Botanikos sodus galima laikyti besikeičiančio žmogaus supratimo apie gamtą ir santykio su ja atspindžiais. Atsiradę XVI a., šiandienai būdingą mokslinę funkciją botanikos sodai įgavo Apšvietos epochoje, kai kartu formavosi mokslinės augalų klasifikavimo sistemos ir sparčiai vystėsi botanika, mineralogija bei zoologija. Moksliniai atradimai Europoje sulaukė ir plataus visuomenės susidomėjimo, įskaitant ir Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kur šių sričių raida labiausiai priklausė nuo valdžios ir švietimo institucijų. Pirmasis to meto mokslo standartus atitinkantis botanikos sodas ATR buvo įsteigtas 1776 m. prie Karališkosios medicinos mokyklos Gardine1, o jau visai netrukus botanikos sodas atsirado ir Vilniuje. Šis straipsnis kviečia pasidairyti po ankstyvojo Vilniaus universiteto Botanikos sodo kiemus bei šiltnamius kartu su jį kūrusiais ir puoselėjusiais mokslininkais.
BOTANIKOS SODO GIMIMAS: JEANAS EMMANUELIS GILIBERT’AS
Prielaidų botanikos sodo įkūrimui Vilniuje, ko gero, reikėtų ieškoti Edukacinės komisijos XVIII a. pabaigoje vykdytose valstybės švietimo sistemos reformose. Išskirtinis dėmesys gamtos ir tiksliųjų mokslų sritims LDK ir visoje ATR siejamas su prancūziškosios to meto filosofijos, kuri stipriai veikė Apšvietos modelį sau bandančią pritaikyti valstybę, įtaka2. Šią tendenciją atspindi bandymai į ATR pasikviesti prancūzų mokslininkų, vienas kurių buvo Jeanas Emmanuelis Gilibert’as (1741–1814)3.
Gilibert’as buvo gydytojas, tačiau prieš atvykdamas į LDK studijavo Paryžiaus botanikos sodo kolekcijas4, o karjeros pradžioje įkūrė botanikos sodą Lione5. Iš pradžių, 1775 m. atvykęs į Gardiną, Gilibert’as ten įsteigė pirmąjį LDK botanikos sodą, tačiau netrukus Gardino Karališkoji medicinos mokykla buvo uždaryta, nes Vilniaus universitete įsteigtas Medicinos fakultetas. Į Vilnių 1781 m. persikėlė ir Gilibert’as. Jis tapo naujai kuriamos Gamtos istorijos katedros profesoriumi ir žmogumi, atsakingu už botanikos sodo steigimą bei priežiūrą – jau trečiąkart savo gyvenime. Šalia darbų universitete jis ėmėsi aktyviai tyrinėti Vilniaus apylinkių augmeniją bei gyvūniją ir 1782 m. su savo studentais publikavo leidinį Exercitium botanicum in schola principe Universitatis Vilnensis habendum die mensis Julii 17826. Veikalą, ko gero, galima laikyti jo susidomėjimo šių kraštų flora tęsiniu, nes LDK gamtos tyrimus mokslininkas pradėjo dar Gardine.
XVIII a. revoliuciją botanikos ir zoologijos moksluose sukėlė švedų gamtininko Carlo von Linneaus (1707–1787) veikalas Systema Naturae, kurisįvedė binarinę nomenklatūrą, apibūdino augalų lyties organus ir pasiūlė augalų klasifikavimo sistemą7, pagal kurią XVIII a. antrojoje pusėje projektuoti daugelis Europos botanikos sodų. Visu aptariamu laikotarpiu Medicinos kolegijos kieme ir vėliau Sereikiškėse Vilniaus universiteto Botanikos sodas buvo kuriamas būtent pagal Linneaus sistemą – ko gero, tokią kryptį lėmė pirminis Gilibert’o pasirinkimas. Nors galima teigti, kad prancūzų mokslininkas kritiškai vertino visas tuo metu egzistavusias dirbtines augalų klasifikavimo sistemas8, tačiau Linneaus idėjos jam buvo artimos, Gilibert’as vertė jo darbus į kitas kalbas9.
Vilniaus universiteto Botanikos sodo įkūrimo data galima laikyti 1782 m. pavasarį, kai iš Gardino į Vilnių buvo atgabenti ir Medicinos kolegijos kiemelyje (dabar Pilies g. 22) pasodinti pirmieji augalai10. To meto sodo plotas galėjo būti tarp 20011 ir 30012 kvadratinių metrų. Daliai augalų reikėjo šiltnamio, kuriame lepesni augalai augo ilgai – vėlesnis Vilniaus universiteto botanikos profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847) mini, kad kai kurie augalai jame laikyti dar 1807 m., t. y. po botanikos sodo perkėlimo į sklypą Sereikiškėse13.
