Tai jau penktas muziejus, susijęs su lietuviais išeiviais iš mano jau aprašytų 18-os. Nemažai! Bet nepasakyčiau, kad per daug. Ir tai tik trečias pasakojimas, kurio centre – moteris. Mažoka, bet vyrų taip paprastai iš muziejų istorijų neišmesi. Šį kartą – moteris, inicijavusi savo vardo galeriją-muziejų, įvairiai vertinta, pastaruoju metu labai retai beprisimenama. Žinojusi, ko nori ir nesidrovėjusi to siekti. Man pačiai niekada neteko su ja susidurti, o dabar jau vėlu – Beatričė Kleizaitė-Vasaris išėjo 2023 m., būdama 99-erių metų amžiaus. Bet Marijampolėje liko jos vardo menų galerija, kurioje rodomi daugiausia lietuvių išeivių kūriniai iš jos surinkto ir miestui padovanoto rinkinio. Taigi šio pasakojimo maršrutas: Vilnius – Marijampolė, per Romą, Buenos Aires, Monrealį, Bostoną, Vilnių ir Anykščius.
Pasakotojai apie Beatričę Kleizaitę būtinai pamini, kad tai jos rūpesčiu Vilniuje buvo pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Nejaučiu didelės meilės nei išskirtinės pagarbos paminklams ir jų statytojams. Bet paminklo Gediminui statybų istorija man labai patinka. Suprantu, kad jos dalyviai ir liudininkai išgyveno dramą, tačiau žvelgiant iš šalies, tai tikra tragikomedija. Devyniasdešimtųjų pradžios Vilnius, kuriame tautinis idealizmas žydi kartu su laukiniu kapitalizmu. Kuriamos taisyklės tučtuojau laužomos, akimirksniu keičiasi dūmo stabilumo susitarimai. Ginčai kiekviename žingsnyje, vyrams matuojantis savo statusus naujoje hierarchijoje. Ir į tamsų, skurdų miestą atvykusi dama su amerikonišku akcentu, baltais dantimis ir žaliais doleriais. Beatričė Kleizaitė darė viską, kad miesto centre, šalia Katedros, būtinai stovėtų Vytauto Kašubos sukurta skulptūra. Ji pasiekė savo.
Kaip ir daugelis to laikotarpio istorijų, paminklo Gediminui statymo peripetijos labai painios, kiekvienas pasakotojas turi savo versiją. Beatričė Kleizaitė šią istoriją pasakodavo iš savo perspektyvos ir jos pasakojime – daugiausia polėkio. Bene vėliausią variantą, 2017 m. publikuotą Lietuvos ryte, ji papuošė nauja detale. Žurnalistei Daliai Gudavičiūtei jautriai pastebėjus, kad po šitiek vargų statant paminklą, dabar šalia jo nėra jokios lentelės su organizatorės vardu, ši atsakė: „Yra šis tas, bet ne lentelė. Mes su tuometine miesto vyriausiąja architekte Dalija Rudyte ant žirgo genitalijų išgraviravome savo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Man to užtenka“. Nesvarbu, kad skulptūrą įgyvendinęs skulptorius Mindaugas Šnipas nieko apie tai negirdėjo ir sunku patikėti, kad dvi moterys slapčia nuo visų ant metalinių žirgo genitalijų išties raižė savo inicialus. Tai perskaičiusi ilgai juokiausi ir galvojau, kad šios ponios avantiūrizmo, užsispyrimo ir idealizmo derinys yra unikalus. Pagaliau pasitaikė proga susipažinti kiek išsamiau.
NUO KARO PABĖGĖLĖS IKI MENO MECENATĖS
JAV lietuvė, dailėtyrininkė, teatralė, režisierė, pedagogė, bibliotekininkė, visuomenininkė, mecenatė – tai dažniausiai Beatričės Kleizaitės vardą lydintys apibūdinimai. Jos energijos užteko trims gyvenimams: jaunystei Lietuvoje iki karo, išeivijai ir labai aktyviai paskutinei gyvenimo daliai grįžus į Lietuvą. Tiesa, apie savo asmeninį gyvenimą ji pasakoti nemėgo. Nors nemažai rašė, bet, regis, nepaliko jokių prisiminimų. Nelengva rasti informacijos tiek apie jos jaunystę, tiek apie gyvenimą išeivijoje. Tenka rinkti trupinukus.
