Kadangi turiu rašyti mokslinį tekstą, paaukoti jam dienas ir naktis, užuot ėmusis planingo darbo, suku galvą dėl visokių mažareikšmių reikalų, pavyzdžiui, makaronų virimo laiko, (ne)būties prasmės ir poezijos. Pastarosios keliami klausimai staiga ėmė rodytis absoliučiai pamatiniai, nors neretai eilėraščius skaitančiam ir dargi literatūrą tiriančiam galbūt seniausiai ne(be)-kyla: kaip atskirti Poeziją, poeziją ir nepoeziją? Kodėl, ypač kai kalbame apie dar nekanonizuotus atvejus, net ir profesionaliųjų skaitytojų nuomonės išsiskiria taip radikaliai, kad vienas kažką įvardija kone genialiu poetiniu tekstu, o kitas gaili net burną dėl jo aušinti? Ir kalbame ne tik apie skonį – dėl jo, žinia, nesiginčijama (nors kartais verta ir teisinga), gyvuoti teisę turi ir geri, ir negeri eilėraščiai, – bet ir apie drastiškesnį, priskyrimo rūšiai klausimą: kodėl kai kurie aktyvūs lyrikos vartotojai prie vienų ar kitų tekstų suklūsta ar susiginčija: ei, čia visai ne poezija, čia nepoezija! O kartais nutinka ir taip, kad kai kas pasirodo dar ir Poezija (didžiąja raide). Eilėraščių prigimties ir poveikio kilmės klausimus užduodame ne taip jau dažnai; gal dėl to, kad jie peržengia tekstų interpretacijos ribas, o gal dėl to, kad viskas elementariai paprasta. Todėl iš anksto atsiprašau visų, kurių laiką gaišinu keldama seną kaip pasaulis (bent jau seną kaip Aristotelis) dilemą. Bet jei istorija gali būti laikoma cikliška kartote, gal naudinga retsykiais pasikartoti, ką, kodėl ir kaip skaitome/suvokiame/patiriame…
Bandant išsiaiškinti, kas tekstą paverčia poezija, neverta kalbėti apie menkai išprususią publiką, kuri kartais prunkščia: a) kažkokia nesąmonė; b) ar pats (pati) supratai, ką norėjai pasakyti? c) jei nesirimuoja – kokia čia poezija; d) aš ne koks poetas (poetė), kad suprasčiau; e) o ką reiškia tas žodis? f) kita. Wisława Szymborska nuostabiai viską aprašė eilėraštyje „Kai kas mėgsta poeziją“:
Kai kas –
vadinasi, ne visi.
Netgi visų ne dauguma, o mažuma.
Išskiriant mokyklas, kur privaloma,
ir pačius poetus,
tad iš viso apie du asmens iš tūkstančio.
Mėgsta –
bet taip pat mėgsta sriubą ir makaronus,
mėgsta komplimentus ir žydrą spalvą,
mėgsta seną šaliką,
mėgsta, kad nugalėtų jų nuomonė,
mėgsta glostyti šunį.
(„Kai kas mėgsta poeziją“, iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda, in: Poezijos rinktinė, Vilnius: Baltos lankos, 1998)
Labai jai antrinu ir tretinu, nepuoselėdama iliuzijos, kad visi sriubos mėgėjai taps žodingojo katarsio gurmanais. Bet, mieli draugai, šiuo tekstu kreipiuosi būtent į jus – jau susipažinusius su vienu kitu, o galbūt visa šūsnimi parimavimų beigi paritmavimų. Ar nepagaunate savęs kokią akimirką žavingą besvarstančių: na jau ne, čia tai tikrai ne eilės? Arba: oho, nesuprantu, kas šiame tekste ypatinga, bet itin paveiku/gražu/stipru/poetiška/meniška etc.
Pradėsiu nerimtai. Vienu geriausių nūdienos pavyzdžių ginče apie poeziją ir nepoeziją galime laikyti poetinį jaunimo stabą Marių Povilą Eliją Martynenko1. Tyrėjų, kritikų ir kitų literatūros senbuvių jis aktyviai aptariamas, bet kai kurių laikomas puikiu, „užčiuopiančiu“, kartą reprezentuojančiu autoriumi, kai kurių – žodžio nevaldančiu ir apskritai poezijos nerašančiu. Tačiau žiūrėdami į praeitį, net ir toliau nei XX a. (kur visokie avangardistai tiek pridirbo poezijos sampratos suvokimui… tai nebeatitaisoma), pamatytume, kad klausimas apie ko nors priskyrimą poezijos kategorijai – ne šių laikų išradimas. Pavyzdžiui, maištingi, nuo klasikinių modelių pavargę romantikai rašė išlaisvėję, neklasiškai, nesekdami jokių žanriškumo ribojimų, tad literatūros veikėjai neiškart juos priėmė, atmetinėjo. O ką ir kalbėti apie aštrius debatus kėlusią bjaurasties estetiką, nusigėrusius, kitaip apsvaigusius XIX a. dekadentus, puvimą, šlapimą ir kitus skysčius literatūroje. Tiesa, skysčių ir bjaurasčių būdavo ir anksčiau, bet XIX a. parankus parodyti, kad ginčai dėl literatūrinės tradicijos (ne)perėmimo yra tam tikra literatūros lauko konstanta. Anot Pierre’o Bourdieu, dažniausiai perskyra kyla tarp kartų – senųjų ir jaunųjų. Aktualūs grožinių tekstų klasifikacijai ir Bourdieu išskiriami tame pačiame XIX a. akivaizdžiau susiklostę plačios ir siauros skalės meninės produkcijos laukai – populiarioji ir elitinė literatūra2. Vis dėlto šiomis dienomis, ypač susidūrus su dar nenutolusiais tekstais, neįmanu visko suniveliuoti tik į senas–jaunas ir popsas–nepopsas opozicijas, nes, tarkime, yra visai nepopuliariosios poezijos3 pavyzdžių, atrodančių kaip nepoezija (ir atvirkščiai), yra ir kardinalių nesutarimų toje pačioje kartoje.
