Prieš metus, balandžio 21 d. mirė popiežius Pranciškus. Gegužės 8 d. buvo išrinktas Leonas XIV. Po dvylikos mėnesių dar sunku konkrečiai įvardyti savitus naujo pontifikato bruožus, nes naujasis popiežius ir toliau dirba su beveik ta pačia pirmtako suformuota Romos kurijos bendradarbių komanda ir tęsia popiežiaus Pranciškaus pradėtus darbus. Pagaliau, kiekvieno naujo pontifikato pradžia yra ankstesniojo metu pradėtų darbų tąsa.
Wikimedia Commons
Suprantama, kad mėginantieji apžvelgti pirmuosius Leono XIV metus, kaip vertinimo kriterijų pasitelkia naujojo popiežiaus santykį su tais dalykais, kurie buvo svarbiausi jo pirmtakui. Iš tiesų, nuo pat Leono XIV išrinkimo dažnas Vatikano ir Bažnyčios įvykių komentuotojas klausė, ką jis darys su tomis Pranciškaus reformomis, kurioms nepritarė kai kurie katalikai.
Pirmaisiais metais didelių pokyčių nebuvo. Pati popiežiaus Leono biografija tam tikra prasme kalba apie tęstinumą. Nors naujasis popiežius gimė JAV, jis, kaip ir Pranciškus, atvyko į Romą iš Lotynų Amerikos, kur tarnavo kaip misionierius ir vyskupas Peru. Pastarasis Roberto Prevosto biografijos aspektas tikriausiai turėjo įtakos Pranciškaus sprendimui paskirti jį kardinolu ir Vyskupų dikasterijos prefektu, savo reformų bendraautoriumi.
Didžiausias Pranciškaus pradėtas darbas, kurį dabar tęsia Leonas, – tai sinodiškojo („bendrakeleiviškojo“) Bažnyčios tapatybės aspekto iškėlimas ir Vyskupų sinodo reforma. Pranciškus siekė, kad sinodas iš institucijos transformuotųsi į visą Bažnyčią apimantį procesą. Pagal naują tvarką, iki sinodo posėdžių Vatikane visoje Bažnyčioje vyksta ilgos parengiamosios konsultacijos. Į posėdžius Vatikane kaip visos Bažnyčios delegatai dabar kviečiami ne tik vyskupai, bet ir kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, moterys ir vyrai. Pranciškus vis pabrėždavo, kad jis nesiekia paversti sinodo parlamentu, tačiau, kad ir kaip būtų, konsultacijos visais lygmenimis ir atvira diskusija baigiamajame etape sinodą priartino prie demokratinės visuomenės standartų.
Per pirmuosius pontifikato metus Leonas XIV patvirtino, kad, kaip ir buvo numatęs Pranciškus, 2028 m. vyks vadinamoji Bažnyčios asamblėja, t. y. dar kol kas nelabai aiškiai apibrėžto formato susitikimas, kurio metu turėtų būti apibendrinti sinodinio proceso rezultatai. Keli su sinodu susiję sprendimai, priimti per pirmuosius pontifikato metus, rodo, kad naujasis popiežius ir toliau sieks, jog Bažnyčios gyvenimas taptų vis labiau sinodiškas.
Jei jau naudojame parlamentinės demokratijos metaforą, tai reikėtų atkreipti dėmesį į naujojo popiežiaus sprendimą gaivinti kitą seną, bet jau kuris laikas praktiškai neveikusią, bažnytinio „parlamentarizmo“ formą – kardinolų konsistoriją. Leonas XIV nusprendė, kad bent kartą per metus būtų sušaukiamos kardinolų konsistorijos, kurių metu bus aptariami svarbiausi Bažnyčios gyvenimo reikalai. Pastaraisiais dešimtmečiais kardinolų konsistorijų vaidmuo buvo susitraukęs iki formalių susitikimų, kurių metu kardinolai balsuodavo dėl naujų šventųjų skelbimo, arba iškilmingų apeigų, skirtų naujų narių priėmimui į kolegiją. Kardinolų kolegija, pagal analogiją su antikinės Romos santvarka, buvo vadinama Bažnyčios senatu, tad, naudodami tą pačią metaforą, galime sakyti, kad jei Pranciškus, plėtodamas savitą bažnytinį parlamentarizmą, labiau rūpinosi „atstovų rūmais“ – sinodu, tai Leonas nori atgaivinti „senatą“ – kardinolų konsistoriją.
