Literatūros kanono studijos įgauna pagreitį: šis tyrimų laukas pradėtas intensyviai plėtoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais ir nepraranda savo aktualumo, nes dar daug neišspręsta ir nesutarta, o juk būtent kanoniškumo klausimai tiesiogiai sieja literatūros tyrėjus ir kitus literatūros profesionalus su plačiąja visuomene. Kaip teigia vienas įtakingiausių literatūros kanono tyrėjų Johnas Guillory, kanono formavimo(si) problema turėtų būti suprantama kaip kultūrinio kapitalo įsteigimo ir dalybų problema1, tad kalbėdami apie kanoniškumą neišvengiamai patenkame į tarpdiscipliniškumo sferą: čia svarbi literatūros istorija, sociologija, kultūros studijos, literatūros didaktika ir kt. Gegužės 3–4 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuota tarptautinė konferencija Literatūros kanono formavimas kaip tautokūra Centrinėje ir Rytų Europoje (nuo XIX a. iki XX a. pradžios) buvo skirta ne teoriniams kanono apibrėžčių svarstymams, o konkretaus laiko – XIX ir XX a. pirmos pusės literatūros kanono formavimo(si) kaip vieno tautokūros aspektų tyrimams pristatyti, tačiau bendrosios kanono radimosi, funkcionavimo ir sklaidos problemos taip pat buvo gausiai diskutuotos.
Taip nutiko ir dėl to, kad literatūros kanoną nėra lengva aiškiai apibrėžti. Paskutinėje konferencijos dalyje – baigiamojoje apskrito stalo diskusijoje – išsikalbėjome, kad dvi dienas nuo ryto iki vakaro svarstę apie panašų reiškinį visi jį suprantame ne vienodai. Tačiau didžioji dalis dalyvių savo pranešimais patvirtino, kad palaiko kanono formavimo(si) kaip dinamiško sociokultūrinio proceso, kurio metu randasi autoritetingų kultūros lauko dalyvių atrenkamas, patvirtinamas ir bandomas išsaugoti (steigtis ir sauga) tekstų ir autorių korpusas, sampratą. Taigi kanono supratimui svarbūs du esminiai aspektai: jo su(si)formavimas (atranka, motyvacija, įtikinimas ir įtvirtinimas) ir palaikymas (institucionalizavimas, tradicijos tęsimas).
Esminga konferencijoje išgryninta mintis, neretai apeinama supaprastinant literatūros kanono problemiką, man atrodo ta, kad tai nėra tik sąmoningai atrenkant ir atmetant autorius bei tekstus konstruojamas tekstų korpusas, bet ir kultūrinių reikšmių apykaitoje nesąmoningai, iš tekstų vartosenos, recepcijos besirandąs vienų ar kitų kūrinių iškėlimas prieš kitus. Pavyzdžiui, plenariniame Naglio Kardelio (Vilniaus universitetas) pranešime „The Philosophical Metacriteria and Criteria of a Literary Canon: A Few Considerations from Lithuanian Perspective“ kalbėta apie tai, kokiais kriterijais remiantis reikia kurti kanoną, kad jis geriausiai reprezentuotų ir estetinius, ir ekstratekstinius faktorius, t. y. pasitikima sąmoningo formavimo galia. Antra vertus, Vaidas Šeferis (Masaryko universitetas, Čekija) diskusijoje pastebėjo, kad reikia būti atidiems ir nepainioti to, ką vadiname literatūros kanonu, su tuo, kas yra tiesiog instituciniai susitarimai ir sprendimai, nebūtinai priimami kultūrinės bendruomenės. Pawełas Bukowiecas (Krokuvos Jogailaičių universitetas) paantrino sakydamas, kad į bet kokią viską sunorminančią prieigą (tiek tariantis dėl kanono, tiek vėliau jį analizuojant) reikėtų žiūrėti įtariai. Beje, pats Bukowiecas pranešimą skaitė apie iš kanono išstumtą Józefą Baką („Józef Baka and the Limits of a Literary Canon, or Why True Polish Poet Could not Suffer Alone?“), parodydamas, kad šiam poetui į jį patekti tikimybė menka. Visgi su tuo susijęs klausimas, ar literatūros kanonas susidaro iš tekstų, kuriuos skaitome, ar iš tų, kuriuos norime būti skaitomais? – konferencijoje užduotas, bet liko neatsakytas. Nors priėmus pastaraisiais metais vis aiškiau matomą tyrimų tendenciją – kanoną laikyti ne monumentaliai stabiliu („iš viršaus nuleistu“), bet dinamišku, polimorfišku, daugiakalbiu, subkanonus įtraukiančiu, dažnai nenuosekliu reiškiniu, atsakytume, kad sąmoningo kanonizavimo bandymai (kanonas kaip tie tekstai, kuriuos norime būti skaitomais) neretai patys savaime nėra vaisingi, nes visgi interiorizuotu, priimtu literatūros kanonu tampa kultūroje įsišaknijantys tekstai, kuriuos skaitome.
