Vinco Grybo gatvė Antakalnyje yra maždaug kilometro ilgio. Simpatiška gatvė, nors nepasakytum, kad kažkuo išskirtinė. Nebent tuo, kad jau 65 metus be jokios pertraukos yra vadinama to paties žmogaus garbei. Tokių atvejų Vilniuje – vienetai. Man tai labai patinka, kaip ir gatvė, ir jos vardas. Gal todėl, kad man dažnai patinka liūdni dalykai.
Skulptoriaus Vinco Grybo (1890–1941) gyvenimo ir kūrybos istorija tai kyla aukštyn, tai skaudžiai krenta žemyn. Jau po skulptoriaus mirties prasidėjo jos timpčiojimai tai kairėn, tai dešinėn. Iš pradžių visa tai intriguoja, paskui pradeda varginti. Tad toji gatvė pernelyg trumpa tam, kad eidamas ja spėtum apgalvoti painų ir sudėtingą Grybo gyvenimą. Kelionė į Jurbarką, kur yra Vinco Grybo memorialinis muziejus, pagalvojimui tinka labiau, bet negaliu pasakyti, kad dabar jau ši istorija man aiški. Suprantu tik tiek, kad ji apie protingą ir gabų žmogų, kuriam vienu metu gyvenime tiesiog lemtingai nepasisekė, taip pat jo šeimą, kuri iki šių dienų rūpinasi skulptoriaus palikimu pasakodama ir rodydama jį taip, kaip atrodo geriausia.
Raudonų plytų namas dideliais langais ir aukštu stogu stovi Jurbarko dvaro parke ir atrodo kaip jaukumo įsikūnijimas. Ką tikrai moka menininkai, tai susirasti ir įsikurti žaviausiose vietose, tai kas, kad jos ne visada būna pačios patogiausios. Vis dėlto verta neskubėti eiti namo vidun, ten gyvenimo ir laiko burtus jau seniai išvaikė remontų tvarka. Vienintelis viduje išties sužavėjęs objektas – tai didžiulis apvalus medinis stalas. Sako, dar paties Grybo rankomis sukaltas! Tai kas, kad kaip ir viskas aplink lygiai naujai perdažytas – po staltiese paslėpta funkcionali konstrukcija atrodo kaip elegantiška skulptūra. Įspūdį daro ir dydis: aplink stalą lengvai susėda dešimt žmonių ir pradeda klausyti Rasos Grybaitės pasakojimo. Pasakojimas nestabčioja ir nedvejoja, jis tiesus, tikslus, jam jau labai daug metų. Tai – šeimos istorija. Virš 70 metų Vinco Grybo muziejus yra jo šeimos rankose. Pirma palikimą saugojo skulptoriaus našlė, 1960 m. muziejui tapus Vinco Grybo memorialiniu muziejumi, jo vadovu net keturiasdešimt metų buvo skulptoriaus sūnus istorikas Gediminas Grybas, o nuo 2002 m. muziejaus vadove tapo anūkė, dailininkė Rasa Grybaitė. Taigi tai šeimos išsaugota, papasakota ir parodyta istorija. Bet kitokios neturime.
FILMO VERTA GYVENIMO ISTORIJA
Pradinę mokyklą baigusiam ūkininkų sūnui Vincui ateities perspektyvose buvo visą gyvenimą nesibaigiantys ūkio darbai. Bet tuometinis Zyplių dvaro šeimininkas, grafas Tomaszas Ludwikas Potockis (1860–1912) nugirdo apie kaimynystėje gyvenantį gabų vaiką, dailiai drožinėjantį iš medžio. Kelias skulptūrėles galima pamatyti muziejuje – jose nėra vaikams būdingo lengvumo ar fantazijų, nedidelės figūrėlės atliktos kruopščiai ir tiksliai. Nežinau, kas labiausiai sužavėjo grafą, bet jis savo lėšomis išsiuntė keturiolikmetį mokytis į Varšuvą, apgyvendinęs pas savo gimines, kunigaikščius Woronieckius. Ten Vincas išmoko gerų manierų ir užsienio kalbų, baigė 6 gimnazijos klases, po to įstojo į Varšuvos dailės mokyklą. Labiausiai mane šioje istorijoje stebina tai, kad iš muziejaus pusės nesijaučia jokio dėkingumo nei grafui, nei kunigaikščiams, tarsi toks jų elgesys būtų savaime suprantamas.
