Pačiame Vilniaus centre, šalia Rotušės esančiame Kazio Varnelio namuose-muziejuje esu buvusi bent dešimtį kartų. Viena, su draugais, pažįstamais. Man patinka stebėti, kaip kinta pirmą kartą čia atėjusiųjų nuotaikos, kai pradėjus nuo vizualiai nuobodokų pirmųjų salių, einant gilyn ir aukštyn taip pat kyla ir ūpas, akys plečiasi, šypsenos platėja. Veiduose randasi nuostaba, kuri kulminaciją pasiekia pakilus į menininko studiją. Tuomet, kai rodos jau viskas apžiūrėta ir jėgų nebėra, dar einame į tikrąjį labirinto centrą – biblioteką. Visada sakau, šis muziejus – tai teatras.
Esame pratę į muziejus eiti žiūrėti eksponatų, tačiau čia ne mažiau svarbi visuma: eksponatai, jų išdėstymo ritmas, erdvės tarp jų, judant atsiveriantys bendri salių vaizdai. Visas šis muziejus – tai menininko ir kolekcininko Kazio Varnelio (1917–2010) kūrinys. Būdamas gyvas jis čia vis ką nors keisdavo ar koreguodavo, o po jo mirties kiekviena permaina čia laikytina meno kūrinio keitimu. Menininko iš savų ir svetimų meno kūrinių bei baldų sudėliotos kompozicijos atrodo klusniai sustingę. Negaliu įsivaizduoti, kad užgesus šviesoms jie išdrįstų sujudėti. Frederico Remingtono kaubojus, čia vadinamas laukinių arklių dresuotoju, su nirčiu žirgu rungiasi neišleisdamas nė vieno garso, šalimais esantis atletiškas karys, žinomas kaip Borgezės gladiatorius, jau nebegali atitraukti akių nuo atstumo tarp savo rankos ir jos šešėlio ant sienos, François Josepho Bosio marmurinė nepažįstamoji užsisvajojusi žvelgia tolyn niekam nemalonėdama pranešti, ką gi ji ten mato (jei atvirai, manau, kad prakalbusi ji nieko įdomaus nepasakytų). Vynuogių kekę (greičiau – šaką) ant peties elegantiškai užsimetusi daili ir jauna, vos dviejų šimtų metų amžiaus mergina kiekvienam vidurnaktį prie jos besiartinančiam vaiduokliui akimis parodo, kad šaka gali būti panaudota kaip šaltasis ginklas.
Tikiu, kad tamsiomis sekmadienio naktimis ten užsuka vaiduoklių. Muziejus užima dvi istorines valdas: Mažosios gildijos ir Masalskių arba Pirklio namus. Šimtmečius, gal net nuo XIV a. pabaigos, čia buvo vienas svarbiausių miesto prekybos centrų – veikė krautuvės, sandėliai, smuklės, gyveno vietiniai ir atvykstantys pirkliai, didikai. Čia eita užsidirbti, ieškoti reikiamos prekės, įkalti alaus ar degtinės, sugraužti kokią sūdytą žuvį ar ką rimčiau pavalgyti, atšvęsti vykusį sandorį ar apgailėti praradimus. Patalpų savininkai, darbininkai ir lankytojai nuolat keitėsi, kaip ir jų mados, kalbos, pinigai. Žinoma, kad jie čia grįžta – į savo nusikaltimų, atradimų, vilčių vietas. Tik vietoje įprastinio prekybinio chaoso randa švarutėlaites visiškai tylias erdves ir meno kūrinius. Kaip smalsu, ką kalbasi iš XVIII a. atklydę vaiduokliai apie optinio meno paveikslus? Ar pyksta, kad tai jau tikrai ne menas? Ar įtaria čia esant kokių burtų ir stengiasi apeiti ratu? Ar, priešingai, susėdę ratu aplink negali atitraukti akių?
