02:37. Vilnius miega. Nedidukas ir jaukus, apglėbęs nerimstančią Nerį. Pamenu, prieš daugiau nei dešimtmetį persikėlus į jį iš pajūrio, pirmąjį pusmetį, o gal ir ilgiau, atrodė šaltas, atšiaurus, per didelis, per intensyvus. Užtruko jį prisijaukinti. Šiandien, saulę dar tik palydint bent kelis kartus Vilnių savo dydžiu ir intensyvumu lenkiančiame Vašingtone, tos naivios pirmakursės mintys kelia šypseną.
Tiesa, mano Vilnius iki šiol išliko daug mažesnis nei tikras geografinis miestas. Senamiestis ir Užupis, geras gabalas Antakalnio, pakraščiai Naujamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų. Na, ir gal dar lopinėlis Baltupių, kurių „barakuose“ virė pirmieji studijų metai. Tik tiek. O gal net ir dar mažiau. Juk iš tiesų savos tik tos gatvės, pastatai, skverai ir skersgatviai, kuriuose gimsta ir tarpsta mus paliečiančios ir lydinčios istorijos. Ir vis dėlto, nors geografiškai visai nedidukas, mano mylimas Vilnius, kurį šįvakar glostau mintyse – didžiulis, o gal net begalinis. Lyg taškas, kuriame ir per kurį turėjau progą atrasti ir patirti tai, kas amžina, nekintama, absoliutu.
Mano Vilnius, tai visų pirma – universiteto Vilnius. Su jau penktą šimtmetį menančiais vidiniais kiemeliais, su seniausių knygų, skrebenamų sąsiuvinių ir studentiško šurmulio pilnomis bibliotekos salėmis bei koridoriais, su klausimų, teorijų ir godumo supratimui kupinomis ten trumpam ar ilgam stabtelinčiomis širdimis. Kol tikri vilniečiai savo vilnietiškumą matuoja mieste gyvenusiųjų kartomis, maniškis tik neseniai įžengė į dviženklį metų skaičių. Ir visi tie metai vienokia ar kitokia forma skleidėsi būtent čia, tarp universiteto sienų. Tai buvo svarbūs metai – metai, kuriais nuo kasdienės rutinos, suaugėliško „žinojimo“ ir skepsio dar neužakusi siela buvo atvira klysti, nustebti, ieškoti ir vis iš naujo atrasti.
Į Vilnių atvykau būdama abiturientė, besidžiaugianti savo šimtukais, bet nežinanti, ko nori iš gyvenimo. Nepaisant to, buvau pasiruošusi tą gyvenimą konstruoti pagal visas taisykles – pasirinkti „teisingą“ specialybę, baigti „teisingas“ studijas, o vėliau susirasti „teisingą“ darbą. Little did she know, – kaip mėgsta sakyti anglakalbiai rašytojai. Pati tuo metu dar neleidau sau išgirsti,
kad širdis šaukiasi kažko visai kito, nei kur veda viską racionaliai apskaičiuojantis protas. Tačiau tuo metu man naujas miestas, lyg žinodamas tai, ko apie save dar nežinojau ir pati, vedė mane ne tokiais „teisingais“ keliais, kurie, pasirodo, buvo skirti būtent man.
Nepamenu tos konkrečios akimirkos, momento ar įvykio, kada ir kaip mane, pirmakursę politikos mokslų studentę, ištiko filosofija – galbūt vienoje iš auditorijų paskaitos metu, galbūt kokiame sostinės bare klausant audringų studentiškų diskusijų apie tai, kas yra būtis, politika ar laisvė, galbūt tylumoje atsivertus kažkurį iš filosofijos klasikų. Žinau tik, kad jau pirmąjį studijų rudenį prie lovos išsirikiavo filosofijos knygų eilutė, prieš pirmąją sesiją „barako“ kambariokė nebegalėjo išvengti mano trumpesnių ir ilgesnių „paskaitų“ apie Sokratą ir Kantą, o pavasarį legaliai ir nelegaliai Filosofijos fakultete lankiau visas filosofijos paskaitas, į kurias galėjau pakliūti. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, atvėrusi man iki tol, rodos, nepažintą pasaulį.
