Pranas Domšaitis. Autoportretas. 1940. Drobė, aliejus. LN

Nuo rudeninės lietingos tamsos atsigauti lendame į rožine disco šviesa šildantį barą. Mes jau aptarėme, kas naujo-meniško Paryžiuje ir Londone, apžvelgėme Vilniaus naujienas. Bet ilgai naktinėti negaliu – ryt sėsiu rašyti apie Prano Domšaičio galeriją. Na, tas muziejus, Klaipėdoje. Pašnekovo akyse – klaustukai, rankose atsiranda telefonas, įsijungia google vaizdai. Rezultatai ekrane man visai nepadeda sužadinti susidomėjimo ta vieta. Domšaičio galerija? Pastato fasadas, pastato fasadas kitu rakursu, išbalusia šviesa sušviesta salė su nuobodžiai paveikslais nukabinėtomis sienomis. Bet, sakai, jis fainas? Linksiu galva. Akimirkai įsivaizduoju šalimais, už baro rymantį pašnekesio herojų. Jis man irgi nepadėtų. Nužiūrinėtume jį įtariai. „Kažkoks kaimietis“, – draugei į ausį sukuždėtų dvidešimtmetė ir abi sukikentų.

Vidutinio ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, vidutiniškai tamsių nedidelių akių ir vos besibanguojančių, tvarkingai sušukuotų vidutinio ilgio plaukų. Apvalus veidas, apvali nosis, nuobodūs ūsai. Apvalūs akinukai. Praktiškas, storo audinio švarkas. Jis nesišypso nė vienoje fotografijoje. Amžininkų prisiminimai neprieštarauja nuotraukoms – ramus, santūrus žmogus. Ir nė vienas nepaaiškina, kas buvo jo paslaptis, kur slėpėsi stiprybė, nematoma fotografijose, bet akivaizdi iš biografijos ir paveikslų?

O tada į barą ryškiai įkaukšėtų dama. Iškelta galva, tvirta laikysena, prabangi skrybėlaitė. Įdėmiu žvilgsniu apžvelgusi bendrą situaciją, ji patrauktų tiesiai prie nuobodaus tipo už baro. Kiek artistiškai jį pabučiuotų – labas, brangusis. Adelheidė – puse galvos aukštesnė ir 20 metų jaunesnė už sutuoktinį. Ji – žymi operos dainininkė, sopranas. Energinga ir veikli. Visi stebėjosi, kodėl ji pasirinko būtent šį vyrą, bet ji pasirinko, ir iki pat jo mirties pasirinkimo nekeitė. Ir niekada neabejojo, kad jis – geras tapytojas. Įdomu, nuo ko ji pradėdavo pasakojimą apie savo vyrą tapytoją, kokius naudojo argumentus visoms abejonėms nukirsti? Ir dar – kaip jį vadino, Franzu ar Pranu?

Nei menininko, nei jo sutuoktinės jau nebepakalbinsi. Turiu tik savo įspūdžius, matytus paveikslus, nuotraukas ir Kristinos Jokubavičienės kruopščiai parengtą ir su meile parašytą biografiją didžiuliame Prano Domšaičio kūrybai skirtame albume Vaizduotės realybė (2015). Juo ir pasiremsiu trumpai pasakodama apie menininką.

