Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Eugenijus Antanas Cukermanas. Alanta (I). 2021. Popierius, akrilas. 70 × 56

794–1185 m. Tema

Nobucunė paprieštaravo:

– Bet juk Tokinara tarsi pats pasufleravo jai šį pokštą. Juk ir poezijoje visų svarbiausia – tema. Sugalvokite temą ir galite kurti ką tik norite, nors kinų eiles, nors japonų.

1622 m. gegužės 11 d.

KAS: Jeronimas Valavičius.

KAM: Klovainių parapijos valstiečiams.

Neinantieji į bažnyčią baudžiami 3 lietuviškų grašių bauda; pinigai dedami į bažnyčios aukų dėžutę. Jei nusikaltimas pasikartotų, tai, „be to, dar turės sekmadienį ar šventadienį stovėti kengėse, pradedant nuo skambinimo didžiosioms mišioms iki pusdienio“, kitaip kaltininkas būsiąs užplaktas žmonių akivaizdoje.

1568 m. Gulio Ruggieri. Arkliai

O apie lenkų žirgus pasakytina, kad jie gana narsūs ir vidutiniško dydžio bei gražumo, greičiu nusileidžiantys turkų žirgams, tačiau vikresni ir gražesni už vokiečių, be to, didesnei jų daliai eidinė įprasta iš prigimties. Lietuvių žirgai vis dėlto kur kas menkesni už lenkų. Pastarieji gražesni ir tvirtesnio sudėjimo. Tad galima sakyti, kad 10 000 lenkų žirgų verti tiek, kiek 20 000 lietuviškų. Tačiau ir vieni, ir kiti menkai išjodyti, kadangi nei lenkai, nei lietuviai neruošia gerų jojimo mokytojų, kurie išmokytų jaunimą valdyti žirgus. […] Iš dalies taip yra, nes riteriai įpratę į girtuoklystę, kurios jie yda nelaiko.

1623 m. Belgai

Spalio 9 d. gimė Ferdinand Verbiest. Mokosi pas Briugės jėzuitus, paskui Liuveno katalikiškame universitete. Studijuoja matematiką, vėliau išsiunčiamas Kinijon. Pekine jį pasikviečia kitas jėzuitas, Adam Schall von Bell, nes kuria astronomijos laboratoriją. Per mokslą bandys kinų aukštuomenę atversti katalikybėn.

1663–1664 m. Gėda

Karaliaus dvasininkas jėzuitas netyčia užėjo į totorių karininkų namą, manydamas, kad tai vieno jo draugo namas […] ir išvydo tuziną totorių, kurie vienas po kito šiek tiek perdėtai laisvai asistavo labai gražiai čerkesaitei, kuri buvo jų kambaryje. Išvydęs šį purviną reginį, jėzuitas vos nenugriuvo kniūbščias ir ėmė gintis žegnodamasis. Žinojusieji, kad jis – karaliaus dvasininkas, totoriai nutarė, kad jų tautos garbė ir papročiai įpareigoja juos sulaikyti gerąjį tėvą ir pasidalyti su juo bendra meiluže. […] Bet jėzuito pomėgiai prasilenkė su šios rūšies malonumais, jis kiek įmanydamas ėmė šauktis pagalbos: „Gelbėkit!“

1663–1664 m. Ne visai sklandžiai

Antoin Gramont vakarieniauja pas Lietuvos kanclerį Kristupą Pacą: „Mūsų vakarienė pas jį buvo ne visai įprasta ir savo ilgumu, ir į mūsų sveikatą išgertų taurių kiekiu. Iš trisdešimties septintą vakaro prie stalo sėdėjusių žmonių penktą ryto liko tik kancleris, jo dvasininkas ir aš, be abejo, kalbėję jau ne visai sklandžiai“.

1663–1664 m. Dramblys

Liudvika (Luiza) Marija Gonzaga (princesse de Clèves, de Nevers et de Mantoue), antroji Vladislovo IV žmona, tapo Jono Kazimiero žmona, šiam įžengus į sostą. Ji („Marysieńka“, kaip ją vadino Jonas Kazimieras) darė vyrui didžiulę įtaką. Buvo kalbama, kad ji vadovauja Jonui Kazimierui „kaip mažytis etiopas drambliui“.

1664 m. Belgai. Kinija

Lapkričio16 d. Verbiestas ir Schallas sulaikomi kaip sąmokslininkai prieš valdžią. Bet įvyksta žemės drebėjimas. Verbiestas perrašo kinų kalendorių. Imperatorius džiaugiasi, nes Verbiestas jam sukonstruoja sferinę zodiako astroliabiją, ekvinokcinę astroliabiją, sekstantą, klepsidrą, termometrą, dangaus gaublį, – bronzinės replikos tebedemonstruojamos senojoje Pekino observatorijoje. Imperatoriui palinksminti išranda hidraulinius vargonus ir mažą garinę mašinėlę.

