Nerasime paklodės, kuri nebūtų prirašyta nuomonių ir nuomonėlių apie Izraelio ir JAV pradėtą karą su Iranu. Apie patį karą, jo dalyvius, priežastis, politiką. Kiek atsitraukus nuo kasdienių antraščių triukšmo jau dabar yra aišku, kad šis karas paliks gilius randus pasaulio energetikoje. Per ją – ir visų mūsų piniginėse.
Situacija yra bloga, kai rašau šias eilutes ir, esu tikras, bus blogesnė, kai žurnalas pasieks dienos šviesą. Tai ne prognozė, o laukimas, kol materializuosis jau įvykusių veiksmų pasekmės. Kaip garsas, atsklindantis iš tolyje nušvitusio sprogimo. Ar kaip langų stiklų šukės, pasipilsiančios į namų vidų, kai per tas porą sekundžių nuo blykstelėjimo smūgio banga atkeliaus iki stebėtojo.
Jei tikėtume paskalomis ir gandais, sklindančiais iš Vašingtono, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu Baltuosius rūmus karinės operacijos prieš Irano ajatolas nauda mėgino įtikinti jau keletą dešimtmečių. Visus prezidentus po Billo Clintono, o galbūt ir jį. George’as Walkeris Bushas, Barrackas Obama, Joe Bidenas – visi jie, pažvelgę į tokio karo pavojus ir naudas, pasakė „ne“. Išskyrus vieną. Dabartinį, antrosios kadencijos Donaldą Trumpą. Jis pasakė „taip“, ir dabar visos priežastys, kurios vertė ankstesnius prezidentus sakyti „ne“, pildosi ir skleidžiasi mūsų akyse.
Natūrali reakcija į šią informaciją gali būti: „Manęs tai neliečia“. Tačiau kai kalba pasisuka apie globalias žaliavas – o nafta yra globalių žaliavų čempionė – pasaulio problemos ties mūsų siena nesustoja. Neramina tai, kad iki šiol Vyriausybei nepavyko piliečiams sklandžiai papasakoti, kas vyksta šiuo metu, ko galime tikėtis ir kas bus daroma, idant išvengtume skausmingiausių pasekmių. O juk ta pati Vyriausybė tam skirtų veiksmų jau imasi ir turės jų imtis dar daugiau. Akcizų degalams mažinimas, strateginio rezervo paleidimas, raginimai dirbti iš namų – visa tai yra to paties dramblio kambaryje kūno dalys.
Kas nors juk turi bent jau pamėginti paaiškinti, tai kodėl ne aš?
Turėjo būti geri metai
Kas nutiko? Juk tai turėjo būti geri metai pasaulio energetikai.
Metų sandūroje pasaulio naftos rinkoje buvo skaičiuojamas pasiūlos perteklius. Tai įprastai reiškia pigesnę naftą. Pigesnė nafta ir gausi jos pasiūla reiškė, kad sankcionuotos rusiškos naftos kainos matavosi plintusą, o tai įprastai ženklina, kad jos karo mašina ima strigti. Gamtinių dujų rinka laukė „suskystintų gamtinių dujų potvynio“. Jo sėklos buvo pasėtos, kai Europa 2022 m. iš itin pigių dujų regiono tapo geriausiai už dujas mokančia rinka pasaulyje. Tuomet karštligiškai pradėti plėsti dujų gavybos, skystinimo, eksporto ir importo pajėgumai taip išaugino pasiūlą, kad Europa galėjo mėgautis kainomis, panašiomis į tas, kurios vyravo iki Rusijos energetikos karo prieš Europą pradžios. Tai – ypatingas pasiekimas, mat būtina paminėti, kad „Gazprom“ energetinį karą su Europa pradėjo bent pusmečiu anksčiau, nei Rusija
užpuolė Ukrainą.