RAMAUS ŽMOGAUS NERAMI BIOGRAFIJA

Franzas Carlas Wilhelmas Domscheitas gimė 1880 m., kaime Kaliningrado srityje, Rytų Prūsijoje. Tėvai ūkininkai dar laikė ir svečių namus, tad veiklos netrūko, o viską paveldėti turėjo vyriausias sūnus – Franzas. Bet jis nenorėjo ūkio, norėjo tapyti. Sūnų tyliai palaikė mama, griežtas tėvas tai laikė nesąmone, panašiai galvojo Karaliaučiaus meno akademijos stojamųjų komisija. Tuomet jaunuolis iš Berlyno atsivežė labai žymaus tapytojo Maxo Liebermanno (1845–1935) laišką: „Gerbiamas pone Carlai Domscheitai, aš mačiau jūsų sūnaus Franzo paveikslus ir esu tikras, kad jis turi gabumų tapybai. Bet jam būtina metus-dvejus pasimokyti, negalvojant apie pinigus“. Autoriteto žodis buvo išnaudotas šimtu procentų: ne tik nuramintas tėvas, bet ir Karaliaučiaus meno akademija kitais metais priėmė ir dar skyrė stipendiją. Baigęs akademiją trisdešimtmetis Franzas išvyksta į Berlyną. Ten privačiai mokosi pas tapytoją Lovisą Corinthą (1858–1925), kurį ir laiko savo mokytoju, ypač kalbant apie tapybos techniką. Stilistiškai išties bendro nelabai daug – Corintho drobėse daugiau impresionistinio mirgesio, realistiškesnis piešinys, lengvesnė linija, aistringesnis žvilgsnis. Be to, tarp mokytojo darbų daug psichologinių portretų ir aktų, kas bus svetima santūriam, į vidinį pasaulį panirusiam Domšaičiui. Bet kol kas jis dar Domscheitas ir tik po truputį, labai lėtai kuria savo vardą Berlyne. Jam artima novatoriško meno, kurį paskui vadinsime modernizmu, nuostata, kad kopijuoti gamtą – beprasmiška, meno kūrinys turi spinduliuoti vidiniu gyvenimu. Jis tapo ekspresionistinius peizažus, kiek vėliau, įkvėptas Emilio Nolde’s ar Marco Chagallo, imasi religinių temų, taip pat domisi ne Europos šalių, kolonijų menu ir žmonėmis, kas irgi yra būdinga to laiko vokiečių ekspresionistams.

Jis vis dažniau kviečiamas į bendras parodas, būdamas 39-erių pagaliau Berlyno galerijoje surengia ir savo pirmąją personalinę parodą. Jo vardą pamažu įsimena kritikai, vieni pastebi svajingus peizažus, kažkas jame net įžvelgia „modernaus religinio meno viltį“. 1920–1933 m. jis dalyvavo 41 bendroje parodoje, surengė 5 personalines, darbų įsigyja muziejai, turbūt ir kolekcininkai, nors pardavimais jis nelabai rūpinasi, tapyba juk „nėra kokia melžiama karvė, primelžiamo pieno ir sviesto rekordams gerinti, aš to ir nesitikiu. Man užtenka, kad galiu gyventi kuklų paprastą gyvenimą. Mano poreikiai nedideli“. Ir tada pasirodė ji.

Adelheid Armhold (1900–1992) įsiveržė į 44-erių viengungio gyvenimą kaip tikra žvaigždė, aplink kurią jis vėliau visą gyvenimą ir suksis, tuo pat metu nepamiršdamas to, kas gyvenime svarbiausia – tapybos. Kylančiai operos žvaigždei kuklaus paprasto gyvenimo koncepcija nebuvo artima – neužilgo jie persikelia į didesnį butą arčiau centro, kur jis tapo, puoselėja sodelį šalia namų ir lydi ją gastrolėse, kartais ji lydi jį į parodų atidarymus. O tada, 1933 m. į valdžią ateina nacionalsocialistai. Prasideda modernaus meno puldinėjimai, kurių apogėjumi laikoma 1937 m. surengta kilnojamoji paroda „Entartete Kunst“ („Išsigimęs menas“), kurioje rodyta virš 600 Hitleriui neįtikusio modernaus meno kūrinių, iš jų šaipantis, šmeižiant autorius. Paroda, šiek tiek keičiant paveikslų sudėtį, vežiojama po Vokietijos miestus, Franzo Domscheito paveikslas ekspozicijoje atsiduria Hamburge. Jis – nekenčiamų menininkų sąraše, jo kūriniai išmetami iš muziejų kolekcijų, nacijai tokio meno nereikia. Gyvybei pavojus negresia, tačiau dėl viso pikto gyvena atskirai nuo žmonos – jos karjera klostosi visai neblogai. Tapo labai daug gėlių, tokios gražios pavargusios puokštės negali niekam užkliūti. Ir pradeda darbus pasirašinėti lietuviškai – Pranas Domšaitis.