Beatričė Kleizaitė gimė 1925 m. Kaune. 1941–1944 m. studijavo Kauno Didžiojo teatro Dramos studijoje. Pasitraukusi iš Lietuvos atsidūrė Romoje, kur kelerius metus studijavo meno istoriją ir tęsė teatro studijas, tuo pat metu dirbo Stasio Lozoraičio asmenine sekretore. 1948 m. ištekėjo už Romos muzikos akademijoje studijavusio Vytauto Kerbelio (pora susilauks 3 vaikų) ir kartu išvyko į Argentiną. 1958 m. šeima persikėlė į Kanadą, vėliau patraukė į JAV. Beatričė Kleizaitė dirbo bibliotekininke ir ispanų kalbos mokytoja mokyklose, laisvalaikiu statė spektaklius pačios suburtuose lietuvių bendruomenių teatruose. Nuo jaunystės domėjosi vaizduojamaisiais menais.
Abiejų su vyru darbas ir laisvalaikis vyko lietuvių bendruomenėse, kurios, kaip žinome, buvo gana uždaros ir konservatyvios. Beatričė Kleizaitė rašė tik lietuviškai, lietuvių spaudai. Draugavo su menininkais Adomu Galdiku, Vytautu Ignu, Kazimieru Jonynu ir Vytautu Kašuba, vertino jų kūrybą, pirko ir dovanų gaudavo jų kūrinių. Modernesnių Jurgio Mačiūno, Jono Meko, Kazio Varnelio ar Aleksandros Kašubos darbų jos rinkinyje nėra. Įdomu, kad nėra ir Janinos Monkutės-Marks kūrinių, nors jos abi jaunystėje tuo pat metu mokėsi aktorystės Kaune ir tikrai turėjo susitikti Čikagoje.
Į Lietuvą Beatričė Kleizaitė grįžo būdama 66-erių – kitas sakytų, gyvenimą užbaigti, bet čia ji įgijo tarsi antrą kvėpavimą. Įsigijo erdvų butą Vilniaus senamiestyje (turbūt dar visi prisimena, koks vertingas tuomet buvo doleris), kur vieną po kitos rašė knygas ir turėjo daug kitų veiklų. Valstybiniai apdovanojimai, kvietimai į renginius, pagarba ir pažintys. Emigrantė bibliotekininkė tampa visoje šalyje žinoma visuomenininke ir meno mecenate. Anykščiuose jos dovanotos kolekcijos pagrindu atidarytas Angelų muziejus, o Marijampolėje – jos vardo galerija. Tiek su angelais, tiek su velniais vengiu turėti reikalų, tad keliauju į Marijampolę.
GALERIJA MARIJAMPOLĖJE
Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija Marijampolėje įkurta buvusioje sinagogoje, šalia čia veikiančio Meilės Lukšienės švietimo centro. Tik įėjusi vidun susvyravau. Pagrindinėje erdvioje salėje aukštomis lubomis eilėmis surikiuota daugybė juodų kėdžių, aplink jas iš abiejų pusių pusračiais sustatyti masyvūs balti stendai, ant kurių iš abiejų pusių sukabinti paveikslai. Ant vienos stendų pusės laikinai eksponuojami kauniečio tapytojo Prano Griušio paveikslai, ant kitos – Beatričės Kleizaitės rinkiniui priklausantys eksponatai. Kita rinkinio paveikslų dalis sukabinta ant sienų, kurias galima apžiūrėti prasibrovus pro jau minėtus stendus. Matau, kaip jautresni meno eksponavimui skaitytojai jau linguoja galvas. Bet mano tikslas – ne revizuoti, o suprasti. Todėl pakvėpavusi nurimau. O ką? Tai kas, kad nuolatinę paveikslų ekspoziciją įsivaizduočiau kitaip – ramioje ir švarioje erdvėje, su sureguliuotu apšvietimu ir dėmesiu kiekvienam eksponatui. Akivaizdu, kad neseniai čia vyko renginys (muziejuje sako, kad tiesiog nespėta išnešti kėdžių). Vadinasi, vieta gyva, čia renkasi žmonės. Nedidelio miesto bendruomenei turbūt labiau nei nejudinamos ekspozicijos reikia gyvenimo: renginių, besikeičiančių parodų. Juo labiau kad rūsyje rodoma antroji rinkinio dalis eksponuota daug rūpestingiau, dėmesio neblaško jokios pašalinės detalės. Tiek pirmame aukšte, tiek ir rūsyje išdėstytos knygų lentynos: tai Beatričės Kleizaitės galerijai palikta meno biblioteka, kurioje šalia visiems gerai pažįstamų lietuviškų leidinių yra klasikinių meno albumų anglų kalba. Jau vien juos vartant čia galima praleisti kelias valandas. Bet svarbiausia – menas!