Įsivaizduoti, kaip sodas galėjo atrodyti, leidžia jau ne Gilibert’o, o jo įpėdinio Vilniuje, gamtininko ir keliautojo Georgo Forsterio (1754–1794) 1785 m. sudarytas universiteto Botanikos sodo augalų sąrašas, beje, irgi sudarytas pagal Linneaus sistemą14. Šiame inventoriuje surašyti 648 pavadinimų augalai ir sėklos, tačiau nėra aišku, ar tai didžiausias Gilibert’o laikotarpiu augintų augalų skaičius. Štai Jundzilas mini, kad Gilibert’as iš Gardino atsivežtą augalų kolekciją vėliau papildė naujais egzemplioriais ir ji pasiekė 2000 skirtingų rūšių15. Visgi abejotina, ar tikrai pirmojo Botanikos sodo Vilniuje kolekcija būtų galėjusi būti tokia gausi, kai paties Jundzilo vadovaujamo Botanikos sodo 1802 m. indekse augalų skaičius siekia nepilnus 200016. Mažai tikėtina ir kad per beveik dvejus metus iki Forsterio atvykimo Botanikos sode būtų žuvę daugiau nei 1000 augalų rūšių.
Išlikęs ir dar vienas Forsterio parengtas augalų sąrašas, kuriame, anot tyrinėtojų, surašyti tie augalai, kurie 1785 m. galėjo būti auginami Botanikos sode atvirame grunte ir šiltnamyje, nes sąrašas sudarytas ne pagal abėcėlę, bet galbūt pagal tai, kaip augalai buvo realiai išdėstyti sode. Visgi iš šio šaltinio duomenų neįmanoma atkurti schemos ar plano, kaip konkrečiai augalai buvo išdėstyti Medicinos kolegijos kieme. Čia paminėti 257 augalai, iš kurių 208 auginti atvirame grunte ir 49 šiltnamyje17. Taip pat sudarytas ir sėklų sąrašas. Jame randame 350 skirtingų augalų sėklų, jos suskirstytos į 17 klasių pagal Linneaus sistemą. Tiesa, platesniajame inventoriuje minimos visos 24 Linneaus sistemoje egzistavusios klasės, tačiau, ko gero, likusių klasių augalų kolekcija Vilniuje tuo metu buvo daugiamečių augalų pavidalu. Tarp sėklų gausiausios buvo Syngenesia (50 augalų) ir Tetrandria (48) klasės. Joms priklauso tokie augalai kaip plačialapis gyslotis (Plantago maior), šlaitinė rasakila (Alchemilla vulgaris) ar paprastasis kietis (Artemisia vulgaris). Galima pastebėti, kad gausiausiai sode auginti žydintys arba žoliniai augalai, tačiau sąraše minimi ir keli medžiai – paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum), kazokinis kadagys (Juniperus sabina) ir net šiandien Lietuvoje egzotiniais laikomi baltasis bei juodasis šilkmedžiai (Morus alba, Morus nigra).
Gilibert’as Vilniuje užsiėmė ir vietinių laukinių bei Botanikos sode augintų augalų herbarizavimu. Jo sudaryti herbariumai šiandien pasklidę po įvairių Europos universitetų archyvus18. Moksliniu požiūriu sėkmingą ir vaisingą Gilibert’o karjerą Vilniuje nutraukė staigus ir netikėtas profesoriaus išvykimas į gimtinę 1783 m., greičiausiai nulemtas asmeninių, o ne darbinių priežasčių19. Nors Vilnius buvo itin trumpa Gilibert’o karjeros stotelė, tačiau jo LDK gamtos tyrinėjimai svariai prisidėjo prie mokslinės prancūzo karjeros plėtotės, o profesoriaus indėlis čia įkuriant Botanikos sodą ir plėtojant botanikos mokslą padėjo pamatus tolesniam Gamtos istorijos katedros Vilniaus universitete vystymuisi. O ir Lietuvos jis nepamiršo – Lione išleido dar keletą veikalų apie Lietuvos gamtą ir valstiečių gyvenimo sąlygas.
„MANO DARŽAS“: GEORGAS FORSTERIS
Rasti pamainą Gilibert’ui nebuvo lengva: vietinių mokslininkų, kurie būtų galėję prilygti buvusiam profesoriui, šiuose kraštuose dar nebuvo, tad nuspręsta vėl ieškoti kandidato svetur – ir galiausiai apsistota ties Georgo Forsterio kandidatūra. Tuo metu jis jau buvo gana gerai Europoje žinomas gamtininkas, tiesa, neturėjęs universitetinio išsilavinimo. Labiausiai jį išgarsino 1772–1775 m. vykusi antroji britų kapitono Jameso Cooko (1728–1779) vadovaujama ekspedicija Ramiajame vandenyne, kurioje Forsteris dalyvavo kartu su savo tėvu teologu ir gamtininku Johannu Reinholdu Forsteriu (1729–1798)20. Tėvas ir sudomino sūnų gamtos mokslais, nors pats universitetinio išsilavinimo šioje srityje neturėjo. Pažymėtina, kad Johannui Reinholdui Forsteriui didelę įtaką padarė ir buvo artimos Linneaus idėjos21, turbūt iš tėvo jas perėmė ir Georgas, vėliau, tiesa, nuo jų nutolęs – sparčiai domėdamasis besivystančio mokslo naujovėmis Forsteris jau 1785 m. užsimins, kad „Linneus, išskyrus botaniką, jau ir pasenęs“22. Visgi Forsterio profesoriavimo laikotarpiu Vilniaus universiteto Botanikos sode buvo vadovaujamasi Linneaus sistema23.