1687 m. Arkliai

Gaspard de Tende: „O jei prabilsime apie vargšus kareivius, jau minėjau, kaip ir kuo jie minta – šaknimis ir kokio nugaišusio arba į purvą įklimpusio arklio mėsa. Mat jei arklio šeimininkas nepasistengia kuo greičiau jo ištraukti, tuojau pat sulekia išbadėjusių kareivių būrys ir mikliau už mėsininkus akimirksniu sukapoja jį į tūkstančius gabalėlių. […] Prieš baigdamas šį skyrių turiu pridurti, kad jei lenkams valgant pranešama apie priešų pasirodymą, jie toli gražu nešoka ant žirgų ir nepuola jų vytis“.

1688 m. Belgai. Kinija. Arkliai

Ferdinandas Verbiestas nukrenta nuo arklio ir sausio 28 d. miršta. Imperatorius suteikia jam pomirtinį mandarino laipsnį ir duoda Nan-Hai-Jin vardą (Nuoširdžiai Žmogiškas). Jo kūnas palaidojamas šalia Matteo Ricci ir Adamo Schallo.

1699 m. Pakalikai. Arkliai

François Paulin Dalairac: „Kiekvienas husaras turi po du samdytus tarnus, pacholik, […] kurie joja beveik tokiais pat žirgais kaip ir jų šeimininkai, nešasi panašias ietis, dėvi šalmus, tik neturi šarvų ir leopardų kailio, vietoj jo jie ant drabužio užsimetę baltojo vilko kailį, o ant nugaros – didžiulį erelio plunksnų sparną, kuris suteikia jiems laukinę ir žiaurią išvaizdą. Kadaise jie turėjo du sparnus […], manoma, kad jų švilpimas ore pabaido priešo žirgus ir padeda prasiveržti; laikui bėgant vieno buvo atsisakyta, ir neprarandu vilties, kad ietis iš jų atėmęs didysis etmonas išvaduos ir nuo šio, tik vaikams gąsdinti tinkančio įnagio“.

1699 m. Lietuviai

[…] žmonės labiau nukenčia pražygiavus lenkų pulkams negu nuo priešų įsiveržimo ir sulaukia jei ne gaisrų, tai vergovės ir prievartos; ypač tai pasakytina apie visus, kas papuola į Lietuvos armijos, baisesnės ir už totorius, rankas.

1703 m. Šakarniai

Kovo 19 d. Saločių mūšis (šved. Slaget vid Saladen) prie Šakarnių kaimo. Karo trofėjai saugomi Kariuomenės muziejuje Stokholme.

1709–1711 m.

Mažąją Lietuvą siaubia Didžiojo maro epidemija.

1862 m. Kantičkos

Nors vėlai šaukiu: Dieve, buk maloniu.

Meldžiu su Dizmu: Dieve, buk maloniu.

Rytais, vakarais, rėkiu su Dovydu,

Su Magdalena verkiu ir Tajydu.

Mano vidurei šaukia Taviep, Pone,

Kad mums ateitų iš dangaus malonė.

1863 m. Vištos ir jų auginimas

Kokles arba didėsės skiriasi nuo apželtkojų didumu skeltures ir spalva plunksnų. Šitos vištos atsižymi dideliu svarbumu ir yra svarbiausios tarp vištų ant svieto; gaidys koklių sveria 12 svarų ir daugiaus. Plunksnas turi vienos – palšas, kitos – juodas, mėsos daug ir labai gardi.

1869 m. Vikaro vargai

Kun. Petras Legeckas: „Atvykęs į Vainutą, viską radau gerai, tik vikaro kambarys buvo toks mažutis, kad lova tegalima buvo pastatyti prie užkaltų durų į antrą kambarį, kurį okupavusi klebono šeimininkė. Pas šeimininkę dieną naktį nuolat beldės ir šūkavo, tai nė pasilsėt nebuvo galima. […] toks ten buvo neturtas, kad tėvai neturėjo kuo vaikus dengti: kalėdojant klausiami, kur jūsų vaikai? Parodydavo nuogus lovoje apklotus. Klebonas buvo pernelyg dievotas. Per kiauras dienas klausydavo išpažinčių bažnyčioje, bet teišklausydavo du tris per dieną: man gi likdavo kone visa parapija“.

1872 m. Vikaro vargai

Kun. Petras Legeckas:„Ir paskyrė mane į Krinčiną, o kun. Vienažinskį į mano vietą, į Vainutą. Kun. Vienažinskis, ligi tik atvažiavęs, tuoj išmetė šeimininkę iš vikariato kambario ir pasiėmė jį sau. Dėl to nepatiko seneliui klebonui ir už pusės metų buvo perkeltas į Braclavą, iš vieno krašto vyskupijos į kitą“.