Pagrindinis didžiosios pirmojo aukšto salės akcentas – centre prie lango švytintis Kazimiero Jonyno vitražas. Jam iš kairės – tapytojos Sofijos Veiverytės sukurtas Beatričės portretas. Ši vėlyvojo sovietmečio kultūrinio elito portretistė savo darbą išmanė: jos portretuose visi (išskyrus Vincentą Gečą) atrodo gražūs, išmintingi ir dvasingi. Moterys – paskendusios mintyse, jų veido bruožai visada dailūs ir svajingi, net jei vaizduojamos stiprios ir energingos damos. Tapytoja puikiai žinojo moters įvaizdžio dviprasmiškumą, kai tuo pat metu reikia būti ir stipriai, ir trapiai; talentingai, bet ne per ryškiai; charakteringai, bet ne iššaukiančiai. Tai portretai, kurie daugiau nuslepia nei parodo, lygiai tą patį galima pasakyti apie jos 1992 m. sukurtą portretą „Beatričė“. Nesistebiu, kad Vilniuje susiėjo šių stiprių, energingų moterų keliai. Nesistebiu ir tuo, kad darbo rezultatu portretuojamoji liko patenkinta, juk neatsitiktinai jis eksponuojamas tokioje pagarbioje vietoje.
Vitražui iš dešinės – didelio formato Vytauto Igno 1959 m. Amerikoje sukurtas šv. Jurgį vaizduojantis paveikslas. Tai Beatričei Kleizaitei svarbus darbas – jį pirko pati, likusius šio menininko darbus vėliau gavo dovanų. Paveiksle stilizuotomis gėlėmis žydi sodriai žalia pieva. Jos centre ant obuolmušio šuoliuoja šv. Jurgis, smaila ietimi duriantis slibinui į dantį. Situaciją nebyliai stebi iš vienos pusės šventasis koplytėlėje, iš kitos – karalaitė, pasipuošusi balta, marškinius labiau primenančia suknia. Visi rimtais, susimąstyme sustingusiais veidais, gal tik aplink skraidantys angeliukai kiek linksmesni. Žalsvai rusvų tonų dekoratyviai stilizuota tapyba lietuvių liaudies motyvais Beatričei Kleizaitei tiko ir patiko. Formos, plastikos dalykai ir visokie eksperimentai jai rūpėjo mažiau nei ramus, kiek dekoratyvus paveikslų koloritas ir atpažįstami, neretai lietuviški ar religiniai motyvai.
Beatričės Kleizaitės santykį su tapyba galbūt gali paaiškinti jos pačios papasakota meno rinkimo pradžia. Monrealyje ji aplankė dailininką Vytautą Remeiką ir susižavėjo vieno jo paveikslo fragmentu, kuriame vaizduojamas gražus, šviesaus veido jaunikaitis, kuris jai priminė princą. Menininkas iškirpo iš paveikslo patikusį fragmentą ir padovanojo gerbėjai – tai buvo pirmasis rinkinio kūrinys. Galvoju, kad išsikirpti patikusį fragmentą iš savo gyvenimo patirčių mėgo ne vienas išeivių tapytojas ir žiūrovas. Tai padėjo jiems likti dailiai stilizuotame, prislopintų spalvų idealizuotame lietuviškų motyvų pasaulyje. Tokia aplinka tiko ir Beatričei, bent jau sprendžiant iš jos rinkinio. O jis sparčiai augo.