Po 12 metų mokykloje buvau tikra, kad išmokti galiu daug ir visko. Tačiau susidūrimas su filosofija, rodos, pirmą kartą taip aiškiai parodė, koks gilus skirtumas tarp „žinoti“ ir „mąstyti“. Viena yra įsiminti informaciją, gebėti ją atkartoti, netgi sintezuoti ar pritaikyti. Visai kas kita – turėti santykį su visu tuo žinojimu. Užklausti jo prielaidas, vertinti jo šaltinius, kontekstą ir tikslus, galiausiai, gebėti ne tiesiog „išreikšti nuomonę“, o suformuluoti argumentą, įeiti į tikrą, gyvą, prasmingą pokalbį ieškant geriausio atsakymo į mums bendrai rūpinčius klausimus.
Pirmaisiais gyvenimo Vilniuje metais atrasta filosofija, visų pirma, man tapo egzistenciniu mąstymo patyrimu. Nesuprasdavau tų, kurie atsainiai mesteldavo: „Na, bet visa tai – tik teorija“. Nė vieno iš didžiųjų mąstytojų nemačiau kaip teorijų kūrėjo. Kiekvienas jų man greičiau atverdavo vis naują būdą matyti pasaulį ir prie jo prieiti. Žinoma, puikiai supratau, kad filosofija nepadės sukalti kėdės, pastatyti namo ar išvirti sriubos. Ji – ne praktiška, o jei tiksliau – ne pragmatiška. Ir visa laimė, kad taip. Juk pasaulis vien pragmatika neapsiriboja ir, bent kiek atidžiau įsižiūrėjus, greta būtinųjų, pragmatinių jo sluoksnių, vienas po kito veriasi žmogaus sielos, širdies ir proto, visuomenės, istorijos ir meno labirintai. Ir man, tada dar nė dviejų dešimčių nenugyvenusiai, ėmė atrodyti, kad taip ir likčiau nepradėjusi gyventi, jei nė nepamėginčiau įkišti nosies į tuos labirintus, jei lyg niekur nieko gyvenčiau toliau net nepabandžiusi suprasti dalykų, kurie tą gyvenimą grindžia, kurie jį persmelkia ir kuriuose mes tarpstame nuo pirmos iki paskutinės savo gyvenimo sekundės. Kaip įmanoma būti geru draugu, nė nebandant suprasti, kas yra ir ko reikalauja draugystė? Kaip įmanoma mokytis iš klaidų, nė neklausiant, kas yra tiesa? Kaip įmanoma matyti prasmę bet kokiame bendrabūvyje, nė nemąstant, kam (ir ar) reikalinga bendruomenė, politika, valstybė?
Ir čia pasitaisysiu – filosofija man tapo ne tik mąstymo, bet ir egzistenciniu gyvenimo patyrimu. Tais laikais dar apytuštėse Vilniaus universiteto bibliotekos salėse sakinys po sakinio, pastraipa po pastraipos, knyga po knygos keliaudama drauge su galingiausiais pasaulio protais ėmiau labai aiškiai jausti, kiek daug „sveria“ sąvokos. Tai, kokias pasirenkame pasauliui suprasti ir paaiškinti, lemia tai, kaip tame pasaulyje veikiame ir kokį jį kuriame. Didelis skirtumas, ar save matysime kaip statistinį vienetą, žmogiškąjį išteklių, pilietį ar asmenį. Didelis skirtumas, ar tą patį asmenį apibūdinsime kaip biologinę būtybę, Dievo kūrinį, racionalų subjektą ar galbūt dar abstraktesnėmis, bet galimai išsamiau mus išreiškiančiomis sąvokomis. Platonas, Aristotelis, Augustinas, Kantas, Heideggeris, Arendt ir daugybė kitų į akiratį įnešdami vis naujas kategorijas, naujas prieigas, naujas perspektyvas, leido sluoksnis po sluoksnio matyti, patirti, išgyventi pasaulį visame jo tirštume, sugerti į save visa tai, ko plika akis kasdienybės triukšme nebepastebi. Šie mąstytojai ir jų teorijos ne tolino mane nuo tikrovės, o žingsnis po žingsnio padėjo skverbtis į ją gilyn, daug labiau nei dažnai beformė, bedvasė ir bet kokį autentiškumą praradusi kasdienybės rutina.