Paskui sėkmė nusisuko – mirė globėjas, prasidėjo karas. Grybas paimamas į kariuomenę, laikui bėgant persiima revoliucinėmis nuotaikomis: jau laikas versti caro valdžią, draugai! Po karo grįžęs namo jis aktyviai dalyvauja revoliucinėje veikloje. 1919 m. suorganizuoja mitingą Lukšiuose, jį kaip organizatorių suima, bet greitai paleidžia. Tada jis padeda rengti ginkluotą darbininkų ir valstiečių sukilimą Suvalkijoje, 1920 m. Lukšių valsčiuje išrenkamas į apskrities tarybą. Vėl suimamas, paleidžiamas ir, matyt, nusprendęs, kad aktyvios politinės veiklos jau užteks, pasuka į verslo vadybą.
Mokslus Varšuvoje įgijęs jaunas veiklus vyras tapo kooperacinių bendrovių sąjungos valdybos nariu ir apie pusantrų metų vadovavo importo-eksporto skyriui. Įdomi veikla, brangus kostiumas – ir vėl sėkmė. Bet būdamas trisdešimt trejų jis išeina iš gerai apmokamo darbo ir stoja į ką tik susikūrusią Kauno meno mokyklą. Tai ne vienintelis, tačiau ryškus pavyzdys to, kaip Grybas savais sprendimais mėgdavo prisidėti prie to švytravimo aukštyn-žemyn, ar tai lėmė jo charakteris, ar emociniai kalneliai, ar tiesiog gyvenimo sutapimai, mes jau turbūt nesužinosime. Tačiau štai jis, kol kas pirmasis studentas Kauno meno mokyklos skulptūros studijoje. Nežinau, šį epizodą skirti prie gyvenimo sėkmių, ar nesėkmių.
Čia pat jis sukuria pelėdas ant meno mokyklos tvoros. Paprastos, dekoratyvios, sėkmingai stilizuotos figūrėlės šiandien yra publikos mylimiausi Vinco Grybo darbai. Situacija panaši į Raffaellio angeliukus – regis, tiek puikių darbų menininkas prikūręs, o publika pasirenka mylėti ką nors visai nereikšminga. Dėl šių skulptūrų iš Nemuno pakrančių smėlio ir betono net pati vietovė pradėta vadinti Pelėdų kalnu, o Nijolės Tumėnienės parašytoje menininko biografijoje teigiama, kad už šį darbą jis gavo kambarį mokyklos patalpose ir 3 mėnesius nemokamų pietų.
Ir, sėkmė – jis tampa vienu pirmųjų, 1928 m. gavusių stipendiją studijoms Paryžiuje. Jam jau 35-eri, tačiau entuziazmo daug. Jis mokosi skulptūros pas garsų prancūzų skulptorių Antoine’ą Bourdelle’į (1861–1929), kurio memorialinį muziejų galima aplankyti Paryžiuje. Šalia savo pagrindinių studijų, Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje aiškinasi keramikos degimo technologijų principus, pasvajodamas Lietuvoje įkurti „indų fabrikėlį“. Iš Paryžiaus bičiuliui skulptoriui Petrui Rimšai rašo tai, apie ką štai jau 100 metų kalbamės, o vis niekas nesikeičia: „Ir kuo kitu, bet su skulptūra, tai visada bus sunku Lietuvoje: kam ten reikia tokio brangaus liuksuso. […] Reikia tik paimti Gedimino stulpus, padidinti juos iki kelių metrų aukštumo, pastatyti ant kokios nors pakylos, prilipinti kur ne kur angeliukų ar kitokias figūrėles, ir ko gi daugiau – lietuviškas ir šventas paminklas. Nukrėtei barzdotą diedą – sakyk, Kęstutis, ir bus labai gerai. „Pirksiu tik lietuviškus meno dalykus“, – taip maždaug yra išsitarę kai kas iš žymesnių mūsų „ponų“. Vadinasi, meno kūrinių tikra to žodžio prasme dar nereikia – nestriokas, greičiau tik kulto dalykų duokit šen. Kokie jie bus – nesvarbu: tik pigiai dirbkit“.
