– Tikriausiai knygose gali sakyti, ką nori.
– Reikėtų laikytis tikrų dalykų, – pasakė Klarė, lipdama iš vonios. – Kai aš būsiu rašytoja, laikysiuosi. Nerašysiu jokių nesąmonių apie tai, kaip nebūna. (p. 321)
Taip besibaigiant 1938-ųjų vasarai samprotauja trylikametė Klarė Kazalet, britų rašytojos Elizabeth Jane Howard (1923–2014) romano Šviesūs metai (iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, Baltos lankos, 2025) veikėja, viena iš gausios Kazaletų šeimos narių. Šią Klarės nuostatą, ar veikiau pastabą, prisiminiau galvodama apie kovo mėnesio skaitinius – tris skirtingus (auto)biografinius moterų pasakojimus apie tai, kaip būna (gyvenime), be jokių nesąmonių (nepamatuoto fantazijos fiktyvumo).
Howard romanas Šviesūs metai, pirmasis iš penkių Kazaletų metraščių, Didžiojoje Britanijoje išleistas 1990 m. rugsėjį, lietuviškai pasirodė 2025 m. lapkritį, tyliai ir nepastebimai. Gavusi knygą ir pati delsiau ją skaityti, nes kiek gąsdino apimtis – 574 puslapiai – tokia imli dėmesiui ir laikui. Pastariesiems atsiradus, į knygą įpuoliau beveik stačia galva – po ilgo laiko džiugino ir ilsino įtraukiantis vienos šeimos gyvenimo, tiek fasadinio, tiek vidinio, pasakojimas, nestingantis kostiuminės dramos elementų ir vykstantis dabartį skaudžiai primenančiose geopolitinėse aplinkybėse. Juk prieš 90 metų, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, romane ištarti klausimai nepraradę skaudaus aktualumo: „Ar tau neatrodo baisiai keista? Sakytum, kasdien mes slenkam, slystam į šitą pasibaisėtiną košmarą, bet visi gyvenam toliau, lyg niekur nieko? – Ji paėmė siūlomą cigaretę ir palinko artyn prisidegti. – Tik pamanyk, arbatinėje! Sėdim sau su skrebučiais ir Banberio pyragėliais…“ (p. 519).
Romaną sudaro dvi dalys: pasakojimai iš 1937 ir 1938 m. vasarų, iš Kazaletų šeimos ir jų namiškių – tėvai, netekėjusi dukra, trys sūnūs su šeimomis, tarnai, iš viso 41 veikėjas – gyvenimų ir vasarojimo Sasekse. Skaitytojas grakščiai ir kinematografiškai, derinant stambų ir bendrą planus (puikus pasakojimo organizavimas), įvesdinamas į Kazaletų šeimą: pirmiausia supažindinamas su Londone gyvenančiais nariais ir jų reikalų kupinomis paskutinėmis prieš atostogas dienomis mieste, vėliau romano veiksmas persikelia į užmiestį ir, regis, nesibaigiančią vasarą. Pasakodama atostogų kasdienybę su jos džiaugsmais ir rūpesčiais, rašytoja neprikišamai atskleidžia gan idilišką „vidurinės klasės angliškumo“ ir konservatyvumo šeimos gyvenimą ir subtiliai naviguoja skaitytoją po tankų šeimos santykių tinklą, atskleidžiantį kiekvienos Kazaletų poros vidinę dinamiką, tarpusavio santykių ypatumus, iš kurių atskirai minėtini simpatiškai išrašyti vaikų mintijimai ir dialogai, persmelkti švelnų šypsnį žadinančio suaugusiųjų pasaulio kopijavimo.
Greta šeimos paveikslo Howard portretuoja laiką ir tuometines politines aktualijas: Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Neville’o Chamberlaino nuolaidžiavimo politiką; tarpstantį ir vešantį antisemitizmą; vis labiau didėjantį nerimą dėl Šiklgruberio, t. y. Hitlerio ir būsimo naujo grėsmingo karo, kurį visi žino būsiant kitokį, technologiškai patobulėjusį (svarstymai apie puolimą iš oro ir civilių bombardavimą). Šios įtampos ir nuojautos ryškiausiai atskleidžiamos Hju Kazaleto gyvenimu – sužalotas per Pirmąjį pasaulinį karą jis it barometras jaučia situacijos pavojingumą, suvokdamas ir tai, kad būsimasis karas užsiklos ant vis dar neįveiktų Pirmojo pasaulinio karo pasekmių, nuolat skausmo punktyru iškylančių knygoje. Apskritai Howard neprikišamai, bet įtikinamai parodo, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo vis dar kenčiant nuo Pirmojo traumų ir padarinių.