Kad neskambėtų pernelyg abstrakčiai (o abstrakčiai dažnai reiškia – tuščiai), pabandykime su pavyzdžiu. Nenorėdama nieko įžeisti, pradėsiu nuo kelių anonimiškai pacituotų eilučių iš vieno studentų kūrybos konkurso. „Balta akla meilė / Užplūsta raudoną širdį. / O juodas klaikus skausmas / Neatsilieka nė per žingsnį“ – panašu į poetinio teksto strofą. Bet kodėl ji neveikia? Tema amžina – meilė ir skausmas. Yra ritmas, taip pat asonansinis rimas lyginėse eilutėse (ir-in). Ar neveikia dėl klišių, nuvalkiotų įvaizdžių? Originalumo stokos? Tiesmukos literatūriškumo (prie jo dar grįšime) traktuotės? O štai vieno poeto tekstas, identiškas teminiu lygmeniu, forma – paprastas verlibras, o ir leksika panaši… bet veikia:
[…] miegok mieloji
mano vienintele
mano skaudžiausioji
juk aš koviausi dėl tavęs
kiekvieną dieną kiekvieną sekundę
o dienos trupino
visus mano ginklus
net kūnas
kuris sutrupės
ir mano žodžiai
kurių neištariau
žodžiai iš tuštumos
žodžiai kuriuos atims
ir tave atims
žodžiai beviltiški
mano meile
net tu
esi ne mano
ir tavo siela
kuri glaudėsi prie manęs
šalia miegojo
kvėpavo
kurios nebeliks
kurios nebebus su manim
(Gintaras Bleizgys, „***“, in: Žiema, ruduo, vasara: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007)
O gal poeziją sukuria turinio ir formos harmonija? Lyrika, pagal apibrėžtį mažiausiai naratyvi iš trijų literatūros rūšių, krūviu (kiekio ir kokybės santykiu!) likusias gali nesunkiai aplenkti. Juk tinkama (adekvati turiniui) poetinio teksto forma ne tik sustiprina efektą, bet tiesiogiai ir aktyviai kuria reikšmes ir prasmę. Formos ir turinio dermę gerai parodo vienas garsesnių XX a. ispanų kalba parašytų eilėraščių – Dámaso Alonso „Nemiga“ („Insomnio“):
Madrido mieste yra daugiau nei milijonas lavonų (remiantis naujausia statistika).
Naktimis kartais gūžiuosi, slepiuosi nišoje, kurioje pūvu jau 45 metus,
ir valandų valandas klausau dejuojant uraganą, kaukiant šunis, švelniai plūstant mėnulio šviesą.
Ir valandų valandas pats dejuoju kaip uraganas, kaukiu kaip suerzintas šuo, plūstu kaip pienas iš šilto didelės geltonos karvės tešmens.
Ir valandų valandas klausinėju Dievo, klausinėju, kodėl pamažėle pūva mano siela,
kodėl Madrido mieste pūva daugiau nei milijonas lavonų,
kodėl pasaulyje pamažėle pūva milijardai lavonų.
Pasakyki, kokį sodą nori patręšti mūsų puvėsiais?
Gal bijai, kad tau išdžius didieji dienos rožynai, liūdnos mirtinosios tavųjų naktų lelijos?
(iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė)
Pasirodęs 1944 m. metais (po Ispanijos pilietinio karo, dar Antrojo pasaulinio karo metu), šis tekstas svarsto eilinio žmogaus kančios vs. milijonų mirčių priešpriešą, įtampą, karo pasekmes jį išgyvenusiųjų akimis, o pasirinkta forma imituoja žurnalistinį, publicistinį (ergo, tiražuojamą, į mases orientuotą, pseudoneutralų) toną pramaišiui su individualiais, skausmingais, į nebūtį nukreiptais egzistenciniais retoriniais klausimais. Ispaniškoje recepcijoje šis tekstas yra tapęs kone epochos žyme, vienu esminių karo baisumus išreiškiančių simbolių. Tad stipri poezija randasi tuomet, kai išpildoma turinio ir formos dermė? Galbūt. Bet kodėl kai kurie eilėraščiai, kurių tema (turinys) – kokia pasenusi banalybė (pavyzdžiui, nelaiminga meilė), o forma niekuo neįmantri, gali būti aukščiausio poetinio lygio poezija, net Poezija? O kitas, žiūrėk, įstabus formalus žaidimas, aprašoma kokia aktualija… ir šnipštas.
Federico García Lorca kažkada tarstelėjo, kad „poezija – tai kelių žodžių, kurių sąsajos net įsivaizduoti negalėjai, jungtis, suformuojanti kažkokią paslaptį“. Vadinasi, reikia žiūrėti į žodžių jungtis-žaismus. Kuo išradingiau, įmantriau – tuo geriau! Bet ir be ypatingų žaismų tekstai būna geri. Tarkime, puikus Daivos Čepauskaitės eilėraštis – nei tropų pertekliaus, nei nieko, bet kažkas yra:
Noriu pasakyti – myliu,
bet gėda,
dar apsijuoksiu,
todėl sakau – nekenčiu.
Noriu pasakyti – nekenčiu,
bet neturiu priešų,
todėl sakau – į sveikatą.
Noriu pasakyti – labas,
bet galiu pasakyti per garsiai,
todėl apsimetu nepastebėjęs.