Žinoma, ne viskas buvo taip paprasta ir žavinga, kaip gali pasirodyti. Juk buvau „perspektyvi jaunuolė“, prestižinę politikos mokslų specialybę ir būsimą ambasadorės karjerą sumaniusi išmainyti į… ką ten tokią? Filosofiją? Ko gero, savaime suprantama, kad „Ir ką tu, vaikeli, darysi gyvenime?“ tapo nuolatiniu mano palydovu. Daugeliui atrodė, kad savo noru atlieku salto mortale virš bedugnės. O gal net be jokių triukų šoku tiesiai ten, žemyn. Gal taip ir buvo. Gal taip ir yra. Su filosofija juk, išties, turi nuolatos būti pasirengęs pripažinti, kad klydai visu šimtu procentu, kad tiesa reziduoja kitur, kad žemė iš po tavo kojų išslydo ir turi jos ieškoti iš naujo. Tačiau už tą šuolį, kad ir kaip jis galų gale pasibaigs, Vilniui jau būsiu dėkinga visą likusį gyvenimą.
Puikiai pamenu, kaip tą pirmąjį pavasarį sostinėje sėdėjau po jau pražydusiais kaštonais Daukanto aikštėj. Artėjo pirmųjų studijų metų pabaiga, o drauge – momentas, kai, žinojau, turėsiu priimti svarbų sprendimą. Likti ten, kur esu, „teisingame“ kelyje, ar sekti paskui tą keistą, širdį ir protą užvaldžiusį poreikį klausti, ieškoti, svarstyti. Rinktis tai, ko niekas nesupranta, ko, ko gero, dar gerai nesuprantu ir pati, tačiau ko nebepajėgiu išsižadėti. Iš tiesų, sprendimą greičiausiai giliai širdy buvau priėmus jau seniai, tačiau tomis dienomis turėjau išmokti dar vieną svarbų dalyką – suaugti. Priimti savo laisvę ir prisiimti atsakomybę už ją.
Pradėti gyventi savo gyvenimą, suprasti, kad niekas už tave nenuspręs, niekas nepasirinks, niekas nepasakys, kas iš tiesų gera ar bloga, teisinga ar neteisinga, kad visa tai turi atrasti pats, savo kailiu, savo širdimi, savo klaidomis ir savo keliu, niekuomet nėra lengva. Tačiau Vilnius tapo saugia priebėga būti savimi, ieškoti ir save jaukintis. Tokių „vis dar“ arba „jau“ nežinančių, kaip iš tiesų reikia gyventi, bei išdrįstančių šį klausimą išgyventi savo kailiu šitam gyvybe ir jaunyste pulsuojančiam mieste niekada netrūksta. Sutikdavom vieni kitus bandydami šį klausimą išvaikščioti senamiesčio gatvėse, iškalbėti prie alaus bokalo, išmąstyti bibliotekos užkaboriuose, išgyventi teatro salėse ar „Skalvijos“ kino peržiūrose. Nežinojau (o ir dabar, ko gero, nežinau), kur link judu, tačiau Vilnius, lyg pilkasis kardinolas, atverdavo tas duris, parodydavo tuos kelius, atvesdavo tuos žmones, kurie pačiu savo buvimu žadėjo, kad „viskas bus gerai“. Tikrais, nesuvaidintais, kartais iki ašarų juokingais, kartais – skaudžiais, pamokančiais, įkvepiančiais, bet visada pulsuojančiais, gyvais pavyzdžiais šitas miestas mokė, koks skirtingas, keistas, netikėtas ir permainingas gali būti (suaugusiojo) gyvenimas. Galbūt dėl šio savo neaprėpiamumo ir šiek tiek baugus. Bet drauge, nepaisant to, jis visai neblogai – o kartais net ir dar geriau – gyvenasi net ir nežinant, kaip tą daryti „teisingai“.
Tai buvo mokykloje nemokytos pamokos. Patirtis, kuri į jaunas sielas gula tik patiems galynėjantis ar padedant galynėtis (bent išklausymu) vieni kitiems su tomis viena už kitą klampesnėmis situacijomis ir sudėtingais klausimais: kas esi, ko nori, kas gera ir teisinga, o kas tik naudinga, kaip reikėtų, o kaip nereikėtų, ko kažkada gailėsiuosi, iš ko duoną valgysiu, ar sugebėsiu atleisti – kitam arba sau, kaip būti tikru draugu ar kaip mylėti? Vilnius tuo metu man buvo slenkstis, inkubatorius ir tramplinas, (gyvenimo) žaidimų aikštelė, pamažu ir atsargiai leidžianti suprasti, kad iš tiesų visa tai – visai ne žaidimas; o gal atvirkščiai – kad visada ir iki pat pabaigos bus ir šiek tiek žaidimas, jei nuspręsi gyvenimą žaisti, o ne vargti. Jis buvo pakankamai „čia“, pakankamai savas, kad nesijausčiau pernelyg grubiai atplėšta nuo kitame šalies krašte likusių namų ir vaikystės. Bet ir pakankamai „ten“, realiais ir virtualiais tiltais dalyvaujantis pasaulyje, pakankamai naujas, netikėtas, neatrastas, kupinas ir atviras, kad leistų neriboti vaizduotės kuriant savo dabartį ir ateitį. Visus, šį miestą išaugusius, jis paleido šuoliuoti per pasaulį. Visiems, supratusiems, kad pasaulį galima susikurti ir čia, jis leido auginti save patį, o drauge – ir visą valstybę. Taip pamažu tas iš pirmo žvilgsnio didelis ir chaotiškas Vilnius tapo savas. Pamažu ta pasimetusi ir ieškanti siela taip pat tapo sava.