Artėjančios negandos šešėlis, suvokimas, kad „karui niekas niekada nei per senas, nei per jaunas“ vis labiau smelkia antrąją, tamsesniąją, romano dalį, 1938 m. vasaros pabaigą, kai Hitleris, jau užėmęs Austriją ir Sudetų kraštą, ir rugsėjį, kai visi įsitempę laukia žinios iš susitikimo Miunchene, kuriame bus, pasak romano veikėjų, priimta „garbinga taika“. Antroji romano dalis vis labiau atskleidžia ir vidinius tobulos šeimos fasado įtrūkius, ryškinančius nuoskaudas, baimes ir neviltis, vaikų ir tėvų lūkesčių neatitikimus, taigi šeimos siužetai ima atitikti bendrąją „pritvinkusią atmosferą“: kažkas neištikimas, kažkas slapukauja ir neleistinai elgiasi, kažkas jaučiasi įkliuvęs į spąstus, kažkas bijo nėštumo, o visi – karo.
Pati rašytoja apie Kazaletų šeimos istoriją, „nurašytą“ nuo savosios turtingos, bet disfunkcinės šeimos, yra sakiusi, kad ja siekė iškelti moterų balsus istorijų pervartose, parodyti, kaip jas paveikė karas ir visuomenės pokyčiai. Nepaisant to, kad apgaulingai pirmame plane regisi veikiantys Kazaletų šeimos vyrai, vis dėlto pasaulio tvarką čia palaiko beveik viską pakeliančios moterys ir tyli jų bendrystė. Jų (o ypač Vilės Kazalet, kurios prototipas yra pačios Howard motina) vidiniai monologai, svarstymai apie moteris skaudžiai „pagaunančius“ visuomenės spąstus ir lūkesčius, apie santuoką kaip vienintelę įmanomą moters karjerą ir seksualinio gyvenimo prievoles, tuometinius kontracepcijos metodus ir amžiną nuovargį būti naujos gyvybės kūrėjomis – visa tai regisi įdomiausias knygos sluoksnis, netikėtai kontrastuojantis ne tik su neįveikto ir vėl gąsdinančio karo nuojautomis, bet ir su atšiauriu Viktorijos laikų auklėjimo palikimu – santūriais nutylėjimais, jausmų nedemonstravimu, nesiskundimu dėl savo bėdų, stoiška laikysena ir, galiausiai, menku domesiu mergaičių išsilavinimui.
Šviesūs metai – labai britiška knyga, kupina pabrėžtinai nedemonstruojamų, bet iš vidaus visagriaunančių traumų, jau išnykusių Viktorijos epochos atspindžių ar daiktiškų gyvenimo atributų (laikraščiai prie pusryčių, medžiaginės nosinaitės užsikišimas už auksinio laikroduko apyrankės) ir besirandančių naujų taisyklių, kurias neabejotinai perrašys Antrasis pasaulinis karas. Ši, kol kas tik pirma serija iš istorijos apie vieną šeimą, jos tarpusavio santykius, papročius ir tradicijas dar kartą subtiliai primena, kaip besikeisdamas pasaulis geba išlikti ir nepaslankiai nepakitęs. Ir kad gyvenimas, kaip suformuluoja dvylikametė Polė, – „vien sūpuoklės ir verpetai“. (Labai tikiuosi, kad leidykla Baltos lankos tęs Kazaletų metraščių vertimą į lietuvių kalbą, nes laukia dar keturi tomai ir daug Kazaletų šeimos moterų ir vyrų gyvenimo nuotykių.)
Skaitydama Howard romaną ir minčių apie karą, kuris prasideda neįveikus ankstesniojo, kontekste „kartojausi“ kadaise skaitytą lenkų rašytojos Hannos Krall romaną Širdžių karalius ir vėl suka arklius (iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė, Homo liber, 2017). Fragmentais gulantį ir žodžiais taupų, nes pasak Krall, Holokaustas, sunkios ir neįveikiamos patirtys reikalauja žodžių minimumo. Kartojausi, nes ruošiausi Krzysztofo Warlikowskio spektakliui Odisėja. Istorija Holivudui, kuris pastatytas pagal šį Krall romaną, Krall dokumentinę knygą Holivudo istorijos ir Homero Odisėją. Taigi tai istorija, kaip moters meilė vyrui gali įveikti karą, ir, regis, absoliučiai neįmanomas aplinkybes, kaip meilė gali išgelbėti. Skaitydama pagal tikrą Varšuvos žydės Izoldos Regensberg gyvenimo istoriją parašytą literatūrinį Holokausto liudijimą, vis galvojau, kaip neįmanoma yra pasiruošti karui, neįmanoma jo laukti ir pasitikti, neįmanoma būti galutinai įveikus ankstesnįjį – nes karo palikimai, (kolektyvinės) traumos, neįveikiami greitai ar paprastai, ypač kai nebuvo žinių, tradicijos, galiausiai, gydymo protokolų, kaip tą daryti. Dabartyje tai skaudžiai liudija karas Ukrainoje – ant senų neįveiktų ir nereflektuotų istorinių ir kolektyvinių traumų gula naujos, kasžin kada būsiančios deramai išgydytos, jei tai apskritai įmanoma.
