Galbūt čia atsirasi išsukęs iš kopų, galbūt – iš asfaltuoto link jūros vedančio kelio. Nidoje, Eduardo Jonušo gatvelėje tikrai pastebėsi namuką raudonų čerpių stogu, apkaltą saulės nugairintomis lentomis, papuoštą įspūdingomis durimis, drožiniais ir skulptūra. Nors namo siena apkabinėta tinklais, o šalia snaudžia keli laiveliai – tai ne žvejo sodyba. Tai Eduardo Jonušo studija, dabar virtusi jo muziejumi. Čia nėra taip paprasta patekti – lankytojams jis atviras vasarą, kelias valandas per savaitę. Bet man sekasi, durys prasiveria pavasarį. Žengiu per slenkstį ir patenku į kitokią Nidą.
Viduje tiek visko daug, kad reikia kažko įsikibti – mano turėklu tampa didžiulis ryškus paveikslas. Mėlynų marių fone, pirmame plane sėdi vyras ir moteris. Abiejų nugaros tiesios, mąslūs žvilgsniai nukreipti į tolį. Abu labai gražūs. Vyras aukšta kakta, pilkais ilgais plaukais ir barzda atrodo kaip išminčius valdovas iš pasakos, tai patvirtina ir šalia jo peties ant kėdės atlošo įsitaisiusi varna. Moteris žemiškesnė, papuošta marga suknele ir vėriniu. Už jų stovi trys jau suaugę jų vaikai, kampe – anūkė ir baltas šunelis. Paveikslo centre įkomponuota marga kuršių vėtrungė, o mariomis plaukia du kurėnai. Vytautas Ciplijauskas (1927–2019) ne veltui buvo vertinamas kaip portretistas. Jo portretų herojai – vienas už kitą dvasingesni ir tuo pat metu – elegantiškai aristokratiški. Ir aš iš karto suprantu – mane pasitikusi moteris yra toji moteris paveiksle.
Vitalija Jonušienė – istorikė, Thomo Manno kultūros centro ir muziejaus ilgametė vadovė, menininko Eduardo Jonušo žmona, dabar prisiėmusi dar ir jo palikimo saugotojos vaidmenį. Viena tų išmintingų moterų, apie kurias beveik neužsimena jų žymūs vyrai ir pasakojantys apie jų nuveiktus darbus, bet kurios veikia ir žino ne ką mažiau, tik dažnai tyli. Vitalija sakosi nesistengianti reklamuoti šio muziejaus. Ji nemėgsta didelių turistinių grupių ir atsitiktinių žioplių su klausimais „O ką čia šitos nesąmonės reiškia?“ Po vyro mirties ji vis girdėdavo prašymų leisti užeiti vidun, tad nusprendė sudaryti šią galimybę visiems. Ji pati išlaiko, tvarko ir priima lankytojus, kartais net nesakydama jiems, kad toji moteris paveiksle tai ji. Pirmasis planas ir toliau atitenka jam, taip bus ir šiame tekste.
Jonušo darbai ir ženklai
Nežinau nuo ko pradėti
pasakoti apie Eduardą Jonušą (1932–2014), ir kaip padaryti tai glaustai.
Negaliu per daug fantazuoti, nes atmintis apie jį dar labai gyva, negaliu ir
pasakoti „visos tiesos“, nes pati ten nebuvau ir visko nemačiau. Galbūt galima
pradėti taip: Eduardas Jonušas – Neringos miesto garbės pilietis, Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, pirmasis Martyno Liudviko
Rėzos kultūros ir meno premijos laureatas, kraštotyrininkas, muziejininkas. Dar
galiu pridėti tą keistą žodį „tautodailininkas“ ir žiūrėti, kaip mano
skaitytojas nusižiovauja ir užverčia
šį tekstą.