Noriu pasakyti – sudie,
bet bijau, kad sugrįšiu,
todėl nieko nesakau.
Noriu nieko nesakyti,
bet bus per tylu,
todėl sakau – lyja.
(„Noriu pasakyti“, in: Nereikia tikriausiai
būtina: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2004)
Tai kur paslaptis? Gal paslaptis ir yra paslaptyje?.. Poezija – tai mistinis pajutimas, magija, sąlytis su anapusybe ir… Gerai, tik neįsijausk! „[M]ylėk, Dieve, ir mano burną / Kristaus kūno smirdančią urną – / ir ne tik, ne tik – ir mane durną“ (Sigitas Parulskis, „Mylėk, Dieve“, in: Mirusiųjų, Vilnius: Baltos lankos, 1994). Ar padėjo toks Parulskis susisiekti su anapusybe? Vargu. Bet eilėraštis čia? Taip, eilėraštis. Geras? Taip, geras.
Viena draugė (ir ji tokia tikrai ne viena) prasitarė, kad, jos nuomone, visa verstinė poezija – kažkoks surogatas. Dingsta skambesys, melodija, kartais ir ritmika. Nejau paslaptis slypi ritme, muzikalume, rituališkame a-a-aa-aa-a-a? Bet jei tik tame slypėtų poezija, devyniasdešimt penkis procentus eilėraščių išmestume iš šios kategorijos.
Galų gale, o jei viskas tik susitarimas? Juk ir minėti ginčai tarp kartų neretai susiję su konvencijomis, o ne poetinio teksto prigimtimi. Žinome, kaip atrodo poezija, esame prisirankioję pakankamai skirtingų empirinių pavyzdžių, žinome, kuris iš mūsų yra poetas ar poetė, tada indukcijos principu apibendriname kategoriją – poezija – ir ją sau laimingi (kartais – nelaimingi) vartojame. Kaip parodo Terry’is Eagletonas, literatūra yra viskas, kas priimama kaip tokia rašytojo-skaitytojo „sutartimi“4. Jonathanas Culleris poeziją įprasminančią visumą (tiek rašymo, tiek skaitymo lygmeniu) vadina „literatūrine kompetencija“. Norint, kad ji išsipildytų, turi galioti šios taisyklės: svarstoma įdomi, svarbi žmogaus ar pasaulio būties ar veikimo problema ir tekste ji koherentiška, t. y. nuosekliai ar iš dalies nuosekliai plėtojama; adekvati teksto raiška (reikšmę įgalina forma, garsas); tekstas patenka į literatūrinę tradiciją; tekstas fiktyvus, o ne, pavyzdžiui, dokumentinis5. Kitaip tariant, poezija įvyksta, kai įgalinamos skirtingos plotmės, suveikia ne vienas jutimas, kažkas pažadinama, bet jos kūrėjas ir vartotojas turi disponuoti pakankamu žinojimu (būti ne tik seno šaliko ir šuns glostymo mėgėjai).
Vadinasi, jei norime suprasti ir patirti poeziją, turime pasirengti, išklausyti tūkstančių valandų kursus, būti „pakoučintu“. Bet, atrodo, nebūtinai. Štai vienuose skaitymuose neįprastoje erdvėje (transporto priemonėje) žmonės buvo priversti klausytis eilėraščių. Patiko-nepatiko, visko buvo, bet vienas žmogelis, klausęsis įtemptomis ausims, pasidalijo: nu, tas vyras (Gytis Norvilas) tai taip žiauriai gerai pavarė, kad negaliu! O po to – lyg tarp kitko – paatviravo, kad tai bene apskritai pirmasis jo susidūrimas su poezija (neatmetant galimybės, kad eilių išvengti jam pavyko gal net mokykloje). Tad net pradėti svarstymus apie tai, kad gera ar paveiki poezija lygu originali, t. y. inovatyvi, atnaujinanti tradiciją ir pan. (o šios apibrėžtys juk taikomos Norvilui), – bergždžia, nes kaip kas nors, kas nėra susidūręs su lyrika, atskirs, kas čia nauja, kas čia sena? Neatskirs, bet, matyt, atpažins gerą tekstą pagal tai, kiek jis atlieps jo patirtis, jausenas, emocinę būklę. Argumentas! Tačiau… „Nenoriu amžinai gyventi, / trokštu amžinai mylėt“, – tai vienas tokio Mantvydo Leknicko tekstų (eilėraščių?!). „Laikų“ feisbuke – keli tūkstančiai; vadinasi, atsirado tokių, kurie su šia išmintimi empatizavosi. Ir nemažai. Ar tai gero teksto kriterijus? Vargu. Svarstytina – gal svarbiausia kas empatizuojasi? Ne konkretus individas, bet ar realizuojama „literatūrinė kompetencija“. Galbūt. Tačiau tai nepaaiškina minėtojo atvejo su Norvilu ir neišsprendžia kolizijos, kylančios tarp kelių, turinčių tą patį literatūrinį bagažą.
Suprantama, kad šis mano tekstas – neįtikėtinai pretenzingas, norima perprasti vieną sunkiausiai apčiuopiamų meno formų, kai lentynos lūžta nuo traktatų, bandančių bent jau užkabinti kokį paaiškinimo ar suvokimo siūlą, o čia kažkas atsistoja ir sako: tuoj aš jums paaiškinsiu, kas ta poezija (o šią akimirką kokie tūkstantis du šimtai trisdešimt keturi poetai ir poetės kamuojasi prie savo tekstų, kuriuose protagonistė – pati Poezija). Ispanų romantikas Gustavas Adolfas Bécqueris viską išaiškino paprasčiau: „poezija – tai tu“. Nenuneigsi – tiksliai apibūdinta. Bet kiekvienam „tu“ – juk kitas „tu“, iš čia ir randasi skoniai. O mes juk ne apie skonį…
Truputį skaidrėja: tikriausiai poeziją sukuria viso to, kas išvardyta, ar bent jau kelių svarbių komponentų junginys? Geras turinys, gera forma, grakštus ritmas, metras, prozodija, žodžių žaismai, pakankamas tropų kiekis, kalbos poetizavimas, originalumas, netikėtumas, adekvatumas kontekstui (kartai, pomėgiams… – empatizavimosi galimybė) = geras eilėraštis. Bet juk matėme, kad ne visada, todėl kažkas lieka neaišku.
