„Pareigūne, aš miegojau su jūsų žmona“, – dainuoja geriausia naujausia grupė Vilniaus mieste „Bohemos Tarifas“. Pareigūno namų tvora kiek paliegusi, bet ne bėda: „Atvešiu fanieros, galėsim prikalt, kad ramiau būt pliuškentis su jūsų žmona“. Daina tęsiama vilione: „Pareigūne, paimk mane už rankos, kuo švelniau, kuo švelniau“. O meiliai susikibus, „Bohemos Tarifas“ pareigūnui aliteruoja: „darau kulverstukus po jūsų kaldra“. Žodžiuose nėra paslėptos reikšmės – įrašas išėjo albume, pavadinimu Diskomunikacija (2026, birželis). Tai ir disko, ir komunikacija, ir elementarus nesusišnekėjimas.
Panašiai nesąmoninga, nors negali sakyti, kad nesmagi, vaizdinių ir prasmių kombinacija, mūsų manymu, slypi ištarose, kuriomis kalbame apie knygos kūną. Sakome, leidinį malonu paimti į rankas, liesti. Štai vieno įtakingiausio tipografo Erico Gillo knygos An Essay on Typography (1931) paantraštė: „The classic & long unavailable argument for good taste, common sense & human involvement composed for anyone remotely interested in the subtle & changing challenge of the typographic arts“1. Pretenzingam tonui esama pagrindo: veikalo pirmajame leidime Gillo idėjos ne vien papasakotos, bet ir atliktos. Analizuodamas industrializacijos madas, knygoje Gillas svarsto santykį tarp rašymo ranka vs. mašina; arba, kaip autorius pats įvardina, tarp dvasinio ir aktualaus, juntamo ir mechaniško. Šios priešybės kalbasi ir knygos išvaizdoje. Iš pirmo žvilgsnio tarsi niekuo neišsiskiriantis leidinys formatu primena populiarųjį romaną minkštais viršeliais, kurį to meto skaitytojas būtų galėjęs pasiimti į traukinį. Visgi pagrindinis tekstas surinktas Gillo autoriniu šriftu „Joanna“ – šio detalės mena rašymą ranka. Maža to, leidinyje paliktos erdvios paraštės ir vandenžeklinti puslapiai kuria rankraščio pergamente įspūdį, bet ne konvejerišką XX a. spaudinį2. Taigi vartyti Gillo knygą – dvigubas malonumas: leidinyje dėstoma prieštara atlikta fiziniu pavidalu.
Kito tipografikos korifėjaus Josto Hochuli leidinys Detail in typography (1987) iš pirmo žvilgsnio irgi atrodo per „menkas“, kad vadintųsi monumentaliu veikalu: minimalistiškas viršelis dengia vos šešiasdešimties puslapių tekstą3. Visgi vizualinis blankumas knygą išskiria iš kitų šiuolaikinių tipografikos gairių leidinių, kuriuose dominuoja spalvų, paveikslų, šriftų gausa. Esminė Hochuli knygos idėja – detalės svoris.
Autorius teigia, kad knygos stilingumas priklauso ne nuo panaudotų grafinių elementų įvairovės (grafemos, žodžiai, eilutės, tarpai tarp jų, punktuacija ir šriftai), bet nuo to, kaip apgalvotai elementai komponuojami tarpusavyje ir, savo ruožtu, katalizuoja teksto perskaitomumą.
