Visų pirma, reikia laiptais kilti į aukštą žalią kalną, dosniai nusegiotą keletos Kauno gyventojų kartų įsivaizdavimais, kaip turi atrodyti prašmatnūs namai. Susiradus tarpukario architekto Edmundo Fryko vardu pavadintą gatvę, pačiame jos pakraštyje pagaliau pamatyti 14 numeriu pažymėtą namą čerpių stogu. Tuomet prieiti senas medines lauko duris, nusišypsoti jų stiklą dengiančiai nėriniuotai baltai užuolaidėlei ir paspausti durų skambutį, prie kurio smulkiomis raidėmis ranka užrašyta: Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės namai-muziejus.
Duris atidarys mergina, greičiausiai jos vardas bus Dalia. Ji pakvies vidun į butą, uosdami smilkalų kvapą smalsiai dairysitės, ausitės batus ir būsite nukreipti į svetainę, kur visus susodins ir pradės pasakoti istoriją. Istorija čia svarbi. Be jos keistokas butas taip ir liktų keistoku butu ar įdomiu architektūrinio paveldo objektu. O juk kadaise tai buvo vieta, kur norėjo patekti visi. Ne dėl paties buto, jis tik scenografija čia gyvenusių žmonių gyvenimui.
Nedidelis muziejus įkurtas bute, kuriame kartu gyveno scenografas Liudas Truikys (1904–1987) ir dainininkė, operos solistė Marijona Rakauskaitė (1892–1975). Įspūdinga pora, apie kurią pasismaguriaudami kalbėjo tarpukario kauniečiai, kuria stebėjosi sovietmečiu ir apie kurią prisiminimais žmonės noriai dalijasi iki šiol, visada kiek pasitempę ir pakylėtais tonais. Tik vienintelis kaimynas, puoselėdamas lietuvišką tradiciją, žurnalistei pasakoja, kad „prisimena ne vien šviesius Truikio charakterio bruožus“. Suprantama, kitaip ši pora būtų tapusi šventaisiais, ne legendomis.
MEILĖ SU MISIJA
Marijona Rakauskaitė augo, vokalą studijavo ir dainininkės karjerą pradėjo Amerikoje. Būdama trisdešimties, 1923 m. ji gavo kvietimą atvykti dirbti ką tik Kaune įkurtame Valstybės teatre. Kvietimą priėmė. Ir tikrai nenuvylė! Į tuo metu dar mažą, tamsų ir murziną Kauną, kuriame nebuvo ne tik šaligatvių, bet ir vandentiekio, atvyko tikra žvaigždė, su puikiomis suknelėmis, raudonai lakuotais rankų bei kojų nagais ir kita nematyta negirdėta kosmetika, sveikos gyvensenos knygomis ir net nuosavu fortepijonu, su kuriuo ir įsikraustė nuolatiniam gyvenimui tiesiai į „Metropoliteno“ viešbutį. Pirmajam savo vaidmeniui, Karmen, ji užsisakinėja suknelę Ispanijoje, į sceną išeina basa, įsikandusi gyvą raudoną rožę. Tikrai divai žydėti nesutrukdys niekas!
Tais pačiais metais į Kauną kraustėsi ir ką tik Telšių gimnaziją baigęs vienkiemio vaikas, būsimasis Kauno meno mokyklos studentas, gabus jaunuolis gražiomis akimis ir į viršų kiek kilstelėtu smakru. Jis dievina jam gimnazijoje dėsčiusį Vydūną, jau nevalgo mėsos, kad virškinimas netrukdytų kūrybai, nors ką konkrečiai nori sukurti, dar nelabai aišku. Paaiškės, kai pašalintas iš Kauno mokyklos išvyks į Paryžių. Ten nutiko daug svarbių dalykų: jis apsilankė operoje ir suprato, kad bus scenografu, Luvre pamatė Egipto salę ir prisiminė, kad kažkuriame gyvenime buvo Egipto žyniu, taip pat ten susižavi gotika ir pamato didelio gražaus miesto elegantiškus žmones – visa tai bus svarbu visam likusiam gyvenimui. Iš Paryžiaus į Kauną grįžo jau daug ką apie save, savo darbą ir gyvenimą žinantis žmogus, kuris pamažu pradėjo daryti karjerą. Pradėti teko Šiauliuose, tačiau 1932 m. pagaliau pavyko įsidarbinti Kauno Valstybės teatre. Ten jie ir susitiko, kai žvaigždė Marijona koridoriuje užkalbino liūdną, režisieriaus už vėlavimą išbartą jauną scenografą.
