pamokų), jaučiami jaunos ir naujos programos skausmai. Pavyzdžiui, vienas iš egzaminų, kuris pateikiamas vos po kelių mėnesių nuo filosofijos programos pradžios, nemaža dalimi skirtas Immanuelio Kanto filosofijai, kuri dar tik bus dėstoma išsamiau maždaug po metų nuo egzamino laikymo datos.
Pertrauka nuo teisės filosofijos netruko ilgai – jaunojo mokslininko konkurso laimėtojas Gediminas Šataitis pristatė pranešimą baudžiamosios teisės tematika, remdamasis Dereko Parfito reduktyvizmo teorijomis. Parfitas pateikia dvi tapatybės reduktyvizmo formas: pirmoji teigia, kad žmogus tėra fizinių dalių (smegenų, raumenų ir taip toliau) rinkinys, o antroji nuasmenina ir žmogaus patirties svarbą. Tada kyla klausimų dėl tapatybės tęstinumo, nes vien tik kūniškumas atsakymo nepateikia, o taip pat kelia ir klausimus dėl bausmės tikslo, nes reformatyvumo aspektas lieka abejotinas, jei žmogus tėra fizinių dalių rinkinys. Galiausiai dar didesnį iššūkį kelia įvairios naujai atsirandančios intervencijos, galinčios padėti reformuoti asmenį (vaistai, neurologinės operacijos ir panašiai), kadangi tokiu atveju sukuriamas naujas, su ankstesniuoju mažai susijęs žmogus. Tam tikra prasme tai yra egzekucija kita forma, kadangi pašalinama originali tapatybė ir sukuriama nauja.
Dvi dienos profesionalios filosofijos yra daug, tai pajuto ir šios apžvalgos autorius. Paskutiniai pranešimai atmintyje pradėjo lietis į vientisą visumą, nors atskiros dalys vis dar fragmentiškai išryškėja. Tėja Snuviškė pristatė komparatyvinės filosofijos metakomparatyvines problemas, t. y. kaip vyksta pats lyginimo veiksmas. Pranešime išskirti visi lyginimo veiksmo dėmenys (lyginamieji dalykai, dėmuo, rezultatas, išankstinis atžvilgis, kontekstai ir motyvacija) ir jų prasmė lyginimo akte. Tokios analizės tikslas – išskaidyti lyginimo veiksmą į dalis, siekiant suprasti patį veiksmą, taisyklingą jo atlikimą bei suteikti galimybę lyginimą atlikti skaidriai ir aiškiai.
Danutė Bacevičiūtė pristatė pranešimą atsakomybės asimetrijos tema, pasiremdama Emanuelio Levino filosofija. Skirtis tarp namų ir egzilio suprantama kaip skirtingi atsakomybių pobūdžiai. Namų sąvoka suteikia atsakomybei aiškų apibrėžtumą: objektas, savumas, atsakomybės ribos. Egzilis tuo tarpu šias ribas panaikina, kadangi kiekvienas susidūrimas su Kitu jau sukuria atsakomybę ir, nors neturi aiškiai apibrėžtų ribų, sukuriama imperatyvi atsakomybė. Kitaip tariant, Kitas sukuria sąlygas atsakomybei, kuri neįmanoma namų sąlygomis, tokie klausimai kaip „Atsakingas už kokį asmenį? Kokiose ribose? Kiek daug atsakomybės prisiimu?“ tampa nesvarbūs. Namų sąlygomis atsakomybė yra aiški, tačiau apribota asmeniškumu, egzilio sąlygomis atsakomybė yra beribė ir nestruktūruota, tačiau nesusaistyta asmeniškumų.
Marius Markuckas pristatė paskutinį konferencijos pranešimą, kuriame analizavo žmonių su negalia problemą, daugiausia atkreipdamas dėmesį į kalbos vartojimą ir veiksmus. Vienas iš labiausiai įstrigusių šio pranešimo momentų buvo siūlymas sąvoką „neįgalūs asmenys“ pakeisti į „neįgalinti asmenys“. Atkreiptas dėmesys į tai, kaip kalba formuoja supratimą apie pasaulį ir žmones, tad „neįgalūs“ atsakomybę tarsi palieka patiems asmenims, nors pasaulis gali būti nesunkiai suformuotas toks, kad ši skirtis būtų gerokai mažiau prasminga. Tad „neįgalinti asmenys“ yra gerokai tinkamesnė sąvoka. Vis dėlto pasaulis gali būti formuojamas visiems, o ne vienai atskirai grupei.