Į Vilnių, beje, pirma bandyta kviesti ne sūnų, o būtent tėvą, tačiau šio reikalavimai darbo sąlygoms galbūt pasirodė per aukšti: jis reikalavo, kad Gamtos istorijos katedra būtų aprūpinta atskiru kabinetu, mineralų kolekcija ir botanikos sodu, maža to, pageidavo, kad jam būtų suteiktas aukštas valstybinis titulas24. Tiesa, ir sūnus laiškuose išdėstė nemenkus lūkesčius darbo sąlygoms Vilniuje – panašu, kad abu tikėjosi dirbti solidžiai aprūpintoje mokslo įstaigoje. Prieš atvykdamas į Vilnių, Forsteris domėjosi čia esančiomis Gamtos istorijos katedros mokymo priemonėmis, 1783 m. gruodžio 24 d. laiške akademikui Pawełui Czenpińskiui (1755–1793) teiravosi, ar Botanikos sodas Vilniuje jau turi nuolatinę vietą ir ar jame yra vietos šilumamėgiams augalams25. Galima manyti, kad Forsteris atvykdamas į Vilnių tikėjosi čia rasti gerai įrengtą studijų bazę. Teoriškai Vilniaus universitetas jau buvo apsirūpinęs visomis pagrindinėmis mokymo priemonėmis, tačiau gamtos istorijos kabineto ir Botanikos sodo kolekcijos buvo kuklios, o pats sodas glaudėsi nedideliame plotelyje praktiškai po profesorių butų langais. Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje Paryžiaus Jardin du Roi kolekciją sudarė apie 6000 skirtingų rūšių augalų26. Net ir mažesniuose soduose (Jenoje, Altdorfe, Palerme) šiuo laikotarpiu kolekcijos dydis buvo apie 2000–2500 augalų rūšių27. Forsteriui buvo svarbus ne tik akademinis lavinimas universitetuose, tačiau ir apskritai gamtos mokslų populiarinimas visuomenėje, kam reikėjo atitinkamų sąlygų – jis tikėjosi tokias rasti ir Vilniuje28.
Todėl skaitant jo korespondenciją susidaro įspūdis, kad viliojant Forsterį atvykti, tikroji padėtis Vilniuje buvo nutylima arba bent kiek pagražinama. Nors Czenpińskis laiške Forsteriui mini, kad „botanikos sodas susispaudė mažame žemės lopinėlyje“29, tačiau 1783 m. gruodžio 17 d. laiške savo uošviui akademikui Christianui Gottlobui Heynei (1729–1812) Forsteris užsimena, kad „Vilniaus universitetas labai gausiai dotuojamas“30 – taigi galima manyti, kad vokiečių mokslininko lūkesčiai darbui LDK buvo dideli. Tuo tarpu universitetas nei mokslinių įrankių, nei idėjiniu požiūriu, ko gero, dar nebuvo pasiruošęs priimti tyrėjo su tokiomis ambicijomis. Juolab kad ir Edukacinės komisijos keltas mokymo „tikslas nėra suteikti jaunuoliams išsamių ir plačių mokslo žinių, jis apsiriboja tuo žinių lygiu, kuris yra būtinas, norint sėkmingai darbuotis tėvynės labui ir gerovei“31. Tačiau teigti, kad Forsteris būtų buvęs kažkaip apgautas, negalima – galiausiai atvykti į Vilnių jis sutiko, o tam įtakos turėjo jo finansinė padėtis. Forsteris buvo prasiskolinęs, jam stigo pastovių pajamų, o Edukacinė komisija pasiūlė šias problemas išspręsti: Komisija ne tik apmokėjo Forsterio kelionės išlaidas, bet ir jo turėtas skolas32.
Iš 1784 m. kovo 3 d. laiško tėvui panašu, kad Forsteris buvo pasiryžęs puoselėti sodą ir jo pagrindą sudaryti iš „ne svetimų, ir ypač ne šiltnamio, o savo krašto augalų“33. Galbūt tai galėjo lemti Linneaus suformuluotas principas, kad akademiniame sode turi augti kuo daugiau tam kraštui būdingų augalų34 (vėliau šio principo laikysis ir Jundzilas). Tačiau iš Forsterio iš Vilniaus siųstų laiškų bičiuliams ir šeimos nariams bei kitų dokumentų susidaro įspūdis, kad nieko realaus vokiečių mokslininkas Botanikos sode taip ir nenuveikė, o labiau buvo linkęs bambėti ir skųstis prastomis darbo sąlygomis. Pavyzdžiui, vos atvykęs į Vilnių, 1784 m. pabaigoje Forsteris laiške uošviui Heynei guodėsi: „Botanikos sodas mano netvarkingo pirmtako, tokio Gilibert’o, paliktas skurdžioje būklėje, be to, jis mažas, ir kalbama apie įsigijimą tinkamo sklypo“35. Ilgainiui jo nusivylimas Gamtos istorijos katedros mokymo priemonėmis, Botanikos sodo būkle ir perspektyvomis tik didėjo: „Sodas – mažas sklypelis, nevertas šio vardo“36.