Galvojau, kad šis mano pasakojimas bus meilės istorija. Įsivaizdavau, kaip gražiai pasakosiu apie jį ir ją, jo dievaitę ir jos šventą vabalėlį. Kaip susipažinę jie nebesiskyrė, kaip ji atsisakė nuo ateinančių sovietų bėgti į Ameriką, nes jis užsispyrė likti Lietuvoje. Kaip jis prisiėmė namų ruošą ir maisto gaminimą, nes tai – ne dievaičių užsiėmimai. Jai susirgus Parkinsono liga, kiekvieną dieną darydavo jai makiažą, o po jos mirties iš kambario į kambarį nešdavo ir jos fotografiją. Tiesa, būdamas 83-ejų, buvo sugalvojęs vesti to troškusią jauną moterį, tačiau kaip tik vestuvių dieną numirė, tad reikalus iš kito pasaulio stebėjusi Marijona gal labai nerūstavo.
Pradėjusi daugiau apie tai galvoti supratau, kad ši meilės istorija arba pernelyg paprasta, arba – per sudėtinga. Jie abu buvo visiškai įsitikinę, kad susitiko tikrai ne atsitiktinai, kad gyvena kartu jau ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Jie vis reinkarnuojasi tam, kad kada nors drauge sukurtų menų sintezę, jei konkrečiau, tai atkurtų ar iš naujo atrastų atlantų (pradingusios Atlantidos gyventojų) senovės egiptiečiams perduotas žinias. Ne, ši opera daug sudėtingesnė ir įdomesnė nei meilės daina.
LAISVĖS ŽIEDAI IR PIPIRAI
Pradžioje greitai susimetusi pora nuomojo kambarius naujame tapytojo Antano Žmuidzinavičiaus name, džiaugėsi vienas kitu, mylimais darbais, muzika, knygomis. Politikai tame gražiame gyvenime visiškai nebuvo vietos, tačiau vieną dieną ji vis tiek įsakmiai pasibeldė ir pareikalavo pasikeisti pasus. Marijona papūtė lūpas, žybtelėjo akimis ir pasakė, kad niekam neatiduos savo amerikietiško paso. Ir neatidavė. Iš daboklės ją ištraukė Truikys, surinkęs iš namų visus jos auksinius papuošalus ir atidavęs kaip kyšį. Marijona išėjo į laisvę. Kaip suprantu iš muziejininkių pasakojimų, ji iki pat savo mirties liko Amerikos piliete. Taip, jų istorija galėtų būti pasakojimas apie asmens laisvę.
Kalbantys apie Truikį ir Rakauskaitę dažnai mini, kad jie nepakluso sovietinei sistemai. Tiksliau būtų sakyti, kad jie nepakluso jokiai išorinei sistemai. Smagu fantazuoti, ką ši pora veiktų, kuo stebintų publiką šiandien. Tarpukario Kauną trikdė savo ekstravagantiška išvaizda, neįprastais interesais, ką ir kalbėti apie sprendimą gyventi nesusituokus – tai buvo drąsu, net neabejoju, kad sulaukė daug pasipiktinimo, bet toks buvo jų sprendimas. Nepaisant to, kad turbūt visiems greitai tapo aišku, jog sovietų sistema bus gerokai griežtesnė, jie nesikeitė. Iš pradžių viskas klostėsi gerai: Marijona gavo LTSR nusipelniusios atlikėjos vardą, Truikys – docento laipsnį. Tačiau dėkingumo santvarkai pora nerodė. Marijona taip ir neišsiėmė sovietinio paso, o Truikys studentams ir toliau pasakojo istorijas apie senovės Egipto meno didybę, ignoruodamas revoliucingus socrealizmo pasiekimus. Tad ji kiek anksčiau laiko išeina į pensiją, jis išmetamas iš dėstytojo pareigų, pašalinamas iš Dailininkų sąjungos. Dešimt metų jie gyveno be didesnių darbų, palaikomi siuntinių iš Amerikos ir pinigų už parduotas knygas ir retėjančios kolekcijos eksponatus.