1872–1878 m. Vikaro vargai

Kun. Petras Legeckas: „Smilgių kaime sudegė pirtis. Pirtyje rado nėščią sudegusią mergaitę. Tardytojas pasikvietė mane pasitarti, kas čia bus padegęs. Aš ėmiau klausinėti smilgiečius, su kuo toji mergaitė mylėjosi. Sako man, su tuo bernioku. Pasikvietęs jį ėmiau geruoju įkalbinėti, kad pats prisipažintų, nes kitaip, sakau, nebūsi ramus. Tiesa, prisipažinus išsiųs tave į Sibiriją, užtat čia žemėje atgailėsi. Berniukas ir prisipažino, mergiotę užrakinęs pirtyje ir padegęs“.

1897 m. Arklys ir liūtas

Jau seniejie Rymijonai bey grykonai žinojo, kad Arklei Liutų baidos. Tatai gul jau Arklio Bude ir Krauje. Direkteris Londono coologiško Daržo pasakoja apie tai sekantį Nutikimą: Pirm kelių Metų turejo druts Londoniškis Arklys Vežimą nuvežt į tą Šalį, kur Liuto Tvartas buvo. Arklys nebuvo dar niekad Liutą matęs ney užuodęs, taip staiga šnydšt pagavo ir ney nuo Vietos eit nebnorėjo. Nu tos Vietos negalėjo Liuto Tvarta ney matyt. Ale juo arčiaus bednasis Arklys Liuto Tvartui priėjo, juo labjaus jis persigando. Galiausey neb’žinojo jis kitaip gelbeties, kaip su sunkey apkrautuoju Vežimu per Arimus no Grabes pabėgt. Ne reik abejoti, kad Arklys vien iš Liuto Kvapo taip persigando.

1899 m. Liūtai

A.a. Kunigaikštis Mikalojus savo būde turėjo daug žymių paveldėtų iš garsių jo pranokėjų Radvilų ir aplamai senovės lietuvių. Karingumas, sumaningumas, darbštumas, teisingumas – štai pamatiniai jo būdo bruožai. Turėdamas 18 metų amžiaus dėliai sunkių gyvenimo aplinkybių pasilikęs be skatiko kišenėje, pasiskolinęs iš savo giminaičio kunigaikščio Blūcherio pinigų 1899 m. iškeliavo Afrikon, kame mito iš savo rankų darbo ligi Anglų su būrais karui. Prasidėjus karui, jaunasai kunigaikštis stojo savanoriu anglų kariuomenėn, žinoma, kaipo svetimtautis, prastu kareiviu. Netrukus tečiaus, dėl savo narsumo ir sumaningumo tapo pakeltas aficieriu. Baigė karą kapitonu. Visų draugų aficierių buvo nusipelnęs pagarbą ir meilę. Durįs jam buvo atdaros į geriausius klubus. Karui pasibaigus kun. Mikalojus vėl priverstas buvo jieškoties išmintų šaltinio. Šiuo atveju užsijėmė medžiokle Sacharos tyruose. Tas, mat, darbas geriausia tiko jo energingam būdui. Tuo tarpu jo buvo nušauta apie 17 liūtų.

Prasidėjus rusų karui su japonais, velionį matome rusų eilėse Mandžūrijos lankose.

1900 m. Lietuviai. Kinija

O prieš tą koplytėlę pastatė bažnyčią su 4 kambariais, kame kyniečiai krikščionįs galėtu susirinkti ant rekolekcijų, arba šventų dumojimų. Visi to miesto krikščionįs palydėjo kūną į kapus. Koplytėlės arba sklepo angą užritino puikiu akmeniu, ant kurio iškalė ženklą kryžiaus ir šį parašą Kyniškoj’ ir portugališkoj’ kalbose: „Tėvas Andrius Rudomina, paeinąs iš Lietuvos, kunigas, atėjęs Kynų karalystėn Evangelijos skelbtų: čionai penketą metų padirbėjęs, pasimirė 5 d. rugsėjo m. 1631 m.“ Kunigas Jonas Levickis, Jezavita, (teipogi Lietuvoje iš garbingų tėvų gimęs ir į paskirtą sau misijos vietą Tonkino karalysten bep’laukdamas, laivui susikulus, paskendęs), d. 26 sausio mėn. 1646 m. teip rašo: „Amž. at. perdėtinis, tėvas Andrius Rudamina, garbinamas yra terp kyniečių krikščionių, kaipo išpažintojas. Prie jo kapo ir dabar da krikščionįs savo sielvartuose ir bėdose renkas ir didžio suraminimo datirsta“.

1903 m. Blėdingas daiktas

Todėl skaitimas tikrai naudingų knigų gali didę naudą atnešti kaip medegiškam, teip ir dvasiškam pagerinimui jų būvio. Kaipo atilsis po sunkių dienos darbų, skaitimas iškilmingų ir garsių raštininkų veikalų esti augštu protišku pasigėrėjimu ir męs labai toli esame nuo prieštaravimo tam pagirtinam palinkimui. Bet dariti iš belletristikos veikalų skaitimo kokį-ten atskirą užsiėmimą, paskirti jam didesnę pusę savo laiko ir skaititi savo prideriste perskaititi viską, kuo ira apstatitos bibliotekų lentinos, – tai tiesiai ira blėdingas daiktas. Paprastas romanų skaititojas teip paskęsta fiktiviškuose jausmuose, juog sugenda jo paties jausmai.