Nemažiau smalsu, kaip čia jaučiasi visi tie meno kūriniai. Ar triumfuoja, kad privertė žmogų visus juos surinkti ir ilgam palikti ramybėje saugioje vietoje? O gal nedidelis ir šaltas Vilniaus miestas ir tie keli atklystantys lankytojai visai neįėjo į jų planus, gal jie tikėjosi tapsią daug didesnės ir žinomesnės kolekcijos dalimi? Ir apskritai – ar meno kūriniai priverčia žmogų juos pirkti ir paskui visą gyvenimą saugoti, ar žmogus vis neduoda jiems ramybės pirkdamas, parduodamas, keisdamas, vežiodamas iš vietos į vietą? Gal ne kolekcininkas kolekcionuoja, o kūriniai nori susirinkti, jų pasirinktas žmogus tėra priemonė, auka, kuri verčiama dirbti, abejoti, nerimauti ir nuolat rūpintis, kad išpildytų jų įgeidžius. Na, ir svarbiausias klausimas, apie kurį galvojau pastaruosius kartus lankydamasi šiame muziejuje: ar kolekcininkai būna laimingi?
STILINGAS VARNELIO NUOSEKLUMAS
Kazio Varnelio trauka menui ir kolekcionavimui sudygo anksti, dar Alsėdžiuose. Būdamas devyniolikos jis vyksta į Kauną, kur studijuoja meno mokykloje ir padeda rinkti kraštotyrinę medžiagą. Sprendžiant iš nuotraukų, jis jau tada buvo rimtas, pats rimčiausias iš draugų 1939 m. fotografijoje: kiek įsitempęs, bet su dailiu kostiumu ir šukuosena, kurios nekeis visą gyvenimą. „Jei visuomet būtų pavasaris, būtų fain“, – užrašė anuomet kitoje pusėje.
1941 m. baigia mokslus ir neužilgo paskiriamas vadovauti Bažnytinio meno muziejui, o 1943 m. išvyksta į Vieną gilinti tapybos žinių ir įgūdžių, tačiau gavęs diplomą, į Lietuvą jau negrįžta – gyvena įvairiuose Vokietijos miestuose, užsidirba dažniausiai bažnyčioms skirtais kūrybiniais darbais. 1949 m. persikelia į JAV. Apsigyvena Čikagoje, kur mikliai susiranda darbą bažnytinio meno studijoje. Jau po metų jis atidaro savo dirbtuves, kuriose vykdo įvairius bažnytinius užsakymus, dažniausiai gaunamus iš lietuvių bendruomenės. Tuo pat metu susiranda žmoną, nusiperka trijų aukštų namą šalia parko ir būdamas penkiasdešimties uždaro pelningą verslą ir atsideda kūrybai. Jo paveikslai turi pasisekimą, kviečiamas dalyvauti parodose, dėstyti Čikagos meno institute, kuris 1973 m. suteiks jam profesoriaus vardą. Kūrinius perka Niujorko Guggenheimo muziejus, Čikagos šiuolaikinio meno muziejus, Detroito dailės muziejus, privatūs kolekcininkai.
Nuotraukoje Varnelis stovi savo namuose ant gauruoto shaggy stiliaus kilimo, tarp italų dizaino minkštų baldų komplekto ir savo paveikslo ant baltos sienos. Stovi tiesiai, susikišęs rankas į languotų kelnių kišenes, švarko kišenėje – tamsi fantazija, o po kaklu – taškuotas kaklaraištis. Sakytum, ekscentriškas milijonierius arba sėkmingas menininkas, tik labai rimtas.
Nieko nežinodama nei apie Varnelį, nei apie Vilniuje atsidariusį jo muziejų, kažkada dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pastebėjau ir įsiminiau jį knygyne – apie daugelį ten parduodamų meno albumų tuo metu galėjau tik pasvajoti, tad į vyrą, beperkantį nemažą krūvą solidžių leidinių žvelgiau su pavydu, ir tuo pat metu – pagarbiai. Jis išsiskyrė iš to meto vilniečių savo išvaizda ir ramiai oria laikysena, natūraliu rimtumu. Ne tiek ir daug žmonių turi įgimtą stilių, ant kurio natūraliai susiveria visas gyvenimas, ne atvirkščiai. Varnelis jį tikrai turėjo. Ir tai ne tik laikysena, šukuosena ar kostiumai – stebėtinai nuosekli visa jo veikla: tiek kolekcionavimas, tiek menas.