Jau 2021 m. liepą tapo akivaizdu, kad Europos dujų saugyklos nesipildo taip sparčiai, kaip turėtų. O tuščiausios – „Gazprom“ valdomos saugyklos. Spalį Rusijos bendrovė liovėsi pardavinėti dujas trumpalaikių sandorių platformoje, taip sumažindama pasiūlą ir palaikydama įtampą Europos dujų rinkoje. Visa tai, žinoma, turėjo Europą priversti nesikišti į planuotą greitą ir efektingą Ukrainos užgrobimą. Šiandien žinome, kad Rusijai nepasisekė nei viena, nei kita. Europa į Rusijos agresiją reagavo sankcijomis, į kurias Rusija atsakė dujų tiekimo nutraukimu. Per keletą metų rusiškų dujų tiekimas į Europą sumažėjo ~110 mlrd. kub. m, kuriuos europiečiai turėjo susimedžioti kitur, o rusai negalėjo parduoti niekam kitam. Todėl pamatyti, kaip Europos dujų kainos grįžta į normalų lygį, tik šį kartą be rusų, buvo, nepagražinant, tiesiog šlovinga. „Gazprom“ drauge iš Europos energetikos milžino pavirto vietiniu Mordoro pelkės aprūpintoju dujomis.
Kas nutiko?
Po kelių savaičių grasinimų ir pajėgų telkimo regione JAV ir Izraelis vasario 28 d. pradėjo karą prieš ajatolų valdomą Iraną. Karas JAV gavo „Operacija epinis įsiūtis“ (angl. Operation Epic Fury) pavadinimą. Izraelyje pavadinimas dar rimtesnis – „Operacija riaumojantis liūtas“ (angl. Operation Roaring Lion). Akivaizdu, kad žodis „karas“ yra išėjęs iš mados. „Dėl teisinių priežasčių“, – vėliau paaiškins Trumpas. Šis karas akimirksniu tapo problema visam likusiam pasauliui, nes bematant nutiko lengvai prognozuojamas dalykas – buvo uždarytas Hormūzo sąsiauris.
Vėlgi verta pažymėti, kad jį užkišo ne tik Iranas. Tai buvo padaryta trimis sluoksniais, o po to prasidėjo komplikacijos. JAV Transporto departamento Jūrų administracija vasario 28 d. paskelbė rekomendaciją „2026-001A Hormūzo sąsiauriui, Persijos ir Omano įlankoms bei Arabijos jūrai“. JAV informavo, kad regione vyksta aktyvūs karo veiksmai, todėl patarė nesinaudoti minėtų regionų laivybos keliais, „jei įmanoma“. Ji taip pat rekomendavo nesiartinti prie savo karo laivų per 30 jūrmylių (~56 km), kad komerciniai laivai netyčia nebūtų palaikyti priešo laivais. Tik po JAV ir Izraelio oro smūgių Irano revoliucinės gvardijos korpusas oficialiai taip pat uždarė Hormūzo sąsiaurį. Tačiau šiose lenktynėse jis liko antras.
Trečiasis sluoksnis – smarkiai išaugusi draudimo kaina. Draudimo bendrovės nutraukė senuosius polisus, priversdamos laivus draustis naujomis sąlygomis. Kadangi jokia komercinė laivyba nevyksta be draudimo, būtent draudimo bendroves kokias penkias minutes bandė kaltinti politikai ir kai kurie ekspertai. Tačiau, tiesą sakant, šio sluoksnio atsiradimas tėra reakcija į pirmuosius du. Nelikus grėsmių laivybai, žemyn nučiuožtų ir draudimo kaina, o draudikų noras drausti laivus sugrįžtų.
Minėjau komplikacijas. Jos yra tokios, kad Iranas į puolimą – ypač į smūgius į jos dujų ir naftos infrastruktūrą – atsakė smūgiais į svarbią kitų iškastinių išteklių turtingo regiono energetikos infrastruktūrą.
Kodėl svarbus Hormūzo sąsiauris?
Jo uždarymas kaip verslo planavimo scenarijus įprastai matomas šalia tokių grėsmių kaip meteorito smūgis į Žemę, mirtina pasaulinė pandemija ar katastrofiškas pasaulio ekosistemų subyrėjimas klimato kaitos sukeltų kataklizmų akivaizdoje. Kitaip tariant, jo vieta yra tarp itin mažos tikimybės, itin skausmingų globalių pasekmių scenarijų.