Tad dabar tęsiu rimčiau. Į baisų klausimą, kas paverčia žodinę žinutę meno kūriniu, jau seniausiai atsakinėjo ne vienas, susidūręs su teksto (ne)malonumais. Formalistai su Romanu Jakobsonu priešakyje daug ką grindė literatūriškumo sąvoka: dominuojanti estetinė (poetinė) kalbos funkcija lemia tai, kad vienas ar kitas tekstas yra arba nėra literatūros kūrinys. Be to, kitos kalbos funkcijos (komunikacinė, informavimo ir pan.) nustelbtos, todėl meno atveju turėtume rasti pranešimą dėl pranešimo. Estetinė funkcija ir jos stiprumas tiesiogiai koreliuoja su sukeistinimu, t. y. žodžiai ištraukiami iš jų įprasto konteksto, pakeičiama matymo ir suvokimo perspektyva. Tikėtina, kad dėl literatūriškumo ir sukeistinimo stokos kai kuriuos tekstus mes nurašome į nepoezijos, popliteratūros ar grafomanijos skiltį: juose galime aptikti kažką panašaus į literatūriškumą, bet neretai žodžiai, žodžių junginiai ir pats tekstas tiek menkai apdoroti ir skurdžiai pakeista kasdienė perspektyva, kad liežuvis nesiverčia įvardyti to kaip literatūros.
Vis dėlto net literatūriškumas – ne tik vidinė teksto ypatybė (ką įrodinėjo formalistai), bet ir kontekstualizuotas, priklausomas nuo vyraujančių tendencijų. Tą gražiai apibrėžia Antony Easthope‘as: kintantys diskurso reikalavimai suponuoja kintančias pavienes manifestacijas, taigi poezijos diskursas tik reliatyviai autonomiškas6. Iš literatūros istorijos žinome, kad nemažai kas nesilaiko nusistovėjusių konvencijų, bet kaip poezija pripažįstama, nes praplečia diskurso reikšmių lauką. Pavyzdžiui, Gertrude Stein: „If I told him would he like it. Would he like it if I told him. Would he like it would Napoleon would Napoleon would would he like it“ („If I Told Him. A Completed Portrait of Picasso“), arba Edith Sitwell su savo abstrakčiąja, t. y. vien tik skambesiu grįsta poezija: „The red retriever-haired satyr / Can whine and tease her and flatter, / But Lily O’Grady, / Silly and shady, / In the deep shade is a lazy lady […]“ ir taip toliau… Tai galbūt tas, ką vadinu nepoezija, įneša kažką naujo, praplečia literatūros ribas ir dar nėra priimta? Kad nelabai. Neretai tai ne tie tekstai, kuriuose tiesiog nesilaikoma žanro taisyklių, bet tie, kurie visai neturi jokių saitų su tradicija, tradicija laikant kolektyvinį kultūrinį bagažą. Valdančių kažkokį kiekį to bagažo („literatūrinė kompetencija“) kaip poezija neretai neįtikina literatūriškumą imituojančios pseudopoetinės, kartais mėgėjiškos ištartys.
Bandant pagrįsti mintijimus, kodėl klišiškas, šabloniškas ar kažkuo kitu šleivas tvarinys dažniausiai bus nurašomas į popliteratūros ar grafomanijos sritis, šiek tiek padeda Wolfgangas Iseris7. Jo triadoje realumas–fiktyvumas–įsivaizdavimas, paaiškinančioje visų meno kūrinių būtį (kiekvienas grožinis tekstas funkcionuoja tik jų sąveikoje), slypi dalinis atsakymas į atmetimo reakciją susidūrus su „širdutėmis“, „meilytėmis“ ir „seilytėmis“: fiktyvumas, pamatinė literatūros kūrinio savybė, įgalina kalbą pranokstantį įsivaizdavimą, nors tekste išlieka realybės regimybė, t. y. skaitydami mes „įjungiame“ įsivaizdavimą, bet tekstas turi realumo pagrindą, kitaip tai būtų paskirų, nesusijusių žodžių ar garsų audinys (ir to pasitaiko, bet kraštutiniais atvejais). Jei fiktyvumas nieko naujo neįgalina ir „neįjungia“, o atotrūkis tarp realumo ir įsivaizdavimo per menkas (tai viena grafomanijos sąlygų) – niekas ir nepaveikia, tik papiktina. Čia prisimintina ir Umberto Eco skirtis tarp atviro ir uždaro kūrinio: atviras tekstas įgalins kur kas platesnį gilesnių, turiningesnių interpretacijų spektrą, o štai uždaras apribos skaitytoją intencionaliai numatytąja reikšme. Manyčiau, jei tekstas tiek uždaras, kad tėškia „tiesas apie gyvenimą“ kaip į kaktą, – tai tebūnie jis estrados daina. Iseris nuostabiai apibrėžia literatūrinio teksto paradoksą: tai, kas fiktyvu, bet sugeba peržengti realumo ribas per suaktyvintą įsivaizdavimą, dažnai atrodo kur kas realiau ir paveikiau, sukuria tokį „realybės efektą“, kokio niekad nepatirtum tiesiogiai sąveikaudamas su pasauliu. Meno skvarba! Pagalvokite, ar realiau patirta būtų situacija, kai atsikeli ryte, atveri langą, ten saulė, tada vaikštai visą dieną, o paskui verki, ar štai tokia gerai įtekstinta būtis (buitis):
Rytais aš praskiriu du šiltus langinių delnus
ir mane perlieja saulė. Rytais aš esu permatoma.