Ir vis dėlto, kai šiandien mąstau apie savo Vilnių, šis vaizdinys savyje talpina kažką daugiau nei vien prisijaukintas gatves, parkus, pastatus ir skverus. Šį Vilnių spalvų, jausmų ir gyvybės visų pirma pripildo žmonės. Tose vingiuotose gatvėse, pilnose auditorijose ir jaunystės transformacijų pasimetime mums vienas kitą atrasti padėjo meilė filosofijai ir gyvenimui. Nepaisant skirtumų, mus jungė pastanga klausti ir ieškoti, noras suprasti pasaulį ir save jame, galų gale – nujautimas, kad už visų asmeninių interesų ir subjektyvių nuomonių yra bendra tikrovė, kurioje dalyvaujame, kurią pažįstame ir kuriame.
Todėl klausėm ir ieškojom – aistringai, be kompromisų, kaip ir priklauso jaunystei. Mūsų draugijoje atgydavo poetai, rašytojai ir filosofai. Iki išnaktų drauge su Platonu aptarinėdavome, kaip turėtų atrodyti ideali valstybė, su Kantu ginčijomės, ar moralumą išties galima apibrėžti vien kategoriniu imperatyvu ir ar galėtume apsieiti be laisvės, su Zbigniewu Herbertu per dantį draugiškai traukdavome Descartes’ą, Spinozą ir kitus racionalistus. Viena po kitos tokios idėjos kaip politika ir valstybė, draugystė ir pasitikėjimas, laisvė ir pasiaukojimas, veiksmas ir drąsa pasirodydavo esančios ne tolimos ir teorinės, o tos, ant kurių ir kuriomis laikosi mūsų pasaulis ir mes patys. Tad kaskart sugrįžę iš to filosofinio transo, visas jas testuodavom savo pačių gyvenimais, taip pamažu brėždami vis ryškesnius savo jaunų sielų kontūrus.
Mes buvome vienas kitam ta saugi erdvė, kur galėjome žinoti ir nežinoti, ieškoti ir klysti, sutikti ir nesutikti, bet visada jausti, kad kovojame ne dėl pergalės už save, bet drauge ieškome to, kas iš tiesų tikra. Tai buvo draugystė, kuri mane, iš pajūrio į sostinę atvykusį uždarą ir šiek tiek vienišą svajoklį, mėgusį savo paties draugiją, pripratino prie bendruomenės. Kuri mokė pasitikėjimo, laikė už rankos einant per savas tragedijas ir komedijas, lipdydavo atgal sudaužytas širdis ir neleisdavo nuleisti akių nuo ateities. Tai buvo draugystė, kuri ugdė ir kūrė mus tokius, kokie esame. Kuri tą daro ir šiandien. Po daugiau nei dešimtmečio, po ilgų išsiskyrimų, nepaisant aplaužyto idealizmo, suaugėliško gyvenimo laiko stokos ir noro vietoj išnaktų debatų rinktis ankstyvo vakaro pokalbius.
Šitas Vilnius gyvas manyje kasdien, kad ir kur būčiau. Jis – kišeninis, visur keliauja drauge. Bet kartu jis – neturintis ribų, įsismelkęs į kiekvieną esamą ir būsimą sprendimą, žodį, veiksmą. Kaip aistra gyvenimui, kaip įkvėpimas kurti, o ne griauti, kaip pasitikėjimas net ir tada, kai labai baisu, kaip drąsa nežinoti, klausti, atrasti, keistis ir augti, kaip siekis to, kas tikra, kaip patirtis, kad ir svetimos vietos gali tapti savomis, o nepažįstami ir, rodos, tokie skirtingi žmonės – be galo artimi.