Įprastai šiuo sąsiauriu keliauja apie 20 proc. visos paklausios pasaulio naftos ir tokia pat dalis pasaulio suskystintų gamtinių dujų. Regione taip pat yra įrengta kiek daugiau nei 10 proc. naftos perdirbimo (dyzelio, benzino, aviacinio kuro ir kt. naftos produktų gamybos) pajėgumų. Iš jo vykdoma apie 30 proc. pasaulio trąšų prekybos, tokia pat dalis ir pramoninio helio. Šie elementai yra būtini atitinkamai žemės ūkiui, puslaidininkių gamybai. Visa tai, kartu su kariavimui itin sudėtinga regiono geografija, buvo pakankamas atgrasymas nuo karinių avantiūrų regione. Todėl Iranas ramiai sau skandavo – „Mirtis Izraeliui, mirtis Amerikai“. Pats Iranas nėra nepakeičiamas, bet palyginti nekliudomas – dėl sąsiaurio.
Paprastam gyventojui akivaizdžiausia yra ir bus nafta bei jos produktai. Poveikį jau pamatėme kainų švieslentėse. Ne tik degalinėse. Netrukome išgirsti kelionių organizatorių prašymus primokėti už jau užsakytas keliones, staiga pabrangus aviaciniam kurui. Atiduodant šį tekstą žurnalui į rankas, dėl pabrangusio aviacinio kuro Vokietijos skrydžių bendrovė „Lufthansa“ paskelbė atšaukianti 20 000 trumpo nuotolio skrydžių iki spalio. Pamažu kaupiasi ir kitų oro linijų atšaukti skrydžiai.
Kaip sakoma, pirma pamažu, o po to staiga. Vis dėlto galbūt derėtų pasitelkti palyginimą, kuris leistų geriau įsivaizduoti, kiek daug yra 20 proc. pasaulio naftos. Gerai, kad rasti jį nesunku, mat beprecedenčių kataklizmų kraitelė yra pilna šviežutėlių pavyzdžių.
2019 m. pabaigoje pasaulis susidūrė su SARS-CoV-2, nežinomu, oru plintančiu, gana mirtinu virusu, kurio inkubacinis laikotarpis truko nuo kelių dienų iki poros savaičių. Šis savybių rinkinys lėmė, kad COVID-19 pavadintos ligos protrūkiai Kinijoje netruko tapti globalia pandemija. Daugelio pasaulio šalių vyriausybės ėmėsi kone beprecedenčio žingsnio – visuotinių karantinų. Kol virusas plito kaip gaisras, mirtingumas buvo didelis, pats virusas – mažai pažįstamas, o kovai su juo priemonių stigo net ir medikams, pasaulis sustojo. Ar bent jau priartėjo arčiausiai prie sustojimo, kiek galime įsivaizduoti stojant šiuolaikinį pasaulį. Naftos poreikis pasaulyje 2020 m. sumažėjo vidutiniškai 9 mln. barelių per dieną (bbl/d), arba 9 proc.
Štai greita matematika: Hormūzo sąsiauriu keliaudavo apie 20 mln. bbl/d, kurių netekome. Saudo Arabija sugebėjo per dykumą į pasaulio rinkas nukreipti apie 6 mln. bbl/d. Dar 2 mln. bbl/d prie pasiūlos bus pridėta iš turtingųjų pasaulio šalių rezervų. Pamenate, kai Lietuva į rinką paleido „Orlen Lietuva“ rezervus? Tai buvo mūsų indėlis į bendras Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) narių pastangas iš rezervų papildyti naftos rinkos pasiūlą.
Kovo 11 d. TEA narės sutarė į rinką įlieti dalį savo turimų naftos rezervų – 400 mln. bbl. Tai yra šeštas kartas nuo organizacijos įkūrimo, kai naftos rezervai apskritai buvo paleisti į rinką, ir didžiausias kada nors vienu kartu paleidžiamas kiekis. Mes, būdami maži, viso labo tik prisidėjome prie bendro reikalo, be to, tai darėme proporcingai mažiau nei kiti. Lietuva paleido 12,5 proc., o visos narės bendrai – 22,2 proc. visų savo turimų rezervų. Šios pastangos minėtaisiais 2 mln. bbl/d naftos rinką pildys apie 4–5 mėnesius, iki vasaros vidurio, galbūt pabaigos. Tačiau net ir po šios istorinės intervencijos pasauliui vis dar trūksta 11 mln. bbl/d, arba apytiksliai tiek, kiek išgauna, pavyzdžiui, Rusija ar Saudo Arabija.