Konceptualizaciją Hochuli meistriškai įžemina knygos makete. Pavyzdžiui: leidinyje dominuoja dvi šrifto spalvos – raudona ir juoda. Pirmą kartą jas skaitytojas pamato viršelyje. Juoda spalva dengia dideliu, pastorintu šriftu išspausdintą knygos antraštę (Detail in typography); žymiai mažesniu raudonos spalvos šriftu išspausdinta paantraštė („A concise yet rich discussion of all the small things that enhance the legibility of texts“). Toliau knygoje juodu šriftu spausdinamas pagrindinis tekstas, dalis iliustracijų; raudona spalva naudojama linijoms, pagrindinį tekstą skiriančioms nuo iliustracijų. Galvotume, anokia čia gudrybė pagrindinį tekstą nuo iliustracijų skirti spalvota linija. Visgi verčiant puslapį po puslapio, paaiškėja, kad Hochuli linijas pasitelkia ne tam, kad paprasčiausiai atsietų semantinius knygos blokus (pasakojimas tekstu vs. demonstravimas iliustracija). Linijomis manipuliuojama, idant puslapis, atvartas atsiskleistų kaip vis kitokia grafinių elementų kombinacija. Skirtingas raudonų pusstorių linijų pašnekesys su juodo teksto blokais skaitytoją įtraukia žaisti. Tai yra, bedus pirštu į kurią nors knygos vietą, klausti, kas lėmė būtent tokią, o ne kitokią grafinio elemento formą, spalvą; įspėti, kodėl ir kaip pastebėta smulkmė siejasi su kitomis leidinio detalėmis. Visai kaip toje „Bohemos Tarifo“ dainoje: „Aš greitas, aš visur, aš visada; pagauk mane – nepagausi!“
Abu aptartus leidinius sieja viena bendrybė – tai veikalai, kuriuose reflektuojami knygų rengimo užkulisiai. Tokio tipo leidiniai provokatyvūs: jie atkreipia į save dėmesį teigdami, kad neatsirado iš niekur, kad jų fizinis ir dvasinis kūnas verti atskiro aptarimo. Jei kiekvieną knygą apie leidybą lydi įtampa, kaip dėstomi teiginiai bus atlikti makete, ši įtampa dvigubinasi, kai kalbame apie tokių knygų perlaidas. Juk knygą apie leidybą pristatant kita kalba, kitai kultūrai, kitame laike, verčiamas ne tik lingvistinis, bet ir vizualusis tekstas. Taigi toliau kelsime klausimą, kaip publikuojant knygą apie leidybą išpildomos kūrinio tekste keliamos pretenzijos į jo fizinę parengtį?
Mūsuose knygų apie leidybos užkulisius beveik nesama; minėtų tipografikos leidinių neturime išsivertę. Visgi neseniai šio bei to sulaukėme: 2024 m. leidykla Lapas publikavo italų leidybos žvaigždės Roberto Calasso veikalą Leidėjo menas4. Ją paanalizuosime, mintyje turėdami keturis kritinius klausimus: 1) kokius sprendimus lietuvių rengėjai atliko versdami Calasso kūrinio lingvistinį ir vizualųjį tekstą; 2) kaip šie du tekstai sąveikauja lietuviškame kūrinio variante; 3) kokią naują Calasso kūrinio versiją vertimas reprezentuoja.
Atsivertę knygos priešlapį su bibliografine informacija, skaitome du lietuvių rengėjų komentarus. Pirmajame teigiama, kad pagrindinė atrama Leidėjo meną verčiant į lietuvių kalbą – pirmasis leidimas originalo kalba (L’impronta dell’editore, 2013)5. Antrajame komentare priduriama, kad veikalą verčiant atsižvelgta ir į papildytąanglišką knygos redakciją (The Art of the Publisher, 2015)6. Daugiau Lapo komentarų apie knygos rengimą leidinyje nesama – o deja, nes čia pat kyla įtarumas. Kodėl šalia autoriaus parengto ir jo prestižinės leidyklos dailiai išleisto kūrinio lietuviai leidėjai dairėsi dar ir į antrinį, anglų kalba perleistą tekstą?