Prano Domšaičio mama buvo lietuvė, tad nors šeimoje kalbėtasi tik vokiškai, vis dėlto kelis žodžius sūnų išmokė. Galbūt dėl artimo ryšio su mama, gal iš romantinio polėkio, jis 1920 m. nuvykęs į Kauną išsiėmė Lietuvos Respublikos vidaus pasą ir tuojau pat išvažiavo atgal į Vokietiją, kur ir toliau vadinosi vokišku vardu. 1946–1947 m. jis pirmą kartą kaip lietuvių dailininkas dalyvauja tarptautinėje dailininkų-karo pabėgėlių parodoje. Išsiima Lietuvos Respublikos užsienio pasą. Bet ne, į Lietuvą grįžti ne laikas, o gal ir niekada nėra laikas grįžti į kraštą, kurį taip ryškiai idiliškai įsivaizduoji, nors esi ten buvęs tik kelias dienas.

Karą pralaukę mažame Bavarijos kaimelyje, jiedu su Adelheide nori į Ameriką. Tačiau tapytojui jau virš 60 metų, tad procesas stringa. Ir štai tada Adelheidė gauna kvietimą dėstyti Keiptauno universitete (Pietų Afrika). Žinoma, kvietimą priima ir ilgai nelaukę išvyksta. 69-erių tapytojo gyvenime – naujas etapas, kurį jis sutinka smalsiai ir kaip visada darbingai. Kol sutuoktinė dirba ir socializuojasi, jis tapo. Daug keliauja po šalį stebėdamas ir piešdamas daugiau kaimiškas vietoves ir paprastus žmones, jų darbus ir gyvulius, nepamiršta ir religinės temos. Jis tapo labai daug, veiklioji sutuoktinė organizuoja parodas, jis labai greitai tampa gana žymiu vietiniu menininku, 1963 m. jo kūriniai atstovauja Pietų Afrikos dailei San Paulo bienalėje Brazilijoje.

Po Domšaičio mirties žmonos rankose lieka didžiulė jo paveikslų kolekcija. Ji nenori darbų pardavinėti bet kam ir po truputį. Ir turbūt labai apsidžiaugia, kai į ją kreipiasi Lietuvių fondas – 1962 m. JAV įkurta, narių aukotojų tvarkoma pelno nesiekianti organizacija. Daugiausia dėmesio Lietuvių fondas skyrė lietuvybės išlaikymo projektams remti, tad sužinoję apie Havajuose esančią Domšaičio paveikslų kolekciją, kreipiasi į našlę, kuri nebrangiai į geras rankas parduoda 65 paveikslus. Po kurio laiko iš jos ateina dar vienas labai dosnus pasiūlymas, kurį priėmęs Lietuvių fondas gavo virš 700 kūrinių.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atkeliavo dosni išeivių dovana: 1989–2001 m. Lietuvos dailės muziejui perduota 530 kūrinių. 2001 m. Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje iškilmingai atidaryta nuolatinė Domšaičio kūrinių ekspozicija, o 2004 m. galerija pavadinta Prano Domšaičio vardu. Tuomet 2006 m. Lietuvių fondas muziejui perdavė dar 135 dailininko darbus. Jie visi ten iki šiol, didelė dalis – nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje.

KOLEKCIJA – SUNKI DOVANA

Šimtai gerų paveikslų dovanų. Negali sakyti, kad nesidžiaugėme. Negali sakyti, kad nemylime. Bet neapleidžia jausmas, kad iki šiol nežinome, ką su visu tuo daryti. Einu per abejingas euroremontines patalpas, pilnas valdiškų kabinetų šviesos, žiūriu į eilėmis monotoniškai sukabintus paveikslus. Aš užsigrūdinusi, bet ties aštunta sale pasijuntu nuvargusi. Kaip rodyti tuos paveikslus, ką apie juos pasakoti, kaip pristatyti menininką?