Kitas palyginimas galėtų būti toks: naftos rinka per pirmąsias septynias karo savaites, anot žaliavų prekybos milžinės „Vitol“, faktiškai neteko 1 mlrd. bbl/d pasiūlos. Tai reiškia, kad rezervai nepadengia nė pusės šio kiekio, o sąsiaurio blokada dar nesibaigė. Akivaizdu, kad iš šen bei ten, pasispausdami vienur ir pasiskatindami kitur, iš sandėliukų ir pakampių tiek neprikrapštysime. Reikėtų mažinti paklausą, taupyti. Kiek turėtume sutaupyti? Tai iliustruoja ir COVID-19 skaičius. Jei mes vėl įvestume 2020 m. stiliaus visuotinius karantinus, rinkoje vis tiek trūktų 2 mln. bbl/d naftos.
Bėda gili, draugai ir bičiuliai.
Nemalonioji dalis
O ji tokia: mes energijos šoko dar realiai nepajutome (bent jau balandžio pabaigoje, kai šie žodžiai gula į virtualų popieriaus lapą), o ir užtruks jis ilgiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasaulio uostuose kelias savaites po karo pradžios vis dar buvo iškraunami energijos išteklių kroviniai, atkeliavę iš už Hormūzo. Tai tie laivai, kurie spėjo sąsiaurį kirsti prieš karinių veiksmų pradžią. Tai leido sušvelninti pradinį energijos šoko smūgį. Atsivėrus sąsiauriui, poveikis bus atvirkščias. Galbūt kainas atsidarymas sumažins, tačiau tiems, kuriems tuo metu fiziškai trūks produkcijos iš už sąsiaurio, teks jo laukti keletą savaičių. Dar vienas elementas, padėjęs į krizę įvažiuoti kaip per rampą, buvo įprasti bendrovių laikomi žaliavų rezervai. Kas jų kaupia 30-iai dienų, kas 45-ioms dienoms – tam atvejui, jei tiekimas sutriktų. Kai šios atsargos baigsis – baigsis ir padėtį švelninantis efektas. Naftai grįžus, šias atsargas reikės užpildyti iš naujo.
Galiausiai, potencialų grįžimą prie normalios padėties labiausiai apsunkins tiesioginės karo pasekmės regiono energetikos infrastruktūrai. Žala, padaryta naftos gavybai, nebus atstatyta bent keletą mėnesių po to, kai sąsiauris bus oficialiai atidarytas. Apie 10 proc. pasaulio naftos poreikio, anot „Reuters“, jau yra užbetonuota gręžiniuose, iš kurių išgaunamos naftos nebeliko kur dėti, užsipildžius regiono šalių saugykloms. Jų sugrąžinimas į gyvenimą – tai kruopštus betono išardymas ir slėgio gręžinyje pakėlimas iki darbinio lygio. Tai bus pradėta daryti tik tada, kai atsiras aiškus kelias, kaip nafta gali iškeliauti į pasaulio rinkas, t. y. tik tada, kai Hormūzas bus atidarytas ir funkcionuos. Kai kuri kita žala padaryta dar ilgesniam laikui. Kataro valstybinė energetikos bendrovė „QatarEnergy“, greta kitko, valdo Ras Lafano dujų skystinimo gamyklą. Ji 2024 m. eksportavo ~162 mlrd. kub. m dujų, tai beveik 50 proc. daugiau, nei Europa neteko atsisakydama rusiškosios žaliavos. Ras Lafano pramonės miestas yra didžiausias tokio pobūdžio kompleksas pasaulyje, iki karo skystinęs apie penktadalį pasaulio suskystintų gamtinių dujų. Jis Katarą pavertė pasauline energetikos milžine. Ji su Iranu dalinasi Parso dujų telkiniu – didžiausiu pasaulyje. Todėl kai Irano raketos kovo 17 d. smogė Ras Lafanui, energetikos rinkos dalyviai sulaikė kvapą. Po paros paaiškėjo – žalą patyrė tik dvi gamyklos skystinimo linijos, 17 proc. gamyklos pajėgumų. Tačiau juos pavyks atkurti tik per 3–5 metus. Tai buvo išties butikinė infrastruktūra.
