Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Valentinas Sventickas, Dalios Grinkevičiūtės dalia: Monografija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, 160 p., [600] egz.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Dalios Grinkevičiūtės Atsiminimai ir Lietuviai prie Laptevų jūros, be abejo, yra svarbiausi dokumentinės tremtinių literatūros kūriniai, vienas – liudijantis jaunos merginos tremties patirtį, kitas, rašytas vėliau – tiksliai fiksuojantis tremties faktus. 2022 m. pasirodžiusi pirmoji monografija, skirta Daliai Grinkevičiūtei – Valentino Sventicko parengta ir Lietuvos rašytojų sąjungos išleista Dalios Grinkevičūtės dalia – jau sulaukė dviejų recenzijų. Elena Baliutytė („Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę“, in: Metai, 2023, Nr. 8–9, p. 178–180) bendrai aptarė monografijos turinį ir jos adresatą, o Gintarė Bernotienė („Dalis Dalios“, in: Colloquia, 2023, Nr. 51, p. 158–164) iškėlė į dienos šviesą tai, kas monografijoje nutylėta – pilną pirmosios Grinkevičiūtės publikacijos Lietuvoje istoriją ir Justino Marcinkevičiaus vaidmenį joje. Savojoje recenzijoje susikoncentruosiu į dar vieną knygos aspektą – monografiškumą. Vos 160 puslapių knyga Dalios Grinkevičiūtės dalia, atrodo, laužo beveik visas pirmajame viršelyje deklaruojamo žanro konvencijas ir provokuojamai bei šiek tiek ironiškai klausia – o tai kas gi yra monografija? Ar monografija būtinai turi būti didelės apimties ir nesuprantama?

Jau nuo pirmojo skyrelio supratau, kad susidūriau su netipine monografija. Joje nėra įvado. Monografijos tikslai, teorinės tyrimo prieigos, taikyta metodologija, iki šiol atlikti tyrimai apie Grinkevičiūtę ir jos kūrybą ir t. t. – visa ši „nuobodi“ dalis praleidžiama. Tačiau jau vien monografijos žanro įvardijimas viršelyje (pačiame knygos tekste šis žodis nepavartotas nė karto) man sukelia lūkesčius, kad skaitysiu išsamų mokslinį tyrimą. Toliau skaitant krenta į akis rašymo stilius, iš dalies nulemtas ir teksto apimties – koncentruoti, trumpi sakiniai, kai kur gana aiškiai imituojantys Grinkevičiūtės fragmentišką kalbėjimą, plg.: „Sunkvežimis. Kelios paros vagone Kauno geležinkelio stotyje. Tėvas atskiriamas nuo šeimos. Naujosios Vilnios stotis. Ešelonas pajuda. Tuoj prasideda karas“ (p. 16). Ir iš Atsiminimų: „Kas tai? Ranka užčiuopiu… šaltą geležį. Guliu aukštielninka… Gražu… Saulė… Šešėlis… / Jaučiu, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi. Taškas. Nuo dabar prasidės kitas, neaiškus, bauginantis“ (Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatūros, parengė Aldona Šulskytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 17). Tiesa, toks rašymo stiliaus panašumas knygoje neneigiamas – noras rašyti trumpai ir koncentruotai yra išsakomas jau pačioje pradžioje, motyvuojant pirmiausia tuo, kad ir pats tyrinėjimo objektas, t. y. Dalia, sugebėjo „rašyti lakoniškai, leisti byloti faktams, pasikliauti jų iškalba“ (p. 15). Dvejoju, ar tai yra pakankamas argumentas – juk fragmentiškumas turi visai kitokią reikšmę ir svorį trauminio išgyvenimo paliudijime ir monografijoje. Kiek vėliau pasirodo kitas argumentas – „Viena iš paskatų parašyti šią knygą trumpai ir suprantamai yra viltingas įsivaizdavimas, kad jos nesibaidys, ims į rankas moksleiviai, apskritai jaunoji karta“ (p. 56). Taigi norima praplėsti skaitytojų auditoriją – neapsiriboti vien moksline, bet įtraukti ir moksleivius, juos supažindinti su Grinkevičiūte ir jos kūryba. Nors bent man „monografija moksleiviams“ skamba kaip oksimoronas, orientacija į juos visoje knygoje išlieka labai ryški – tekste nuolat įterpiama pirmojo asmens kalbėjimo, nurodančio mažiausius minties nuokrypius ir mokytojiškai pažymint, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: „Grįžkim prie biografijos“ (p. 23), „Apie „Atsiminimų“ ypatumus, vertę ir skirtumą nuo vėlesnių kūrinių bus kalbama toliau, o kol kas tęskime glaustos informacijos stiliumi, laikydamiesi kūrybos chronologijos“ (p. 46), „Konstatuokime“ (p. 49), „Grįžkime prie įvykių tėkmės“ (p. 49), „Stabtelėkime“ (p. 67), „Pažvelkime“ (p. 86), „Grįžkime prie paprastesnių leidinių“ (p. 66), „Grįžkime prie autentikos klausimų“ (p. 71), „Čia verkime ant vienos smilgos kai kurias žinias“ (p. 104) ir pan. Skaitytojas nuolat vedamas už rankos per tekstą, lyg nepasitikint juo, bijant, kad pasimes. 