Vilniaus universiteto sodas negalėjo lygintis su kitų Europos aukštųjų mokyklų sodais nei savo dydžiu, nei sukauptų augalų kolekcija ar juo labiau ilgaamže tradicija. Tačiau svarbu pastebėti, kad net ir kelis šimtmečius gyvuojantys sodai tik XVIII a. ėmė virsti mokslinių tyrimų vietomis ir mokymo priemonėmis. Pirmuoju tokių tyrinėjimų centru Europoje reikėtų laikyti Paryžiaus Jardin du Roi, kuris XVIII a. pabaigoje turėjo ne tik gausias demonstracijoms paruoštų gyvūnų ir augalų kolekcijas, tačiau vykdė botanikai giminingų mokslų – chemijos, mineralogijos, geologijos ir kitų – tyrimus37. Taigi XVIII a. pabaigoje Vilniuje įsteigtas Botanikos sodas, galima sakyti, atitiko to meto botanikos mokslo tendencijas ir nuo pat įkūrimo buvo naudojamas kaip edukacinė priemonė, to įrodymu galima laikyti ir augalų sode išdėstymo tvarką pagal Linneaus sistemą. Galbūt, jeigu Gilibert’o darbo Vilniuje nebūtų nutraukęs staigus jo išvykimas, sodo kolekcija būtų buvusi didinama, būtų buvę nuosekliai tęsiami ir jame vykdyti tyrimai.
Tuo tarpu Forsteris sodo būklę vertino skeptiškai, darė tik tai, kas būtina, ir nesistengė sodo plėtoti bei puoselėti. Jokie istoriniai šaltiniai nerodo, kad Forsteris sode įkurdino kokių nors naujų augalų ar kažkaip kitaip būtų esmingai stengęsis jį pakeisti38. Tačiau savo reikmėms gauti augalų iš užsienio jis stengėsi, pavyzdžiui, laiškuose prašė atsiųsti hiacintų, narcizų ir kitų gėlių svogūnėlių39, tačiau dėl nežinomų priežasčių jie nebuvo sodinami Botanikos sode. Proga papildyti sodą naujais, o gal net egzotiniais augalais pasitaikė Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui (1726/1729–1794)40 užsakinėjant medelius asmeninėms reikmėms, tačiau ir šia galimybe nebuvo pasinaudota. Galiausiai, panašu, kad bent dalį Botanikos sodo Forsteris naudojo kaip asmeninį daržą: viename laiške Forsteris vėl piktinosi, kad Medicinos kolegijos kieme esantis sklypelis botanikos sodo vardo nevertas ir pareiškia, kad tai yra „mano daržas“41. Be to, yra žinoma, kad bičiuliai iš užsienio jam ir žmonai Teresei Forster (1764–1829) siųsdavo įvairių daržovių sėklų42.
Galbūt Forsteris greitai suprato, kad Vilnius jo karjeroje – tik tarpinė stotelė, todėl per daug stengtis nėra prasmės. Kita vertus, tuometinio Botanikos sodo plotas išties buvo nedidelis, galbūt jame tiesiog nebebuvo vietos naujų augalų sodinimui. Čia, tiesa, matyti bene vienintelis nuoseklus, tačiau galiausiai nesėkmingas Forsterio darbas sode – jis stengėsi išrūpinti didesnio ploto sklypą ir perkelti ten sodą43. Todėl neturėtų stebinti tai, kad kaip ir Gilibert’as, taip ir Forsteris Vilniuje neužsibuvo – atvykęs 1784 m., po trejų metų Forsteris buvo pakviestas prisijungti prie Rusijos imperijos rengiamos ekspedicijos į Pietų jūrą. Nors ekspedicija galiausiai neįvyko, mokslininkas su šeima 1787 m. paliko Vilnių44.