Gal verta apie jį daugiau kalbėti kaip apie modernių religinių paveikslų kūrėją, niekada neapleidusį šios temos, kuri su laiku vis rūstėjo juodais kontūrais ir griežtomis linijomis? O gal – kaip tapytoją, nuostabiai tapiusį asiliukus, arklius, žirgus? Nesolidu, tačiau kokie jie charakteringi ir mieli! Asiliukai ir arkliukai atsirado paveiksluose dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dieną jie keliu traukia vežimą, naktį keliauja tamsoje per laukus, o dažniausiai, visada šviečiant pilnačiai, dalyvauja Bėgime į Egiptą. Stebėdama iš paveikslo į paveikslą keliaujančius asiliukus net pagalvojau, gal tai koks slaptas Domšaičio alter ego. Tarsi niekuo neypatingas: kresnas ir lėtas, kantrus ir tylus, jis eina ir eina, kantriai nešdamas savo naštą, paklusdamas aplinkybėms, tuo pat metu paskendęs savyje. Toks amžinas užsispyręs keliautojas.

Ir moterys. Jų paveiksluose žymiai daugiau nei vyrų. Jos lėtos, ramios, labai žemiškos. Žvelgia iš paveikslų į mus, tiksliau, pro mus, kažkur į tolius. Lietuvės ar vokietės, jos net darbus dirbdamos iš tiesų yra kažkur toli, savo mintyse, net veiklioji Adelheidė portretuose romi ir tyli. Juodaodės moterys kitokios. Jas nėra nejauku tapyti nuogomis krūtimis, jos net kartais šypsosi ar žvelgia tiesiai žiūrovui į akis. Ne, nevadinčiau jo moterų tapytoju, nelabai rūpi jam konkretūs charakteriai ir istorijos. Tad gal – peizažai?

Peizažų daugiausia, pradedant nuo nerangių ankstyvųjų bandymų ir baigiant beveik abstrakčiais, ornamentiškais Afrikos vaizdais. Domšaitis netapė miestų, jis visose kelionėse ieškodavo kaimo, paprastų žmonių, žemės darbų. Juos visus sieja vienas dėmuo – šviesa. Ta pati, Baltijos jūros šviesa, stori debesys, pro kuriuos gal tuoj trumpam išnirs saulė. Ar tai būtų Bavarijos alpės, ar Afrikos lygumos – šviesa nesikeičia. Reto tapytojo taip neveikė kelionės kaip Domšaičio, atrodo, jis visada liko su gimtąja, savo vaikystės ir jaunystės šviesa. Ir dabar ji grįžo atgal, prie Baltijos.

Nuolat klajojančio išeivio gyvenimą nugyvenusio menininko paveiksluose yra stebėtinai daug lietuviškumo, tiksliau – šių kraštų gyventojų ir atmosferos charakterio. Jo peizažuose regime tai, ką matome aplink kiekvieną dieną – sunkūs debesys, ramus gyvenimas, monotoniškas ritmas. Visa tai, nuo ko bandome pailsėti, bent trumpam keliaudami kur piečiau ar bent jau į rožines baro šviesas. Tie paveikslai pasakoja apie mus – vis kažko laukiančius, ilgesingai į tolį žvelgiančius žmones, ramias tylias žemes, tokį patį tikėjimą. Metams bėgant kinta dekoracijos, ne esmė. Gal todėl ir nežinome, ką daryti su Domšaičiu ir jo paveikslais, ką ir kaip apie juos pasakoti ir kaip juos mylėti – jie pernelyg savi, o tai, kas sava, mums vis atrodo nepakankamai įdomu, pernelyg paprasta. O gal visuotinės meilės savaime nusipelnyti nesugebėję paveikslai ir neverti jos, gal išties verta pervadinti muziejų kitu vardu, tokiu būdu vėl kertant šaknis, ir imtis kurti muziejaus tradiciją iš naujo, gal kitą kartą labiau pasiseks? Greičiausiai atsakymas ne paveiksluose, o tame, kiek mes patys, be garsių šūksnių ir lozungų, galime mylėti save, savo būdą ir sunkius debesis, pro kuriuos kartais vis tik išlenda saulė.