Bolaño, Roberto, Nacių literatūra Amerikoje, iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, Vilnius: Kitos knygos, 2026, 235 p., 1000 egz.
Tai tariamai mokslinis, o iš tiesų fikcinis tekstas, kuriame aptariami Amerikoje gimę literatūros autoriai, vienais ar kitais būdais simpatizavę nacizmui. Kiekvienas (ne)buvęs autorius aprašomas beveik kaip Wikipedijos straipsnyje, nenaudojant įmantraus stiliaus, o daugiau dėmesio skiriant biografinių faktų, keistenybių ir, aišku, literatūros aptarimui. Kartais šių nacių gyvenimo nuotykiai tokie keisti, kad pats autorius nesusilaiko neįterpęs kandaus komentaro. Turbūt natūraliausias klausimas šiam veikalui yra – kodėl? Kodėl skirti daug dėmesio visokiems penktos eilės naciams, ir dar išgalvotiems? Atsakyti sunku. Bolaño visų pirma šaiposi ir žaidžia, tad gal nieko gilesnio ieškoti ir nereikėtų. Bet visame absurde galima įžvelgti ir kažkur giliai snaudžiantį slibiną. Nacizmas vis dar žaidžia su mūsų fantazija, išlieka skvarbus ir paveikus kultūrinis fenomenas, kuris susirado patogią vietą mūsų sąmonėje, net jei jo ir nebėra.
Mykolas Degutis
Jaspers, Karl, Kaltės klausimas, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, Vilnius: Hubris, 2025, XVI + 91 p., 1000 egz.
Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių tauta, kaip ir visas pasaulis, privalėjo susitaikyti su karo pasekmėmis. Tačiau vokiečiams teko susigyventi ne tik su sugriautais miestais, bet ir suteptu, ar, kaip anuomet galėjo pasirodyti, net neatplaunamai supurvintu, tautos portretu. Tai ir buvo Karlo Jasperso keltas kaltės klausimas: kas gi čia kaltas ir kas dabar turėtų būti už viską baudžiamas? Viena vertus, kažkas privalo būti nuteistas – galima sumedžioti visus dar gyvus nacius, bet kur brėžti liniją tarp „žudiko“ ir „logistikos vadovo“? Galiausiai, ar toks teismas „išpirktų“ kaltę? Kita vertus, kaltinant visą tautą atliekama kitokia neteisybė – juk ne visa tauta yra tiek pat kalta. Jasperso teigimu, vokiečiai netgi turėję teisę pykti ant kitų tautų: „Kodėl jūs mūsų neišgelbėjote?“ Autoriaus siūlymas yra pripažinti, kad šiuo atveju kaltės neįmanoma niekam priskirti ar užmesti; norint išlipti iš sunkios moralinės būklės, kiekvienas vokietis pats sąmoningai privalo priimti savo kaltę. Tik taip bus žengtas kitas žingsnis. Atsakymas painus, todėl knygą Jaspersas užbaigia viltimi, kad šį klausimą daug lengviau išspręs Niurnbergo teismo tribunolas – bus pasiekta teisingumo pergalė ir pagaliau atsisakyta visą istorijos tėkmę vedusio „laimėtojų teismo“. Tačiau dabar jau žinome, kad nei Niurnberge, nei Jeruzalėje nacių teismai nebuvo iki galo sėkmingi. Belaukiant naujo tribunolo Hagoje, knyga provokuoja mąstyti.
Karolis Jasmantas
Matulevičius, Vytautas, Baimės frontas: Kaip Rusija kovoja informacinį karą ir kaip ją įveikti, Vilnius: Bosanova, 2026, 169 p., 1000 egz.
