Dailininkė Eglė Simonavičiūtė
Paprastai filosofinė refleksija reikalauja distancijos, leidžiančios pamatyti dalykus ryškiai ir aiškiai. Tačiau būtent buvimas įvykių epicentre neretai, tarsi fotoaparato objektyvas, leidžia fiksuoti analizuojamo fenomeno kompleksiškumą.
1945 m., sąjungininkams ruošiantis pirmajam tarptautiniam tribunolui Niurnberge, vokiečių filosofas Karlas Jaspersas, kuriam dėl santuokos su žyde karo metu teko pasitraukti iš akademinio ir visuomeninio gyvenimo, grįžta į Heidelbergo universitetą ir pradeda skaityti paskaitas. Vėliau jos sugula į knygą apie kaltę, kurios vertimą į lietuvių kalbą ir aptarsime. Knyga gimė sudėtingomis aplinkybėmis, kai, žlugus totalitariniam režimui, palaipsniui atsivėrė erdvė radikaliai skirtingiems patyrimams pačioje Vokietijos visuomenėje, o skirtis tarp aukos ir kaltininko blėso. Tuo tarpu ryškėjantis režimo nusikaltimų mastas kėlė ne vien politinį, bet ir metafizinį klausimą apie kaltės atpirkimo, bausmės ir teisingumo atkūrimo (ne)galimumą. Jaspersas nepalieka kaltės klausimo profesionalų, t. y. istorikų, tiriančių praeitį, ar karo nugalėtojų, nustatančių reparacijas, ar tribunolo, skiriančio bausmes režimo architektams, kompetencijai. Savosios kaltės suvokimas pirmiausia yra valstybės ir jos piliečių užduotis – per sudėtingą savojo vaidmens suvokimą atgauti subjektiškumą. Juk kaltė pirmiausia reiškia pripažinimą, kad esame ne vien aplinkybių aukos, bet sprendimo galia ir valia disponuojantys asmenys, kurie savo veiksmais gali paveikti įvykių eigą. Paties Jasperso žodžiais, kaltė pirmiausia yra žmogiškojo orumo klausimas (p. 22). Vienas svarbiausių dalykų, kurį atlieka Jaspersas, yra kaltės sampratų iškristalizavimas, išskiriant keturis kaltės tipus: kriminalinį, politinį, moralinį ir metafizinį.
Kriminalinė kaltė siejama su konkrečiais veiksmais, kuriais pažeidžiami įstatymai. Ji nustatoma formalizuoto proceso metu teisme, kuris taip pat paskiria bausmę.
Politinė kaltė yra radikaliai priešinga individualizuotai, kriminalinei kaltės formai, kadangi ji paliečia visus valstybės piliečius, kurių vardu įvykdomi nusikaltimai. Politinė kaltė atsako į dilemą, kylančią iš nusikaltimo pobūdžio, t. y. esant nusikaltimui, kurį patvirtina pažeistas įstatymas, bet kai jis vykdomas kaip institucionalizuota politika. Politinė kaltė tam tikra prasme sulygina atsakomybės neproporcingumą. Ji apima tiek tuos, kurie savo rankomis vykdė nusikaltimus, t. y. tuos, kurie gali būti tiesiogiai traukiami baudžiamojon atsakomybėn, tiek tuos, kurie buvo nutolę nuo nusikaltimo vietos – organizavo, administravo, įteisino ar legitimizavo blogį per meną ar mokslą bei tuos, kurie išliko pasyvūs stebėtojai. Jasperso interpretacijoje politinė kaltė turi arbitralumo bruožų. Ji kyla ne tik iš teisingumo, bet ir iš galios, t. y. iš nugalėtojo galios primesti kaltę kaip savo valią pralaimėtojui.
