Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Geraširdys Linkėtojas. Smarkiai lijo. 2021. Josée Drouin-Brisebois nuotrauka

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune daug kas yra kitaip nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, daug kas turi bent dvi puses. Karas ar kultūra. Praeitis ar dabartis. Matymas ar žinojimas. Tai supratau tik pradėjusi apie jį rašyti.

Pradėsiu nuo Kauno bienalės proga ant išorinės Čiurlionio galerijos sienos atsiradusio skulptoriaus, šiuo metu norinčio vadintis Geraširdys Linkėtojas, kūrinio „Smarkus lietus“. Štai jums pirmoji dviprasmybių puokštė: padangos ar akys, lietus ar ašaros, racionalumas ar intuicija.

Aukštai ant plokščio galerijos stogo – blizgančių, tarsi muiluotų lašų prisigėrusi milžiniška kempinė, nuo jos žemyn leidžiasi dvi eilės juodo organinio stiklo lašų, o arčiau žemės kompozicija baigiasi dviem akis primenančiomis padangomis. Pažiūrėjau, pagalvojau ir viską supratau! Kompozicija kabo ant išorinės sienos pastato, kurio viduje eksponuojami Čiurlionio paveikslai. Tai dar 1969 m. specialiai šiai paskirčiai statytas muziejaus priestatas. Jis kurį laiką visai neblogai tarnavo, tačiau su laiku susidėvėjo, stogas ėmė leisti vandenį. Iš pradžių nepastebimai, paskui vis stipriau. Galiausiai, prieš žadamą didesnę liūtį, muziejaus darbuotojai išgabeno Čiurlionio paveikslus į saugesnes erdves, o pradėjus lyti sukvietė žurnalistus, kad jie pasižiūrėtų ir kitiems parodytų, kaip per sienas, ant kurių turėtų kaboti mūsų neįkainojami Čiurlionio paveikslai, liejasi vanduo. Po skandalo renovacijai lėšų atsirado. Tad štai ir kūrinys ant renovuotos sienos, primenantis liūdną, dabar jau net juokingai skambančią istoriją. Visa tai išgirdęs kūrinio autorius buvo gerokai nustebęs.

Ir iš tiesų, kaip gali dailės kritikė nepastebėti, kokia kryptimi juda lašai, juk jie teka iš akių, ir įsigeria į tą kempinę viršuje! Taip, iš apačios į viršų, bet juk tai – meno kūrinys, tad viskas įmanoma. Pasirodo, tai kūrinys apie baimę suklysti, vienatvę, apie liūdnas ir sunkias kaip padangos akis, iš kurių liejasi ašaros. „Tai mano mažytė liūdna dainelė“, – sako skulptorius, o aš pasijuntu tiesi ir nejautri kaip debesį matuojanti liniuotė. Man patinka jo versija, ir sutinku, kad aiškintis ir interpretuoti svetimas istorijas nėra šio, į asmeninį simbolizmą likusio menininko braižas. Bet man vis tiek patinka ir mano istorija. O labiausiai patinka tai, kad dabar gyvuos abi šios versijos. O ką? Jei jau karas ir kultūra išsitenka viename pastate, tai gali gyventi ir dvi skirtingos vieno kūrinio istorijos. Juo labiau kad ir lietaus, ir ašarų M. K. Čiurlionio muziejus matė tikrai nemažai.

KARAS IR KULTŪRA

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pradžia laikomi 1921 m. Tačiau pastatas, aplink kurį suksimės šiame tekste, pastatytas kiek vėliau – 1936 m. Tai – Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejus. Taip, karo ir kultūros. Dviveidžio dievo Jano alegorija čia netinka. Netiks ir Kastoras su Poluksu. Šiame pastate, visai kaip gyvenime, tarp karo ir kultūros nėra didelės draugystės. Architektų numatytas pagrindinis praėjimas tarp jų – užmūrytas.