Nėra jokio atsitiktinumo tame, kad studijuodamas Kauno mokykloje dėstytoją Justiną Vienožinskį jis iškeitė į tapyboje racionalesnį, į aiškesnes formas linkstantį Stasį Ušinską. Varnelio kūrybai visada buvo svetimas prakaitas, aistringi sielos šauksmai, ašaros ir visas kitas ekspresionizmas. Jau ankstyvuosiuose figūriniuose paveiksluose, taip pat ir bažnytinių užsakymų eskizuose, svarbi aukštyn kylančių linijų elegancija, atskiros formos grožis ir bendras ritmas. Jei optinio meno principai nebūtų buvę suformuluoti anksčiau, Varneliui būtų tekę pačiam juos surasti: tos pačios aiškios formos, ritmas, žaidimas paviršiumi. Niekieno reikalas, kas slepiasi paveikslo ir jo autoriaus gilumoje.
Optinis menas perima ir savaip pratęsia Marcelio Duchampo idėją, kad meno kūrinys tokiu tampa tik tada, kai jo kūrime dalyvauja žiūrovas. Šiuo atveju žiūrovo akyse linijos pradeda mirgėti, judėti, suktis, formos įsigaubia arba išsigaubia – kiekvienas šiuos paveikslus mato savaip, neretai juos jaučia visu kūnu. Tokį meną kuriantis menininkas to ir siekia, jis nejaučia poreikio ant drobės ištėkšti savo emocijų ar gilių vidinio pasaulio virpesių. Jis kuria plokštumą, kuri atgims tada, kai į ją bus žiūrima. Čia neturi virpėti ranka, neturi jaustis žmogaus alsavimo, jis tikslus, todėl – vėsokas. Rimtas, kaip ir Varnelis, jo paveikslai, ir jo muziejus.
MENAS, GYVENIMAS, MIRTIS
Kiekvienas, džiaugsmingai čiulbantis apie tai, kaip smagu būti meno kolekcininku, turėtų praleisti naktį ant apytikriai metro pločio lovelės nedideliame ir, regis, gana šaltame Varnelio kambaryje su vaizdu į gretimo namo langus. Šalimais stalas su keliomis knygų krūvelėmis, spinta, kurios viduje irgi knygos, ant sienų – tėvo išdrožtas nukryžiuotasis ir du nedideli paties tapyti paveikslai. Toliau – du panašiai santūrūs sutuoktinės Gabrielės Varnelienės kambariai: spinta, lova, ant stalo – knygos lietuvių, prancūzų, anglų kalbomis, iš Amerikos atsivežtas nedidelis televizorius. Kiek labiau ekspozicines erdves primena nebent judviejų svetainė žemesniame aukšte, į kurį veda statūs siauri laiptai. Čia pora kartais priimdavo savo asmeninius svečius, tad didelis tamsaus raižyto medžio stalas, didingos medinės kėdės ir sienas puošiantys meno kūriniai reprezentatyviai pasitempę. Netoliese esančioje paprastoje, sovietiniais baldais apstatytoje virtuvėje šeimininkų nėra nė ženklo – maisto gaminimo jų laisvalaikio užsiėmimų sąraše nebuvo. Prioritetas namuose buvo knygos, jų skaitymas ir kolekcionavimas.
Rinkti ir saugoti knygas Varnelis pradėjo dar jaunystėje, bet tikrąjį medžioklės malonumą pajuto gyvendamas Vienoje, kur ne tik buvo įvairiausių puikių knygų, bet karo metu jas galima buvo ir įpirkti ar net mainyti į lašinius. Sunkioje kelionėje į Ameriką Varnelį lydėjo ir keturios dėžės leidinių – pats tas naujo gyvenimo pradžiai! Amerikoje kaupiamų artefaktų spektras dar padidėjo, šalia savų paveikslų pamažu rikiavosi ne tik knygos ir žemėlapiai, bet ir seni paveikslai, baldai. Turbūt neatsitiktinai pirmasis nuosavas namas buvo didelis – net trijų aukštų reikėjo ne tiek buičiai, kiek kolekcijai, kurią jis visada rikiavo panašiai, kaip pirmąją savo sukurtą ekspoziciją Bažnytinio meno muziejuje Kaune – objektai dėstomi ritmingai, einant atsiveria įdomūs rakursai, derinant atsižvelgiama į visumą. Trečią kartą tą patį jis pakartojo, kai išėjęs į pensiją įsigijo prabangų aristokratų namą su dideliu gražiu sodu: stiuko lipdiniai, marmuro laiptai, iš Italijos atvežtos medinės lubos. Tiesa, savo kilmingus šeimininkus praradęs namas buvo depresyviai apšepęs, kelis metus teko jį slaugyti ir operuoti, tik paskui jau imtis vizijos, kurią Varnelis pristatė laiške namą jam pardavusiai princesei: „Visas namas bus įrengtas kaip privatus muziejus, kuris vieną dieną galėtų būti perduotas
visuomenei“.