Optimistiškas rašinys apie niūrius reikalus. Komunikacijos ekspertas Vytautas Matulevičius aptaria vykdytus visuomenės (ne)atsparumo Rusijos dezinformacijai tyrimus, išvardina svarbiausius dezinformacijos taikinius ir temas, diagnozuoja ir siūlo problemos sprendimus. Viskas kaip ir girdėta, matyta, intuityviai suprantama, bet kondensuotas (knygą galima perskaityti per 2–3 valandas) ir susisteminantis žvilgsnis padeda. Kūrybiškiausios ir šviežiausios pasirodė įžvalgos, siejančios dezinformacinį karą su ekonomika – kiek investicijų, kapitalo ir būsimos gerovės prarandame vien dėl Rusijos sėjamos ir dažnai nepagrįstos baimės? Knyga ypač tinkama tiems, kurie aktualijomis domisi mažiau – skaito tik antraštes, o išgirdę naują bangą Trumpo ar Putino kliedesių, išsigąsta. Pagrindinė išvada, cituojant klasikes – nustokim krūpčioti. Ir mažinkim laiką socialiniuose tinkluose.
Mykolas Keraitis
Sunzi, Karybos dėsniai, iš senosios kinų kalbos vertė Vytis Silius, Vilnius: Phi knygos, 2026, 157 p., 1000 egz.
Kūrinys persmelktas senovės Kinijos karinės patirties ir filosofinės dvasios. Nors pateikiami dėsniai siekia gilią senovę, tekstas ir šiomis dienomis pasitelkiamas siekiant paaiškinti apgaulingų manevrų panaudojimą karo veiksmuose. Sunzi aptariama karo samprata remiasi įsitikinimu, kad mūšiuose veikiama dėsningai – o šiuos dėsnius privalo pažinti išmintingas karvedys. Valdovo išmintis ir tinkamas įvairiausių išteklių (karių, ginklų, maisto) organizavimas, gebėjimas išnaudoti reljefą, yra laikomas neatsiejama visapusiškos pergalės dalimi, o pergalė be susirėmimo – didžiausiu laimėjimu. Svarbiausia strategine maksima tampa ištara „Kas nežino – nenugali“. Knygos antroje pusėje pateikiami išsamūs komentarai, kurie skaitytojui suteikia reikalingą kontekstą ir padeda įsigilinti į svarbiausias Sunzi naudojamas sąvokas. Veikalas perteikia idėją, kad karas yra universalus ir nekintantis reiškinys, o po kiekvieno neapskaičiuoto veiksmo seka skaudus atoveiksmis. Todėl geras, gebantis kariauti valdovas yra tikras lobis savo šaliai.
Vilius Vasiliauskis
Šviesa pro stiklo lubas = Light through the glass ceiling: Tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja Magdalena Avietėnaitė, sudarytojos Kristina Stankaitė, Violeta Karmalavičienė, tekstų autoriai Kristina Stankaitė, Violeta Karmalavičienė, Laimutė Baltakojė, Vytautas Žalys, Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2025, 310 p., 400 egz.
Dar viena knyga, rodanti, kad parodas palydintys leidiniai tikrai nebeturėtų pretenduoti tik į katalogų statusą. Graži ir solidi knyga apie vieną daugeliui galbūt kiek mažiau pažįstamų tarpukario diplomačių ir žiniasklaidos asmenybių, dirbusią su beveik visais Lietuvos užsienio reikalų ministrais. Kaip tiksliai įvardijama, Magdalena Avietėnaitė – tarpukario Lietuvos balsas pasauliui. Tačiau net ir tarpukariu nesidomintis skaitytojas neturėtų nuobodžiauti – jis neįkyriai, profesionaliai pavedžiojamas už rankos – penki skirtingi autoriai savo tekstuose papasakoja viską, ką reikia, ir išryškina svarbiausius akcentus. Visas pasakojimas labai gausiai, o svarbiausia kokybiškai iliustruotas nuotraukomis ir rašytiniais šaltiniais – skelbiamas spaudos iškarpas ir net ranka rašytus laiškus gali persiskaityti pats neieškodamas lupos. Viena gražiausių praėjusių metų knygų, o dar ir dvikalbė. Tikras tarpukario Lietuvos balsas mums.
Antanas Terleckas
Varden, Erik, Skaistumas: juslių dermė, iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2026, 208 p., 500 egz.