Pabandykime rekonstruoti sprendimo argumentą. Lapo teigimu, angliška knygos versija buvo papildyta. Vadinasi, leidinį pristatant lietuvių skaitytojui, norėta versti atnaujintą kūrinio redakciją. Tačiau ką tiksliai šiuo atveju reiškia „papildymas“? Atsivertę anglišką vertimą, be trimis pastraipomis pailgėjusio autoriaus komentaro knygos pabaigoje, jokių substancialių įterpimų, keitimų veikalo tekste nerasime. Knygos skyrelių pavadinimai ir apimtys išlikusios tokios, kokios buvo itališkame leidime. Na, nebent vienas akibrokštas.
| L’impronta dell’editore, 2013 | The Art of the Publisher, 2015 | |
| I | I LIBRI UNICI | PUBLISHING AS A LITERARY GENRE |
| II | L’EDITORIA COME GENERE LETTERARIO | SINGULAR BOOKS |
Calasso knygą sudaro keturios dalys. Itališkąjį leidimą versdama į anglų kalbą Penguin leidyklakažkodėl sukeitė pirmas dvi leidinio dalis vietomis (žr. aukščiau). Sakome kažkodėl, nes angliškame leidime fokusas nekomentuotas. Ar pakeitimas buvo suderintas su autoriumi, taip pat neįmanoma patikrinti. Visgi argumentą, dėl ko angliškame leidime pertvarkyta turinio struktūra, galima išmąstyti. Itališkame leidime publikuoti tekstai Calasso nebuvo rašyti nuosekliai, kad išeitų kaip atskira visuma. Knygos idėja – į vieną vietą surinkti anksčiau spausdintus leidėjo pasisakymus, eseistiką leidybos tema. Itališko leidimo pradžios skyrelyje („I libri unici“) Calasso apžvelgia leidyklos Adelphi veiklą nuo tada, kai autorius atėjo į ją dirbti, iki šių dienų. Sprendimas knygą pradėti leidyklos genezės pasakojimu, prisotintu italų kultūros lauko asmenvardžiais, kontekstinėmis detalėmis, suprantamas, kai knyga leidžiama italų skaitytojų auditorijai. Anglakalbės Penguin serijos atveju, akivaizdu, buvo keltas kitoks tikslas – italų leidybos idėjas pristatyti platesnei visuomenei. Taigi verčiant Calasso knygą, panašu, kelta prielaida, kad veikalą būtų geriau pradėti ne detaliu pasakojimu apie XX a. Italijos leidybinę padėtį, o konceptualinio klausimo svarstymu – kaip veikia leidyba apskritai, o tai analizuojama itališko leidimo antrame skyrelyje („L’editoria come genere letterario“). Taigi keliame prielaidą, kad pastarąjį skyrelį Penguin leidėjai į pirmąją turinio poziciją iškėlė atsižvelgdami į anglakalbį skaitytoją.
Savo ruožtu, angliško leidimo atnaujinimas, kaip jį interpretavo Lapo leidėjai, tebuvo itališko veikalo adaptacija Penguin publikai. Ar ši pertvarka – pakankamas argumentas Lapui atsisakyti itališkos publikacijos struktūros, kūrinį pristatant lietuvių skaitytojui? Vargu. Jei lietuvišką leidimą skaitome kaip – didesniu ar mažesniu laipsniu – savarankiškąCalasso veikalo versiją, pirmasis skyrelis „Leidyba kaip literatūros žanras“ „netempia“ iki įvado (kurio funkciją skyreliui primetė Penguin). Kitaip tariant, tekstuke formuluojami klausimai ne įveda į platesnę problematiką, kuri bus analizuojama, bet greičiau apibendrina, sudeda taškus ant „i“ pasakojime, kurį autorius dėsto per daugiau nei penkiasdešimt puslapių sekančioje dalyje „Vienetinės knygos“. Tad lietuvių sprendimas nukrypti nuo itališko leidimo struktūros sekant angliškąjį turinį veikiau primena paauglišką užgaidą kopijuoti užsienio madą, nei autentišką pastangą veikalą kontekstualizuoti lietuvių auditorijai.
