Tvankiomis birželio 19–20 d. į Nacionalinės dailės galeriją žmonės rinkosi neįprastu tikslu – klausytis mokslinių pranešimų. Tarptautiniame moksliniame simpoziume Tikrovės agentai (angl. The Agents of the Real) pranešimus skaitė žinomi Lietuvos ir užsienio filosofai. Šis renginys maloniai nustebino: jam pavyko išvengti tradicinių mokslinės konferencijos sunkumų – tuščių salių ir per ilgai užsitęsiančių sudėtingų pranešimų. Vasaros karštis ir uždara erdvė žmonių neatbaidė ir, kaip neįprasta mokslinėms konferencijoms, klausytojų buvo daugiau nei kalbėtojų. Neretas mokslo renginys prasideda ir baigiasi mažoje, kartais beveik kultą primenančioje auditorijoje, kurioje dalyvauja tik specifinių problemų specialistai ir vienas kitas paklydęs žmogus. Tačiau šįkart abi simpoziumo dienas į salę susirinkdavo bent keliolika klausytojų, kurių kiekis stipriai svyravo keičiantis pranešėjams. Tiesa, auditorijos aktyvumo trūko. Kaip įprasta, po atskiros dalies pranešimų (ir kavos pertraukos) auditorija galėjo užduoti klausimų ir įsitraukti į diskusiją, tačiau dažniausiai klausytojai išmintingai tylėdavo. Klausimai ir atsakymai liko netikėta pranešėjų privilegija, kuria buvo aktyviai naudojamasi, kad būtų suderintos skirtingos, tačiau panašios temos.
Naujos galimybės, kitokia revoliucija
Visi trys pirmosios simpoziumo dalies „The Imaginary and the Potential“ (liet. „Įsivaizduojamybė ir galimybė“) pranešėjai siekė susieti vaizduotės vaidmenį su skirtingomis sritimis – estetika (medijų teorija), politikos filosofija ir ontologija. Įdomiausias iš jų pasirodė Pietro Montani (Vilniaus ir Romos universitetai). Jis siūlė išplėsti vaizduotės sąvoką, siekdamas įtraukti abstraktų veiksmų galimybių lauką. Vaizduotė, jo požiūriu, turi galimybę kurti taisykles, kuriomis vadovaujantis įmanomas naujas veiksmų horizontas. Tiesa, vos prasidėjus šiam pranešimui, iškilo techninių nesklandumų, be kurių neįmanoma nė viena mokslinė konferencija. Laimei, šios problemos vėliau nepasikartojo.
Antrąją dalį „Social, Pluriverse and Plastic Realities“ (liet. „Socialinės, daugiavisatės ir plastiškos realybės“) pradėjo filosofas Maurizio Ferraris (Turino universitetas) pranešimu „The Realised Communism“ (liet. „Realizuotas komunizmas“). Ferraris, kaip jau jam įprasta, griebėsi socialinės ir politinės temos, įtraukdamas savo dokumedijos revoliucijos (angl. documedia revolution)sąvoką. Pasak filosofo, ši nepastebimai įvykusi revoliucija pakeitė daugelį socialumo ir darbo aspektų. Ji pakeitė tiek daug gyvenimo sričių, kad esą net buvo įgyvendinta šiek tiek pakitusi komunistinio pasaulio vizija. Vienas svarbiausių dokumedijos revoliucijos bruožų – nuolatinis įdarbinimas gaminant informaciją ir dokumentus. Net įsitraukimas į Facebook yra dokumentų gaminimas, t. y. darbas. Pasak Ferrario, per dokumedijos revoliuciją įvyko darbo erdvės, įrankių ir laiko pokytis. Žmogus dabar dirba beveik visada, nes daugelis laisvalaikio veiksmų susiję su dokumentų gamyba.
Vėliau pranešėjai svarstė socialinį tikrovės aspektą. Tiziana Andina (Turino universitetas) ir Martinas Savransky (Londono universitetas) skaitė pranešimus apie tarpkartiškumo prasmę visuomenių supratimo bei interpretacijos lauke ir apie socialinius įsitikinimus, atsirandančius kritiniais atvejais. O po kavos pertraukos klausytojai grįžo išgirsti Ritos Šerpytytės pranešimą apie Catherine Malabou ir Giorgio Agambeną. Profesorės pristatymas buvo paskutinis pirmosios dienos smūgis filosofijos tikrovės sampratai.
OOO ir vaizduotė
Antroji simpoziumo diena prasidėjo kiek vangiau. Pirmosios dienos azartas jau buvo išsivadėjęs, todėl į salę žmonės rinkosi lėčiau, o pirmųjų pranešimų metu girdėjosi nemažai bruzdėjimo, nors tematika nebuvo nuobodesnė. Rytinėje pranešimų sesijoje, pavadintoje „The Other Worlds“ (liet. „Kiti pasauliai“), dalyvavo tik du kalbėtojai – Ignas Šatkauskas (Vilniaus universitetas) ir Daina Habdankaitė (Vilniaus ir Turino universitetai), nes vienas iš pranešėjų atsisakė dalyvauti dėl asmeninių priežasčių.