Jonušas buvo menininkas. Įdomus, užsispyręs ir daugiabriaunis, kaip ir jo veikla. Po sudėtingos vaikystės ir jaunystės, po 4 metų Sibiro lagerių „už antisovietinę agitaciją“, jau būdamas 40-ies, 1970 m. jis galiausiai apsigyveno Nidoje. Čia daugiausia saulės ir ramybės, bet taip pat čia ir sudėtinga, skaudi istorija, kurią jis pamatė senų žvejų akyse, išdaužytoje bažnyčioje ir išvartytuose kapuose. Tuo metu Nidą dalinosi dėl neblogo atlyginimo žuvininkystės sektoriuje čia suvažiavę darbininkai ir šiek tiek gauti leidimus čia atvykti sugebėjusių vasarotojų. Vieniems rūpėjo gerovė, kitiems – saulytė ir jūra. Nidos istorija, senieji jos gyventojai kuršininkai tuo metu buvo laikomi „vokiečiais“, todėl porai dešimtmečių išbraukti iš atminties, niekam nereikalingi. Jonušas ėmėsi naujai daiginti beveik išrautas šaknis. Turbūt idealizavo. Turbūt norėjo neįmanomo – pasukti ciklą atgal, į praeitį. Bet tai tapo jo gyvenimo darbu, kurį dirbo nežiūrėdamas, ar aplinkiniai dėl to širsta, ar ploja katučių. Buvo ir vieno, ir kito.
Jei kas sukurtų Jonušo darbų maršrutą, jis vestų po visą Neringą, akcentuodamas išties svarbius taškus. Tai jis atkūrė Kuwertų, išgelbėjusių Nidą sodinamais medžiais, kapus. Jis apsaugojo nuo užstatymo (vietiniai rimtai buvo nusiteikę čia statyti namus, tad užtarimo teko ieškoti Vilniuje) ir atkūrė senąsias Nidos kapines. Jis atkūrė ir visiems parodė, kokios gražios yra šiandien tokios populiarios Nidos vėtrungės. Surinko nemažai originalių žvejų buities ir veiklos reliktų ir viską atidavė šalies muziejams. Galiausiai, pagal senus brėžinius pastatė kuršių laivą – kurėną. Ten kur įmanoma – viską darė pats, ten kur reikėjo – prašė užtarimo ir pagalbos iš kitų žmonių, ir jos dažnai gaudavo. Mokėjo patikti ir beprasmiškai nedaužė sienos kakta – nesant tiesaus, ieškodavo aplinkinių kelių tikslui pasiekti. Netrukus tapo Nidos žvaigžde. Su laiku atsirado ir butas, net automobilis, į Jonušų namus traukdavo Vilniaus kultūrinis elitas, o jei jau taip, tai ir darbų užsakymai.
Neringa pilna Jonušo sukurtų ženklų, stebina jų stilistikos ir medžiagų įvairovė. Smiltynėje atvykusius sveikina medinė rodyklė su vėtrungių smailėmis, į kopas žvelgia 1975 m. pastatytas ąžuolinis paminklas Martynui Liudvikui Rėzai. „Pašto karieta“ (1977) iš kalinėto metalo pašto pastato fasade Nidoje subtiliai primindavo, kad kelis šimtmečius čia ėjo senasis Europos pašto kelias, o viešbučio „Jūratė“ kieme elegantiškai banguoja variniai Jūratė ir Kastytis. Taigi sėkmingas, praktiškai vienintelis Neringos krašte menininkas: patogi buitis, nuostabi žmona ir vaikučiai, gerbėjų akys ir padėkos, vietinės valdžios užsakymai, o kartais ir privatūs pirkėjai, noriai perkantys pastele pieštus tradiciškai romantiškus Nidos gamtos vaizdelius… Bet kartais jis palikdavo viską ir eidavo pas savo košmarus, į tapybą. Ne patikimui, ne pardavimui – sau.