Norėčiau pabrėžti, kad nors ir neįprastas monografijai, glaustas rašymo stilius pats savaime nėra trūkumas – įvairūs eksperimentai su žanro konvencijomis, „taisyklėmis“, peržengiant jų rėmus, gali būti labai sėkmingi ir atnešti įdomių rezultatų (pavyzdžiui, Rimanto Kmitos Ugnies giesmės: Tūkstantis Sigito Gedos veidų). Problema kyla, kai bandant rašyti kuo glausčiau, dingsta analitinis žvilgsnis. Būtent taip atsitinka Sventicko tekste. Skyriuose, kuriuose tikėjausi surasti Grinkevičiūtės tekstų analizę („Prozos ženklai“, „Fakto literatūra“ ir „Kontekstai“) – jos iš tiesų neradau. Ypač netikėtas pasirodo Atsiminimų meninės raiškos priemonių pateikimo būdas, vėlgi akivaizdžiai turint omenyje moksleivių auditoriją ir net galbūt jų galimybes pasiremti pateikiamais pavyzdžiais rašinyje – „Epitetai, sąlygiškos formos, nusiteikimų vaizdai: / […]“ (p. 91). Toliau – „Kad jau apie prozą, tai ir apie kitas „menines priemones“. / Palyginimas.“ Išskiriamas vienas Atsiminimų palyginimas. Tęsiama – „Metaforiška situacija“ (p. 95–96). Pateikiama viena metaforiška situacija. Kabutėse parašytas junginys meninės priemonės leidžia suprasti, kad ir pats tyrėjas į tokią analizę žvelgia ironiškai – lyg meninių raiškos priemonių pateikimas tebūtų privalomas formalumas (bet kas sako, kad privalomas?..). Visgi, nors situacija ironizuojama, būtent tokiuose mokykliniuose analizės rėmuose ir pasiliekama.

Apskritai knygoje teiginiai pateikiami konstatuojamuoju būdu, neparodant argumentacinio kelio. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Grinkevičiūtės charakterį, Sventickas išskiria jos kovingumą, ryžtą išlikti, ištverti: „Tokio žmogaus būdo deklaravimas ir įkūnijimas atrodo išskirtinis ne tik tremties literatūros, bet ir apskritai lietuvių literatūros kontekste. Mūsų literatūrai, kai ji vaizduoja sunkiuosius istorinius laikotarpius, būdingesnis kenčiantis ir kontempliuojantis herojus-pasakotojas“ (p. 77). Tai galėtų būti įdomi įžvalga – tačiau šis vos ne visą lietuvių literatūrą apibendrinantis teiginys nėra plėtojamas, nepateikiama autorių, kūrinių pavyzdžių, todėl neįtikina. Aptariant Atsiminimų proziškumą, atskira pastraipa pateiktas bruožų kratinys: „Peizažai, reikšmingos detalės, įgyjančios metonimiškąją vertę, lyriniai intarpai, ypač dialogai, tikslus frazių intonavimas, gebėjimas kurti nuotaiką ir vaizdo spalvą taip pat priklauso prozos menui“ (p. 100). Daugiau nesulaukiu jokių komentarų, įrodančių šiuos teiginius – kitoje pastraipoje jau kalbama apie Grinkevičiūtės miniatiūras. Man taip ir lieka neaišku, ką reiškia „detalės, įgyjančios metonimiškąją vertę“ arba „tikslus frazių intonavimas“. Kitas pavyzdys – skliausteliuose įterpiamas niekaip nepagrįstas vertinimas: „Ironiškas motyvas, einantis per visus „Atsiminimus“ (literatūriškai nepakankamai išplėtotas), – kai kurių naivuolių įsivaizdavimas, kad juos veža į Ameriką“ (p. 97). Kiek plačiau panagrinėjamas tik vienas epizodas – teismo scena (p. 85–88), bet ir čia fragmentiškas kalbėjimas kerta kelią gilesnei analizei. Prabėgom palyginus Grinkevičiūtės knygą su Balio Sruogos Dievų mišku pateikiama tokia išvada: „D. Grinkevičiūtės atsiminimuose ji [t. y. ironijos, juodojo humoro kalba] įsiterpia kai kuriais atvejais. O vyrauja objektyvistiškas skalsus pasakojimas“ (p. 99). Toks apibendrinimas reikalaute reikalauja platesnės analizės nei monografijoje pateiktos kelios tai įrodyti turinčios (bet to nepadarančios) citatos. 