TRĄŠI DIRVA SEREIKIŠKĖSE: FERDINANDAS SPITZNAGELIS IR STANISLOVAS BONIFACAS JUNDZILAS
Po Forsterio išvykimo situacija buvo panaši, kaip ir 1783 m., kai Vilnių paliko Gilibert’as, – Botanikos sodas ir visa Gamtos istorijos katedra vėl neteko veiklą koordinuojančio asmens. Darbų tęsėjo šįkart bandyta ieškoti nebe užsienyje, o ATR, tačiau procesas užtruko ir galiausiai Universiteto žvilgsnis vėl nukrypo svetur. Tik 1791 m. į Vilnių atvyko naujas „sodininkas“ – gydytojas Ferdinandas Spitznagelis (1760–1826). Tiesa, belaukiant naujojo šeimininko, pagaliau buvo įgyvendinta Forsterio svajonė – Botanikos sodui buvo nupirktas erdvesnis sklypas Sereikiškėse. 1787 m. kovo 30 d. Edukacinės komisijos posėdžio protokole minima, kad už 26 000 auksinų iš universiteto profesoriaus, gydytojo Nicolas Regnier (1723–1800) perkamas sklypas botanikos sodo įsteigimui45. Sklypo vietą parinko dar Forsteris, teigęs, kad „Šis sklypas yra tinkamas kaip Botanikos sodo dalis ne tik kokybe savo dirvos, kuri atrodo labai tinkama kultivacijai, bet ir dėl [čia] esančio šlaito, kuris įgalina auginti įvairių vietovių ir įvairių rūšių augalus“46. Be to, Forsteris išskyrė sklype buvusius tvenkinius, kurių vandenį būtų galima panaudoti augalų laistymui, patogią vietą įrengti oranžerijai, galimo sodo artumą nuo universiteto pastatų, greta esančius sklypus potencialiai sodo plėtrai47. Tokie kriterijai aiškiai suponuoja visiškai pragmatišką ir mokslinį Forsterio požiūrį į galimą sodo vietą, Sereikiškėse buvusio žemės ploto nedidelis nuotolis nuo universiteto turėjo užtikrinti, kad studentai ir dėstytojai iš auditorijų lengvai pasiektų Botanikos sodą ir jis galėtų būti išnaudojamas kaip visavertė mokymo priemonė. Nepaisant to, kad sklypas buvo nupirktas, tačiau darbai jame nevyko dar ilgą laiką. Bet tai nereiškė, kad senasis sodas buvo visiškai apleistas. Net ir perkėlimo į naują vietą laukiantis Botanikos sodas ir toliau buvo naudojamas kaip edukacinė priemonė studentams – 1797–1798 m. gamtos istorijos paskaitas Botanikos sode lankė 13 studentų48.
Nėra tikslių duomenų, kokios būklės Botanikos sodą rado į Vilnių atvykęs Spitznagelis. Galima numanyti, kad augalų kolekcija sode „tarpuvaldžiu“ patyrė šiokių tokių nuostolių. Jundzilas mini, kad Spitznagelis atvykęs į Vilnių galėjo rasti perpus mažiau augalų, nei jų paliko Gilibert’as49. Visgi toks teiginys sunkiai pagrindžiamas – 1799 m. paties Jundzilo sudarytame Botanikos sodo augalų inventoriuje iš viso minimi 474 pavadinimų augalai50, taigi nors skaičius mažesnis, nei 1785 m. užfiksavo Forsteris (648), tačiau panašu, kad didžioji dalis Gilibert’o dar iš Gardino atsivežtų augalų toliau augo sode ir XVIII a. pabaigoje. Spitznagelio vadovavimo laikotarpiu nebuvo sudarytas sodo augalų inventorius, tad kolekcijos kaita tarp 1785 ir 1799 m. surašymų lieka neaiški. Pirmas ir pagrindinis Spitznagelio darbas Vilniuje buvo paruošti sklypą Sereikiškėse sodo perkėlimui, tačiau pasiruošimą teko atidėti po to, kai jį po trečiojo ATR padalijimo nuniokojo Rusijos imperijos kariai: „visas sklypas visiškai suniokotas drėgmės ir vandens, […] sulaužytos namo durys, […] išplėšti keturi geležiniai langų skląsčiai, […] virtuvėje išdaužti penki langai, grindys padengtos purvu ir mėšlu“51.
Belaukiant sodo perkėlimo, 1797 m. į Vilnių po mokslų užsienyje grįžo pijoras, botanikas Jundzilas, tapęs Gamtos istorijos katedros viceprofesoriumi ir ėmęs ginčytis su Spitznageliu dėl sodo ateities52. Mokslininkų ginčą spręsti ėmėsi universiteto rektoriaus sudaryta komisija, kuri priėmė Jundzilui palankų sprendimą53. Sklypas turėjo būti išlygintas ir pakeltas, jame nutiesti takai, būsimasis sodas suskirstytas stačiakampiais54. Panašu, kad įvairiems didelių įgūdžių nereikalaujantiems darbams atlikti greta sodininko 1799 m. sausio-balandžio mėnesiais buvo samdomi darbininkai55. Paruošus gruntą, buvo galima pradėti augalų perkėlimą.