Dviem atskiriems, Karo ir Kultūros, muziejams statyti vieną pastatą buvo praktiškas sprendimas – taip pigiau ir patogiau. Galvojau, gal tik šių dienų žmogui toks derinys skamba kaip nesusipratimas, bet ne, štai ir tuometinis muziejaus direktorius Paulius Galaunė iš karto sakė, kad tai „nevykusi ženatvė“. Žinoma, buvo teisus. Žinoma, jo niekas neklausė. O architektas Vladimiras Dubeneckis, jau turėjęs anksčiau paruoštą Čiurlionio galerijos projektą, ėmėsi galvoti apie naują projektą, turėsiantį po vienu stogu apjungti du tokius skirtingus ir niekaip nesuderinamus: karą ir kultūrą. Nenuostabu, kad žmogus užgėrė. Bet jis tai padarė!

Žiūrint iš K. Donelaičio gatvės – tai rūstus, vertikaliomis linijomis aukštyn kylantis, iš V. Putvinskio gatvės – smulkesnių detalių, apvalaino fasado, kuris viršuje išauga į karūną, pastatas. Koks keistas kūrinys, paminklas lietuviškam praktiškumui ir architekto kantrybei. Kaip gaila, kad pats architektas savo darbo rezultato taip ir nepamatė. Vienu iš moderniosios lietuviškos architektūros pradininkų laikomas Vladimiras Dubeneckis (1888–1932) – mūsų kultūros katinas. Atėjo pats, nekviestas. Nusprendė, kad dabar gyvens čia. Begyvendamas tapo savu ir nepakeičiamu, puošė miestą ir kultūrą, nors niekas dorai nežinojo, ką jis iš tiesų galvoja. O vieną dieną tiesiog netikėtai išėjo. Tai viena įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno figūrų, jo biografijai irgi nesvetimos dviprasmybės: avantiūristas ar rimtuolis, rusas ar lietuvis, vedęs ar viengungis. Asketas, prabangius namus kūręs kitiems. Jo kūryba – ne tik pagrindinė pastato idėja, bet ir muziejaus vidus su visomis detalėmis (kartu prie projekto dirbo architektai Karolis Reisonas ir Kazimieras Kriščiukaitis). Vladimirai, nepykit, bet pasakysiu.

M. K. Čiurlionio muziejaus vidus man visada atrodė keistas ir gana nepatogus. Ankštas fojė ir praėjimai, painus salių išdėstymas, daugybė neaiškių durų, o labiausiai trukdo tie masyvūs radiatoriai, kuriuos dar paryškina virš jų pakibusios palangės. Bet, žvilgsnis ir vertinimai sušvelnėja, trūkumai pradeda atrodyti net kažkuo žavūs žinant, kad visa tai – vientisas, puikiai išlikęs beveik 100 metų amžiaus paveldas, šiandien dar ir kruopščiai restauruotas. Taip, net radiatoriai, ir tie – autentiški. Ir kaip dabar jų nemylėti? Ir kaip nesijausti ypatingai žinant, kad į 1936 m. atsidariusį muziejų iškilmingai traukė visas mūsų kultūros elitas? Taip pat autentiškoje rūbinėje ranka surašyti pakabų numeriai siekia 342 – tiek žmonių galėjo čia palikti paltus, o norint – ir kaliošus. Galime būti tikri, kad čia lankėsi dauguma šio muziejų istorijų ciklo herojai.

Kiek nejaukiai čia turėjo jaustis tik ką į Kauną atvykęs devyniolikmetis Kazys Varnelis, kuris savo rimtu, suaugusio žmogaus žvilgsniu turėjo pastebėti ir įvertinti elegantiškas groteles palei grindis, paliktas tam, kad parketas kvėpuotų ir tokiu būdu puikiai išsilaikytų iki mūsų dienų. Iškilmingai pasipuošęs į muziejų ėjo ir Liudas Truikys, jis tikrai įvertino lubose esančias tulpės formos ornamentu papuoštas ventiliacijos groteles – tai bene vienintelis tautinio ornamento motyvas šiame muziejuje. Iš Jurbarko atvažiavo ir kostiumu pasipuošęs, ūsus kiek parietęs Vincas Grybas, jam turbūt patiko skulptūriškas, karūną primenantis Kultūros muziejaus fasadas ir tai, kaip ši apvali forma atsikartoja tik įžengus į muziejaus vidų – apvali rūbinė, virš kurios įrengta gili piltuvėlio formos amfiteatrinė auditorija su 8 metrų aukščio siaurais pailgais langais būsimiems paskaitų ar pranešimų klausytojams. Tik pats architektas Dubeneckis atidarymo metu nieko nesakė, negirdėjo nei komplimentų, nei priekaištų – jis jau buvo miręs. Mirtis jį užklupo netikėtai, trumpam išvykus į Karaliaučių, ir mes nežinome nei aplinkybių, nei aiškios priežasties, turbūt širdis neatlaikė tiek įtampos ir alkoholio. Mes nežinome, ar jis būtų patenkintas galutiniu rezultatu, tačiau mes turime fantaziją ir galime pamėginti įsivaizduoti, ką jis sakytų, pamatęs muziejų šiandien.