Lyginant Atsiminimus su kitais kultūriniais tekstais, išryškėja dar viena knygos problema – norint Grinkevičiūtę įrašyti į europinį kontekstą, pasirenkami žinomiausi autoriai, tačiau pasirinkimo motyvas ir lyginimo pagrindas nereflektuojamas. Tekstai lyginami be aiškios, nuoseklios struktūros, o daug autorių yra tiesiog paminimi, nesuteikiant jokio platesnio konteksto – lyg vien žinomo vardo įrašymas padarytų monografiją moksliškesnę, pavyzdžiui, „tiktų prisiminti kito filosofo – Emanuelio Levino mintis apie Savęs ir Kito ryšį, individų santykių etinius ir moralinius lūkesčius“ (p. 115). (NB. Monografijoje šis bei kiti užsienio autorių vardai yra adaptuoti, ko turbūt nerastume jokioje šiais laikais išleistoje mokslinio žanro knygoje.) Kadangi argumentacijos nėra, knygoje atsiranda neįtikinamų ir pritemptų teiginių bei sugretinimų, pavyzdžiui, lyginant Grinkevičiūtės ir Albert’o Camus polinkį į pasakojimo objektyvumą pateikiama iškarpyta, nerišli jo citata: „Išsilaisvinti iš meno ir formos rūpesčių. […] Priešingai, priimti savo pragarą. […] Tik tas, kuris priima tai, kas atsitinka, su visoms pasekmėmis, išsižada to, kas jis yra, savojo aš. Tuomet jis – tiesioginis dalyvis“. Ir toliau – „D. Grinkevičiūtei išsilaisvinti nereikėjo, ji buvo dar laisva nuo minčių apie formas. Bet intuityviai ėjo tuo keliu, apie kurį teoriškai mąstė klasikas (išskyrus išsižadėjimą savojo aš) ir buvo tiesioginė dalyvė“ (p. 115). Iš konteksto paimta nepilna Camus citata sunkiai siejasi su Grinkevičiūte (juo labiau kad ir autorius prilygina su išlyga), įvesta tiesioginio dalyvio sąvoka nėra paaiškinama (ir ar tikrai ji Camus ir Grinkevičiūtės situacijose reiškia tą patį?), o norėta pasakyti mintis taip ir lieka kyboti ore – neaiški, neišplėtota, nepagrįsta. Lyginant Atsiminimus su Anne’os Frank Dienoraščiu, nusprendžiama išsiaiškinti, kuri iš jų pasako daugiau (sic!). Bandoma rasti bendrų taškų (sakyčiau, per daug abstrakčių) – kad abi patyrė sunkumus paauglystėje, abi turėjo gebėjimą pasakoti, abiejų tekstai kurį laiką nebuvo publikuoti. Toliau dviem sakiniais nusakoma, apie ką jos rašo ir pateikiamas vertinimas – „Trumpai tariant, D. Grinkevičiūtė pasako daugiau. Kalba ne tiek apie save, kiek apie tai, kas vyksta“ (p. 124). Visų pirma – to tikrai negalima pavadinti analize. Visų antra, toks sugretinimas yra absurdiškas ir neadekvatus dėl labai skirtingų rašymo situacijų – negi monografijos autorius tikisi plataus akiračio iš paauglės, kuri daugiau nei dvejus metus praleidžia uždaryta slėptuvėje?

Deskriptyvinė monografijos dalis, lyginant ją su kūrybą „analizuojančiais“ skyriais, yra labiau pavykusi – Grinkevičiūtės biografija pristatoma glaustai ir aiškiai, skyrelyje „Kas kada rašyta ir spausdinta“ suprantamai pateikiama paini Grinkevičiūtės tekstų rašymo ir publikavimo istorija, pristatomi visi iki tol išėję vertimai, tekstų recepcija, visi žinomi šaltiniai. Tačiau šaltiniai nėra niekaip metrikuojami, jais naudojamasi kaip asmeniniais. Akivaizdu, kad autorius buvo susiradęs šaltinius – jie trumpai yra aprašyti, pavyzdžiui: „Rankraštis „Gimtojoj Žemėj“. Rašyta autorės ranka, tvarkingai, pačios sunumeruoti 53 puslapiai. Yra pabraukimų, net ir raudonai, knyginėje publikacijoje tai niekaip neatspindi. Pabaigoje – keturi puslapiai, pavadinti „Papildymai ir paaiškinimai“. Nurodomas rankraščio puslapis, kur ką reikia pridėti ir įterpti. Leidžiant knygą taip ir padaryta. Parašymo data nenurodyta“ (p. 136). Tai gana skylėtas šaltinio aprašas – nenurodomos fizinės rankraščio savybės (lapų dydis, jų kokybė, kaip jie įrišti ir t. t.), rašiklių tipai, jų spalvos – bet visa tai gal dar būtų galima pateisinti autoriaus išsakytu motyvu kuo glausčiau pristatyti informaciją. Tačiau kodėl nuslepiamas saugyklos šifras? Juk tai reiškia, kad ketinantys toliau tyrinėti Grinkevičiūtės tekstus (ir sudaryti tvarkingus jų bibliografinius aprašus), turės iš naujo ieškoti šaltinių ir jų saugojimo vietų… Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad akademinė bendruomenė nebuvo knygos autoriaus prioritetas.