Kur kas sėkmingiau užsienio įtakas lietuviškas leidimas sintezavo kuriant knygos dizainą. Prieš jį aptardami, žvilgtelėkime paskirai į itališko ir angliško leidimo apdarus.
Itališkas leidimas, kaip būdinga Adelphi, dvelkia minimalistine elegancija. Pastelinė mėlyna viršelyje išlieta ant tekstūrinio popieriaus, skaitytoją nuteikia svajingam skaitymui, kaip ir dera sėdantis medituoti esė. Atkreipiame dėmesį, kad daugiau nei trečdalį viršelio ploto užima leidyklos logotipas – nelyg varžosi su majuskulu išspausdinta antrašte. Varžytynės skaitytojui signalizuoja, kad leidybos menas knygoje bus pristatytas taip, kaip jis suprastas ir praktikuotas konkrečios (Adelphi) leidyklos tradicijoje. Žinoma, išdidintą logotipą galima suprasti ir kaip paprasčiausią aroganciją (jos Calasso tikrai netrūko). Kita vertus, pasaulio leidybos istorija tik patvirtina, kad neretai būtent aklas tikėjimas, intuicija dėl turimos vizijos ir yra prestižinėmis vadinamų leidyklų sėkmės pagrindas7.
Ilgaamžės Penguin leidyklos knygos lengvai atpažįstamos iš žaismingo logotipo ir nedidelio, „minkšto“ formato. Tad publikuojant Calasso veikalą britų leidėjai susidūrė su dviem sudėtingais klausimais: viena, kaip išversti ne tik itališką tekstą, bet ir subtilų Adelphi maketą; antra, kaip itališko leidimo fizinį pavidalą transformuoti, kad angliškas leidimas išlaikytų Penguin stilistiką. Sekdami Adelphi, britų leidėjai knygos viršelyje akcentavo antraštę: ne koks nors paveikslas, o subtiliai sukonstruotas šriftas tapo viršelio „iliustracija“. Iš pirmo žvilgsnio, kursyvintas šriftas antraštėje kuria kažko, kas ateina iš tradicijos, yra išdirbta, efektą. Visgi precizikos įspūdis susidrumsčia dėmesį atkreipus į grafemų fragmentus. Klasikinis kursyvas Penguin modifikuotas tokiu būdu, kad tose vietose, kur grafemos turėtų grakščiai linkti, siaurėti ar platėti, matome aštrius kampus, negrabius linkius. Užuot demonstravus šrifto vientisumą, Penguin viršelyje akcentuojami šriftą sudarantys elementai. Šiuo dizaino sprendimu, manome, reprezentuojama pati leidybos idėja: idant knyga skaitytojo būtų patiriama kaip organiška visuma, ilgai ir kruopščiai skaptuojamos, šlifuojamos įvairios smulkmės (šrifto dydis, puslapio storis, tarpų tarp eilučių ir paraščių proporcijos, etc.).
Kurdamas lietuviško leidimo viršelį, Lapas atliko sumanų ėjimą: susintetino anglakalbio ir itališko leidimo dizainą. Tekstūrinis popierius – itališko leidimo reliktas; „kapoto“ kursyvo antraštė (ryškią raudoną patamsinus iki bordo) – anglakalbio viršelio įtaka. Savo ruožtu, lietuviška veikalo versija skaitytojui pasakoja apie savo kilmę iš ankstesnių knygos leidimų, bet drauge nuo jos atsiriboja, varijuodama anų leidimų grafiniais elementais. (Žinoma, į reikalą galima žiūrėti skeptiškai, taigi klausti, ar tikrai išmoninga mėgdžioti primityvaus, masėms skirto Penguin leidimo viršelį, užuot pabandžius perkurti specifiškesnę itališko leidimo nuotaiką.)