1904 m. Apšviestesnieji

DIRVA-ŽINYNAS. Apšviestesniųjų lietuvių laikraštis.

1905 m. Kaip auginti (auklėti) pievagrybiai (šampijonai) lysvėse arba viduje (kambaryje).

Kaipo smaguriai prie daugybės valgių […] įgijo gana platų vartojimą, o ypač sostapiliuose ir šeip dideliuose miestuose. Miestuose žiemos mete pievagrybis atneša nemažą naudą daržininkams ir daržovių pardavikams, nes žiemą pievagrybius labai perka, o ir moka už juos gerokai. Iš to atžvilgio, idant padidinti jųsų, mano mieli broliukai ir sesytės, gaspadorystės įeigą, randu butinai reikalingu dalyku supažindinti su labai prastu budu pievagrybių auginimo, kaip šiltuose kambariuose, virtuvėse ir kamarose, teip lygiai ir oranžerėjose (šiltbučiuose), aludėse ir net arklių tvartuose (arklydėse).

1909 m. Vydūnas. Apsišvietimo kliūtys kūne

Sakė kartą koks girtuoklis, jog jis tik vieną stiklą teišgeriąs. Tuomet jau jis pastojęs kitu žmogumi, o tasai tad norįs ir stiklą gerti, iš ko išeinąs vėl kits ištroškęs žmogus ir t. t. be galo.

1911 m. Laiško paruoštukas

(piešinys – dvi kostiumuotos besisveikinančios vyr. rankos, rožių ir dobilų vainikas)

Mieliausias mano brolėli! Nuo pat širdies sveikinu ir bučiuoju Tave, ir linkiu daug laimės ir viso to, ko Tu pats sau nori. Rašyk man laiškus tankiau; man daug linksmiau pasidaro, kaip gaunu nuo Tavęs laiškelį. Neužmiršk manęs… Aš labai tankiai Tave atsimenu. Tavo paveikslas nuolat stovi mano akyse, tavo balsas skamba mano ausyse ir niekada neišnyksta mūsų kūdikystės laikų atminimai. Tankiai atsimenu kaip buvo linksmu muduom kartu augti, žaisti (bovities); nors ir susipikdavom, bet ir vėl greitai susitaikindavome, ir vėl budavome linksmus ir laimingi, ir vėl dienas plaukdavo kaip, pavasario debesėliai, giedriai, blaivai.

Ramu buvo gyventi pakol dar nežinojom svieto vargų ir neteisybių. Gyvenome, kaip dangaus Aniolėliai, arba oro paukšteliai, sunkio vargo nepažindami. Nežinojome kas tai yra kova už duonos kąsnį, kas tai yra gyvenimas… manėme, užaugę būti laimingais ir linksmiais; ir drauge visada gyventi, bet vargas… vargas… ižskirė mus ir viską sugriovė… tie sunkus darbai, ta sunki kova už trūkumą, už tą prakeiktą pinigą visą mūsų linksmybę ir laimę sunaikino…

Pasilik sveikas, mano malonus brolyti. Liektu su tikra meile. Tavo brolis.

1911 m. Reklama

Didžiausias vynų sandėlis A. Juchnevičiaus Šiauliuose. Parduoda agulniai ir smulkiai išsistovėjusį vyną, įvairių rūšių konjaką vaistinį, bažnytinį ir kitokių įvairiausių pavadinimų. – Taipogi yra gaunamos kolonial. gastronom. ir kitokios prekės.

1911 m. Reklama

Kūdiems dovanai! Atsiunčiu apie gegužės žolių rinkinį, kaip būt visuomet pilnais, stipriais ir ener-
giškais.

1911 m. Orai

Jeigu artinantis „perkūnijos“ debesiams, jų apačia ima driektis ir būna panašios į vynuogių ar serbentų kekes, tai reiškia, kad audros nebus ir debesiai paliję išsiskirstys.

1911 m. Reklama

Karolio Savičo Šiauliuose. Uzaminis ir detalinis vynų sandėlis, pristato vartotojų draugijoms ir gerbiamiems kunigams. Gyvuoja nuo 1888 metų.

1911 m. Arkliai

Paskutiniais metais pagavo ūkininkai auginti iš svetur pargabentus arklius, paprastai belgus, klaidesdalius, peršeronus, ardenus, bitiugus, orlovinius, kazokinius, arabus ir dar Anglijos greituosius arklius. Toks būrys įvairių arklių veislių rodo tiktai, kad mes ir patys dar nežinome, kokius arklius mes norime ir galime auginti; niekur nėra pas mus vienos veislės arklių, visur randame visų veislių atstovus ir jų mišinius; iš to išeina kažin-koks niekam netikęs jaugalas. […] Užmiršome mūsų pačių Žemaitiškus arba Lietuviškus arklius, kurie savo tvirtumu, greitumu, pasisotinimu menku pašaru ir išlaikymu pereina visus kitus pas mus auginamus arklius. Tiktai augindami juos nedarykime tokių apsirikimų: nenustovinkime, neuždvasinkime juos jaunystėje, o paregėsime, kokius arklius mes turime.