Bet paskui vaikštau siaurais takais ir niekam
nerandu didelių vardų. Mano dainos būna
nuolankios, o vakarais aš verkiu ant mažų
medinių laiptų. Tokia aš, kai viena.
(Birutė Pūkelevičiūtė, „***“, in: Metūgės, Toronto: Baltija, 1952)
Na, tarkime, kad neblogai – kažkiek pasiaiškinome, kaip atmesti grafomaniją ir „išgryninti“ negrafomaniškus grynuolius ir tai, kodėl kai kurie tekstai skirtingai veikia skirtingas publikas. Nors liko neatsakyta: tai poezija, po galais, Martynenko tekstai, ar ne? Klausimas, kaip ir kai kurie kūriniai, atviras; ar jo kūriniai atviri – klausimas.
Motin, šitas pasaulis keistas. Aš buvau įkalintas savo paties norų ir troškimų kalėjime. Išeidamas iš ligoninės, su tavo krauju, džiūstančiu ant savo rankų, aš supratau, kad esu išlaisvintas. Dabar aš darysiu tai, ką reikia padaryti, o ne tai, ko aš noriu.
(Marius Povilas Elijas Martynenko, „Virkštelė“, in: Be penkių pasaulio pradžia: tekstai malonumui sužadinti, Vilnius: Tyto alba, 2018)
Žinoma, tai tik trumpa, iš konteksto ištraukta citata, žinoma, iš dalies spręsti apie visumą negalima, bet tebūnie ji iliustratyvi8. Pritaikius Cullerio „literatūrinės kompetencijos“ schemą, galime užklausti: kiek kriterijų šie tekstai atitinka, o kiek nelabai? Bet nenukąskite man galvos, gerbiamieji. Sakydama, kad galbūt tokie tekstai nėra poezija, nenoriu pasakyti, kad jie neturi jėgos būti paveikūs. Gali. Ir veikia. Juk ir dainos būna paveikios, ir radijo žinutės, ir pranešimai spaudai. Ipse dixit.
Mat literatūriškumas, suvokiamas kaip vidinė (ir truputį išorinė) tekstų ypatybė, bent iš dalies argumentuoja priskyrimą poezijos kategorijai, bet ne tekstų poveikį. Kodėl kai kurie poetiniai tekstai paveikūs net nesuprasti, o kai kurie – visiškai suprantami, bet nepaveikūs? Arba kitaip: kodėl kai kas yra poezija, o kai kas – Poezija? Tam aptarti labai tinka mįslingas minėto XX a. pirmos pusės ispanų poeto Lorcos fenomenas. Jo eilėraščiai – painūs, klampūs, siurrealistiški, dažnai pasitelkiami paradoksalūs, alogiški vaizdiniai (pavyzdžiui, „Kas nukirto mėnulio / kamieną?“), tekstuose knibždėte knibžda ne tik subtilių, drąsių metaforų, palyginimų (pavyzdžiui, „Veidrodis – šaltinio / mumija, užsidaro / lyg šviesos kiautas / nakčiai“9), bet ir tokių simbolių, kurių prasmę įmanu (jei įmanu) suvokti tik pastudijavus visą poeto pasaulėvaizdį, kūrybos dinamiką ir pan. (ta proga yra sudarytas ne vienas Lorcos poezijos simbolių žodynas). Tačiau šie tekstai daugeliui patinka, labai patinka, sujaudina, paliečia, nors neretas liudija, kad mažai ką supranta, nieko nesupranta, sunkiai supranta ir pan.
Man atrodo veiksminga laikytis struktūralistinės prielaidos, kad literatūros tekstas turi tai, ką vadintume bendrąja struktūra, „karkasu“ suvokiančiajam, ir nebūčiau agresyviai liberali kaip koks Stanley Fishas, kuris teksto, esą patiriamo visų skirtingai ir leidžiančio begalines interpretacines variacijas, atsiradimo ieškojęs tik skaitytojo sąmonėje. Vis dėlto prielaida apie iš dalies objektyvią reikšmę ar bent baigtinį reikšmių kiekį nenušviečia, kas įvyksta teksto vartojimo akto metu skaitytojo/klausytojo galvoje ir kodėl, neretai net neišsiaiškinus jokios giliosios struktūros, esame meno paveikti arba nepaveikti. Toks patyrimas kur kas akivaizdesnis garsinio ir vizualiojo meno atvejais, bet, regis, galioja ir poezijai. Taigi atsitraukiant nuo teksto duoties, klausimas toks: kaip poetiškumas reiškiasi mentalinėje plotmėje? Bent iš dalies šį klausimą apmąstyti padeda literatūrinė pragmatika, ypač Adrianas Pilkingtonas, kuriuo čia daugiausia remiamasi10, ir Karlas Gustavas Jungas bei postjungistinė archetipinė kritika.