Žinoma, jaustųsi pagerbtas to, kaip kruopščiai restauruotas pastatas, paliekant visus originalius kūrėjų sprendimus, net ir tikrai ne pačius geriausius, kaip kad tie masyvūs, niekuo nepaslėpti radiatoriai, su kuriais dėl dėmesio tenka kovoti virš jų sukabintiems paveikslams. Turbūt smagiai nusijuoktų pamatęs, kad durys, jungusios Karo ir Kultūros muziejus, šiandien užmūrytos, o toje vietoje įrengta muziejaus parduotuvė. Ši istorija viena iš tų, kuri tampa juokinga tik su laiku, amžininkams ji tikrai neatrodė juokinga. Štai kaip incidentą aprašė tuometinis muziejaus direktorius Paulius Galaunė: „1935 m. gegužės 14 d. 6 val. 30 min. Nagevičiui vadovaujant, dalyvaujant aviacijos karininkams, II pėstininkų pulko komandai, karo invalidų komandai, karo muziejaus orkestrui grojant, Galerijai, faktinai Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, pastato II aukšte paskirtos 5 salės buvo užimtos brutalaus smurto keliu. Į jas padėta „Lituanikos“ dalis, o gegužės 15–16 d. buvo talpinami kiti eksponatai“. Kad ir kaip būtų, minėtos patalpos iki šiol priklauso Karo muziejui, o praėjimas – iki šiol užmūrytas. Šalia muziejaus parduotuvės – kavinė, architektas projekte kažkodėl jos nenumatė, tačiau tikiu, kad nesmerktų jos atsiradimo. Įdomu, ką jis sakytų pamatęs stiklinį koridorių, iš senojo, jo projektuoto pastato vedantį į dar vieną, kito laiko ir kitokios architektūros statinį, kur ir laikomi Čiurlionio paveikslai? Asketiškame bute gyvenęs architektas įvertintų jo lakoniškumą. Tai pastatas be pompastikos, be autorinių architekto įgeidžių ir viražų – ne dėžutė papuošalams, o seifas brangenybėms.

PRIESTATAS ČIURLIONIO DARBAMS

1962 m. buvo nuspręsta, kad M. K. Čiurlionio muziejui būtinai reikia priestato: trapiems Čiurlionio darbams reikalingas specialus oro kondicionavimas, apšvietimas ir šiuolaikiškesnės erdvės.

Projektavimo darbai čia vyko kitaip: iš pat pradžių buvo aiškiai žinoma, kokie ir kiek kūrinių bus eksponuojama naujojo pastato viduje, žinoma net ir jų eksponavimo tvarka, t. y. kiek ir kokių salių reikia. Architektui Feliksui Vitui (1942–1999) teliko tik prisitaikyti, netrukdyti ir būti nematomu – kokia sunki užduotis jaunam architektui! Jis šią užduotį atliko taip puikiai, kad liko iš tiesų nematomas – internete apie šį architektą neradau beveik nieko, nepasakojama apie jį ir muziejaus leidiniuose. Teigiama, kad 1969 m. gruodžio 30 d. oficialiai atidaryta Čiurlionio galerija buvo pati moderniausia galerija visoje Sovietų Sąjungoje. Bet vos po 30 metų jai jau reikėjo esminės rekonstrukcijos.