Namas kaip privatus muziejus! Svečiai aikčioja, gaunasi įspūdingos nuotraukos. O kaip jaučiasi patys šeimininkai? Man visada dvejopus jausmus kelia kolekcininkų namai. Maži butai ar dideli namai visada prikimšti paveikslų ar skulptūrų, kuriuos vieniems pavyksta suderinti geriau, kitiems prasčiau, bet šeimininkai juose gyvena lyg ištikimi tarnai. Visada atsargiai, visada rūpestingai. Nepastumti, nenumesti, nenuskriausti. Nuolankiai kūriniams atiduoti šviesiausias, plačiausias namų erdves. Ir gerbti, ir mylėti! Tuo pat metu tie patys kūriniai vis įdėmiai žvelgia į tave, o pastebėję kūno nuovargio požymius, vis dažniau klausia: „Kas toliau? Kaip mes gyvensime vėliau, ar jau suradai, kas mumis rūpinsis, kada surasi?“
Idiliškai atrodantis gyvenimas Stokbridže truko tik 20 metų. Kodėl? Greičiausiai, šeimininkui ten atšventus 70 metų jubiliejų, nerimastingi įnamių balsai vis garsėjo. Su amžiumi vis sunkesni ir labiau erzinantys darėsi buities rūpesčiai, niekada nesibaigiantys gyvenant tokiame name. Neabejoju, buvo svarstomi įvairūs variantai, buvo pokalbių ir derybų. Kaip sunku surasti patikimą vietą savo kolekcijai, savo memuaruose gana atvirai pasakoja Varneliui kolekcijos eksponavimo būdu ir mirties data artimas italas Giuseppe Panza (1923–2010), kuris apie 20 metų ieškojo, kur galėtų palikti savo pasaulinio lygio kolekciją, o po visų nesusikalbėjimų ir nusivylimų instaliavo ją savo vaikystės namuose. Panašiai pasielgė ir Varnelis – po 7 metų susirašinėjimų ir derybų grįžo į savo jaunystės namus, į Lietuvą. Kartu su Varneliais atkeliavo ir per gyvenimą sukaupti: grafikos rinkiniai, senosios kartografijos kolekcija su svarbiausiais senaisiais Lietuvos žemėlapiais, Vakarų Europos tapybos kolekcija, XVIII–XIX a. Vakarų skulptūros kolekcija, keramikos rinkinys (italų majolikos kolekcija), Rytų meno kolekcija, turtingas baldų rinkinys, apimantis nuo Renesanso iki XX a. Bauhauzo mokyklos baldų, bibliofilinė knygų kolekcija, kurią sudaro apie 9000 XVII–XX a. leidinių – puošnių meno albumų, mažo tiražo rankų darbo knygų, daug retų lituanistikos knygų, paties Varnelio sukurti paveikslai ir keletas skulptūrų.
Varnelis pats išsirinko erdves savo muziejui ir namams, pats dėliojo ir perdėliojo ekspozicijos objektus. Kol leido sveikata, pats kartais vesdavo ekskursijas, šiek tiek tapė, mėgino „patobulinti“ senus savo paveikslus, bet rankų virpėjimas išduodavo vis dažniau, tad galiausiai tiesiog likdavo savo nedideliame kambaryje, su knygomis ir sapnais. Galime tik tikėtis, kad naktimis miego netrukdydavo nei Vilniaus vaiduokliai, nei mintys, kad reikėjo viską daryti kitaip. Tikiuosi, jis suprato, kad mums paliko daugiau nei originaliai eksponuoti meno kūriniai. Į kiekvieną muziejaus kampelį jis įpynė istoriją apie žmogaus pašaukimą ir vienatvę, neišvengiamą net gyvenant tarp meno kūrinių pačiame miesto centre. Svarstydami, ar Varnelio paveiksluose formos įgaubtos, ar vis tik išgaubtos, taip pat galime pamėginti nujausti, ar visa tai – sėkmės, ar liūdesio istorija.