Galbūt čia jau vieta paminėti, kad aptariamoji konferencija buvo ne „tarptautinė“, kaip kartais nutinka (dešimt lietuvių, trys latviai ir du draugai iš Lenkijos)2, bet išties tarptautinė – svečiai iš Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos sudarė didžiąją konferencijos programos dalį (konferencija vyko anglų kalba). Ir, regis, būtent dalijimasis skirtingomis, bet kanono formavimo(si) aspektu vienijančiomis patirtimis parodė, kad bendri tyrimai – ne utopinė fantazija, o ateities realybė, kuri bus patvirtinta konferencijos pranešimų pagrindu pasirodysiančioje straipsnių rinktinėje ir bendruose ateities projektuose. Bet kuo gi mes dalijamės? Iš pranešimų ir diskusijų aiškėjo, kad XIX–XX a. pradžioje Vidurio ir Rytų Europoje bei Baltijos šalyse panašiomis sąlygomis klostęsi tautinio sąmoningumo ir kultūrinės savivokos procesai suponavo poreikį susikurti nacionalinės literatūros sampratą ir suformuoti nacionalinį kanoną, o leidybos, literatūros kritikos, švietimo ir kitų institucijų skleidžiamas ir įtvirtinamas kanonas veikė kaip svarbi ir įtakinga tautinio kultūrinio identiteto kūrimo bei istorinės atminties formavimo priemonė. Tą bendrumą įrodo ir paprastas faktas: aptariamuoju laikotarpiu labai panašiais būdais besiformuojančiose ar susiformavusiose tautose radosi (buvo sukurti, atrasti, įprasminti ir „ateičiai įteikti“) nacionaliniai poetai (pranešimuose minėti Adomas Mickevičius, Maironis, Dánielis Berzsenyi, France’as Prešerenas, o dar kiek neminėtų…).
Visų pranešimų neaptarsiu, bet bandysiu parodyti bendrąsias gaires, įsiminusius tekstus, žymėjusius konferencijoje išryškėjusius sąlyčius tarp skirtingų kultūrų ir literatūrų. Be nacionalinio poeto klausimo XIX a., apskritai vyko ginčai dėl nacionalinės literatūros sampratos, pavyzdžiui, Brigita Speičytė (LLTI, Vilniaus universitetas) pranešime „The Concept of Lithuanian Literature in the 19th Century“ aptarė konkuravusius filologinį (Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius) ir istorinį (Ksaveras Bogušas, Adomas Mickevičius, Mykolas Balinskis, Eustachijus Tiškevičius) lietuvių literatūros suvokimus. Kartu šis amžius buvo ir mitokūros ar mitoieškos – kokiu kultūriniu/literatūriniu tekstu pagrįsti nacionalinį tapatumą – laikas: Michalas Kovařas iš Masaryko universiteto („The Kalevala’s Pattern in Foundations of Uralic National Literatures“) parodė, kaip Eliaso Lönnroto užrašytas suomių nacionalinis epas Kalevala buvo pasirinktas kaip struktūrinis pagrindas konsoliduojant kitų tautų nacionalines literatūras; apie vieną tokių tekstų – Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo Kalevo sūnų, Estijos nacionalinį epą, – kalbėjo Katre Kikas (Tartu universitetas) pranešime „Village Tailor and National Epic: Defending Kalevipoeg at the Grassroot Level“. Kitokio tipo mitas – istorinėje, kultūrinėje ir literatūrinėje atmintyje įrėžta ir esmingu lenkų tautinio naratyvo pasakojimu pasirinkta 1918-ųjų Lvovo gynyba, pristatyta viešnios iš Varšuvos universiteto Jagodos Wierzejskos („State-building and Nation-building Dimensions of the Myth of the Defense of Lviv in the Polish Literary Canon, 1918–1939“). „Mito“ sąvoką čia vartoju keleriopai, norėdama išryškinti, kad formuojant nacionalinį kanoną tautokūros aspektu vienokie ar kitokie bendrą kultūrinį ir literatūrinį tapatumą liudijantys ženklai buvo būtini.