Per Pranciškaus pontifikatą buvo keliamas ir klausimas dėl vadovavimo kai kurioms bažnytinėms institucijoms, nesusiejant pareigų su kunigystės šventimais. Ar tik kunigai, vyskupai ir kardinolai gali vadovauti Bažnyčios institucijoms? Sinodo kontekste taip pat pradėta drąsiau kalbėti apie moterų teises Bažnyčioje. Ir šioje srityje popiežius Leonas perima keletą Pranciškaus įvestų naujovių. Romos kurijoje pasaulietis yra Komunikacijos dikasterijos prefektas, sesuo vienuolė – Pašvęstojo gyvenimo dikasterijos prefektė, kita vienuolė vadovauja Vatikano valstybės administracijai. Pradėta kalbėti ir apie šventimų – ne kunigystės, bet diakonato, – teikimo moterims galimybę. Neseniai darbą užbaigė šiam klausimui skirta speciali sinodo komisija. Jos nariai nesutarė dėl esminio dalyko: ar šventimai yra teikiami tik vyrams dėl to, kad Kristus buvo vyras. Ar vyriškumo ir vyrams Kristaus suteikto pašaukimo sąsaja yra tik istorinis ir sociologinis faktas, ar kažkas daugiau, kas turi galioti kiekvienoje epochoje ir kiekviename socialiniame kontekste? Popiežiui Leonui XIV nurodžius paviešinti išvadas paaiškėjo, kad penki iš dešimties komisijos narių laikėsi vienos pozicijos, kiti penki – kitos. Kad ir kaip šis klausimas būtų sprendžiamas ateityje, Leonas XIV nestabdo diskusijos ir neatsisako viešumo. O kol kas ir Pranciškaus reformų šalininkai, ir priešininkai laukia, ką Leonas skirs į svarbiausių Bažnyčios institucijų vadovų postus ir kokie nauji nariai papildys kardinolų kolegiją.
Kai kurie katalikai iš naujojo popiežiaus tikisi, kad jis atšauks Pranciškaus įvestus griežtus senosios lotyniškosios liturgijos suvaržymus. Kai po Susirinkimo popiežius Paulius VI patvirtino naują Mišių tvarką, buvo palikta galimybė labai retais atvejais, tik gavus su Šventuoju Sostu suderintą vietos vyskupo leidimą, naudoti ir senąjį mišiolą. 2007 m. Benediktas XVI griežtus suvaržymus panaikino, bet nurodė, kad senasis ritas gali būti naudojamas tik kaip neeilinė (ekstraordinarinė) Eucharistijos šventimo forma, neturint jokių abejonių dėl fakto, kad pagrindinė (ordinarinė) forma yra ta, kuri buvo įvesta po Susirinkimo. Pranciškus 2021 m. vėl labai apribojo senosios liturgijos naudojimą motyvuodamas tuo, kad kas renkasi senąjį ritą, iš tiesų nepripažįsta naujojo, o ir iš viso atmeta Vatikano II Susirinkimo mokymą.
Akivaizdu, kad po ginčo dėl liturgijos priedanga slepiasi gilesni dalykai. Ne tik visiems žinoma prancūzo vyskupo Marcelio Lefebvre’o suburta grupė, bet ir nemažai kitų save katalikais laikančių žmonių nori švęsti Mišias senąja tvarka ne tik dėl meilės lotyniškai liturgijai ir Bažnyčios tradicijai, bet ir dėl to, kad nepripažįsta nacionalinėmis kalbomis aukojamų Mišių, atmeta ir kitą Susirinkimo mokymą – ekumenizmą, dialogą su kitomis religijomis, vertybinį pliuralizmą visuomenės gyvenime, mano, kad tikintis žmogus yra iš esmės geresnis už netikintįjį.
Minėtieji lefebristai dėl savavališko kelių vyskupų įšventinimo 1988 m. užsitraukė ekskomuniką, kurią 2007 m. atšaukė popiežius Benediktas XVI. Šių metų liepos mėnesį jie vėl ketina be popiežiaus leidimo šventinti kelis naujus vyskupus ir vėl jiems gresia ekskomunika. Nors popiežius Leonas, norėdamas gerinti santykius su konservatyviaisiais katalikais, galėtų
patenkinti jų norą ir peržiūrėti pirmtako sprendimą dėl senosios liturgijos, santykiai su konservatyviausiu flangu – lefebristais – vėl juda aklavietės link.
Pasikeitimas Petro įpėdinio soste neturi didelės įtakos Bažnyčios ir Vatikano pozicijai svarbiausiais tarptautinės politikos klausimais, tačiau jau per pirmuosius pontifikato metus matome akivaizdų skirtumą tarp Pranciškaus ir Leono žodžių bei gestų, kuriais jie tą poziciją komunikuoja. Naujojo popiežiaus romus temperamentas tikrai jam neleis viešai sakyti nieko, ko prieš tai jis nebūtų ramiai apgalvojęs ir suderinęs su Valstybės sekretoriatu.