1911 m.

Iš visų Kristaus mokinių ilgiausia gyveno šv. Jonas. Jisai buvo jauniausias, ir Kristus jį geriausia mylėjo. Laike paskuntinės vakarienės šv. Jonas laikė galvą ant savo mokytojaus pečio. Turėdamas apie šimtų metų jisai buvo vyskupu Azijoje. Tankiai ateidavo bažnyčion ir trumpais žodžiais prakalbėdavo: „Vaikeliai, mylėkite viens kitą“. Tuo ir baigdavo.

1915 m. Gėda

Kunigas Mykolas Krupavičius, LDNKŠ Talino skyriaus vadovas ir būsimasis nepriklausomos Lietuvos ministras, savo prisiminimuose rašė, kad norint suskaičiuoti visus lietuvius, reikėjo apeiti namą po namo. Vienuose namuose Taline jis atsidūrė viešnamyje, kur jį pasitiko penkios pusnuogės lietuvaitės. Pamačiusios, kad prieš jas kunigas, greitai nubėgo ir pakeitė savo apdarus.

1915 m. Belgai. Gėda

Vasario 10 d. E. Blin, mokytojas iš Roubaix: „Gaumont kino teatras paverstas „lazaretu“ užkrėstoms moterims. Jų ten ne mažiau nei 150. Kokia gėda! Ir dar didesnė gėda! Moterys, kurių vyrai kareiviai atsiduria labiau nei įdomioje padėtyje… jų vardai išvardinti…“

1915 m. Belgai

Rugpjūčio 15 d. Lakeno Lurdo Grota įnauguruota kardinolo Mercier. Susirinko 20 000 piligrimų.

1917 m. Belgai. Gėda

Adolphe Hambye iš Monso: Karo ligoninė prie Kapučinų vienuolyno dabar gydo apie 300 užkrėstų moterų. 102 iš jų – Monso gyventojos. Kokia gėda!

1918 m. Belgai. Gėda

Milžiniškoje ligoninės salėje buvo sugrūstos 80–100 moterų, surinktų iš viso departamento. […] Dauguma neurotikių, nepaklūstančių nei patarimams, nei įsakymams, tuo labiau higienai. Šalia viešnamių profesionalių, ten buvo ir merginų, išniekintų Bošų. […] pridėsiu siaubingą dalyką: ir nekaltos mergelės! Ir jos priverstos kontaktuoti su tomis, kurių moralė žlugusi.

1924 m. rugsėjis

KAS: Žemės ūkio, kooperacijos, literatūros ir visuomenės mėnesinio laikraščio Artojas redaktorius Petras Tonkūnas.

KAM: Bern. Brazdžioniui.

Tamstos eilėraščius – „Ryto kerdžius“, „Gyvenimo draugui“ ir „Kapinės“ tuo tarpu nededame; gal galėsime juos įdėti toliau. Laukiame daugiau.

1927 m. Švieskimės

Didelė Lietuvos darbininkų dauguma tebetarnauja svetimiems dievams. Ne taip senai nemažas miesto ir kaimo darbininkų skaičius vežė kunigiškos darbo federacijos vežimą. Gyvenimo sąlygoms atsimainius, federacija susmuko, bet užtat atgijo nauji mūsų „prieteliai“, komunistai, kurie iš kailio nerdamies vilioja darbininkus į savo būčį. Savo kailiu patyrėme, kiek rūpi darbininkų reikalai darbo federacijai ir pirštu prikišamai įsitikinome, kad jos tikslas ne darbininkų gerovės siekti, bet jų pagalba įgyvendinti Lietuvoj klerikalų diktatūrą. Komunistų malonių dar ne visi esame ragavę. Bet iš to, kaip gyvena darbininkai Rusijoj, nesunku spręsti, kur jie mus veda. Maskvos davatkoms rūpi įgyvendinimas Lietuvoj komisarų diktatūros, nieko bendra neturinčios su proletariato diktatūra. Yra ir treti dėdės, kurie ne ką iš darbininkų ant savo meškerės pasigauna – tai degutininkai fašistai. Jie irgi rodo noro įkinkyti nesusipratusius darbininkus į savo degutuotą vežimą.

1936 m. Vydūnas apie ligą ir sveikatą

Todėl ligos bei sveikata pastebimos ir draugijiniame žmonių gyvenime. Ir čia liga arba sveikata kyla iš gyvenimo jėgų santykiavimo. Koks yra kokios nors bendruomenės arba tautos žmogiškumas, būtent šviesusis sąmoningumas, tokia yra jos ir sveikata ar liga. […] Liga atrodo beveik kaip gamtos nenorėta netvarka.