Tapyba iš pasąmonės
Tapybos Jonušas mokėsi lageriuose. Iš čia sutiktų kalinčių menininkų ir kopijuodamas viršininkams „peredvižnikų“ paveikslus. Vėliau bičiuliai siūlys stoti į dailės institutą, bet Jonušas žinojo taisykles: stojant reiktų imti visą paketą. Tiek tapybą, tiek ir marksizmą, leninizmą, susirinkimus ir šventes. Kas žino, gal ten jis būtų pripratęs kaip ir visi tepti ekspresionizmą ir būtų vadinamas geru tapytoju. Bet jis galvojo, kad „protaudamas kūrėjas lyg ir nutolsta nuo kūrybinės valios-pasąmonės, o juk tai ji yra svarbiausia kūrėjui“, tad vietoje sovietinio dailės instituto pasirinko savo pasąmonės kelią ir kitokią tapybą, į kurią menotyrininkai iki šiol žvelgia įtariai. Jam tas meno elito įtarumas nelabai rūpėjo, nelabai jis rūpi ir žiūrintiems į tuos paveikslus.
Jei kam reikia tapybą sudėti į stalčiuką su konkrečiu pavadinimu, tai bus siurrealizmas. Ne tas klasikinis, paryžietiškas, bet lietuviškas. Juk siurrealizmas tuo ir įdomus, kad visame pasaulyje jis įgauna savų bruožų. Vienoks jis Meksikoje, kitoks Haityje ar Filipinuose. Nidoje jis pilnas gamtos, skausmo ir pykčio. Nors gal net labiau – baimės. Ir vilties! Nes kūrybinis procesas visada yra pozityvus veiksmas, net jei ta viltis ir visai nedidelė.
Beveik dešimt metų Jonušas kūrė 17 paveikslų ciklą „Penktasis planetos ciklas“. Tai vidutinio dydžio, pastele atlikti darbai apie lageriuose patirtą skausmą: neteisybę, žmogų žlugdančią sistemą ir minią, pataikaujančią galingam blogiui. Menininkas neapsimetinėja, jis nesako, kad viską atleido savo skriaudikams. Jis nenorėjo tapti prokuroru, tačiau ir tylėti negalėjo. Ciklo emocinis ciaroscuro radikalus: yra gėris arba blogis. Paveikslai agresyviai ryškūs, skambūs – lagerio kalėjimų atsiminimuose nėra vietos pustoniams ir lyriškiems potėpių žaidimams. Skausmas nėra pastelinis, todėl ir paveiksluose – ryški aiški spalva, aiški linija, centrinė kompozicija. Jis sąmoningai intensyvina spalvas, klodamas jas ant juodo pagrindo, taip pat šis metodas turi ir simbolinę prasmę: „Ėmiau juodai gruntuoti drobes manydamas, kad tik naktis pagimdo dieną, ir mes tik po tamsos išvystam šviesą“.
Pabaigęs šį ciklą, pastelę pakeitė aliejiniais dažais ir ėmėsi ciklo, daugiau nukreipto į dabartį ir ateitį. Jis apie žmogų ir gamtą, kartais – Nidą. Ir čia Jonušas tarsi mėgina iškrauti savo pykčius ir baimes. Jo nekenčiamas naujai pastatytas Saulės laikrodis paveiksle virsta kalaviju, pervėrusiu smėliu užpustytą kaimelį, o palei marias nutiesta magistrale į naujų daugiabučių kvartalą lekia automobiliai. Jonušas nemėgo pažodžiui aiškinti paveikslų, tai darydamas jausdavosi it „kokia višta, savo aštriais nagais besikapstanti savų minčių sąvartyne“. Ir teisingai, ant pirštų išaiškintas siurrealizmas taptų nerangiai nuogas. Bet net jei asmeninės patirtys neleidžia perskaityti vieno ar kito paveikslo įvaizdžių, tiksliai jauti – tai perspėjantys ženklai. Sustoti, sugrįžti į gamtą, į save ir į praeitį. Bet žmogus negali sustoti, niekada negalėjo. Nidą vis puošė ir puošė statybininkai, gatvių tiesėjai ir intensyvėjantis eismas. Tai matančio Jonušo paskutiniai gyvenimo metai nebuvo linksmi. Puolė ligos, o labiausiai turbūt pyktis, kad nieko negali pakeisti ir baimė, kad neliks net ir to, ką nuveikė. Norėtųsi sakyti, kad jis neteisus, bet juk iš tiesų neramu – ar naujojoje Nidoje liks vietos bent jau šiam nedideliam muziejui, ar dar savo gyvenimo metu žiūrėsiu į jo vietoje bestovintį simpatišką viešbutuką?