Su dideliu susirūpinimu Leonas XIV reagavo į naują karą Artimuosiuose Rytuose, bet ne kartą prašė neužmiršti ir Ukrainos. Šia prasme labai iškalbingas gestas buvo popiežiaus skambučiai Ukrainos ir Izraelio prezidentams Velykų išvakarėse. Paskutinėmis pirmųjų Leono XIV pontifikato metų savaitėmis labai susikomplikavo santykiai su stačioko prezidento vadovaujama popiežiaus gimtąja šalimi. Į popiežiaus raginimus tarptautinės bendruomenės lyderiams siekti taikos, pasaulio katalikams – už ją melstis, o ypač į balandžio 11 d. Šv. Petro bazilikoje per pamaldas už taiką Leono XIV pasakytą kalbą, kurioje pavartotas metaforas kai kas interpretavo kaip adresuotas JAV prezidentui, Trumpas atsakė užgauliu komentaru, kad popiežius esąs nusikaltėlių gynėjas ir nevykėlis politikas, o ir išvis amerikietis galėjo būti išrinktas popiežiumi tik dėl to, kad Amerika turi tokį šaunų prezidentą. Užsipuolimas sukėlė gana vieningą ligi šiol poliarizuotos JAV katalikų bendruomenės reakciją. Net ir balsavusieji už Trumpą sakė, kad šis peržengė visas ribas. Pats Leonas XIV, tomis dienomis pradėdamas kelionę į Afriką, į jį lydėjusių žurnalistų prašymą pakomentuoti incidentą atsakė, kad Bažnyčia savąją teisingo pasaulio viziją grindžia Evangelija ir dėl to ta vizija nesikeičia, o jis pats nemato reikalo ginčytis su Trumpu. Po pastarojo incidento greičiausiai jau niekas nebekartos pontifikato pradžioje kartais kelto klausimo, ką amerikietis popiežius galvoja apie dabartinę savo gimtosios šalies valdžią ir jos skelbiamą MAGA ideologiją.
Bene akivaizdžiausias Leono XIV pontifikato bruožas, o kartu ir didžiausias skirtumas, lyginant su Pranciškumi, yra pats popiežiavimo stilius. Pranciškus, atsisakęs keltis į oficialius popiežiaus apartamentus Vatikano rūmuose, visą laiką gyveno tame pačiame Vatikano Šv. Mortos svečių namų kambaryje, kuriame buvo apgyvendintas kaip kardinolas, kai atvyko į jį išrinkusią konklavą. Tiesa, laikui bėgant reikėjo vis daugiau vietos, tad popiežiui galiausiai buvo rezervuotas visas vieno svečių namų korpuso aukštas. Leonas XIV apsigyveno oficialiuose apartamentuose. Pranciškus nekėlė kojos į Kastelgandolfo vasaros rezidenciją. Leonas mielai ten leidžia kone kiekvieną antradienį (popiežiaus laisvadienį). Tačiau jis apsigyvena buvusioje astronominėje observatorijoje įrengtame naujame bute, o rūmų apartamentai, kaip nusprendė Pranciškus, ir toliau yra Vatikano muziejų filialas, ir juos gali lankyti turistai. Pranciškus Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės Mišias aukodavo kalėjimuose, prieglaudose, ligoninėse ir mazgodavo kojas jų įnamiams; Leonas grįžo prie tradicijos šias Mišias aukoti Romos Laterano bazilikoje. Pranciškus savo oficialiuoju išmaldininku paskyrė Vatikano prieigose elgetaujančių benamių globėją lenką kunigą Konradą Krajewskį ir pakėlė jį kardinolu. Pastarasis sukūrė benamių maitinimo ir sveikatos priežiūros tinklą, parūpino palapinių, kurias naktimis benamiai pasistatydavo tarp Šv. Petro aikštę juosiančių kolonų. Ne visi žavėjosi tokia improvizacija ir Pranciškaus laiminamu kone ikonoklastišku santykiu su svarbiais Bažnyčios kultūros paveldo objektais, kurie kas naktį būdavo paverčiami stovyklaviete. Dabar kardinolas Krajewskis jau yra savo gimtosios Lodzės arkivyskupas, o išmaldininku Leonas paskyrė savosios augustinų vienuolijos narį.
Ne visiems pasaulio katalikams patiko beveik demonstratyvus būdas, kuriuo Pranciškus rodė savo buvimą mažutėlių pusėje, ir tai tikriausiai kažkiek prisidėjo prie tikinčiųjų bendruomenės poliarizacijos, augančios kartu su politine poliarizacija. Tad iš popiežiaus Leono tikimasi, kad jis tą gerokai įkaitintą susipriešinimą atvėsins. Ne paslaptis, kad tarp tų, kurie nemėgo Pranciškaus, dauguma buvo ne vargšai ir mažutėliai, bet turtingi žmonės, savo aukomis tradiciškai rėmę įvairius Bažnyčios projektus, o per Pranciškaus pontifikatą savo paramą apriboję. Vatikano biudžetas jau kuris laikas irgi vos suduria galą su galu. Tad ir šioje, labai pragmatinėje srityje, tikimasi per naują pontifikatą sulaukti pasikeitimų.
Yra ir kita medalio pusė: spontaniškumas, sąmojis, temperamentas, charizmiškas santykis su žmonėmis, ypač su didžiųjų susibūrimų dalyviais, tokiam lyderiui kaip popiežius yra didelis privalumas. Tai akivaizdžiai matėsi per Jono Pauliaus II pontifikatą. Panašiai buvo ir Pranciškaus laikais. Priešingai – popiežių Benediktą mylėjo jo raštų skaitytojai, bet minios į jo žodžius reaguodavo santūriai. Po Pranciškaus spontaniškumo ir kartais netgi tiesmukumo, popiežiaus Leono romus santūrumas ir netgi drovumas tikrai žavi žmones. Tik klausimas, kaip bus toliau…