1937 m. Radviliškis

Užplūdo sektantai. Įvairūs adventistai ir biblistai vaikščioja po kaimus ir platina savo laikraštukus ir knygas. Jose rašoma, kad dabartinė krikščionybė turinti žūti, nes ne sulig Kristaus mokslo elgiantis. Viena tik Biblija, girdi, esanti šventa. Taip pat kalba žmonėms, kad greit būsiąs pasaulio galas ir ateisiąs Kristus. Nors adventistai jau keliolikti metai kaip kalba apie greitą Kristaus atėjimą, bet jis kaip neateina, taip ne.

1937 m. spalio 21 d. Ar bus KARAS?

Kai tik kyla kur nors neramumas, tuojau vieni kitus klausiame, kažin, ar kils vėl toks baisus pasaulinis karas, kokį mes patys neperseniausiai pergyvenome. Ir drauge mus suima pasipiktinimas tomis tautomis, kurios ginklais žvangina ir visuotinį nerimą kelia. Ko jiems trūksta, ko negalėtų sau ramiai gyventi tautos šalia tautų, vienos kitų žemių nekliudydamos. Ir būtų visur taika, tas skambantis visų diplomatų lūpose žodis, bet jis daugelio tariamas nenuoširdžiai, dėl to mes įvairiomis taikos kalbomis nebe visada pasitikime. Ir kaip bepasitikėsi, jeigu taikos vardu užgrobiamos svetimos žemės, taikos vardu kalamos patrankos, statomi kreiseriai, moderniškiausi lėktuvai ir t. t.

1937 m. Baigia

Literatūros naujienos. Lietuvių rašytojų laikraščio vedamasis straipsnis: „1917–1918 metai – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSSR respublikų gimimo metai. Lietuva baigia gyventi pirmąjį savo atstatytosios Nepriklausomybės 20-metį“.

Skelbimas: „Širdies žodis. Begyvendamas Amerikos visa praryjančiose platybėse, išsiilgęs gyvojo meniško lietuvių žodžio ir kitų vertybių, tų kūrėjų ir rūpintojų prašau nors retkarčiais rašyti man laiškelius gyvybingiausiais mūsų klausimais klausimėliais, tai suteiks man nenustelbiamų jėgų. Aš mielai susirašinėsiu tuo tenkindamas dvasios troškulį, kurį daro mūsų visų kultūros augimo betarpiško stebėjimo ilgesys. Jūsų Arėjas Vitkauskas. 2138 W. Coulfer Str. U.S.A Chicago, Il.“

1938 m. Nuotrauka. Liūtai

Milžiniško, kairėn šonu nuo fotografo nusisukusio liūto fone, tiesiai liūtui po uodega stovi Petras Rimkūnas su draugais. Nica, Prancūzija.

1940 m. Šilkas

1940-aisiais, Lietuvai atgavus Vilnių, ten iš Kauno perkeliamas universitetas. Vytautą Mačernį, negavusį vietos Tauro bendrabutyje, savo kambarėlyje priglaudžia studentas Morkūnas, dėl švelnių manierų ir mandagaus elgesio vadintas „šilkiniu ponaičiu“.

1940 m. Sugihara

Kovo 16 d. Lietuvos žinių laikraštyje plečiami Japonijos santykiai su Lietuva. Japonijos konsulas Lietuvai kalba ir apie Kinijos karą bei santykius su Sovietų Sąjunga.

1940 m. Belgai

 Jei ne fabrikai, jei ne prekyba ir didelės Kongo kolonijos Afrikoje, belgai iš savo žemės vaisių negalėtų pragyventi. Savo duoną belgai suvalgo per tris mėnesius, o toliau viską turi pirkti iš kitų. Gerai, kad turi už ką pirkti. Parduoda plieno dirbinius, vilnonius audinius, kolonijose iškastą varį, auksą ir deimantus. Vien aukso belgai per metus iškasa dešimts tūkstančių kilogramų. O kiek jie iš Kongo atsiveža kitokių daiktų, sunku ir pasakyti, nes Kongo kolonija yra 80 kartų didesnis kraštas už visą Belgiją.

Belgija nepriklausomai gyveno tik 110 metų. Jau nuo seniausių laikų šį kraštą tarpusavy dalindavosi prancūzai, vokiečiai, anglai, net olandai ir austrai. […] Per tą šimtą metų Belgiją valdė keturi karaliai. Dabartinis karalius yra Leopoldas III. Jis dar gina savo šalį.

1940 m. Galvos skaudėjimas

Atsigulti tamsioj vietoj ir tylėti. Ėmus galvai skaudėti, reikia pasitraukti nuo darbo, pasilsėti. 2–4 kartus per dieną sugerti po vieną „GerMaPo“ antineuralgino tabletą stiklinėje karštos ir pasaldytos liepžiedžių arbatos. Visada reikia stengtis negalvoti apie galvos skaudėjimą ir kuogreičiausiai užmigti. Dažnai bemiegant galvos skaudėjimas praeina.