1799 m. gegužę susirinkusi jau kita universiteto komisija, sudaryta iš fizikos profesoriaus Juozapo Mickevičiaus (1744–1817), Piešimo ir tapybos katedros vadovo Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807), architektūros profesoriaus Mykolo Šulco (1769–1812) ir paties Jundzilo nusprendė, kad Sereikiškių sode turi būti pastatyti trys skirtingų tipų pastatai šilumą mėgstantiems augalams auginti, iš kurių „vidurinis bus vadinamas oranžerija, skirta augalams, kuriems reikia mažiau šilumos, […] šoniniai, vadinami šiltnamiais, […] skirti […] didesniems augalams, kuriems reikia daugiau šilumos“56. Tokie planai leidžia teigti, kad ketinta stipriai praplėsti egzotinių augalų kolekciją, kurią 1799 m. sudarė 107 pavadinimų augalai57. Taip pat planuota įrengti patalpas sėklų, herbariumų ir bibliotekos saugojimui, o pastatų sienos turėjo „apsaugoti sodą nuo rytų ir vakarų vėjų bei tarnauti kaip apsauga žiemą tokiems augalams kaip persikai, abrikosai ir kiti“58. Visgi šiltnamių pastatai Sereikiškėse ėmė kilti tik 1806 m.59, todėl veikiausiai iki tol egzotinių augalų kolekcija nebuvo sparčiai plečiama.
Jundzilo teigimu, pirmuosius atvirame grunte augančius augalus į Sereikiškes jis persodino 1800 m. pavasarį. Tai buvo apie 200 augalų60 ir manytina, kad skaičius tikrai galėjo būti panašus, nes 1799 m. inventoriuje surašyti 172 pavadinimų daugiamečiai augalai61. Natūralu, kad persodinti tik daugiamečiai, atvirame grunte augę augalai – šiltnamio augalai negalėjo būti perkelti, kol nebuvo pastatyta nauja oranžerija, o vienmečiai augalai, kurių skaičius siekė 195, greičiausiai turėjo būti naujai sėjami sode Sereikiškėse. Jundzilas mini, kad vėlesniais metais jis sodą vis papildydavo vietiniais pievų ir miško augalais, taigi kaip ir Gilibert’as, sekė Linneaus nurodymais sode auginti ir vietinius augalus62. Sodo kolekciją Jundzilas gausino iš Vienos, Paryžiaus, Halės, Monpeljė gaunamomis sėklos63. Ko gero, galima pasitikėti tokiais mokslininko teiginiais, nes kontaktus su užsienio gamtininkais jis galėjo užmegzti savo studijų metu, o 1794 m. Edukacinės komisijos dokumentuose minima, kad pats Jundzilas siuntė sėklas į Vilnių64, taigi manytina, kad tokia praktika Europoje buvo gana paplitusi.
1801–1802 m. sodo plotas Sereikiškėse prasiplėtė, nes jo reikmėms Ivanas Fryzelis ir Wawrzeckis padovanojo kelis žemės sklypus abipus Vilnelės upės65. Augalams įsitvirtinti naujoje vietoje prireikė laiko, matyt, dėl to pirmasis į naują vietą perkelto Vilniaus universiteto Botanikos sodo augalų indeksas sudarytas tik 1802 m.66 Jame pagal abėcėlę surašyti 1053 pavadinimų augalai, dar 19 įrašyti indekso pabaigoje kaip papildymas (Supplementum). Taigi 1802 m. sodo kolekciją sudarė 1072 pavadinimų augalai. Šis sąrašas nuo 1785 ir 1799 m. sudarytųjų skiriasi tuo, kad jame greta lotyniškų augalų pavadinimų prie daugelio rūšių pateikti ir lenkiški įvardijimai. Galima manyti, kad tie augalai, kurie indekse neturi lenkiško pavadinimo, tokie kaip stambiažiedė ląstūnė (Bignonia radicans) ar indinė kana (Canna indica), tuo metu šiuose kraštuose buvo menkai žinomi ir jų introdukcija buvo dar tik prasidėjusi. Tokių augalų indekse yra 197.
Kadangi 1799 ir 1802 m. sudaryti bendri kolekcijų indeksai, iš jų neįmanoma atkurti augalų augimo sode tvarkos, nes jie neatspindi, kaip realybėje buvo išdėstytos augalų grupės. 1799 m. inventoriuje aiškiai atskiriami daugiamečiai, vienmečiai ir šiltnamio augalai, o kiti du dokumentai informacijos apie augalų augimo ypatybes nepateikia. Galbūt prieš pat sodo augalų perkėlimą darytas sąrašas šiuo aspektu išsiskiria dėl to, kad reikėjo aiškiai žinoti, kurie augalai gali būti persodinti Sereikiškėse, o kurie dėl savo lepumo liks šiltnamyje senojoje vietoje. Taigi galima matyti, kad 1802 m. trečią pavasarį naujame Sereikiškių sklype pasitinkantis Vilniaus universiteto Botanikos sodas turėjo beveik du kartus didesnę augalų kolekciją, nei buvo 1782 m. Gilibert’o įsteigtame sode.