Antroji kovo knyga yra visiška opozicija Howard epiniam ir chronologiniam pasakojimui – prancūzų rašytojos, nobelistės Annie Ernaux trumputis, vos 73 puslapių, fragmentiškas, bet kiaurai pjaunantis pasakojimas Paprasta aistra (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos, 2026). Tai anatomiškai tikslus kūniškos aistros tarp vyro ir moters „skrodimas“, be jokios tokiems pasakojimams neretai būdingos (ir todėl juos sugadinančios) sentimentalios ar romantiškos metaforikos, be pasiteisinimo ar gėdos, su šaltu ir metodišku konstatavimu ar veikiau raportavimu.
1991 m. Prancūzijoje publikuota knyga – tai pasakotojos ir A., atvykėlio iš Rytų šalies, geismo istorija: „Pernai nuo rugsėjo nieko daugiau neveikiau, tik laukiau vieno vyro – kad jis man paskambintų, kad ateitų“ (p. 9). Susitikimai, pasimylėjimai ir tarp jų išsitęsęs aistros laikas reflektuojamas be moralinio vertinimo, jau iš pabaigos taško. Šioji knyga iš visos Ernaux autofikcijos išsiskiria begal tiksliu moteriškos aistros naratyvu ir žodynu, todėl, kad pasakotoja nenori „aiškinti savo aistros – tai reikštų laikyti ją klaida ar sutrikimu, dėl kurių reikia teisintis; tenoriu ją pavaizduoti“ (p. 27–28) ir todėl, kad jai „dažnai atrodydavo, jog aš tą aistrą išgyvenu taip, tarsi rašyčiau knygą: toks pat poreikis sėkmingai išbaigti kiekvieną sceną, toks pat dėmesys kiekvienai smulkmenai“ (p. 18).
Neatsitiktinai romanas prasideda trumpu siužetėliu apie pasakotojos pirmąkart žiūrimą filmą suaugusiesiems – jį aptardama Ernaux suformuluoja savo pasakojimo trajektoriją ir stilių: „Man atrodė, kad būtent to ir turėtų siekti literatūra – to įspūdžio, kurį sukelia lytinio akto vaizdas, to nerimo, apstulbimo, savotiškai atidėto moralinio vertinimo“ (p. 8). Taigi Paprastoje aistroje moralinio vertinimo nėra, tik bandymas suprasti ir kuo tiksliau aprašyti, ką pasakotojai atnešė aistros santykiai su beveik nepažįstamu vyru (nebloga prasisiekusio homo sovieticus charakteristika), kaip gyvenamo laiko sąskaita buvo naudojamas geismo kapitalas, kurio aprašas virsta savotišku aistros ženklų sąvadu (beje, vengiančiu įkontekstinimo, o juk buvo legendiniai 1989-ieji – laimei, rašytoja tą kritiškai reflektuoja, kad pametus galvą tarsi išsijungė išorinio laiko suvokimas). Kaip liudija paskutinis šios Ernaux autofikcijos paragrafas – tai prabangos pasakojimas apie gebėjimą išgyventi aistrą kitam.
Ir paskutinioji kovo knyga, kiek pareikalavusi dėmesio ją įsiskaityti, – suomių rašytojos Pirkko Saisio Raudona išsiskyrimų knyga (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, Kitos knygos, 2026). Tai paskutinioji, 2003 m. Suomijoje publikuota autorę išgarsinusios autofikcinės Helsinkio trilogijos dalis, nukelianti į XX a. aštuntojo dešimtmečio Suomijos sostinę ir pasakojanti Saisio studijų metų teatro akademijoje istorijas, šlifavusias charakterį ir gyvenimą. (Beje, klausimas leidėjams: kodėl trilogija leidžiama nuo paskutiniosios knygos? Tikiuosi, tai nereiškia, kad ankstesnės dvi taip ir liks neišverstos?)
