Leono Sapiegos stotelė. Kita… Dar kita… Ir perėjusi per parką jau esu šalia Leono Sapiegos pasistatyto mauzoliejaus, jis ir Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, jis ir Bažnytinio paveldo muziejus. Kaip visada, pro šalį eidama nužvelgiu instagramiškiausius Vilniaus bokštelius. Įėjusi į kiemelį sveikinuosi su ant kelmukų pasilipusiais Scholastika ir Benediktu. Ji žvelgia taip, lyg kažkur tolumoje matytų atvykstančius lauktus svečius, jis – lyg tie svečiai būtų ufonautai. Atokiau jų stovinti dailia suknia pasipuošusi Kotryna žemiškų svečių nelaukia – jos žvilgsnis nukreiptas į save. Dar būtinai krumpliais švelniai paliečiu Vilniaus meistro nulietus varpus, kad pasigirstų tylus, it iš tolumos sklindantis garsas: Marijos varpas skamba tyliai ir ilgesingai, o Elijaus balsas aksominis ir tarsi apkabinantis. Muziejus pasakoti pradeda jau lauke. Šiomis dienomis man patinka klausytis jo istorijų, ypač vienos iš jų.
Pati nesupratau, kodėl čia užsukau. Nuolatinė ekspozicija jau seniai matyta, ji nesikeičia. Ir būtent ją panorau pamatyti dabar, kaimynystėje vykstant karui, kasdieną girdint liūdnas žinias ir suprantant, kad nieko negali pakeisti. Reikia raminamųjų. Šis muziejus – vienas iš jų.
Nesu religinga, tačiau bažnyčių architektūra, skulptūros ir ypač paveikslai veikia raminamai vien per savo plastiką. Žiūri, kaip iš stačiakampio lango į tave žvelgia į didingą trikampį kompoziciškai susivedanti kūdikį laikanti moteris, ir ramiau. Guosti – jos darbas, ji tai užtikrintai daro šimtus metų. Tuo tarpu ištaigingų aukso, sidabro ir brangakmenių dirbinių darbas – daryti įspūdį. Tą jie moka, tik, man regis, patekę ant muziejinių postamentų netenka dalies savo žavesio ir gyvybės, panašiai kaip žvėreliai zoologijos sode. Tiesa, kartais jie išleidžiami atgal į savo stichiją: visi muziejaus eksponatai priklauso toms parapijoms, kuriose buvo išsaugoti ir prireikus yra skolinami apeigoms. Tačiau vis viena, būdama muziejuje žiūriu į tą nuostabią aukso taurę ir nejučia pradedu matuotis ją savo rankoje, iškart susigėstu, kad elgiuosi kaip paršelis, ir atsidususi kreipiu žvilgsnį šalin. Visiškai nurimstu šalia Leono Sapiegos ir jo žmonų antkapinio paminklo. Štai ji, galinga raminamųjų dozė man, o kartu ir visam Vilniui.
LEONAS SAPIEGA IR JO UŽSAKYMAS
Jei reiktų rinkti įsimintiniausių Vilniaus artefaktų dešimtuką, jame tikrai būtų Leono Sapiegos antkapis. Jis įraižytas mano kultūrinės atminties mūre, ten ir buvo ramiai ilgiausiai, kol neprasidėjo karas ir intuityviai nukeliavau į muziejų ieškoti kažko stabilaus.
Kadaise, galvodama apie šį puikų paminklą, galvojau maždaug taip: o, tie turtingi diedai, tik ir ieško būdų, kaip kuo didingiau įsiamžinti! Dabar, kiek palipusi laiko kopėtėlių skersiniais, apsigalvojau. Galbūt jam buvo svarbu ne įsiamžinimas, o noras suteikti šiam miestui bent kažkiek stabilumo? Vilnius – siaubingai aikštingo būdo, jam nuolat reikia permainų. Jam vis norisi kažką keisti, pasitelkiant karus, gaisrus ar gerus norus miestiečių, kurie patys nesupranta, kad iš tiesų vykdo ne savo, o nerimastingo miesto valią. Pastatai, aikštės, paminklai, garsiausių miestiečių vardai – viskas galiausiai nušluojama, pamirštama ar bent jau neatpažįstamai perkeičiama. Vilnius įsitraukęs į žaidimą (nesu tikra, ar tai pokeris), kuriame kiekviena miestiečių karta tiki, kad miestas priklauso jiems, ir kaip jie dabar čia susitvarkys, taip ir liks ateities kartoms, che-che. Nežinau, ar miestą vis dar linksmina tos pačios, tiek kartų matytos iliuzijos, bet nepanašu, kad žaidimas jam būtų nusibodęs. Galbūt apie tai galvodamas Vilniaus miesto vaivada Leonas Sapiega mėgino miestui padovanoti tokią dovaną, kurią būtų gaila netrukus išmesti? Na, ar bent jau būtų nelengva fiziškai tai padaryti. Todėl statydamas sau paminklą iš marmuro ir granito, dar įvilko jį į prašmatnią bažnyčią, kurią dar įvilko į nenutrūkstamas vienuolių maldas, o dėl dar rimtesnės saugumo garantijos viską dedikavo arkangelui Mykolui, „visų Dangaus dvasių vadui ir kunigaikščiui“. Atrodo, Leonas (gal jam labiau patiktų Leo) Sapiega buvo išmintingas žmogus.