1940 m. Kaip kaime girtuokliai atpratinami (gydomi) nuo degtinės gėrimo

Kai tik pasitaiko, kad miršta didelis girtuoklis, sena bobutė pasinaudoja proga vaistų atsargai sudaryti. […] mirė senis Tauras. Jis išgerdavo tiek  degtinės ir alaus, kad viską supylus į vieną vietą, tai senoji mūsų sostinė pasinertų po vandeniu. Per vakarą jis galėdavo, žinoma, dar su dviem-trim sėbrais išgerti gorčių degtinės, keturias-penkias bačkas Engelmano rudo alaus. Taip kartodavosi per 25–30 metų kasdien, kol jis ėjo valsčiaus teismo lavninko pareigas. […] Senė Kairienė daug metų laukė: – Kada šitas senis „padla“ pastips? […] Galop senis Tauras išsigėręs literį „mozūriškos“ – eidamas namo susmuko pakeliui, nuvirto į griovį pilną vandens ir ten jis prigėrė. Taurą parvežė namo, o senė Kairienė sužinojusi iš džiaugsmo net pradėjo šokinėti ir trinti rankas. […] Ji tuoj nusistvėrusi muilo gabalą, nusinešė pas Taurus ir kaip bematant prisisuko prie Tauro, jį išžiodino ir muilo gabalą pakišo po liežuviu. […] Trečią dieną, dedant senį girtuoklį į karstą, Kairienė išsitraukė iš Tauro burnos muilo gabaliuką, įkišo į butelį su „šnapsu“ (degtine), kur jau gulėjo suraityta gyvatė. Muilo gabalas ištirpo degtinėje su gyvate susimaišęs. […] Kairienė greitai pradėjo gydyti visus apylinkės girtuoklius. Girtuokliai gerdavo tuos vaistus ant gyvatės užmirkytos degtinės su nutirpusiu muilo gabalėliu iš Tauro lavono burnos. Išsigerdavo, išsivemdavo, pasipurtę ir pasikratę eidavo namo, ir pamatę degtinę, bėgdavo nuo jos kaip nuo maro.

1941 Krėvė. Brazdžionis. Rimkūnas

Liepos 24 d. prof. Vincas Krėvė-Mickevičius: „Remdamasis L. Mokslų Akad. statutu &43 ir 51 ir Liet. Literatūros Instituto direktoriaus tiekimu, skiriu: Bernardą Brazdžionį Kauno Literatūros Muziejaus vedėju su septynių šimtų /700/ rublių mėnesiniu atlyginimu nuo 1941.V.20 d. ir Petrą Rimkūną – sekretorium nuo 1941.VI.11d.“

1941 m. spalio 13 d. Kauno Miesto Komisaro skelbimas Nr. 35 dėl santykių su žydais.

Nors didžioji Lietuvių tautos dauguma, sveiko jausmo vedama, vengia bet kokio santykiavimo su žydais, vis dėlto beveik kasdien tenka konstatuoti, kad einantiems iš ghetto į darbovietę ir atgal grįžtantiems žydams pasiseka užmegsti ryšių su pavieniais Lietuvos pilietybės asmenimis. Todėl skelbiu šiuos nuostatus: 1) Visiems ne žydų tautybės gyventojams draudžiama palaikyti bet kokius santykius su žydų tautybės gyventojais. Draudžiami net paprasti pasikalbėjimai tarp ne žydų tautybės gyventojų ir žydų. 2) Visiems ne žydų tautybės gyventojams draudžiama pardavinėti, keisti arba dovanoti žydams maisto produktus arba šiaip prekes. Draudžiama turėti prekybos santykius tarp ne žydų tautybės gyventojų ir žydų. 3) Vokiečių policijos ir lietuvių pagalbinės policijos pareigūnai įspėti be atodairos užkirsti kelią bet kokiam artėjimui tarp ne žydų tautybės gyventojų ir žydų. Kas nusižengs šiems nuostatams, bus griežtai baudžiamas. 4) Šio skelbimo nuostatai įsigalioja nuo šios dienos. Kauno Miesto Komisaras (pas.) CRAMER SA. Oberführer

1942 m. balandžio 20 d. Gimtadienis

Kai pasidaro pernelyg tvanku, vėduoklė neilgai tepagelbsti. Reikia perkūnijos, kuri griausmu ir žaibais ąžuolus iš šaknų išverčia, bet užtat po to visi džiaugiasi gaiviu tyru oru. Ir pasaulinį tvankumą tepragrynina tik skaudžios pasaulinės audros. Vieną iš jų dabar ir išgyvename.