Abu pranešimai, kaip ir nusakyta šios dalies pavadinime, buvo apie tai, kas Kita. Habdankaitė Kitoniškumą matė Howardo Phillipso Lovecrafto literatūroje, kurioje susiduriama su kažkuo, kas visiškai nepriklauso žmogiškajam pasauliui. Lovecrafto kūriniai buvo interpretuojami per Quentino Meillasoux filosofijos prizmę, įtraukiant pagrindines šio filosofo idėjas bei atkreipiant dėmesį į jo radikalią skirtį tarp sąmonės ir tikrovės. Tuo tarpu Šatkauskas kritikavo spekuliatyvųjį realizmą, analizuodamas Kitoniškumą, atsirandantį per Vakarų pasauliui itin tolimas kultūras.
Šios dienos antros dalies „The Renewal of the Real“ (liet. „Tikrovės atgaivinimas“) pranešimai prasidėjo nuo gana konkrečių filosofinių temų. Anna Longo (Paryžiaus universitetas) pristatė Gilles‘io Deleuze‘o materialistinę interpretaciją, o Ruslanas Baranovas (Vilniaus ir Turino universitetai) derino filosofo Georgo Hegelio idėjas prie į objektus orientuotos ontologijos (vadinamosios OOO minties mokyklos). Šiuo suderinimu siekta išaiškinti ir išvengti įprastinių filosofinių pozicijų objektų atžvilgiu keliamų problemų, kai objektai vertinami arba tik kaip ryšiai (panaikinant bet kokias įmanomas esmes ar pastovumą), arba tik kaip nuo nieko nepriklausomos substancijos. Baranovo pranešimo siekis buvo dvejopas – iškelti naujus klausimus OOO teorijoms ir ieškoti suderinamumo tarp Levi Bryanto ir Grahamo Harmano skirtingo objektų supratimo.
Po Baranovo pranešimo į salę sugužėjo daugiausia žmonių per visą simpoziumą, nors buvo likę tik du pranešimai – Grahamo Harmano (Pietų Kalifornijos architektūros institutas) ir Kristupo Saboliaus (Vilniaus universitetas). Abiejų filosofų pranešimai buvo itin plačios tematikos. Turbūt tokia bus žinomumo filosofijoje privilegija – galėjimas skaityti pranešimus, kurių pavadinimuose nėra kitų autorių ar sudėtingos terminijos. Harmanas skaitė pranešimą „The Only Path Through Modern Philosophy“ (liet. „Vienintelis būdas išeiti iš moderniosios filosofijos“). Jis teigė, kad modernioji filosofija dar nesibaigė. Visos kitos istorinės filosofijos bangos baigėsi įveikus tam tikrų filosofų pozicijas, tačiau Immanuelio Kanto įgyvendinta skirtis tarp žmogaus ir pasaulio tęsiasi iki šiol. Mes vis dar naudojame šią skirtį, dažniausiai įvesdami naujas sąvokas, pavyzdžiui, „sąmonė“. Per kantiškąją žmogaus (sąmonės) ir pasaulio (daiktų) skirtį mes paskirstome, kad tai, kas „žmogiška“, priklauso dvasios mokslams, o tai, kas „daiktiška“ – gamtos mokslams. Pasak Harmano, ši skirtis nebūtinai turi būti tokia griežta ir nebūtinai yra teisinga. Bendroji nuomonė apie šio filosofo pranešimą buvo puiki – nežinia, ar dėl retorikos, ar dėl filosofijos gebėjimų.
Simpoziumą užbaigė žmogus, kuris labiausiai prisidėjo prie renginio organizavimo – Sabolius. Jo pranešime „The Imaginary and the Real“ (liet. „Įsivaizduojamybė ir tikrovė“) daugiausia dėmesio skirta vaizduotės tematikai. Vaizduotės samprata buvo išplėsta, suteikiant šią funkciją visiems gyviems organizmams. Saboliaus nuomone, vaizduotė yra funkcija, kuri veikia tarp individo ir aplinkos (pranc. milieu). Ši funkcija veikia prieš suprantant ar atsirandant išoriniams stimulams ir yra tam tikro pobūdžio anticipacija. Baigdamas pranešimą Sabolius pacitavo Gilbertą Simondon: kiekvienas gyvas organizmas gali išrasti, nes jis su savimi visada nešasi savąją aplinką.
Paskutinis žingsnis prieš simpoziumo pabaigą buvo Harmano, Saboliaus, Longo ir Baranovo diskusija. Ši diskusija iš kitų išsiskyrė tuo, kad pasipylė klausimai ir iš auditorijos, daugiausia jie buvo skirti Saboliui, o vienas kitas klausimas – ir Harmanui.
Tikrovės agentai per abi dienas sugebėjo išlaikyti kokybišką organizavimą ir turinį, tačiau galbūt svarbiausia, kad buvo išlaikytas teisingumas visų pranešėjų atžvilgiu. Nė vienam žmogui, prie kurio vardo esti „prof.“ ar panašus titulas, nebuvo suteikta daugiau laiko nei nustatyta ar kitų papildomų privilegijų. Tikrovės agentai gali būti geros mokslinės konferencijos pavyzdys, o sutvarkius minimalias technines ir organizacines kliūtis, tapti itin aukšto lygio akademinės bendruomenės renginio pavyzdžiu.