Kita vertus – jiems nieko blogo nenutiko! Jų ne tik neištrėmė, nebuvo net ir šiurkščių grasinimų ir mėlynių ant kūno po tardymų, jie netrukdomi gyveno savo gražiame bute, į kurį įsikėlė 1944 m. Tuo neramiu nežinios ir permainų metu jie aptiko atokiau nuo centro, ant kalno stovintį visiškai tuščią naują namą. 1938 m. statytame, moderniame name buvo 2 erdvūs butai ir palėpė, kurių pasiturintys šeimininkai laiku pabėgo iš šalies. Viename iš tų butų jie ir apsigyveno, kaip dabar sakoma – užskvotino. Aplink gamta, po kojomis – miesto centras, į kurį leidiesi specialiai šiam namui pastatytais laiptais. Tylu, čiulba paukščiai, saulė lėtai keliauja aplink per pusapskritimiu išdėstytus kambarius, pro langus liejasi šviesa, o iš langų į naują sovietinį pasaulį – garsiai leidžiamas Verdi ir smilkalų dūmų gijos. Vėlgi, nežinia kokiais būdais jiems pavyko pasiekti, kad į jų erdvų butą nebūtų įkeldintas joks papildomas gyventojas, kaip kad buvo įprasta rūsčiais pokario metais. Kaip ir anksčiau, jie skaitė knygas, garsiai klausė muzikos ir gražiai pasipuošę eidavo
pietauti į miestą.
Viena vertus, ši istorija žavi – žmonės, kurie gyveno savo gyvenimą ir rūpinosi tik vienas kitu ir savo misija – kūryba. Kita vertus, tas užsispyręs savo susikurto gyvenimo ritualo laikymasis nepaisant nieko, kelia ir liūdesį: kartais tas menas pakylėja dvasią tiek, kad nebesimato paties gyvenimo. Situacijos absurdiškumas gražiai atsiskleidžia Audronės Girdzijauskaitės prisiminime iš Palangos: „Plastikiniai stalai metalinėm kojom visuomet būdavo taukuoti, retsykiais iš virtuvės atėjusi moteris pilka marline mazgote nubraukdavo buvusių valgytojų maisto likučius. Ponios Marijonos rankos virpa, ji stengiasi tai nuslėpti, riešus stipriai prispaudusi prie stalo briaunos. Kietai sučiaupusi plonas padažytas lūpas, ji žiūri tiesiai priešais save ir laukia. Stambi šviesaus gintaro apyrankė juosia jos rankovę ties riešu, ausyse sunkūs sidabro auskarai, o akių spindesį pabrėžia smulkių raukšlelių spinduliai. Ponas Liudas, iškėlęs galvą, labai ilgai stovi išalkusiųjų eilėje prie bufeto, tarsi stovėtų kur nors Uffizi galerijoje priešais Botticelli užgimstančią Venerą. Paskui jie abu sėdi tiesūs, išdidūs, lyg prašmatnaus restorano krėsluose, lėtai valgo, abejingi aplinkai, kurią visiškai ignoravo…“ Scena ir graudi, ir juokinga lygiomis dalimis. Tačiau pagarbą kelia pasirinkto vaidmens laikymasis.
GYVENIMO VAIDMUO
Visais įmanomais būdais gindami savo laisvę gyventi ir kurti taip, kaip jie nori, jie tuo pat metu buvo visiškai nelaisvi – užsibarikadavę savo pačių vaidmenyse. Tiek kalbant apie ritualų pilną poros kasdienį gyvenimą, tiek ir apie kūrybą. Truikys savo pasaulėžiūros ir kūrybos pagrindus susimūrijo dar jaunystėje. Jo autoritetais visada buvo Vydūnas, Čiurlionis, Mstislavas Dobužinskis, jo meilės – Žemaitija, Egiptas, Rytai, tikslas – menų sintezė ir scenografija kaip įrankis jos siekti. Jis nekeisdavo nuomonės ir susidaro įspūdis, kad žinojo atsakymus į visus klausimus. Tai gyvenimas-vaidmuo, su aiškiu tikslu, tvirtais orientyrais ir galingomis išorinėmis jėgomis, vis mėginančiomis sutrukdyti herojui.
Truikio kuriamas menas, ypač scenografijos, yra lyg jo autoportretas. Jame atsispindi menininko interesai ir gyvenimo stilius – disciplinuotas, bet kartu ir svajingas. Ir labai stilingas. Gaila, kad daugiausia tegalime matyti scenografijų eskizus, nors LRT mediatekoje užtikau nufilmuotą 1981 m. pastatytą operą Don Karlas – paskutinį Truikio darbą. Nenuostabu, kad žmonės plojo scenografijai, net ir dabar santūrios, bet raiškios linijos ir spalvos, ornamentiškos formos atrodo išties stilingai. Kažkuo panašus ir Truikio ir Rakauskaitės butas – šaltokas, griežtokas ir teatrališkas.