Politinės kaltės personalizavimas kiekviename politinei bendruomenei priklausančiame individe išplauna konkrečių žmonių veiksmų prasmę. Prie jos sugrąžina moralinės kaltės sąvoka. Moralinė atsakomybė tenka už mano, kaip konkretaus individo, padaromus veiksmus. Moralinės kaltės instancija yra žmogaus sąžinė. Atsakomybė kyla ne tik iš veiksmų ar, kriminalinės kaltės atveju, pažeidžiamų įstatymų, bet ir iš žmogaus santykio su savimi. Kaltė nebūtinai „apsunkina“ tuos, kurie daro nusikaltimus, o tuos, kurie jaučia, kad net ir totalaus teroro bei politinės nelaisvės aplinkybėmis buvo galima padaryti daugiau. Apie moralinę kaltę Jaspersas rašo: „Principas „įsakymas yra įsakymas“ ne visada galioja. Veikiau nusikaltimas yra nusikaltimas net tada, kai įvykdomas pagal komandą (nors gali būti taikomos švelninančios aplinkybės, nelygu pavojaus, spaudimo ir teroro mastas)“ (p. 14). Ten, kur nebuvo politinio pasipriešinimo galimybių, išlieka moralinio apsisprendimo dilema, o vidinis atsakomybės pojūtis, galima sakyti, patvirtina moralinės laisvės absoliutą. Kaltės kaip fenomeno kompleksiškumas atsiskleidžia per besikeičiančias jos formas: politinė kaltė įtraukia netgi tuos, kurie išsivaduoja nuo asmeninės, taigi moralinės atsakomybės, kai tuo tarpu kriminalinė atsakomybė savaime gali peraugti į ją viršijančią moralinę pastangą atpirkti kaltę.
Galiausiai metafizinė kaltė kyla iš priklausymo žmonių giminei. Kaip teigia Jaspersas, visus žmones sieja solidarumo ryšys, todėl kiekvienas yra bendrai atsakingas už visą blogį ir neteisingumą pasaulyje, ypač už nusikaltimus, įvykdomus jo akivaizdoje ar su jo žinia. Blogis, daromas kitiems, yra visuotinai dehumanizuojantis – jis palaipsniui naikina vidinį orientyrą, kad tam tikri dalykai neturi turėti vietos žmonių pasaulyje: „Tai, kad žmonių giminėje kažkaip galioja besąlygiškas įsitikinimas – gyviems likti įmanoma tik visiems kartu arba apskritai neįmanoma“ (p. 14).
Metafizinės kaltės sąvoka leidžia apčiuopti tai, kas knygos atsiradimo metu dar buvo neartikuliuota – išgyvenusiųjų kaltę. Moralės požiūriu, pabrėžia Jaspersas, nereikalaujama atiduoti gyvybės gerai žinant, kad taip nieko nebus laimėta. Priešingai, moralės požiūriu reikalaujama rinktis drąsą ir nesirinkti neabejotinos pražūties (p. 44). Tokiais atvejais žmonėse gyvas kaltės jausmas, pasak Jasperso, trykšta iš metafizinės versmės.
Knygoje išryškėja ypatingas ryšys tarp moralinės ir politinės kaltės formų. Mirties industrijos, kuria tapo koncentracijos stovyklos, užuomazgas Jaspersas susieja su vidine eilinio žmogaus prisitaikymo geba ir aiškiai neatleidžia nuo atsakomybės tų, kurie išliko nuo politikos atsitraukusiais katastrofos liudininkais. „Daugybė smulkių veiksmų, padaromų iš aplaidumo ar todėl, kad tiesiog patogu prisitaikyti, primityviai pateisinti neteisumą, nekrintančiu į akis būdu palaikyti neteisumą, dalyvavimas kuriant neaiškumą didinančią viešąją atmosferą, kaip tik ir įgalinančią blogį, – visa tai nulemia padarinius, sąlygojančius tų aplinkybių ir įvykių politinę kaltę“ (p. 5). Totalitarinė valdžia stūmė žmones į situacijas, kuriose pasirinkimas nebėra tarp gėrio ir blogio. Juk dilema rinktis tarp savo ir kaimynų vaikų nėra pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, o situacija, kurioje kaltės našta tampa neišvengiama. Kartu pasipriešinimas politiniam blogiui, vedinas rūpesčio savo siela, tiek pat, kiek prisitaikymas, neišvengiamai pažeidžia sielą: „Politinė kaltė tampa moraline kalte, kai galia sunaikina galios prasmę – teisės įgyvendinimą, savos tautos etosą ir dorą. Kai galia neapriboja savęs, suklesti smurtas ir teroras, o galiausiai sunaikinama egzistencija ir siela“ (p. 15).