Ką jis daro grįžęs į Lietuvą? Teisingai, imasi paminklų kūrimo. Jaunai valstybei reikėjo paminklų, o nebejaunam skulptoriui reikėjo darbo, mat į Kauno meno mokyklą dėstyti jo taip ir nepakvietė. Kodėl? Tenka vėl kartoti tą patį: gal charakteris, gal emociniai kalneliai, gal tiesiog gyvenimo sutapimai. Kad ir kaip būtų, jis tampa laisvai samdomu paminklų kūrėju. Visų pirma susiranda ir išsinuomoja buvusios dvaro raštinės pastatą Jurbarke, tą patį dviejų aukštų raudonų plytų grožį gamtos apsuptyje. Parsiveda žmoną – jauną, „gana gražią“, neraštingą, tačiau darbščią ir ramią merginą iš padorios ūkininkų šeimos. Štai taip praktiškai susitvarkęs buitį, imasi darbo.
Pradeda nuo paminklo Simonui Daukantui Papilėje, Jurbarkui sukuria paminklą Vytautui Didžiajam (šis stovi ten iki šiol), 1932 m. – dar vieną, didesnį, Vytautą Kaune ir daugiau įvairių paminklų miestų ir miestelių aikštėms, taip pat turi šiek tiek bažnytinių užsakymų, kuria ir antkapinių paminklų. Nebuvo lengva. Valstybė tuo metu viešų paminklų nefinansavo, tad reikėjo bendrauti ir bendradarbiauti su bendruomenėmis – paprastais žmonėmis, kurie kaupė ir taupė kiekvieną litą ir visiškai neįsivaizdavo apie darbų ir medžiagų kainas, ką ir kalbėti apie honorarus už kūrybinį darbą. Skulptorius gana greitai užsidirbo gerą vardą, tačiau finansinius reikalus spręsti sekėsi sunkiai – ne tokia ir reta situacija pradedančių freelancerių gyvenime. 1939 m. jis rašė: „Visi praėjusieji metai mūsų namuose buvo nuolatinės baimės ir skausmo metai. Kai papliupo eiti mokesčiai, varžytinės, nuošimčiai ir pabaudos, o skolinsies – tai vėlei nuošimčiai, kiek bėgiojimo, kiek laiko gaišaties, kiek rūpesčių ir nervų gadinimo, kiek praverktų naktų, jei ne šeima, viską būčiau metęs ir išėjęs sau, kur akys mato. Pas mus Lietuvoje labai puikiai globojamas sportas, statomi jam didžiuliai namai. Bet labai prastai plastinis menas, visoje valstybėje nerasi skulptoriaus, turinčio padorią ateljė“.
Priekaištas dėl valstybės globos yra šiek tiek ir savęs guodimas. Juk visi matome Laisvės statulos autoriaus Juozo Zikaro Kauno centre pasistatydintą gana prabangų namą. Ne prasčiau vertėsi ir geriau suktis mokėję Kauno tapytojai. Grybas tiesiog kažką darė ne taip. Neabejotinai trukdė tai, kad gyveno toli nuo Kauno, jo vakarėlių, pokalbių ir naudingų pažinčių, ir vėlgi: gal charakteris, gal emociniai kalneliai, gal gyvenimo sutapimai. Jis nesielgė kvailai. Užsakymus atlikdavo kūrybiškai ir gerai, jei reikėdavo, vardan kokybės aukodavo ir savo honorarus – visa tai ateityje neabejotinai būtų atnešę didelių dividendų. Tik ta ateitis neatėjo.
Vincas Grybas buvo nužudytas 1941 m. liepą. Jam buvo penkiasdešimt, jis buvo žymus skulptorius ir jį kažkas iš vietinių lietuvių įrašė į sąrašus kaip komunistą. Buvo sušaudytas Jurbarke, kartu su kitais (iš viso 321), daugiausia žydais. Egzekucijos vykdytojai žinomi, skundiko vardo dokumentuose nėra, nors muziejuje sako, kad tai buvo kaimynas.