Šita revoliucinė, audrinė mintis, valdanti šiandieninius pasaulinius vyksmus ir duodanti jiems linkmę, išeina iš vieno žmogaus. Tai Vokiečių Tautos vadas Adolf Hitler, kuriam balandžio 20 dieną sukanka 53 metai amžiaus. […] Daugiagalvio bolševikinio slibino galvas vokiečių ir jų sąjungininkų kalavijas kerta vieną po kitos. Šitoji pabaisa plūsta kraujuose, ir jos agonija regimai artėja. Palaimingoji audra svaido paskutinius žaibus, kurie, galutinai sunaikinę pasaulio pragaištį, užleis vietą maloniai rimčiai. Tam palaimingam metui užtikrinti ir priartinti lietuviai irgi deda savo įnašą į didžiojo Sukaktuvininko vedamą istorinę kovą.

1944 m. Brazdžionis. Rimkūnas

KAM: Stasiui Dauniui.

KAS: Bernardas Brazdžionis.

Nebesuspėjau išsirūpinti leidimo dalyvauti Rimkūno laidotuvėse. Rašau „laidotuvėse“ ir netikiu. Man vis rodosi, kad jis tebėra gyvas, ir kad tai tik kažkieno paleistas piktas gandas. Toks beprasmiškas jo žuvimas! Tiek gražių sumanymų nutraukta! Tiek planų, svajonių ir pasiryžimų kupina krūtinė – ir štai gulk dabar po svetimos žemės velėna. Dar mes čia Furthofe džiaugėmės, kad štai, atvažiuos Petras, susieisim visi literatūros žmonės, pasikalbėsim, pasitarsim, įgausim šviežio oro – taip tvanku toje kasdienybėje ir barakų šiukšlėse. Deja, nei jis mūsų, nei mes jo žodžio jau nebeišgirsime.

Panaudoti šaltiniai

[Ambraziejus Juozas], Vištos ir jų auginimas, Parašė K., Vilniuje [Tilžė]: [J. Schoenke’s spaustuvė], 1863 [1900].

Artojas: Pasvalio žemės ūkio draugijos organas, 1924, Nr. 2.

Balkelis Tomas, Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas, Vilnius: Tyto alba, 2019.

Butkevičius Algirdas, „Šalia Mačernio“, in: Šiaurietiški atsivėrimai: Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas, 2021, Nr. 1.

Darbininkų kalendorius 1927 metams, Kaunas: Lietuvos darbininkų ir tarnautojų profesinių sąjungų Centro biuras, 1927.

Dirva-Žinynas: Apšviestesniųjų lietuvių laikraštis, Shenandoah, Pa.: [A. Milukas], 1903–1904.

Į laisvę, Kaunas, 1941-10-13.

[Jakštas Adomas], Balsas amerikiečių lietuvių į tėvą šventąjį Leoną XIII ir Gyvenimai dviejų didžių Dievo tarnų, lietuvių: kun. Andriaus Rudaminos, jezavito ir kunigaikščio Merkelio Giedraičio, Žemaičių vyskupo: lotyniškai ir lietuviškai, [Tilžė]: [„Tėvynės sargo“ leidinys], [1900].

Kaimynas: Nedėlinis pridėjimas „Naujos Lietuviškos Ceitungos“, Tilžė, 1897, Nr. 23.

klovainiubendruomene.lt

Lapierre Antoine, Les Allemands a Sedan: 1914–1918, Charleville, 1920.

Lietuvos bitininkas: Iliustruotas (su paveikslais) mėnesinis ūkininkų laikraštis, Vilnius: J. Ambraziejus, 1905, Nr. 6.

Lietuvos kariuomenė svetimšalių akimis XVI–XVII a., sudarė ir įvadinius tekstus parašė Rūstis Kamuntavičius ir Valdas Rakutis, Vilnius: Aidai, 2009.

Lietuvos žinios, Kaunas, 1940-03-16.

Literatūros naujienos: Lietuvių rašytojų laikraštis, Kaunas, 1937, Nr. 11–12.

maironiomuziejus.lt

Naujoji sodyba: Dvisavaitinis smulkiųjų ūkio šakų laikraštis, Kaunas, 1942, Nr. 4.

Savišelpistė, Pagal „Self-Help“ Smileso sutaisė P. N…s. [Petras Vileišis], Tilžėje [Vilnius]: Spausdinta pas Otto v. Mauderode, kaštu P. N…o, 1903.

Sei Shonagon, Priegalvio knyga, iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė, Kaunas: Obuolys, 2007.

Sveikatos kalendorius 1940 m., Kaunas: Lietuvos blaivinimo sąjungos leidinys, 1939.

Šv. Antano kalendorius 1940 m., Kretinga, 1940.

[Šv. Marijos kalendorius], [s. l., 1911].

Tumas Juozas, Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai, Marijampolė, 1930.

Vydūnas, Raštai, t. I, parengė Vaclovas Bagdonavičius, Vilnius: Mintis, 1990.

Vilniaus kalendorius 1911 metams, [Vilnius]: [„Lietuvos ūkininko“ redakcija], [1910].

Vyturys: Vaikų laikraštis, Kaunas, 1940, Nr. 10.

Žemaičių prietelius, Telšiai, 1937, Nr. 42.

Žiburis: Kalendorius [1916 metams], [s. l., 1915].