Nacionalinių kanonų ir tarptautinio (pasaulio literatūros) kanono santykiui buvo skirtas vienas kertinių konferencijos plenarinių pranešimų – Marko Juvano (Slovėnijos mokslo ir meno akademija) „Peripheral Worlding: The Nexus of National/World Literatures“. Kadangi pasaulio ir nacionalinių literatūrų konceptai apskritai atsiskyrė XIX a. – Johanno Wolfgango Goethe‘s suformuluota, vėliau nesyk naujai performuluota, bet iki šiol vartojama pasaulio literatūros (Weltliteratur) apibrėžtis neatsiejama nuo visoje Europoje besivystančių nacionalinių judėjimų, grįstų ir nacionalinės literatūros kaip vieno tautinio identiteto orientyrų formavimu(si), – taigi ne vienoje kultūrinio ir literatūrinio tapatumo ieškančioje naujoje tautoje (Juvano aptariamu atveju – Slovėnijoje) svarbus apsisprendimas, kaip pozicionuoti savąjį kanoną – kaip nuo pasaulio literatūros atskirtą, išvien nacionalinį, ar bandyti pataikyti į tarptautinį lauką. Tokią problemiką pabrėžė ir Olgos Bartosiewicz (Krokuvos Jogailaičių universitetas) pranešimas „Is Romania a ‚French Literary Colony‘? B. Fundoianu’s Contribution to the Discussion about Cultural Romanian Identity in the Early 20th Century“, pademonstravęs, kaip Rumunijoje amžių sandūroje svarstyta, ar rumunų literatūra turėtų būti atskira nacionalinė, ar visgi prisiskirti prancūzakalbės (taip pretenduojant į platesnį skaitytojų ratą ir žinomumą) literatūros sričiai. Jakubas Czernikas iš Krokuvos Jogailaičių universiteto („Heroes, Bards, Representative Men and the Formation of National Literatures“) aptarė XIX a. gają „didžiųjų intelektualų“ idėją: kaip Adomas Mickevičius, Thomas Carlyle’as ir Ralphas Waldo Emersonas, tiesa, skirtingais būdais, norėjo rasti savose kultūrose tokių „viršnacionalinių“ kultūros herojų, kurie galėtų būdami nacionaliniais peržengti vienos tautos rėmus. Čia užčiuopta ir dabartinio nacionalinių literatūrų vs tarptautinio literatūros lauko santykio problemikos ašis: kaip ir kodėl kai kurie iš pažiūros labai lokalūs tekstai tampa universaliais? Kartu nemažai kalbėta ir apie kitokias tarptautines įtampas bandant apsibrėžti nacionalinį kanoną – ypač tarp lietuvių literatūros ir lenkų kalba rašytų tekstų (Beata Kalęba, „In Search of One’s Own Voice: The ‚Aušrininkai‘ and Polish Poetry of the 19th Century“, Krokuvos Jogailaičių universitetas; Viktorija Šeina, „The Lithuanian Reception of Adam Mickiewicz from the Perspective of Nation-building (1883–1905)“, LLTI).
Konferencijoje dalyvius ir klausytojus džiugino aktyvus visų įsitraukimas: nebuvo nė vieno pranešimo, nesulaukusio klausimų ir/ar komentarų. Tai svarbus dėmuo patvirtinti dalyvavusiųjų suinteresuotumą, siekį suprasti, dalytis kultūriniais atradimais ir patirtimis (kaip pasirodė, jų daug turime bendrų). Būta ir nemažai diskusijų sulaukusių temų. Įsiminė kiek provokatyvus Gergely Fórizs (Vengrijos mokslų akademija) pranešimas „Nation-building or Bricolage? The Making of a National Poet in 19th-century Hungary“: parodęs, jog tautokūros (nation-building) sąvoka gali būti kildinama iš penkto ir šešto praėjusio amžiaus dešimtmečių amerikiečių politologijos, tyrėjas siekė paneigti jos pritaikomumą mūsų aptariamam regionui ir laikui, nes tautokūra nurodo į būtiną kūrėją (builder), o mes susiduriame veikiau su brikoliažu (meistravimu), kitaip tariant, tautinių atgimimų veikėjai, pasitelkdami jau esamus objektus ir savas priemones, atrinko, „sumeistravo“, t. y. pakoregavo reikiamus tekstus tam, kad būtų galima meistrauti (kurti tradiciją) toliau. Dvejočiau jo iškelto „tautos meistrautojo“ vaidmens pritaikymu visoms regiono literatūroms (pavyzdžiui, lietuvių literatūroje terminą vartoti įmanoma tik labai metaforiškai, nes tautinis atgimimas ir nacionalinės literatūros, nacionalinio poeto pozicijos įsteigimas buvo sinchroniški reiškiniai), bet toms, kuriose literatūros kanonas kūrėsi kiek anksčiau, o sustiprėjus nacionaliniams judėjimams atrinkinėta, ką prisitaikyti (aptartas vengro Berzsenyi atvejis), – tokia mintis tikrai verta apmąstymo.