Minėtinas atvejis, kai lietuviškas leidimas užsienio įtakų visai nepaisė ir sukūrė kai ką autentiško. Itališko leidimo antroje dalyje skaitome vieno iš skyrelių antraštę: „Il Risvolto dei risvolti“. Ją sekantis skyrelio tekstas svarsto knygos viršelių reikšmę. Antraštė koduoja kalbinę žaismę, kurią pažodžiui verstume kaip viršelio dalies, kuri lenkiama į vidinę knygos pusę, paslėptumą, užvertumą. Suprasdami, kad frazės neįmanoma išversti be niuansinių nuostolių, Penguin rengėjai skyrelį pavadino pasitelkę jame minimą metaforą: knygos viršelį Calasso palygino su laišku nepažįstamajam (atitinkamai skyrelio antraštės vertimas – „A Letter to a Stranger“). Sprendimą kritikuotume tuo aspektu, kad skyrelį pavadinus metafora, ši pristatoma nelyg centrinė jo mintis. O gi taip nėra. Skyrelio fokuse, kaip sakėme, visai kita semantinė perspektyva – viršelio dizaino užkulisiai; tai, kas nepastebima iš pirmo žvilgsnio. Todėl Lapo rengėjai atliko puikų ėjimą, skyrelį išvertę – „Kuklioji viršelio pusė“.
Žaismingas, drąsus įspūdis tačiau subliūkšta ties pirmu skyrelio sakiniu: poetiška antraštė kontrastuoja su lietuviškame tekste teikiamais terminų vertimais. Cituojame: „Viršelio atvartas yra kukli, bet sunkiai sukalbama literatūrinė forma, kurios tyrinėti dar nesiėmė joks teoretikas, joks istorikas“ (p. 75). Mus čia ištinka kognityvinis disonansas. Ar Calasso – aukščiausio lygio neišmanėlis, XXI a. teigdamas, kad knygų viršeliai nėra sulaukę išsamių tyrimų? Sveikas protas sako, kad abejoti autoriaus pasirengimu nėra pagrindo, o ir toliau Calasso mintis dėsto racionaliai. Vadinasi, skaitytojui nelieka nieko kito, kaip tik kilstelėti antakį: ką lietuvių leidėjai turi omenyje, teikdami žodžių junginį „viršelio atvartas“?
Nors knygotyros terminai lietuvių kalboje nėra nusistovėję, žodis „atvartas“ – vartosenos tradiciją turintis žodis, žymintis kairįjį ir dešinįjį puslapius, matomus atvertus knygą. Visgi kai kalbame apie viršelius, mąstome nebe skirtimi kairysis/dešinysis viršelis, bet jo viršutinė/apatinė pusė. Iš čia ir Lapo vertėjos pasirinkimo problema: norėdami viršelius matyti vieną šalia kito gulant pozicijoje kairė/dešinė, knygą reiktų ne atversti, o „išversti“. Kita vertus, gal ir nieko knygotyrinis terminas – „išvartas“: leidinio būklė, kai po ranka neturint skirtuko, knyga padedama atvartu žemyn. Betgi Calasso sakinys ne apie tai. Patikrinę Leidėjo meno konsultuotus leidimus, randame, kad mums rūpimas žodžių junginys verstas iš itališkojo risvòlto, angliškojo cover flop. Abiem atvejais terminas žymi konkretų daiktą: viršelio dalį, užlenkiamą į knygos vidų, kurioje įprastai spausdinami trumpi tekstai apie autorių, pristatomos leidinio pasirodymo aplinkybės ir pan. Vadinasi, cituotame sakinyje Calasso pasigenda ne viršelio dizaino tyrimų apskritai, o dėmesio konkrečiam viršelio elementui. Pagal judesį, kuriuo ši knygos dalis sulankstoma spaustuvėje, svarstytume ją vadinti „viršelio užlanku“. Vadinasi, Calasso joks ne pasipūtėlis ir formuluoja išties įdomų klausimą: kaip užlankai sąveikauja su kitomis viršelio dalimis (viršutine, apatine puse), pagrindiniu veikalo tekstu.