Iš senos, geros ir išsilavinusios, nors elitui ir nepriklausančios giminės kilęs Leonas Sapiega (Lew Sapieha) (1557–1633) auklėtas Nesvyžiaus dvare, kartu su Mikalojaus Radvilos Juodojo vaikais, išsilavinimą įgijo Leipcigo universitete, bet akivaizdu, kad ne mažiau nei mokslų sparčiai sėmėsi ir gyvenimo išminties. Pradėjo nuo raštininko, o būdamas 28-erių jis jau LDK pakancleris, po ketverių metų, žiūrėk, jau kancleris. Baigęs šią tarnybą iš karto peršoko į Vilniaus vaivadas, o dar po poros metų tapo didžiuoju LDK etmonu (vyriausiuoju kariuomenės vadu). Apie jį neužtikau nė vieno blogo žodelio – talentingas diplomatas, įžvalgus karys, LDK valstybingumo ir teisinės sistemos stiprintojas. Jei tikėsime įrašu ant paminklo, vadintas Tėvynės tėvu, dar kiti lyg vadino Lietuvos Solonu. Tolerantiškas žmogus. Ir labai, labai turtingas. Net jei ir turėtum ką blogo pasakyti – ko gero, rinktumeisi patylėti.
Kompiuterio ekrane žiūriu į du jo portretus. Vienas jų Baltarusijoje saugomas, nežinomo mums tapytojo sukurtas apie 1616 m., gal ir 60 metų jubiliejaus proga užsakytas paveikslas. Garbus jubiliatas stovi ir žvelgia tiesiai ir tvirtai. Pilvas pūpso po prabangiai geltonu, dailiomis mažomis sagutėmis susegtu rūbu, o apsiaustą puošia brangakmeniais žėrinti segė. Jis čia atrodo tiksliai kaip iš mums pateikiamo aprašymo: protingas ir didingas. Trumpai kirpti jau pradėję baltuoti plaukai, taip pat balti, tačiau vis viena šauniai užriesti ūsai. Plačios rudos, dėmesingos akys, o virš jų – aukšti, griežtos formos ir vis dar tamsūs antakiai. Tokį žmogų gerbčiau, ginčytis ir priešgyniauti nenorėčiau. Kitas, maždaug po 5 metų sukurtas Leono Sapiegos portretas – tai Willemo Hondiuso graviūra. Sapiega atrodo lyg kiek numetęs svorio ir užsiauginęs pagurklį slepiančią tvarkingą baltą barzdą, bet lengvai atpažįstamas iš tos pačios ilgokos nosies, pariestų ūsų ir tokių pačių, griežtų tamsių antakių. Įsivaizduoju, kaip šokčiojo tie antakiai kartu su ūsais šauniajam Leo tvarkant reikalus ir reikaliukus! O jų buvo daug, ir viešų, ir privačių. Šv. Mykolo bažnyčios statybos – tik vienas iš daugelio. 1593 m. Sapiegai atiteko sklypas pačiame miesto centre ir jis nusprendė ten statyti vienuolyną ir bažnyčią, kuri taps ir giminės laidojimo vieta. Įkurdino ten vienuoles bernardines su sąlyga, kad melsdamosis nepamirš ir Sapiegų giminės. Bažnyčios rūsiuose numatytos kriptos giminės palaidojimams, o pačioje bažnyčioje tarp altorių – vietos antkapiniams paminklams.
Šalia pagrindinio altoriaus oriai iškilęs Leono Sapiegos ir dviejų jo sutuoktinių paminklas – tai ir stabilumo viltis. Prislopintų rusvų, žalsvų, juosvų atspalvių švediškas marmuras ir granitas netrikdo spalvingumu, priešingai – ramina. Pirmiausia jame į akis krenta paties Sapiegos figūra – šarvus dėvintis vyras guli ant vieno šono, viena ranka parėmęs galvą. Kai kurie sako, kad čia jis atrodo kaip storas katinas. Na ne, ne! Visų pirma – liūtas. Visų antra – jis čia ne atrodo, o yra – toks Rytų Europos buda. Aplink gali švilpti kulkos ir keiksmai, siautėti gaisrai ir įsiutę vyrai, spausti baisus speigas ar žydėti alyvos, o jis štai guli, viena ranka pasirėmęs, tarsi bet kada pasirengęs guviai atsistoti ir vėl su savo užriestais ūsais imtis gelbėti situaciją. Dar patikimiau viskas atrodo dėl to, kad iš apačios visas paminklas, o kartu ir Leonas Sapiega, palaikomas dviejų moterų, dviejų žmonų, Daratos Firlėjūtės ir Elzbietos Radvilaitės. Viena vaizduojama su rožančiumi, kita – su knyga ir laikrodžiu, bet abi vienodai romios ir patikimos. Paminklo viršuje jas tarsi dar kartą atkartoja jų globėjų šv. Daratos ir šv. Elzbietos figūros, o pačiame viršuje didingai stovi prisikėlęs Kristus, irgi pasirengęs tvarkyti visokius reikalus.