Vilniaus universiteto Botanikos sodas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje patyrė didelių sunkumų, kol buvo visavertiškai integruotas į universiteto struktūrą. Nepaisant to, nuo pat savo gyvavimo pradžios jis atliko svarbiausią – edukacinę – funkciją, kuri leido pamažu vystytis gamtos mokslams ir ugdyti vietinius specialistus. Akademinio mokslo židiniu senasis Botanikos sodas Vilniuje išliko iki pat universiteto uždarymo XIX a.
1 Alicja Zemanek, „Z problematyki najstarszych ogrodów botanicznych w Polsce (XVI–XVIII w.)“, in: Kwartalnik historii nauki i techniki, 1994, t. 39, nr. 3–4, p. 5.
2 Łukasz Kurdybacha, Mieczysława Mitera Dobrowolska, Komisja Edukacji Narodowej, Warszawa: PWN, 1973, p. 20.
3 Daniel Beauvois, „Jean Emmanuel Gilibert i Francuzi w Polsce i na Litwie w latach 1770–1780“, in: Kwartalnik historii nauki i techniki, 2015, t. 1, p. 9.
4 Arnaud Parent, Prancūzai Abiejų Tautų Respublikos pertvarkyme Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu (1764–1795): Daktaro disertacija, Vilnius, 2018, p. 168.
5 Arnaud Parent, „Gydytojo botaniko Žano Emanuelio Žilibero pastebėjimai apie XVIII a. pabaigos lietuvių valstietijos gyvenimą“, in: Liaudies kultūra, 2014, Nr. 3, p. 45.
6 Exercitium botanicum in Schola Principe Universitatis Vilnensis habendum die mensis Julii Anno 1782 seu enumeratio methodica plantarum […] demonstrabunt praeside Joanne Emmanuele Gilibert doctore medicinae professore botanices ordinario, Vilnae, 1782.
7 Carl von Linné, Systema naturae, sive regna tria naturae systematice proposita per classes, ordines, genera, & species, Leiden, 1735 (ir vėlesni leidimai).
8 Audrius Skridaila, Sumedėjusių augalų introdukcija Vilniaus universiteto botanikos sode 1781–2000 metais: Daktaro disertacija, Vilnius, 2001, p. 44.
9 Piotr Daszkiewicz, „Jean Emmanuel Gilibert (1741–1814) – życie i praca w świetle korespondencji i świadectw z epoki“, in: Kwartalnik historii nauki i techniki, 2015, t. 1, p. 117–118.
10 Alfredas Bumblauskas, Zenonas Butkus, Vytautas Gricius ir kt., Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI amžiai), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 187.
11 Ibid., p. 188.
12 Iš mokslų istorijos Lietuvoje, t. 1, sudarytojas Paulius Slavėnas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 51.
13 Stanisław Bonifacy Jundziłł, Gabinet Historyi Naturalnej Ogród Botaniczny Wilenskiego Uniwersytetu, t. 1, Warszawa: Drukarnia Stanisława Strąbskiego, 1850, p. 51.
14 Hortus botanicus Vilnensis inde ab anno 1785, Wilna, 1785, in: Niedersächsische Staats- und Universitätsbibliothek Göttingen, 8 Cod. Ms. hist. nat. 100.
15 Stanisław Bonifacy Jundziłł, op. cit., p. 47.
16 Index Plantarum Horti Botanici Universitatis Vilnensis, Vilnae, 1802.
17 Audrius Skridaila, Silva Žilinskaitė, Natalia Shiyan, „Jean Emmanuel Gilibert and Vilnius University Botanical Garden: Results of current studies of archive material from Vilnius archives, Gottingen University and National Herbarium of Ukraine (KW)“, in: Kwartalnik historii nauki i techniki, 2015, t. 1, p. 96–97.
18 Ibid., p. 98.
19 Žr. Arnaud Parent, Prancūzai Abiejų Tautų Respublikos pertvarkyme; Arnaud Parent, „Gydytojo botaniko Žano Emanuelio Žilibero pastebėjimai…“
20 Česlovas Kudaba, „Žymus XVIII a. gamtininkas Georgas Forsteris“, in: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, sudarė ir iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kilius, Vilnius: Mokslas, 1988, p. 11.
21 Ibid., p. 9.
22 Georgo Forsterio laiškas Samueliui Thomui von Sömmerringui, 1785-12-26, in: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, p. 192.
23 Georgo Forsterio laiškas Christianui Gottlobui Heynei, 1786-03-09, in: Ibid., p. 220.
24 Reinholdo Forsterio laiškas Martynui Počobutui, 1783-11-09, in: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), f. F2, b. DC53_19-2, l. 5.
25 Georgo Forsterio laiškas Pawełui Czenpińskiui, 1783-12-24, in: VUB RS, f. F2, b. DC53_19-1, l. 7.
26 Emma C. Spary, Utopia’s Garden: French natural history from Old Regime to Revolution, Chicago: University of Chicago Press, 2000, p. 63.
27 Audrius Skridaila, op. cit., p. 45.
28 Janina Kamińska, Universitas Vilnensis: Akademia Wileńska i Szkoła Główna Wielkiego Księstwa Litewskiego, 1773–1792, Pułtusk: WSH, 2004, p. 133.