Palyginti su Ernaux, tai visiškai kitokio tipo kalbėjimas – atvirą, išpažintinį „aš“ kalbėjimą čia keičia nuolatinis žaismas skirtingais pasakotojo tipais: „Ją priima į studentų teatrą. / Ji nesupranta sprendimo. / Ar ji norėjo? / Nežinau. Žinau. / Norėjo. / Norėjau išlįsti iš šešėlio“ (p. 68). Toks savotiškas slėpimąsis už trečiojo asmens, o neretai ir beasmenio balso, tam tikrose situacijose atidedant autofikcinį atvirumą, pačiame romane komentuojamas taip: „visu tuo neišeina pasidalyti, tik ne pirmuoju asmeniu“ (p. 155). Taigi taip pasakojimas kuriamas iš žmonių, daiktų, nutikimų vardijimo, gyvenimo situacijų neutralaus konstatavimo ar dramaturginių intarpų ar remarkų rašymo. (Gal todėl Raudonąją išsiskyrimų knygą skaityti buvo keistai raminančiai jauku, priešingai nei kiek nepatogią, po oda lendančią Paprastą aistrą?) Apskritai teksto grafika ir struktūra labiau primena pjesę ar verlibrą nei tradicinį prozos pasakojimą. Saisio pasakojimas gali kiek priminti ir danų rašytojos Tines Høeg pasakojimo organizavimo būdą – tik Saisio fragmentas yra tankesnis ir tirštesnis, įkrautas gyvenimo atsiminimų ir „negailestingo, rausvo ir nepavejamo laiko“ svorio. Todėl ir visa Raudona išsiskyrimų knyga yra atminties pasakojimas, klojamas ne tik žodžiais, bet ir išdidintomis smulkmenomis, „vaizdais, besistumdančiais kvapų ir judesių kristalais“ (p. 29). Taip atsiranda pasakojimo laikų perspektyvų kaita, taip „atmintis iš dabarties neša lauktuvių praeičiai“, tapdama unikalia Saisio teksto dabartimi.
Šis Helsinkio trilogijos tomas pasakoja apie perėjimą į suaugusiųjų pasaulį, apie buvimą sociume ir jaunystės kovas, apie savojo seksualumo atradimą, kitos moters įsimylėjimą ir tapimą nusikaltėle – Suomijos baudžiamojo kodekso pažeidėja, ir taip pat įgudusia homoseksualumo kodų šifruotoja. Kartu tai ir tapsmo motina, santykių su dukra ir savąja šeima istorijos. Tai savosios tapatybės paieškų knyga, kurioje ne tik susitikimai, bet ir, kaip liudija pavadinimas, skaudūs išsiskyrimai, profesijos ir autentiškos kūrybinės raiškos paieškos, vykstančios aštuntojo dešimtmečio Helsinkyje – nesu skaičiusi kitų trilogijos knygų, bet pastaroji man absoliučiai Helsinkio knyga.
Tikiu, kad skaitant užkliūsite ne už vieno užkabinančio pasažo, bet aš asmeniškai išskirčiau tris: labai tiksliai įvardytą studijų ir jaunystės metų gyvybingumą („šią akimirką, būtent dabar, rašydama šias eilutes, ilgiuosi jų: išsiblaškymo prabangos, cigarečių dūmų gaubiamo nuobodulio, staigių, nepagrįstų jausmų pliūpsnių“, p. 63); nuostabų pasažą apie nediskutuotiną svarbą kritiniais gyvenimo momentais išsivirti stiprios kavos ir įsimintiną ilgesio klasifikaciją: kuo skiriasi emocinis ilgesys ir odos ilgesys?
Saisio savo tekste reflektuoja gyvenimo užrašymą, ar, tiksliau, išrašymą – jai, kaip ir Ernaux, tam tikros patirtys tampa įveikiamos tik jas parašius, kūną pavertus žodžiais. Vis dėlto jos autofikcija yra kitokia nei Ernaux – eksperimentiškesnės ir įdomesnės formos, šiaurietiškai slapukaujanti, kupina nutylėjimų ir melancholijos, arčiau fikcijos, nes Saisio svarbiau išlaikyti ne tikrovės, o kūrinio tiesą ir autonomiją, todėl ji pasinaudoja „rašytojos teise įklijuoti sakinį į tą kontekstą ir ištarti to asmens lūpomis, kuriuos laikiau tinkamiausiais“ (p. 233).
Raudonoje išsiskyrimų knygoje labai daug teatro akademijos, apskritai teatro, todėl skaitydama nekart galvojau – o gal autofikcija yra ne kas kita kaip literatūrinis vieno žmogaus teatras?