Sugrįžus sovietams pradėta visaip ryškinti Grybo „raudonumą“ – to reikėjo dėl suprantamo noro pagerbti jo atminimą ir padėti likusiai našlei su vaikais. Tad jau 1947 m. jo namuose Jurbarke atidarytas Kraštotyros muziejus, kurio dalį eksponatų sudarė Grybo darbai ir jo surinkti eksponatai. Vėliau, nepaisant paminklų Vytautui Didžiajam ar Vincui Kudirkai, jam buvo dedikuota gatvė Vilniuje (netoliese šiuo metu esanti jo bičiulio skulptoriaus Petro Rimšos gatvė šį vardą gavo tik 1991 m.). 1960 m. atidarytas memorialinis Vinco Grybo vardo muziejus. Sovietmečiu Vincas Grybas buvo nacių nužudytas pasišventęs komunistas. Atgavus nepriklausomybę, pasakojimas pasikeitė. Vinco Grybo biografijos autorė (Nijolė Tumėnienė, Vincas Grybas: Gyvenimo ir kūrybos drama, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2004) skulptorių piešia kaip religingą, politikai abejingą Lietuvos patriotą, jo kairiąsias pažiūras traktuodama kaip jaunystės paklydimus.
ŠVIESUSIS MUZIEJAUS GYVENIMO RUOŽAS
Tragiška mirtis ištiko ne tik Vincą Grybą, bet ir didelę jo kūrybos dalį. Liko neišpildyti jo kurti projektai, tokie kaip Palangai sukurta megaskulptūra Birutės ir Kęstučio tema. Dalis jo paminklų sunaikinti sovietų, pražuvo ir svarbiausi bažnytiniai užsakymai. Savo vietose stovi tik keli jo kurti paminklai. Žymusis Vytautas Didysis Kaune ne tik yra naujai atkurtas 1991 m., bet ir pastatytas kitoje vietoje nei menininko numatyta. Maža to, dėl nekorektiškai postamente vaizduojamų „pavergtų“ vokiečio, lenko, ruso ir totoriaus, netrukus pradėsime spręsti, ką daryti su šiuo istoriniu paminklu.
Grybas tiesiog norėjo kurti didingus ir kokybiškus paminklus. Jam tai puikiai sekėsi. Neabejoju, kad ir šiandien, po šimto metų, jo projektai laimėtų pirmąsias vietas paminklinimo konkursuose: skulptūros realistinės, bet ir saikingai pastilizuotos, jos monumentalios, bet skiriama dėmesio ir detalei, didingos, tačiau yra ir judesio. Tai geri paminklai, nebadantys akių ir šiandien. Bet, paradoksalu, – toks didingas ir monumentalus objektas kaip paminklas tampa labai trapus, kai susiduria su laiku ir jo nešamomis permainomis.
Priešais namą esančioje buvusioje dvaro kalvėje skulptorius buvo įsirengęs dirbtuvę. Šiuo metu ten įrengta išlikusių kūrinių ekspozicija, daugiausia maketai ir modeliai iš gipso. Nedidelė, bet žavi vieta, kur puikiai dera senos plytos ir medis, o aplink skulptūrų baltumą jaukiai vejasi šviesa. Iškalbingai į žemę rodo gipsinis Simonas Daukantas su knyga, sparnais plasnoja energingas angelas, į tolį žvelgia gerai nusiteikęs Vytautas Didysis – kūrinių pakanka ne tokiai ir mažai erdvei užpildyti, tačiau jų negana tam, kad ekspoziciją galima būtų keisti, perkurti, ryškinti vienus ar kitus kūrybos aspektus. Todėl muziejus apaugo įvairiomis papildomomis veiklomis: naujai kurtomis skulptūromis, margaspalviais darbais iš veltinio, trapiomis savamokslės Lidos Meškaitytės akvarelėmis, vitražais. Vinco Grybo dvasios, to visų geidžiamo autentiškumo, jau kaip ir nebesijaučia. Tačiau ten vyksta gyvenimas, kas turbūt reiškia, kad muziejus šiuo metu yra šviesiajame savo istorijos ruože.