Tai jau antroji Trondheimo (Norvegija) vyskupo-prelato Eriko Vardeno OCSO (g. 1974) knyga lietuvių kalba. Vardenas nedėsto skaistumo apologijos, bet pirmiausia siekia semantinių tikslų. Aptardamas žodžių castus, katharos, conscius, kysk ir kt. reikšmes, jis pamažu gaivina tai, ką pats ironiškai pavadino senienų mėgėjų žodžiu. Knyga nėra traktatas, o greičiau į užbaigtumą nepretenduojanti esė apie Dievo gailestingumą, vientisą, pilnavertį, į šlovę nukreiptą gyvenimą. Taip pat ir apie kontempliaciją – juk „kur yra meilė, ten ir akis“. Operų, literatūros kūrinių, filmų interpretacijos pinamos su Šv. Benedikto regulos, Lobių urvo komentarais, Bažnyčios Tėvų, Dykumos tėvų ir kt. įžvalgomis, liturginėmis maldomis, šventųjų gyvenimo pavyzdžiais. Nors autorius deklaruoja asmeninį interesą, pasak jo, „krikščionys privalo pristatyti savo tikėjimą vientisai, nedarydami kompromisų“ (p. 30). Tad knyga reikšminga tiek jam pačiam, davusiam skaistumo įžadą ir įsipareigojusiam laikytis celibato, tiek kiekvienam, besiilginčiam begalybės.
Augustė Žičkytė
Venclova, Tomas, The Grove of Eumenides, edited by Ellen Hinsey, translated by Ellen Hinsey, Diana Senechal and Rimas Užgiris, Glasgow: Bell & Bain Limited, 2025, 120 p.
Keista skaityti Tomo Venclovos eiles angliškai. Mintimis ieškai, kaip atsiremti į pažįstamą poeto eilėraščių ritmą, subtilią, tačiau visuomet užčiuopiamą melodiją, bet vertimas neišvengiamai veda per naujus sąskambius. Užtrunka, kol liaujiesi gręžiotis originalo ir priimi tekstą kitos kalbos sąlygomis. Kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Kaligula ir maras“, atrodo negrįžtamai pasikeitę, svetimi – taip ir nesuskamba. Tačiau „Beatifikacijos procesas“, jo sausas, taupus pusiau dokumentinis stilius, pabiri palaimintosios gyvenimo duomenys, susidėliojantys į savitą hagiografiją, ir vertime išlieka paveikūs: pro apgaulingai paprastą kalbą blyksteli ryškus šventumo portretas. Naujoji vertimų rinktinė mums pateikia platų, nesentimentalų žvilgsnį į praeitį: į senus, trupančius miestus, į karo nuniokotą pasaulį, į Azovstalį, į Termopilus, į apleistą Eumenidžių giraitę, į tai, ką žmogus gali padaryti prieš savo artimą ir į tai, ką gali padaryti dėl jo. Venclova, kaip ir Czesławas Miłoszas, sugeba meistriškai atskleisti, kad poezija, kaip niekas kitas, gali nekrūpčiodama, su neišsenkama užuojauta, išbūti „bombos kratery“, tose tamsiose vietose, kur pirma laiko žuvusieji „guli duobėj su kulka smilkiny / pūva po kerpėmis tundroj“.
Vaiva Vasiliauskaitė
Zuchtrieger, Gabriel, The Buried City: Unearthing the Real Pompeii, London: Hodder & Stoughton, 2025, 256 p.
Archeologinio Pompėjų parko direktoriaus knyga sunkiai telpa į įprastus mokslo populiarinimo publikacijų rėmus. Tai ne tik pasakojimas apie naujausius Pompėjų archeologinius atradimus, bet ir apmąstymas apie tai, ką reiškia saugoti praeitį ateities kartoms. Stiprioji knygos pusė neabejotinai yra neįprastas naratyvinis balsas. Gabrielis Zuchtriegeris, rašydamas apie savo asmeninį santykį su klasikine kultūra ir paveldo saugojimu, subtiliai įtraukia skaitytoją ir siūlo susiformuoti individualų požiūrį į antikinius reiškinius. Pavyzdžiui, aprašytas naujai atrastas vos 5 kvadratinių metrų vergų kambarys, kuriame gyveno, miegojo ir dirbo tikriausiai visa vergų šeima su vaiku, kelia klausimus, atspindinčius ir šiandieninio pasaulio realijas. Knygoje istoriniai faktai ir archeologiniai duomenys autoriui tampa pagrindu apmąstyti, ko galime pasimokyti iš Antikos šiandienai ir ateičiai.
Tomas Riklius