Juo ilgiau karas tęsis, juo aukščiau bus lipama eskalacijos kopėčiomis, juo daugiau tokių smūgių išvysime, juo daugiau žalos bus padaryta. Kartuvių humoras čia toks, kad jei bus sunaikinta visa pasaulio energetikai naudinga infrastruktūra aukščiau Hormūzo sąsiaurio, nebereikės vargti jį atveriant. Teisybę sakant, šiuo metu jau atrodo, kad niekas regione nebesiveržia svaidytis sprogstamais užtaisais. Tačiau šiais laikais niekada nežinai, kas bus rytoj.
Pamokos iš praeities
TEA yra „turtingųjų šalių klubo“, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) patariamoji institucija. Mes esame jos nariai nuo 2022 m. Ji buvo įkurta tam, kad padėtų dorotis su 1973 m. naftos krize. Jom Kipuro karo tarp Izraelio ir kelių arabų šalių metu naftos išgavėjų kartelis OPEC įvedė naftos embargą JAV ir kitoms Izraelio sąjungininkėms – už kišimąsi į karą užpulto Izraelio pusėje. Nors nuo arabiškos naftos buvo labiausiai priklausomos JAV, o į keršytojų taikiklį Europoje pateko tik Nyderlandai ir Portugalija, ekonomines pasekmes pajuto visas pasaulis. Energijos kainų šokas buvo skausmingas savaime ir, kartu su papildomu šoku, kurį sukėlė 1979 m. Irano revoliucija, panardino Vakarų pasaulį į dešimtmetį trukusią ekonomikos krizę.
Pasekmių buvo įvairiausių. Tai ne tik įkurta TEA, bet ir išbandyta daugybė kovos su energetikos krize priemonių. Pavyzdžiui, tąkart, siekdamos mažinti naftos poreikį, Jungtinė Karalystė, Italija, Šveicarija ir Norvegija draudė važiuoti, skraidyti ar plaukti laivu sekmadieniais. Kai kurie politiniai sprendimai, pavyzdžiui, kainų kontrolės priemonės JAV tik pablogino situaciją. Kiti, – pavyzdžiui, greičio ribojimas iki 55 mylių per valandą Amerikos greitkeliuose, – pasiteisino.
1975 m. JAV buvo pradėtas kurti Strateginis naftos produktų rezervas, dabar viena svarbiausių naftos atsargų sistemų pasaulyje. Krizė paskatino naujos naftos paieškas – taip buvo pradėta išgauti Šiaurės jūros nafta, kurios „Brent“ rūšies naftos kaina dabar yra etaloninis pasaulio naftos kainos rodiklis. 1973 ir 1979 m. naftos kainų šokai sukėlė dešimtmetį trukusią ekonominę krizę visame Vakarų pasaulyje. Nelabai tolimoje ateityje galėsime pradėti vertinti, kaip baigėsi 2022 ir 2026 m. energijos kainų šokai. Tačiau dorojimosi su krize vadovėlis, kuriuo jau naudojamės, buvo parašytas dar anuomet.
Didžiosios iškastinius energijos išteklius eksportuojančios šalys per pastaruosius penkerius metus į šipulius sudaužė šio energetikos žanro reputaciją. Hormūzo naftos istorija – tai transporto istorija, kuri pasieks kiekvieną degalų baką. O jos pamokos tokios, kad Europos, o ir mūsų, laukia viena vienintelė kryptis – vietinė atsinaujinanti energetika.
Tiesa, tai jau girdėta istorija. 1973 m. Richardas Nixonas, 1974 m. Geraldas Fordas, o 1977 m. Jimmy Carteris ragino amerikiečių tautą taupyti energiją sumažinant temperatūrą namuose žiemą ir padidinant termostato rodiklį vasarą. 1979 m. pastarasis ant Baltųjų rūmų stogo įrengė 32 saulės kolektorius vandeniui pašildyti. Tačiau nepraėjo dešimt metų ir 1986 m., remontuojant minėtąjį stogą, kolektoriai buvo nuimti ir atgal nebegrįžo.
Daug kas, ne tik bizonai ir mirusieji, nebegrįš vėl.
2026-04-25
