ATLAIDAI
Ką sakiau nesakiau kaip sau noriu
Man šiaip noris tylėt dienos tįsta
Per tris mėnesius prie šviesoforų
Dantimis prognozuodamas orus
Išbarsčiau savo didžią menkystę
Žydi gėlės džiovintos ant stalo
Ir pavasaris vėl atsirūgo
Reiškia reikia pradėti nuo galo
Nes vėl valosi tai kas privalo
Vėl tokatos d-moll centrifugos
Vėl pavasaris upė ištinus
Miestelėnai vėl gatvėse ganos
Veža žiemą juodais limuzinais
Vėl įrodymai Dievo buvimo
Nebuvimo įrodymai mano
///
nežinau, gyvenime visokių dalykų nutinka
nu pavyzdžiui: vėlavau į savo korporatyvinį darbą
pagiringas bėgau laiptais ir bandžiau nesusivemti
išpuolęs laukan prie laiptinės durų pamačiau
gulint paukštį
negyvą, žinoma, nieko kito ir nesitikėčiau
reikalas tas, kad tas paukštis buvo sieksnio didumo
buvo turbūt kokios septynios ryto,
galvojau, kieme karaliauja keturios katės, gal jų darbas
bet ant lavono nebuvo jokių smurto žymių
tiesiog sieksninė paukščio maita
ir aplink nė gyvos dvasios, iki šiol nežinau,
ar to, ką tą rytą mačiau, tikrai nebuvo
o jei jau apie kates, tai kai jos suėda paukštį,
lieka tik
sparnai
///
sapnavau, kad kažką užmušiau
ir pabudau besvarstydamas, kur
paslėpti sparnus
po to pusryčiams
išsiviriau kiaušinių
kažkuris iš aparatų persijungė į reklamą:
lidl šventinis pasiūlymas, gazuotas gaivusis
gėrimas kokakola tik vienas
euras aštuoniasdešimtdevyni, taip
gyventi verta
gal ir verta
SUSAPNUOTAS SONETAS
16:27
kai nubundu – ruduo vėl prasidėjęs
ir nesvarbu – gegužė ar rugpjūtis
šią naktį vėl susapnavau rugsėjį
bet tokį, koks jisai turėjo būti
bet nubundu – ir karas, maras, badas
susapnavau, kad skamba telefonas
ir vėl kalbuos ir vėl su persefone
bet nubundu – ir hadas, hadas, hadas
lyg nubundu – ir amžinas rugsėjis
ruduo, po to – kalėdos ir velykos
ir lapai nebespėjantys supūti
nes nubundu – disnėjus, odisėjau
sapnai – dažnai košmariškas dalykas
kaip toks rugsėjis, koks privalo būti
///
užeini bare į tualetą
viskas numyžta, vakaras įsibėgėjęs
šiukšlinė perpildyta, pakampėmis
mėtosi šlapias tualetinis popierius
užrašas ant sienos:
matau tave
kur bežiūrėčiau
///
prieina draugužis sako gal tau depresija
man šypsosi siena plytomis ir
žybsi lempelės spalvelėmis beigi
lapkritis draikos skivytais
man indų ploviklis ir HEPA filtras
dulkės ant knygų, virtuviniai eksperimentai
vaikų gimtadieniai ir senelių laidotuvės
pink floydai ir black sabbath
aštuonios minutės man iki autobuso, žiemos
laikas ir vasaros, donelaičio ir zuikio metai
ką gi, zuiki bičiuli, likome dviese
ne sakau man ne depresija
///
guliu žiūriu
į stogo langą
ten ropinėja
vabalas
po dangų
///
klausiu bičiulio ar verksi
jis sako ne gal šiandien
neverksiu
///
ir vėl baras
šįkart be vakarėlio tik
mūsų stalas
įsisiūbavęs
piestu
ir vėl tualete ant sienos
lipdukas: širdelėje užrašas
don’t fucking touch me
šalia markeriu gražiu kursyvu
tiesiog
mylėkit
mane
EZOTERIKA
Kitam gyvenime buvau ten pat padėtas
Ir vėl ir vėl ir šimtą kartų savo vietoj
Kitam krašte esu deja toks pats poetas
Visur visur atsitiktinių žodžių rėtis
O viename dar išgaląstas žvilgsnio peilis
O dar kitam kalbu tik tai kas man ant seilės
Septintame žinau manęs išvis nerasi
Nes šeštame mane kremavo Varanasy
O šitame man daug kas dar visai neaišku
Todėl ir reik kasdien rašyti Dievui laiškus
Su skundais pageidavimais atsiliepimais
Klausaus kaip atsakydamos man varlės kurkia
Ir jau nebesvarbu ar Krokuvoj ar Turku
Ar visgi vėlgi subinėj trečioj lentynoj