Kaltės ir atsakomybės sąvokos knygoje neretai naudojamos kaip sinonimai, tačiau knygos tematika apima platesnį atsakomybės klausimą. Atsakomybė, kaip vėliau išplėtos Jasperso mokinė ir bičiulė Hannah Arendt, yra daug platesnė sąvoka. Pasak Arendt, nėra kolektyvinės kaltės – kiekvienas turi atsakyti už savo sprendimus ir veiksmus. Tuo tarpu atsakomybė nekyla vien iš kaltės, veikiau iš rūpesčio pasauliu aplink mus. Ten, kur esama įsipareigojimo istorinei tiesai, kad ir kokia sudėtinga ji būtų, ji taip pat kyla iš atsakomybės prieš save, kaimynus, tėvus ir protėvius, todėl prasminga kalbėti apie politinę atsakomybę, o ne kaltę.
Panašiai apsivalymas, apie kurį kalba Jaspersas, prasideda nuo asmeninio, vidinio žmogaus persimainymo. Apsivalymas prasideda kaip vidinė, asmeniška žmogaus pastanga. Jasperso žodžiais, tai begalinis vidinis procesas, tapsmas savimi, kuriame kaltė yra tik momentas. Tapsmas savimi referuoja į sąmoningumą, pastangą tapti kitokiu nei „aš“, padaręs skriaudą. Kaltė, kaip įvykių ir savęs, kaip subjekto, lokalizavimas juose, yra keičianti, įpareigojanti atsakomybei, kuri jau neturi nei pabaigos termino (pavyzdžiui, atlikus bausmę). Kitaip tariant, nuo moralinės žmogaus vidinės nuostatos prasideda politinė laisvė, save įgyvendinanti per atsakomybę už bendrabūvį (p. 78).
Vokiečių kalba knyga pasirodė pavadinta Kaltė: Apie Vokietijos politinę atsakomybę (Die Schuldfrage: Von der politischen Haftung Deutschlands), angliškai tais pačiais metais išleista pavadinimu Vokiečių kaltės klausimu, taip ją lokalizuojant konkrečiame laikmetyje ir susiejant su konkrečiais įvykiais. Vis dėlto sunku nepastebėti, kad knygos idėjos tarsi įsilieja į šių dienų politines diskusijas, pirmiausia Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste, kas rodo, jog knyga pergyveno savo laikmetį. Pirmiausia Jaspersas provokuoja skaitytoją nepasiduoti supaprastintam kalbėjimui apie kolektyvinę kaltę, atskleidžia kaltės, kaip žmogiškojo patyrimo, daugiaprasmiškumą, išsiskleidžiantį per moralę, teologiją, politiką ir teisę. Antra, knyga skatina ne tik mąstyti apie kaltę, jos formas, jos atpirkimo ir bausmės klausimus, bet ir apie ilgalaikes nesugebėjimo susidurti su savąja kalte pasekmes. Kaltės klausimas modernioje valstybėje dažnai asocijuojamas su silpnumu ar nusižeminimu (kurio neišvengiamybę pokario Vokietijoje pažymi ir knygos autorius). Jasperso interpretacijoje kaltės pripažinimas (pirmiausia sau) tolygus laisvės kultivavimui, išsivaduojant iš šešėlių ir fikcijų, kurios užkloja heroizmo šydu realų, įvairų ir kartais labai sudėtingą žmogaus patyrimą. Permąstydami įvykius per kaltės ir atsakomybės prizmę, mes tarsi įvedame pasaulyje, kuris buvo pažeistas skriaudos, tam tikrą tvarką, grįžtame prie pamatinių klausimų apie ribas: tarp gėrio ir blogio, leistina ir neleistina. Atitinkamai kaltės, kaip akistatos su įvykiais bei savojo patyrimo, stoka, teigia Jaspersas, „leidžia slapta pritarti blogiui, matyti blogyje gėrį, saugoti jį širdyje“ (p. 70).