Nidiškiausia Nidos vieta
Studiją Jonušas susikūrė iš buvusio dujų sandėlio. Tai dviejų aukštų jaukus namelis, kur menininkas dirbo, vasaromis gyveno ir viduje kūrė įdomią instaliaciją. Visa vidaus struktūra yra kaip meno kūrinys. Ir čia neapsieita be kontrastų: pirmasis aukštas socialus ir atviras, antrasis – uždara Jonušo tapybos erdvė.
Tik įžengus pro slenkstį – instaliacija iš senos fisharmonijos, kurios nebepavyko pataisyti, o toliau – gausybė didesnių ir mažesnių, kažkur kažkada rastų objektų. Vertingus rastus eksponatus Jonušas atiduodavo muziejams, sau pasiliko smulkmenas, gamtos ir buities nuotrupas. Seni kareivių šalmai, gramofonas, kaulai, ragai, akmenys, šakos ir Jonušo darbo instrumentai. Tarp jų – bičiulių ar gerbėjų dovanoti meno kūriniai. Ryškiausias ir didžiausias – mano jau nupasakotas Ciplijausko darbas, taip pat Edvardo Malinausko, Solomono Teitelbaumo ir kitų paveikslai. Tai tarsi viešo žmogaus – ieškančio ir randančio, bendraujančio ir dirbančio – portretas. Antrame aukšte – kitokia nuotaika.
Laiptais pakilus aukštyn, erdvę aiškiai apibrėžia trikampiu aukštyn kylančios medinės lubos. Ant jų, tarsi ant skliautų, sukabinti Jonušo paveikslai. Tik nei čia skliautai, nei puošnios freskos. Ant vertikalios sienos lygia eile rikiuojasi įstiklinti „Penktojo planetos ciklo“ darbai, vėliau sukurti aliejiniai darbai tvarkingomis eilėmis išdėstyti ant lubų. Paveikslai žiūri į atėjusį iš šono ir iš aukšto, o ir tu negali į juos nežiūrėti – daugiau nėra kur nukreipti žvilgsnio. Telieka sėstis ant senos sofos ir pradėti ramiai žiūrėti, vieną po kito. Galvoti apie žmones, išgyvenusius lagerį. Arba apie dabartį. Nes sistema, minia, žmogiškumo ir ramybės ilgesys niekur nedingo, ką ir kalbėti apie ekologinės temos aktualumą.
Jonušo studijoje jautiesi lyg kitoje Nidoje. Ne toje, kuri gražiems ir turtingiems, o toje, iš kurios buvo išvaryti visi jos gyventojai ir kurią per naują vis mėgina savaip sukurti naujieji atvykėliai. Jie apie galingą, bet kartu ir tokią trapią laukinę gamtą ir stichiją. Kaip XX a. pradžioje čia tapiusių vokiečių ekspresionistų, taip ir Jonušo paveikslų koloritas – ryškus ir galingas, tai ne išorinės gamtos, o vidinės stichijos spalvos. Tai bene labiausiai „nidiška“ vieta Nidoje, bet kartu ir turbūt labiausiai iškrentanti iš dabartinio Nidos konteksto. Ne miela, ne nauja, ne viliojanti atsipalaiduoti, net ne fotogeniška! Nesušukuota, atšiauroka ir unikali. Kol kas saugoma, o kaip bus toliau – nežinia. Ji greičiausiai išmuš iš nerūpestingų atostogų ritmo, tačiau vietoje to padovanos kitokį, ne pramoginį žvilgsnį į Nidą.