Be to, kad parašyta glaustai ir koncentruotai, ši monografija išsiskiria dar tuo, kad jos autorius yra dalyvaujantis tyrėjas. Pirmajame skyrelyje „Vagone“, kuriame, kaip galima suprasti, pamatyta Grinkevičiūtės vizija inspiruoja parašyti monografiją, panaikinama monografijai įprasta distancija tarp tyrėjo ir tyrimo subjekto. Distancijos nebuvimą sustiprina ir anksčiau aptartas Grinkevičiūtės rašymo stiliaus imitavimas. Toks gyvas santykis su tiriamąja (dar turint omenyje, kad Sventickas taip pat buvo tremtinys bei prisidėjo rengiant 1997 m. išėjusią Grinkevičiūtės knygą Lietuviai prie Laptevų jūros) suteikia labai įdomią prieigą – pavyzdžiui, skyrelyje „Leidėjo liudijimai“, jis gali papasakoti, kas kai kuriuose Grinkevičiūtės tekstuose buvo kupiūruota ir kodėl. Visgi, panaikinus distanciją, atsiranda subjektyvumo ir faktų nepatikimumo pavojus. Iš tiesų, būtent taip ir atsitinka – norint išlaikyti vien pozityvų Justino Marcinkevičiaus įvaizdį, monografijoje nepateikiamas pilnas pirmosios Grinkevičiūtės publikacijos Lietuvoje kontekstas. Aprašoma, koks didelis įvykis buvo Marcinkevičiaus straipsnio „Reabilituota – 1970 metais“ su Grinkevičiūtės pasakojimo ištraukomis pasirodymas, tačiau nepaminima, kad būtent tas pats poetas iš pradžių, gavęs Grinkevičiūtės rankraščius, išsigandęs juos nedelsiant grąžino jai atgal ir kokį didelį nusivylimą tai sukėlė Grinkevičiūtei (plačiau žr. Gintarė Bernotienė, op. cit.). Tiesa, po monografijos pasirodymo atskirame straipsnyje „Dalia Grinkevičiūtė ir Justinas Marcinkevičius“ (tame pačiame Colloquia numeryje (2023, Nr. 51, p. 103–109), kuriame pateikta ir Bernotienės kritika!) Sventickas šią situaciją lyg nenorom praplečia („Galėtume apie tai iš viso nekalbėti“, p. 103) pabrėždamas, kad Grinkevičiūtės nusivylimas yra „impulsyvaus reagavimo žodinis liudijimas“ (ibid.) ir šiek tiek manipuliatyviai primindamas, kad Marcinkevičiui pačiam teko nukentėti nuo sovietų, kai jį, dar paauglį, mėnesiui buvo uždarę į kalėjimą (tai turėtų paaiškinti jo neryžtingumą). Nepaisant ryškios asmeninės pozicijos, straipsnyje pateikiama kontekstinių publikacijos detalių – o vadinamojoje monografijoje nepatogi tiesa ir žinomo poeto recepcijai reikšmingi faktai yra tiesiog nutylimi.

Galiausiai vėl grįžtu prie žanro klausimo. Ar Dalios Grinkevičiūtės dalia yra monografija? Vargiai. Net pražiūrėjus pro pirštus formalius monografijos reikalavimus (struktūra, apimtis, recenzavimas ir t. t.), knygos negalėtume pavadinti monografija – nes joje trūksta esminių monografijos komponentų – faktų patikimumo ir analitiškumo. Loginės minties sekos neparodymas lemia atsirandančias nepaaiškinamas išvadas ir teiginius. Iš dalies tai susiję su noru knygą priartinti prie moksleivių – stengiantis rašyti kuo suprantamiau ir trumpiau, praleidžiama argumentacijos dalis. Sutinku, kad supažindinti moksleivius su Grinkevičiūte ir jos kūryba yra labai svarbu ir net būtina, vis dėlto bandymą vienu šūviu nušauti du zuikius – monografijoje suderinti ir akademinę, ir moksleivių auditoriją – vertinčiau kaip ne itin pavykusį.