Anot literatūros pragmatikų, ištarties (šnekos akto, o toks yra ir poetinis tekstas) interpretacija – psichologinis reiškinys. Tam, kad jis realizuotųsi, pirmiausia fonemos, grafemos ir jų junginiai galvoje dekoduojami į semantines (reikšmės) kategorijas, bet tą atlikus lieka daug tuščių, neaiškių erdvių. Tuomet vyksta antrasis supratimo etapas – „duobių“ užpildymas kontekstinėmis ir subjektyviomis reikšmėmis, ilokucinės galios (ką norima perduoti ištartimi) perpratimas. Pragmatikams rūpi ši antroji fazė. Eilėraštis išsiskiria iš kitų šnekos aktų, nes jame pirmoji, semantinė, fazė sukomplikuojama norint sukurti daugiau neužpildytų vietų – kad vartotojas būtų priverstas (sąmoningai ar nesąmoningai) pajungti kuo platesnį kontekstinės informacijos, įgalinamos per atmintį, spektrą (čia prisiminkime tuos tekstus, kuriuos galbūt vadintume nepoezija – ten nėra ką daug pildyti…). Remiantis šiuo požiūriu, literatūros kūrinių patyrimas yra priklausomas nuo potencialios prieigos prie atminties saugyklų. Pilkingtonas teigia, kad tekstuose glūdi reikšmės ir prasmės, kurias, pasitelkdamas ar pasitelkdama kalbą, rašytojas ar rašytoja perduoda per „kultūrines prielaidas“. Tos „kultūrinės prielaidos“ – tai ne tik tradicijos išmanymas, žanrinė sutartis ar pan., o veikiau būtent atmintyje glūdinti per jutiminius aparatus sukirbinama informacija. Joks meninis išgyvenimas nepasiekiamas be kvalijos (qualia) – dar ikiverbalinės stadijos pojūčių (kartumo, spalvos, skausmo ir pan.) individualaus patyrimo. Plataus „kultūrinių prielaidų“ spektro įgalinimas padeda sustiprinti perduodamos patirties pojūtį, t. y. sukuria kvalijos efektą, kitaip sakant, poezija, genetiškai dažnai susijusi su kuriančiosios sąmonės kvalijomis, taip pat perteikia kvalijas skaitantiesiems, t. y. patiriantiems meną (ar neprimena Iserio „realybės efekto“?). Kontekstinių reikšmių atkodavimas ir kvalijos patyrimas poetiniame tekste sietini su dviem atminties tipais: valinga ir nevalinga atmintimi; vadinasi, patiriant poeziją, esti ir (pusiau) sąmoningo reikšmių dekodavimo, ir visai nesąmoningo teksto ir priešsąmonės ar pasąmonės susijungimo.
Vaisingas poetinis poveikis, anot Pilkingtono, kuriamas tada, kai vaizdinija yra originali, bet efektyvi, t. y. tokia, kuri atpažįstama atminties ir patirties struktūrose, bet praturtina, perprasmina, nustebina, gali ją užpildyti turiniais, sukelti ar prikelti prasmingą atpažinimą, bet kartu ir pažinimą. Nevaisingi tropai, priešingai, yra arba nieko nesuaktyvinančios klišės, pernelyg tiesmuki ir naujai neturiningi įvaizdžiai (pavyzdžiui, „gęstantis vakaras“, „širdis krauju pasruvo“ ir pan.), arba neįmanomi, pretenzingi, jokių mentalinių jungčių neprišaukiantys kratiniai (kad ir koks „stalo begemotas“ ar „suskaudo smilkinius kaip blyno koją“, – pavyzdžiai mano). Aktualu, kad šioje koncepcijoje atpažinimas įvyksta ne tik turinio lygmeniu, bet ir formos – garso, ritmo, sąskambių dėka. Forma veikia supratimą/pajutimą, t. y. retoriniai įrankiai pažadina aktyvesnį „kultūrinių prielaidų“ ir tekstu perduodamų kvalijų interpretavimą. Tad kognityviniu požiūriu, poezijos poveikis yra suponuotas itin specifinių mentalinių procedūrų: tekstas aktyvuoja platų galimybių spektrą pritaikyti kontekstines prielaidas ir taip pasiekti suvokimą ar potyrį, o literatūrinė komunikacija per kalbą (ir jos melodiją, ritmą) išplečia, pagilina, suproblemina potencialių patirčių visumą arba suteikia turimiems šablonams naujų interpretacijų.
Na, ir čia lyg būtų viskas aišku, bet… trūksta vieno aspekto: kodėl kai kurie poetiniai tekstai paveikūs ir tiems, kurių atminties saugyklose jau ima trūkti vietos, ir tiems, kurių atmintis – tyrlaukiai, o ir „literatūrinė kompetencija“ labai skirtinga? Atsigręžkime į Jungą, anot kurio, suvokiamieji (ir juntamieji) vienetai yra veikiami ne tik individualių patirčių priešistorės, bet ir kolektyvinės pasąmonės. Vadinasi, aptartoji atmintis (tiek istorinė, tiek patirties) dažnai bus ne individuali, o kolektyvinė. Gražina Gudaitė aprašo, kaip kultūrinės traumos perduodamos iš kartos į kartą be jokių sąmoningų pastangų11. Turbūt bene identiškai perduodami ir perimami yra ne tik trauminiai, bet ir kiti kultūriniai aspektai, vėliau ištransliuojami stipriais meno kūriniais. Nors pats Jungas nėra daug rašęs apie meną, esama tekstų, kuriuose nubrėžti pagrindai archetipiniam teksto poveikiui suvokti. Pavyzdžiui, „Apie analitinės psichologijos ir poetinės kūrybos santykį“ kalbama apie tokią kūrybą, kuri paveikia, nors paveiktasis nebūtinai galės tiksliai įvardyti to priežastis, mat šių tekstų „ištakos glūdi ne individualioje autoriaus pasąmonėje, o toje neįsisąmonintos mitologijos sferoje, kurios vaizdiniai yra bendri visai žmonijai“, t. y. kolektyvinėje pasąmonėje, kuri „paprastai negali būti įsisąmoninama, ir jokia analitinė technika nepadės jos prisiminti, nes ji nėra išstumta ir nėra pamiršta“12. Kitaip tariant, išnarpliojus teksto įvaizdžius ir jų koduojamas reikšmes, galime bent iš dalies suprasti, kodėl viena ar kita tekstinė patirtis yra stipri, o kita – nulinė, bet eilėraštį išgyventi įmanu nebūtinai tą išanalizavus. Pasąmonėje glūdi įgimta modelių, turinčių mitologinį matmenį, – archetipų – galimybė, aktualizuojama (arba ne) poetiniu tekstu.