Minėtini ir kiti lietuviško vertimo kuriozai. Štai vietoje „iliustracijų“ ar „paveikslų“ skaitome Calasso svarstant „paveiksliukus“ ir „paveikslėlius“. Nėra tai savaime blogi žodžiai, tik kad nedera prie semi-formal pasakojimo apie prestižinių knygų genezę. Kitas atvejis – žodis „materialumas“. Ši sąvoka knygotyroje vartojama klausiant, kokiais fiziniais pavidalais literatūros kūriniai atsiduria skaitytojo akiratyje (pavyzdžiui, spausdintu ar elektroniniu knygos variantu). Visgi mūsuose vertėja knygų materialumą kažkodėl susiaurina, „materialiomis knygomis“ (p. 117) įvardindama būtent spaudinius, t. y. ranka pačiupinėjamus leidinius. Su vertėja ginčytumėmės: ar tai, kad, pavyzdžiui, elektroninėje skaityklėje skaitomo veikalo negalime vartyti rankoje, reiškia, kad jis neegzistuoja kaip fizinis objektas? Na, taip, taip, viskas skaitmenoje – fotonų švytėjimas. O bet tačiau vis tiek – knygas rengiant elektroniniu formatu, maketai ištisai perkuriami pagal įrenginio lango parametrus (priklausomai nuo to, ar tekstas bus skaitomas telefone, planšetėje, kompiuteryje, parenkamas šriftas, eilučių puslapyje skaičius, tarpai tarp jų ir t. t.). Galbūt kitaip aiškintina, bet elektroninė knygos būklė irgi liudija specifinį materialumą. Turint mintyje, kad spaudiniai tėra viena iš knygos materialumo formų, itališkame leidime Calasso juos vadina fisici libri (atitinkamai anglakalbiame – physical books). Na, ir pabaigai – skyrelio „Aldo Manuzio plakatas“ vertimas. Pagrindiniame tekste Calasso pasakoja apie XVI a. spaudinyje išlikusį popieriaus lakštą su atsišaukimu į skaitytojus. Šį lietuviškai pavadinus „plakatu“ (plg. it. foglio volante, angl. flysheet), skaitytojui sukuriamas maždaug toks vaizdelis: versdamas senovinį spaudinį renesanso laikų žmogus tarp lapų randa kvietimą į „Bohemos Tarifo“ koncertą.
Neteisinga galvoti, kad lietuviško leidimo patrauklumą menkina vien vertimo spragos. Padiskutuokime ir su pačiu Autoriumi! Klausdamas, kokią politinę srovę pasirinko leidykla Adelphi, Calasso atsako: „Ogi jokios“ (p. 53). Ištara interpretuotina ir kaip bendresnė leidyklos pozicija: į publikacijose pristatomas skirtingų kūrėjų idėjas žiūrėti atvirai, smalsiai. Visgi į tai, kaip Calasso poziciją formuluoja ir praplečia, žiūrime skeptiškai. Vos už trijų puslapių nuo minėto paaugliško „ne“ autorius cituoja Raudonųjų brigadų leidinio Controinformazione tekstą, kuriame leidyklos nuostabai apie Adelphi atsiliepiama pozityviai; pasakodamas, kaip leidyklai pavyko išgarsinti Georgesą Simenoną, Calasso čia pat akcentuoja Simenono poziciją „tos milžiniškos policinės ir persekiojimo sistemos [Rusijos, – D. G.]“ atžvilgiu (p. 63). Keltinas klausimas, ar leidykla būtinai turi garsiai deklaruoti idėjines pažiūras, kad atstovautų vienai ar kitai politinei pozicijai? Ar sprendimas publikuoti politinėms sistemoms besipriešinusių, antinacionalistų kūrėjų darbus nėra iškalbus savaime?