Truikys testamentu savo kolekciją paliko valstybei su sąlyga, kad kolekcija bus visada eksponuojama, t. y. prieinama publikai. Jo gerbėjai pradėjo kalbėti apie muziejų, bet tai tapo įmanoma tik po to, kai tikrasis, Amerikoje gyvenantis buto savininkas, nesusidomėjo galimybe atsiimti buto, taip palikdamas jį muziejui – man truputį gaila, kad jokios padėkos ženklo muziejuje jam nėra.
Apleistas senyvo žmogaus butas su nuo smilkalų dūmų pajuodusiomis lubomis buvo sutvarkytas ir perdažytas, knygos, fotografijos, eskizai ir užrašai surinkti ir pernešti į fondus. Viskas liko savo vietose: šviestuvai, kilimai ant sienų ir grindų (pastarieji tik ne taip seniai suvynioti į kambarių kraštus), lietuvių liaudies ir budistinės skulptūrėlės. Tik ant sienų atsirado paties Truikio eskizai, o miegamasis paverstas į Marijonai dedikuotą kambarį.
1994 m. atidarytas muziejus be didesnių permainų dirba iki šiol. Viena muziejaus kūrėjų – nuostabi pasakotoja Rasa Jonė Ruibienė vaikystėje su mama svečiavosi pas Truikį, matė jo ritualus ir namų tvarką. Pradėjusi čia dirbti, ji rinko kitų žmonių prisiminimus, o paskui dosniai juos pasakojo muziejaus lankytojams. Ji sako stengusis, kad ši vieta liktų labiau namais nei muziejumi, todėl čia galima viską liesti, visur eiti. Anksčiau buvo galima ir ant persiško kilimo pasėdėti, ir arbatos išgerti, šiandien iš Truikio naudotų specialiųjų efektų svečiams stebinti muziejuje likę tik smilkalai. Neliko muziejuje ir Rasos, jos pasakojimų dabar galima klausytis kitame, Juozo Zikaro muziejuje. Truikio namuose šiuo metu šeimininkauja dvi jaunos merginos, Dalia ir Rasa. Sutinka svečius, rengia edukacijas, skaitmenizuoja jo archyvą, net mielai pačios plauna buto langus ir grindis, žodžiu, žino kiekvieną kampelį. Gal todėl į jų pasakojimus taip lengva įsijausti.
Jau minėjau, kad įėjus į namus-muziejų reikės nusiauti batus. Taip pat prie durų reiktų palikti ir cinizmą, paikus juokelius ir šaltą racionalumą. Viso to nemėgo Truikys, nemėgsta ir muziejuje dirbę ar dirbantys žmonės. Manau, tai geras pratimas – prisitaikyti prie šeimininkų tono, pasistengti įsijausti į kitokį požiūrį – o jis tikrai kitoks nei šiandienos raktažodžių: sėkmingumas, socialinė atsakomybė, visuomeniškumas, keliavimas, vis nauji potyriai ir idėjos. Truikys nebūtų pritapęs ir prie šiandienos sistemos. Bet laikas, praleistas šiame muziejuje, gali padėti mums prisitaikyti prie jo, prisiliesti prie kitokio gyvenimo matymo ir būdo. Juk nieko nenutiks, jei besileisdami nuo kalno laiptais žemyn pafantazuosime, kad gal ta Atlantida ir iš tiesų egzistavo. Ar pagalvosime, kad šiuo metu kur nors Voroneže ar Dunhuange gana uždarai gyvena keistoka pora, kartu jau nebe pirmą ir, matyt, ne paskutinį kartą, kalbanti apie menų sintezę, kurią kuria tiek savo darbais, tiek gyvenimu.
P. S. Parašiusi paskutinį šio teksto sakinį, persijungiau pasižvalgyti, kas gi naujo nutiko feisbuke. Iš karto pasirodė bičiulio įrašas, kuriame jis draugus kviečia į elektroninės muzikos festivalį Žiežmariuose, renginio plakate nupiešti viena kryptimi kažkur į priekį žvelgiantys jauni stilingi vyras ir moteris su akiniais nuo saulės, kosmonautų kostiumais ir vėjyje plevėsuojančiais ilgais plaukais. Virš jų didelėmis raidėmis renginio pavadinimas – SINTEZĖ. Ką gi, su Voronežu ar Dunhuangu turbūt prašoviau.