XXI a. pradžioje vykusios galerijos rekonstrukcijos metu buvo išlaikytos esminės architektūros formos, tačiau pakeisti ne tik tokie funkcionalūs sprendimai kaip apšvietimas, vėdinimas ar oro kondicionavimo sistemos, bet ir detalės, tokios kaip laiptų turėklai ar garsą sugeriančios kiliminės dangos spalva. Tiesa, paliktas tas pats paveikslų eksponavimo būdas, išlikę net ir sovietmečiu žymaus baldininko Jono Prapuolenio specialiai Čiurlionio paveikslams sukurti rėmai – ąžuolinės kasetės, leidžiančios paveikslams kvėpuoti ir juos rūpestingai saugančios.

Nuo 1968 m. iki šiandien gerai išsilaikė ir lauke šalia muziejaus stovinti pastatui papuošti užsakyta ir specialiai sukurta Vlado Vildžiūno skulptūra. Manau, šią skulptūrą suprastų ir Dubeneckis, ir kiti tarpukario modernistai. Nors ji skiriasi nuo to meto skulptūros, tačiau laužytos formos, apibendrintos figūros gražiai atliepia to meto ekspresionistinės krypties tapybą. „Trys karaliai“ – tai geometrizuotų formų ažūriškos, aukštyn kylančios trys žmonių figūros iš suvirintų vario plokščių. Centrinė figūra turi širdutės formos ertmę, kurioje kabo varpas iš Čiurlionio paveikslų, tokiu būdu skulptorius sujungia tiek senojo pastato fasadą, tiek naująjį priestatą, tiek ir jame esančius Čiurlionio paveikslus.

Muziejaus priestatą rekonstravo architektai Geraldas ir Eugenija Balaišiai bei architektė Gražina Janulytė-Bernotienė. Ji taip pat kūrė ir kol kas naujausią muziejaus dalį – biblioteką su skaitmeninimo centru. Tai pusiau po žeme, pusiau virš jos iškilusi metalo ir stiklo konstrukcija, kurios viduje saugoma virš 46 000 leidinių meno teorijos, estetikos, liaudies dailės, vaizduojamojo ir taikomojo meno, architektūros, paminklų apsaugos ir restauravimo, dizaino, meninės fotografijos temomis. 2007 m. duris atvėrusi biblioteka vis dar turi naujo pastato nejaukumo, nors nuo 2019 m. ji atvira visuomenei – čia paskaityti ar pasiskolinti knygą gali užsukti bet kas norintis. Pagerbiant buvusį daugiametį muziejaus direktorių, 2021 m. bibliotekai suteiktas Osvaldo Daugelio vardas, taip muziejaus istorija tęsiasi. Vienos istorijos ir vardai pasimiršta, kiti – išlieka, o smagiausia, kad su laiku įsilieja naujos istorijos ir vardai. Ir naujos ašaros, ir naujos viltys, ir naujos kartos lankytojų, kurie atėję į muziejų šalia paveikslų ir skulptūrų (ar vietoje jų) atras parketo raštus, grotelių ornamentus, beveik šimtą metų rankomis glostytus ąžuolinius laiptų turėklus ir kitas smulkmenas, kurias laikas moka paversti visai ne smulkmenomis, o paveldu.

Žvelgiant į šį muziejų, malonu galvoti apie tęstinumą. Kaip tarpukariu gyvenę žmonės aukojo jo statyboms (iš statyboms reikalingų maždaug 2 milijonų litų apie pusė lėšų surinkta iš visuomenės), kaip sovietmečiu čia dirbę žmonės subtiliai saugojo tai, ką turi ir dar papildė nauju priestatu, kaip vėl tapus savarankiška valstybe pagarbiai rūpinamasi tuo, kas liko ir dar šiek tiek plečiamos erdvės. Tęstinumas ramina. Tai reiškia, kad ateinančios kartos vėl atsargiai rinksis, ką saugoti, o ką – keisti. Kažkas bus pamiršta, kažkas – atrasta, kažkas supainiota ar suprasta visai ne taip. Nežinau tik, ar kada nors bus atmūrytas praėjimas į Karo muziejų. Muziejus gyvena savo gyvenimą, ir mes, parodų lankytojai, esame to gyvenimo dalis.