Dar viena autoriaus mintis, prie kurios norėtume prikibti. Leisdamas Simenoną, Calasso atsisakė knygai rašyti įvadinį žodį. Cituojame: „„Adelphi“ niekada nebuvo linkusi kontekstualizuoti ir auklėti, nes tai neišvengiamai dvelkė paternalistiniu elgesiu skaitytojo atžvilgiu“ (p. 62). Kadangi autorius minties neišplečia, tezė nuskamba kaip prieštara leidybos sui generis: veikalo rengimas spaudai visada yra ir kūrinio interpretacija, šį pristatant laikmečio skaitytojui. Vadinkime tai negatyviai (skaitytojo auklėjimu) ar pozityviai (ugdymu), konkreti publikacija formuoja jos perskaitymo kryptis. Tiesa, Calasso galimai kritikuoja tuos atvejus, kai palydimuosiuose straipsniuose šnekamos banalybės: tragizuojant rašytojų gyvenimus ar spoilinant kūrinio pasakojimą. Kad ir ką autorius turėjo omenyje, formuluotės dviprasmybė kursto mąstyti, kas gi iš leidėjo pareikalauja daugiau triūso: ar parinkti protingą įvadą galintį parašyti asmenį, šį kuruoti rašymo procese, o jei rašinys ne koks, dar ir prašyti perrašyti? Galbūt žymiai sudėtingiau yra mėginti kurti išnašas, kurios, užuot skaitytoją paskandinę, taupiai išaiškintų veikalo tekstą? O gal visų vargų galima išvengti skaitytoją įtikinant, kad paratekstai – nereikalinga beletristika?
Štai lietuvių leidėjai į Calasso knygą nutarė nedėti nė vienos išnašos. Ar paternalizmą pakeitusi anarchija skaitytojui išėjo į gera? Pateiksime konkretų lietuvių rengėjų nesikišimo į pagrindinį tekstą atvejį. Knygoje skaitome: „leidėjas ir editor gerokai skiriasi“ (p. 124), „asmeniniai autoriaus ir konkretaus editor ryšiai“ (p. 130), „kiekvienas editor turi savo autorių ir knygų sąrašą“ (p. 135). Šie fragmentai lietuvių skaitytoją verčia pasijusti kvailai: kodėl knygoje vietoje paprasto žodžio „redaktorius“ ištisai vartojamas žodis editor? Čia pagal itališką ar anglišką atitikmenį? Painiavos būtų buvę galima išvengti… pavyzdžiui, išnašoje pateikus gana paprastą dalyką: itališkame leidime editore žymi konkrečią viziją serijai knygų turintį leidėją (pavyzdžiui, Calasso liaupsinamas Giulio Einaudi, Peteris Suhrkampas, Rogeris Strausas). Tuo tarpu editor nurodo į tuos leidėjus, redaktorius, agentus, kurių veiklos tikslas nebūtinai nukreiptas į leidyklos vizijos formavimą.