Būdamas išmintingas žmogus Leonas Sapiega net neabejojo, kad tvarkytinų reikalų bus. Čia juk Vilnius! Ir išties, šitaip gulėdamas ant vieno šono ir pro blakstienas stebėdamas kas vyksta aplink, jis matė praktiškai viską, kas svarbaus vyko šiame mieste.
STEBINT ISTORIJĄ
Vos pora dešimtmečių tepraėjo po Leono Sapiegos mirties, kaip kilo karas su Maskva. Miestą užplūdo rusų ir kazokų kariai. Bažnyčioje girdėjosi kankinamų vienuolių ir žudomų čia besislėpusių miestiečių klyksmai, kazokų keiksmai, paskui – girtas juokas ir plėšiamų brangenybių žvangesys. Sapiegų palaidojimai išplėšti, paties Leono Sapiegos palaikai išmesti į gatvę. Bet vienuolės įvykdė savo įsipareigojimus – nepaisant karo beprotybės ir grėsmės, kūnas buvo pagarbiai sugrąžintas atgal. Po baugios tylos pauzės bažnyčioje vėl ėmė girdėtis žmonių balsai ir remonto garsai, galiausiai vėl maldos. Paskui vėl daug verksmo ir tylos, miestą užpuolusios maro epidemijos metu, vėl remontai, perstatomi ir statomi nauji altoriai. Caro metais po kurį laiką trukusios chaotiškos nežinios, galiausiai vienuolynas liko tuščias, vėl bažnyčioje maldas keitė nepagarbus juokas ir plėšimo garsai, kuriuos pačioje XX a. pradžioje pakeitė Sapiegų giminės atstovų susirūpinę, o paskui – dalykiški balsai: bažnyčia grąžinta giminei ir vėl pradėta remontuoti ir puošti. Tarpukariu čia šeimininkavo vienuolės, o atėjus sovietams vėl stojo nejauki tyla, po kurios sekė girtų žmonių siautėjimai, plėšimai, šiaip žaidimai. Angelas Gabrielius už butelį degtinės? Jokių problemų! Dar po kurio laiko vėl remonto ir pertvarkų garsai ir bažnyčia tapo Architektūros muziejumi – pro primerktas blakstienas Leonas Sapiega galėjo smalsiai stebėti gražiai eilėmis bažnyčioje surikiuotas baltutėles darbo liaudies svajones – naujutėlius čia pagarbiai eksponuojamus unitazus. Su nepriklausomybės atgavimu bažnyčioje vėl pasigirdo kunigų balsai, kurie sprendė, kad šioje vietoje galėtų įsikurti muziejus. Padedant kolegoms iš Vokietijos, buvo sukurta ekspozicija, kurios didžiausias privalumas – ramybė. Eksponatai išsisklaidę erdvėje, palikdami vietos žiūrovo mintims, santūriai žybsi nagingiausių rankų įvairiais būdais išraitytas ir išpuoštas, tikinčiųjų maldomis įkrautas auksas ir sidabras. Skambiai aidi kiekvienas lankytojo žingsnis, ką ir kalbėti apie kostelėjimą ar netyčia išsprūdusį garsesnį žodį. Yra ir XXI a. ženklų – šiek tiek planšečių. Juk reikia Sapiegoms parodyti, kad ir mes čia vietoje nestovime!
Bažnytinio paveldo muziejus Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniaus arkivyskupijos iniciatyva veikia nuo 2009 m., jam nuo pradžių rūpestingai vadovauja Sigita Maslauskaitė. Kitose muziejaus erdvėse veikia keičiamos parodos, tačiau čia, šioje erdvėje mažai kas kinta, dažniausiai tylu. Taigi jau 13 metų ramybės, kas nėra daug – ši vieta matė ir ilgesnių ramybės periodų. Ir būtent todėl taip norisi ta ramybe pasidžiaugti, nes niekada nežinai, ką kitą kartą sugalvos miestas. Ramybė yra tas jausmas, prie kurio turbūt greičiausiai priprantama, bet įžvalgusis Leo mums primena, kad turime priimti ją su dėkingumu. Leonas Sapiega daug dirbo, kad gyvenimas šalyje taptų stabilesnis. Ginklu, raštu, kalbomis, idėjomis ir aukojamais savais pinigais, savu pavyzdžiu. Mes labai nedaug žinome apie patį Leo. Turime jo vardu pavadintą troleibusų stotelę, ir vieną jau senokai išleistą nedidelę biografinę knygą. Tačiau per šimtus metų permainų, suiručių ir taikių pertvarkų išlikęs jo ir jo sutuoktinių paminklas gali tapti ta ramybės ir stabilumo piliule, kurią trumpam užsukus į muziejų pasiimti galima tada, kai to labiausiai reikia.