Baigiant galima būtų grįžti prie svarstymų apie kanono prigimtį. Jei literatūros kanonas plečia ribas, jei vis sunkiau perprasti, kurie autoriai patenka į tą „atrinktų tekstų korpusą“ ir kodėl taip yra… kokia tuomet jo funkcija? (šį klausimą baigiamojoje diskusijoje kėlė Marko Juvanas). Manydami, kad viena kertinių literatūros kanono savybių – visuotinai pripažintais tampa tie autoriai ir tekstai, kuriuos kultūrinė bendrija pripažįsta kaip savus, laikytume jį pirmiausia svarbiu kaip suteikiančiu identifikacinius orientyrus, vienijančiu kultūrinę bendruomenę ir leidžiančiu tuos orientyrus perduoti ateičiai. Vadinasi, be kuriamosios funkcijos, kuri bene ryškiausiai matyti XIX–XX a. pirmoje pusėje aptartuose Centrinės ir Rytų Europos bei Baltijos šalių regionuose ir daugiausiai aptarta konferencijoje, literatūros kanonas atlieka ir tradicijos tąsos bei reprezentavimo funkcijas, pamatinėmis tampančias ir per švietimo institucijas. Apskritai baigiamojoje diskusijoje išdiskutavus net ir anarchines pozicijas – kanono atmetimo, nepripažinimo, sąvokos nereikalingumo (kam ji reikalinga, jei taip sunkiai apibrėžiama?), prieita prie išvados, kad literatūros kanonas yra mokyklinės sistemos neišvengiamybė, tiksliau, būtent per mokyklines programas juntame, kad tai instituciškai organizuotas ir aprobuotas – kad ir lankstus, atviras, kintantis – tekstų korpusas.
Galiausiai, kadangi konferencijos pokalbių ir diskusijų dalyviai buvo skirtingų šalių, taigi skirtingų kultūrinių bendrijų ir literatūrų atstovai, kalbėta ir apie dar vieną skirtį: vidinis ir išorinis literatūros kanonas (pastarąjį sudaro tekstai, reprezentuojantys nacionalines literatūras už jų ribų – neretai tai maža vidinio kanono dalis). Analizuodami savas literatūros istorijas ir pristatydami kanoniškumo situaciją, mes iš tiesų savotiškai plečiame išorinį kanoną – supažindiname kitų kultūrų atstovus su savosios literatūros tendencijomis, vardais. Man pačiai didžiausias šios konferencijos privalumas ir buvo, viena vertus, pažintis su kitomis dažnai panašias raidos tendencijas turėjusiomis (ir turinčiomis) literatūromis, kita vertus, suvokimas, kad šiame regione visi esame unikalūs (autoriais, tekstais), bet kartu ir niekuo neunikalūs: panašūs sociokultūriniai, istoriniai, politiniai reiškiniai nulėmė panašius kanono formavimo(si) būdus, kurių tyrimų tąsa – perspektyvi artimosios ateities realybė.
1 John Guillory, Cultural Capital: The Problem of Literary Canon Formation, Chicago: University of Chicago Press, 1995.
2 Tai nebūtinai kažkoks savaiminis blogis, bet tarptautiškumas, kuriam teikiama tiek daug privilegijų mokslo biurokratijos lygiu, tapęs būtinu „burtažodžiu“ ir nebūtinai išties nurodo į tarptautinę mokslinę komunikaciją.