„Vėliau paveikslai pradėjo rinktis, tai gaunant dovanų ar man atsidėkojant už kokias paslaugas: pavyzdžiui, spektaklio pristatymą, parodos ar kokio nors minėjimo parengimą. Jau nekalbant apie vardines, gimimo dienos ar Motinos dienos minėjimus, nes iš savo vaikų visuomet dovanų gaudavau kokį nors dailės kūrinį“, – rašė Beatričė Kleizaitė. Rinkinys pildėsi Adomo Galdiko, Albino Elskaus, Vytauto Kašubos, Vytauto Igno, Prano Lapės kūriniais. Nusprendus grįžti į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, menininkai dovanojo darbus tikėdamiesi, kad jie bus parvežti į Lietuvą – taip ir nutiko.
Šiek tiek darbų ji įsigijo (ar gavo dovanų) jau būdama Lietuvoje, iš lietuvių menininkų. Tiesa, gyvendama čia ji daugiau dėmesio skyrė darbams angelų tema, kurių surinkusi virš 100 padovanojo 2010 m. Angelų muziejų steigusiam Anykščių miestui. Būta vilčių, kad Anykščiai sutvarkys ir jos likusiam rinkiniui eksponuoti skirs nedidelį dvarelį. Šiam sumanymui nepavykus, teko dairytis naujos vietos. Tai – turbūt pats skausmingiausias kiekvieno kolekcininko gyvenimo etapas. Lengva tiems, kurie sugebėjo surinkti kompaktiškas ir išties vertingas kolekcijas, apie kurias svajoja tiek jaunesni pirkėjai, tiek ir muziejininkai. Tačiau tokios kolekcijos visame pasaulyje didelė retenybė. Beatričė Kleizaitė nenorėjo pardavinėti jai dažnai dovanotų paveikslų. Nedžiugino ir mintis, kad jos paveikslai supakuoti snaus kokio nors didelio muziejaus fonde. Suprantama, ji pageidavo, kad rinkinys išliktų kaip visuma ir turėtų jos vardą. Tačiau toks noras kuo toliau, tuo sunkiau įvykdomas. Mėginta kalbėtis su Vilniaus meru, galvota apie Vilniaus galeriją, kurioje būtų eksponuojami šie darbai. Matant, kad neišsipildys ir ši idėja, rinkinį pasiūlyta padovanoti Marijampolei. Miestas sutiko.
Marijampolei ji padovanojo apie 400 darbų. Rinkinio kataloge minima lygiai 60 menininkų, daugiausia Amerikos lietuvių, keli ne lietuviai, keli Lietuvoje gyvenę menininkai. Daugiausia rinkinyje Adomo Galdiko kūrinių (virš 100), nemažai Vytauto Igno darbų, kaip visada puikiai atrodo Prano Gailiaus spalvotos litografijos, solidi Romo Viesulo grafika ir, žinoma, Vytauto Kašubos skulptūros, vaizduojančios moteris – kiek erotizuotas, bet vis tik savarankiškas ir įdomias, mano manymu, būtent jos, ne religinė skulptūra ir tikrai ne paminklai yra įdomiausioji šio skulptoriaus kūrybos dalis. Tai solidus, nuosaikus rinkinys, reprezentuojantis nemažos dalies lietuvių išeivių menines preferencijas. Spėju, jis dar sulauks tyrinėtojų, norinčių naujais rakursais pažvelgti į išeivių kūrybą. Neabejoju, kad kažkada bus vėl prisiminta ir Beatričė Kleizaitė, peržiūrėti jos pasisakymai, nutylėjimai ir sudėtinga įdomi biografija.
Įdomu ir tai, kaip toliau klostysis šios menų galerijos likimas. Beatričė Kleizaitė buvo reikli ir pratusi, kad jos nuomonės būtų klausoma. Dabar, jai išėjus, atėjo laikas kiek atsinaujinti. Galbūt ilgainiui atsiras medžiagos, lankytojams pristatančios jau gerokai visų primirštą Beatričę Kleizaitę-Vasaris, galbūt kažkada bus dar kartą peržiūrėti eksponuojami rinkinio darbai ir pateikti naujai, paaiškinant, kuo ir kodėl šie menininkai mums įdomūs ir svarbūs. Potencialo šiuolaikiškesniam, žiūrovui draugiškesniam darbų pristatymui ir pateikimui čia išties yra. Nes priimtos dovanos ne tik džiugina, bet ir įpareigoja.