Archetipinės kritikos „tėvas“ Northrope’as Frye’us daug rašo apie tai, kad suvokiant literatūros tekstus skaitytojo nesąmoningai atpažįstamos archetipinės struktūros ar įvaizdžiai, nusidriekę kultūros istorijoje nuo seniausių laikų13. Būtent per archetipinius įvaizdžius paaiškintina ir meno kūrinio poveikio paslaptis: tai plastinis archetipo įforminimas, pirmykščio vaizdinio išvertimas į tekstą, „kurį perskaitęs kiekvienas mūsų gali, taip sakant, vėl atrasti kelią giliausių gyvenimo šaltinių link“14. Nidhi Tiwari, tyrinėdama Thomaso Stearnso Elioto poezijos paslaptį ir paveikumą, įrodo, kad archetipų geba išpildyti „žmonijos pilnatvės troškimą“ padeda geriau perprasti ir patirti Elioto kūrybą15. Kodėl kai kurie tekstuose įgilinti archetipai mus sukrečia? Jie prikelia tai, ką vadintume mitiniu lygmeniu, gelmine kultūrinės bendrijos vaizdinija, per kurią perduodamos svarbios žinios ar potyriai, leidžiantys sugrįžti prie rituališkumo ir taip pajusti estetinį pasitenkinimą. Gal iš čia ir posakis „gilus tekstas“?
Kalbėdama su viena bičiule suklusau: teksto gilumą ji sieja su per kasdienes detales atsiveriančiu egzistenciniu lygmeniu. Matyt, tai ir yra poetinio teksto paradoksalumas: per galbūt labai kasdienišką, labai koncentruotą, suliteratūrintą, nors kartais itin konkrečią kalbą artėti prie universalios dimensijos, bendražmogiškos egzistencijos (o toks suartėjimas ir įvyksta, bent iš dalies, per archetipų atpažinimą/pažinimą). Ne kartą girdėta ištartis, kad literatūros kūriniai nepasako nieko naujo, tik persvarsto tas pačias didžiąsias temas kitomis formomis. Galėtume pridurti, kad archetipiniai vaizdiniai atskleidžia paveldėtus, bendruosius struktūrinius modelius, bet jie užpildomi naujais turiniais16. Esminga, kad archetipai veikia per jungtį tarp kolektyvinės (vadinkime ją kontekstine) ir individualiosios patirties; nors ir esama universalijų, svarbi jų koreliacija su asmeninės (pa)sąmonės vaizdinija (šis aspektas leidžia grįžti prie skonio ir „literatūrinės kompetencijos“ – kažką įmanu subendravardiklinti, bet – ginkdie – ne viską). Kai kurie archetipinės interpretacijos kritikai šiaušiasi, kad šis skaitymo būdas, deja, ribotas – pritaikomas ne visiems grožiniams tekstams. O gal – ne deja, bet laimei? Gal būtent negalėjimas perskaityti archetipiškai, atkoduoti jokių bendresnių giliųjų struktūrų ir reiškia, kad eilėraštis yra… nepoezija.
Sekant šiomis mintimis, teksto poveikio stipris gali būti matuojamas ne amperais, ne voltais, bet archetipų galingumu ir jų įtekstinimu surezonuojančia, suskambančia forma, o gera poezija nėra pati sau tikslas, pranešimas dėl pranešimo, tai – būdas kažką pasakyti (priminti?). Ir pabaigai – Lorcos teksto fragmentas:
Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią, tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
(„Lunatiko romansas“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė)
Vertimas tikriausiai nėra pats geriausias būdas formos skvarbai aptarti. Bet, sakykime, šį kartą tiks kaip iliustracija. Iš pažiūros siurrealistiškame, painių įvaizdžių kupiname tekste yra formos (prozodinio, skambesiu grįsto) poveikio ir giliojo matmens, leidžiančio atpažinti kultūrinę, istorinę tradiciją jos net sąmoningai nepažįstant. Išklausę Lorcos eilėraščio, žmonės gali nevalingai prisiminti skausmą, mirtį, neišsipildžiusius troškimus, nelaimingą meilę ir kt., o patyrimas paveikus ir dėl eilėraščio skambėjimo, ir dėl neklišiškų žodžių jungčių17. Teksto poveikiui paaiškinti aktualus būtent tas nesąmoningas veikimas, kurį Jungas laiko talentingųjų, geruosius tekstus parašančiųjų bruožu, pavyzdžiui, taip rašo apie Jamesą Joyce’ą: „Menininkas atskleidžia savo epochos dvasios paslaptis nevalingai, kaip tikras pranašas, kartais jis kalba nesąmoningai, tarsi nakviša. Jis mano, kad kalba pats, nors jo lūpomis kalba pati epochos dvasia, ir kai jis sako ‚yra‘, vadinasi, taip ir bus“, todėl, pavyzdžiui, Ulisui „leista išlaisvinti dvasią, jo skleidžiamas šaltis kiaurai persmelkia ir sentimentalumą, ir normalius jausmus“18. Esu pastebėjusi, kad yra žmonių, kurie poezijos neskaito ne dėl to, kad yra kokie nors „neišprusėliai“, bet supranta ar nujaučia, kad ji, lygiai kaip muzika, turi potencijos sukirbinti, „išlaisvinti dvasią“, įprasminti ar perprasminti, ir visai nenori nieko kirbinti. Nors gerų eilių žmonės ilgisi: vienas tyrimas parodė, kad JAV per pastaruosius penkerius metus poeziją skaitančių jaunuolių kiekis padvigubėjo. Tad iš ilgesio visa tai! Kokio ilgesio? Egzistencinio turinio, ritualo, turiningų patirčių, estetinio išgyvenimo ir taip toliau.