29 Georgo Forsterio laiškas Pawełui Czenpińskiui, 1784-01-28, in: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, p. 416.
30 Georgo Forsterio laiškas Christianui Gottlobui Heynei, 1783-12-17, in: Ibid., p. 35.
31 Georgo Forsterio laiškas Pawełui Czenpińskiui, 1784-01-28, in: Ibid., p. 416.
32 Janina Kamińska, op. cit., p. 133; Protokoły posiedzen Komisji Edukacji Narodowej 1786–1794, opracował Tadeusz Mizia, Wrocław: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1969, p. 80–81.
33 Georgo Forsterio laiškas Johannui Reinholdui Forsteriui, 1784-03-03, in: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, p. 40.
34 Audrius Skridaila, op. cit., p. 71.
35 Georgo Forsterio laiškas Christianui Gottlobui Heynei, 1784-11-20, in: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, p. 55.
36 Georgo Forsterio laiškas Johannui Karlui Philippui Speneriui, 1784-12-07, in: Ibid., p. 69.
37 Alan G. Morton, History of Botanical Science: An account of the development of botany from ancient times to the present day, London: Academic Press, 1981, p. 294.
38 Stanisław Bonifacy Jundziłł, op. cit., p. 47.
39 Georgo Forsterio laiškas Samueliui Thomui von Sömmerringui, 1785-01-16, in: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, p. 106.
40 Georgo Forsterio laiškas Johannui Karlui Philippui Speneriui, 1785-08-22, in: Ibid., p. 167.
41 Georgo Forsterio laiškas Samueliui Thomui von Sömmerringui, 1786-06-12, in: Ibid., p. 251.
42 Georgo Forsterio laiškai Johannui Karlui Philippui Speneriui, 1786-02-20, 1786-04-10, 1787-06-17, in: Ibid., p. 212, 236, 391.
43 Georgo Forsterio laiškas Samueliui Thomui von Sömmerringui, 1786-02-20, in: Ibid., p. 206.
44 Česlovas Kudaba, op. cit., p. 21.
45 Protokoły posiedzen Komisji Edukacji Narodowej 1786–1794, p. 79–80.
46 Raportas dėl p. Regnier žemės sklypo, 1787-04-14, in: Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus, p. 370–371.
47 Ibid.
48 Pisma i referaty profesorów Szkoły Gł. W. Ks. Lit. i innych osób z edukacją związek mających do Kom. Eduk. Lit. oraz projekty przesłane przez Szkołę Gł. W. K. Lit. z lat 1797–1802, 1797–1802, in: VUB RS, f. F2, b. DC126, l. 33.
49 Stanisław Bonifacy Jundziłł, op. cit., p. 47.
50 1799 m. liepos 16 d. Vilniaus universiteto Botanikos sodo šiltnamio ir grunto augalų ir sodo įrankių inventorius, in: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 567, ap. 2, b. 14.
51 Akta tyczące ogrodu botanicznego przy Szkole Głównej W. X. Lit. od r. 1794–1801 szkody wyrządzone przez wojska rosyjskie i inne, 1794–1801, in: VUB RS, f. F2, b. DC62, l. 1.
52 Alfredas Bumblauskas, Zenonas Butkus, Vytautas Gricius ir kt., op. cit., p. 193.
53 Ibid., p. 194.
54 Stanisław Bonifacy Jundziłł, op. cit., p. 48–49.
55 Akta tyczące ogrodu botanicznego przy Szkole Głównej W. X. Lit. od r. 1794–1801 szkody wyrządzone przez wojska rosyjskie i inne, 1794–1801, in: VUB RS, f. F2, b. DC62, l. 10.
56 Ibid., l. 11.
57 1799 m. liepos 16 d. Vilniaus universiteto Botanikos sodo šiltnamio ir grunto augalų ir sodo įrankių inventorius.
58 Akta tyczące ogrodu botanicznego przy Szkole Głównej W. X. Lit. od r. 1794–1801 szkody wyrządzone przez wojska rosyjskie i inne, 1794–1801, l. 12.
59 Alfredas Bumblauskas, Zenonas Butkus, Vytautas Gricius ir kt., op. cit., p. 192.
60 Stanisław Bonifacy Jundziłł, op. cit., p. 49.
61 1799 m. liepos 16 d. Vilniaus universiteto Botanikos sodo šiltnamio ir grunto augalų ir sodo įrankių inventorius.
62 Audrius Skridaila, op. cit., p. 71.
63 Stanisław Bonifacy Jundziłł, op. cit., p. 50.
64 Protokoły posiedzen Komisji Edukacji Narodowej 1786–1794, p. 360.
65 Žemės dovanojimo Vilniaus universiteto Botanikos sodui dokumentai, 1801–1802, in: VUB RS, f. F13, b. 79.
66 Index Plantarum Horti Botanici Universitatis Vilnensis, Vilnae, 1802.