Lietuviškame leidime pasigedę kontekstinių nuorodų, klausiame: kas tas skaitytojas, į kurį orientuotas Leidėjo menas? Pirmas spėjimas – pradedantysis leidėjas ar profesionalas. Nepataikėme. Skaitytojas-leidėjas knygą greit pamestų, nes, kaip matėme, atsainiai išversti profesiniai terminai jam badytų akis. Maža to, vargu ar sporadiškai spaudoje leistuose Calasso tekstuose skaitytojas-leidėjas atrastų stimuliuojančių svarstymų. Norėdamas priartėti prie leidybos šerdies jis, numanome, rinktųsi Robino Kinrosso, Josto Hochuli, Jano Tschicholdo veikalus. Spėkime antrą kartą: galbūt knyga adresuota skaitytojui-mėgėjui, šį siekiant sudominti leidyba? Irgi neatspėjome. Štai situacija iš tikrovės: viena Leidėjo meno skaitytoja (juodi trumpi plaukai, stilingi akiniai), pasakojo sustojusi ties penkiasdešimtu puslapiu – įkyrėjo neatpažinti leidybos pasaulio nuorodų, vieną po kitos guglinti Calasso aptariamas Adelphi knygas. Visgi skaitytoja pagalvojo, kad konteksto neatpažinimas – tai jos asmeninis trūkumas, ir leidinį parekomendavo mums: „Kadangi šituos dalykus studijuoji, pagalvojau, Tau bus kaip tik“. Mums, studijuojantiems, knyga irgi paliko daugiau sumaišties nei aiškumo. Na, o iškalbingiausiai adresato neapibrėžtumą iliustruoja kuriozas knygos gale. Paskutiniame atvarte skaitytojas kviečiamas minties eksperimentui: į tuščius puslapius įrašyti, kokias knygas leistų, o kokių ne. Įsivaizduojame, kad skaitytojas-leidėjas atvartui nusišypsotų, jį pildyti palikdamas skaitytojui-mėgėjui; skaitytojas-mėgėjas prieš tokį pokštą tik gūžteltų pečiais galvodamas, kad užrašų dalis knygoje palikta rimtesniems skaitytojams nei jis pats.
Pagal šimtas penktąjį Demokrito auksinį pasakymą, „[k]ūno grožis yra kaip gyvūno, jei jame neslypi mąstantis protas“8. Malonu pirštais braukti per Leidėjo meno viršelį, akis džiaugiasi knygą matydama lentynoje. Visgi mėginant perprasti rengimo principus, išaiškėja valiūkiškas vertimo charakteris: jam trūksta protingumo. Tipografinė išvaizda vilioja vidine sąranga, tačiau, kaip neretai nutinka tikrovėje, vos susižavėjimo objektui uždavus porą klausimų, po simpatiška išore pasimato giliai pasimetusi siela. Tada skaitytojui tenka pačiam spręsti, tinka jam toks viena sakantis, kita atliekantis tipažas, ar ne. Galbūt leidėjams savo adresatą praverstų įsivaizduoti kaip „Bohemos Tarifo“ apdainuotą provincialą – iš pažiūros paprastą žmogų, nepaprastai pramintą Telšių vyskupijos sargu? „Nerūpi jam jokios mergos, nerūpi jam jokios blevyzgos.“ Kaip gi rūpės, kai turguje pats išsirenka geriausią lašinį, o vyneliu klebonas pavaišina.
1 Žr. Eric Gill, An Essay on Typography, Boston: Godine, 2000 (second softcover printing), 133 p.
2 Plg. Mark Thomson, „Visions of Joanna“, in: Eye Magazine, 2006, t. 16, nr. 62, https://www.eyemagazine.com/feature/article/visions-of-joanna.
3 Žr. Jost Hochuli, Detail in typography, Montreuil: Éditions B42, 2015 (the imprint of the original Hyphen Press edition, designed by the author), 64 p.
4 Roberto Calasso, Leidėjo menas, iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko, Vilnius: Lapas, 2024, 141 p., 1000 egz.
5 Roberto Calasso, L’impronta dell’editore, Milano: Adelphi Edizioni, 2013, 164 p.
6 Roberto Calasso, The Art of the Publisher, translated from the Italian by Richard Dixon, London: Penguin Books, 2015, 160 p.
7 Žymus XX a. britų leidėjas Tomas Maschleris užrašęs pasakojimą, kaip knygoms pasirinkdavęs iliustratorius: „the quality for which I look above all is that the artist should work directly from the heart. Like other publishers, I see portfolios by new artists. Sometimes I am shown a few pictures and then the artist says, ‘I can work in this other style also.’ At that point I know that the work is not for me“ (Tom Maschler, The Publisher, London: Picador, 2005, p. 172).
8 Demokritas, „Auksiniai pasakymai“, iš senosios graikų kalbos vertė Kipras Laučys, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2024, nr. 7, p. 16.