Pabaigos moralas? Prokrastinacija – būdas perreflektuoti turimas ir neturimas patirtis. Ar ja užsiimdama (kaip ir, tikėtina, dalis tekstą perskaičiusiųjų…) praturtinau savo žinias apie tai, kodėl kai kurie tekstai yra poezija, kai kurie – nepoezija, o dar koks vienas kitas – Poezija? Vargu, bet dėl to toliau vargstu ir vargsiu, nes, perfrazuojant vieną plačiai ar ne tiek plačiai žinomą klasiką, man ne vis tiek pat! (O makaronų virimo laikas priklauso nuo jų rūšies, puodo dydžio, maišymo intensyvumo ir, oi, dar visokių kitų faktorių, kuriuos pamiršau galvodama apie poeziją, o spagečiai galiausiai vis tiek prisvilo.)
1 Visi šiame tekste naudojami pavyzdžiai – ne kokia nuosekli literatūrologinė strategija; jie paimti iš mano skaitomų tekstų kaip iliustratyvūs, o bet koks sutapimas su kuo nors – grynas atsitiktinumas.
2 Žr. Pierre Bourdieu, „Kultūrinės produkcijos laukas“, iš anglų kalbos vertė Loreta Jakonytė, in: XX amžiaus literatūros teorijos: Chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, d. I, sudarė Aušra Jurgutienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
3 Populiariosios literatūros apibrėžčių ir pamokymų ją atpažinti netrūksta: tai žanriniai kūriniai, sekantys aiškius naratyvinius ir ekspresinius reikalavimus. Vis dėlto dažniausiai šį terminą taikome prozai, o ne poezijai.
4 Terry Eagleton, Įvadas į literatūros teoriją, iš anglų kalbos vertė Marijus Šidlauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
5 Jonathan Culler, „Literary Competence“, in: Reader-Response Criticism: From Formalism to Post-structuralism, edited by Jane P. Tompkins, Baltimore and London: The Johns Hopkins University Press, 1980, p. 101–117.
6 Antony Easthope, Poetry as Discourse, Routledge: London and New York, 1983.
7 Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, iš vokiečių kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 2002.
8 Savotiškas indikatorius yra ir tai, kad knygyne pasiteiravusi knygos Be penkių pasaulio pradžia sužinojau, kad jos reikia ieškoti ne prie poezijos, o prie prozos (taip sudėliota), nors tekstai paties autoriaus ir jį recenzuojančių žanriškai įvardijami kaip poezija. Beje, čia galima būtų leistis ir į ilgus išvedžiojimus apie slam poezijos prigimtį – to nedarysiu. Nors jei slamą sietume su žodinės poezijos tradicija (o tą daro ne vienas tyrėjas), tai šiuose tekstuose, kai jie ne atlikti, o užrašyti, nėra tokios sintaksės ir ritmo, kurių tarsi prašytųsi trubadūriškas požanris.
9 Cituojama iš: Federico García Lorca, Liūdniausias džiaugsmas: Eilėraščiai, iš ispanų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškela, Vilnius: Vyturys, 1998.
10 Adrian Pilkington, Poetic Effects: A Relevance Theory Perspective, Amsterdam: John Benjamins Publishing Co., 2000.
11 Žr. straipsnių rinktinę Confronting Cultural Trauma: Jungian Approaches to Understanding and Healing, edited by Gražina Gudaitė and Murray Stein, New Orleans: Spring Journal Books, 2014.
12 Carl Gustav Jung, „Apie analitinės psichologijos ir poetinės kūrybos santykį“, vertė Oresta Rėgalaitė, in: Psichoanalizė ir filosofija, sudarė Antanas Andrijauskas ir Antanas Rybelis, Vilnius: Pradai, 1999, p. 62–63.
13 Žr. Northrop Frye, Anatomy of Criticism: Four Essays, Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1957.
14 Carl Gustav Jung, op. cit., p. 65.
15 Nidhi Tiwari, Imagery and Symbolism in T. S. Eliot’s Poetry, New Delhi: Atlantic Publishers and Distributors, 2001.
16 Žr. Susan Rowland, C. G. Jung and Literary Theory. The Challenge from Fiction, New York: St. Martin’s Press, 1999.
17 Atskira tema būtų tirti siurrealizmo – sapnais, laisvomis asociacijomis, automatiniu rašymu grįstos poetikos – santykį su archetipine kritika: jų prielaidos apie kolektyvinę pasąmonę, vaizduotės galią ir kt. neblogai sutampa. Kitaip sakant, tikėtina, kad būtent archetipinių įvaizdžių paieškos gali padėti perprasti painius, siurrealistiškus ar juos primenančius tekstus, kurie veikia, bet nesuprantame to priežasties.
18 Carl Gustav Jung, „‘Ulisas‘. Monologas“, vertė Oresta Rėgalaitė, in: Psichoanalizė ir filosofija, sudarė Antanas Andrijauskas ir Antanas Rybelis, Vilnius: Pradai, 1999, p. 83.
