Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Rokiškio dvaro rūmų fasadas. Fotografija iš Rokiškio grafų Pšezdzieckių šeimos albumo. RKM

Žmonės dažnai šypsosi žiūrėdami į seną, Rokiškio dvare kadaise darytą ir Rokiškio krašto muziejuje saugomą fotografiją. Grafienė Katerina, pasikaišiusi dailią baltą suknelę, su papirosu dantyse užkimšinėja vyno butelius. Kokia jauna, kokia graži, kaip nebijo provokuoti. Galbūt kvatodamasi sugalvojo nusifotografuoti būtent taip. Man toji nuotrauka irgi patinka. Bet negaliu nustumti minties: kažin, ar šeima suspėjo ištuštinti tuos butelius? Ar rūpestingai ruoštą vyną išlakė rusų ar lietuvių kalba kalbantys chamai, džiugiai įsiveržę į niekieno nesaugomus turtingus namus?

Vaizdai įdomesni už žodžius, nes geba būti daugiasluoksniai, skirtingiems žmonėms jie kartais pasakoja visiškai skirtingas istorijas. Visų jų papasakoti neįmanoma, bet kaip įdomu pamėginti nusipinti savąją! Rokiškio krašto muziejus tam labai tinkama vieta.

Vasarą muziejuje pilna žmonių. Parke jie vaikštinėja, sėdinėja ir švenčia, dvaro pastatuose vieni žiūrinėja, kiti žioplinėja, klausosi arba patys pasakoja. Muziejus sukasi nesustodamas! Pavyzdžiui, šiuo metu čia veikia kelios nuolatinės parodos: buvusių dvaro šeimininkų gyvenimui skirta ekspozicija, Rokiškio krašto istoriją pristatanti ekspozicija, Liongino Šepkos drožinių muziejus, prakartėlių paroda. Šalia ar tarpe nuolatinių, vienu metu veikia kelios laikinos pa­rodos: Raimundo Gailiūno tapybos, Rūtos Šipalytės keramikos, Klaudijaus Pūdymo skulptūrų, Vaidos Matiukaitės juvelyrikos, dvaro mada iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos ir paukščių iškamšų paroda. Visų gijų niekaip nesuimsi, tenka rinktis – muziejuose dažnai
taip nutinka.

Nepaisant viso vizualinio ir informacinio klegesio, tai liūdnas muziejus. Vietos istorija ilga, tačiau aiškesni jos kontūrai ryškėja tik nuo XIX a. pradžios, kai ten savo rezidenciją perkėlė Tyzenhauzų giminė. Maždaug po 40 metų dvaras atiteko Pšezdzieckių giminei, jie XX a. pradžioje dvarą perstatė, o maždaug po dar 40 metų jis buvo iš jų atimtas. 1952 m., aptvarkius nusiaubtą pastatą, čia buvo atidarytas Rokiškio krašto muziejus. Dėl to, kad man liūd­na, muziejus nekaltas. Niekas nekaltas, gal. Gyvenimas.

Pšezdzieckiai Rokiškio dvare

Paskutiniai Rokiškių dvare gyveno ir daugiausia savo pėdsakų paliko Pšezdzieckių giminė. Tai jų perstatyti rūmai įgijo neorenesansinių bruožų, išliko šiek tiek jų interjerų ir daiktų. Ir virš 1000 fotografijų – tik­ras lobis!­

Paskutinysis giminėje dvaro paveldėtojas Janas Pšezdzieckis mėgo fotografuoti. Šiuo pomėgiu jis užkrėtė ir savo vaikus. Atrodo, jie mėgo viską, kas šiuolaikiška: keliones, automobilius, sportą, nerūpestingus piknikus. Fotografijose ne tik reprezentaciniai kadrai, yra ir daug kasdienybės. Visai kaip mūsų Instagram paskyrose, iš nuotraukų gali pasirodyti, kad daugiausia laiko šeima leisdavo keliaudama, priimdama svečius ar smagiai voliodamasi ant žolytės su vyno taurėmis. Matome, kaip žiemą lipdė sniego skulptūras ir slidinėjo, vasarą uostė baltus bijūnus ir maudėsi. Skaitė, suposi, žaidė lauko tenisą, lakstė su šunimis, jodinėjo žirgais, statė vaidinimus, muzikavo, medžiojo (taip pat ir grafaitės). Kartais prisijungdavo prie ūkio darbų, kartais – karstėsi ant stogo, kad ir kiek maman beprašytų liautis.

Jonas kartu su labai gražia ir nemažiau rimta bei rūpestinga sutuoktine Hermancija susituokė 1903 m. ir iš karto nėrė į darbus – iš esmės rekonstravo dvarą. Tai jų sukurtą dvaro versiją matome dabar. Susitvarkę namus, ėmėsi vaikų klausimo – iš viso jų buvo penki. Vyriausiasis Antanas, kaip ir dera vyresnėliui, rimtas ir pasitempęs, suaugęs jis išvyks studijuoti ekonomikos į Belgiją tam, kad grįžtų ir rimtai užsiimtų darbais – jis valdė Policznos dvarą Lenkijoje. Antroji buvo Marija, vyriausia dukra – mamos pagalbininkė, visada rimta, bent jau nuotraukose, visada užsiėmusi: skaito, mezga, valo sraiges ir stengiasi ignoruoti kameros objektyvą. Matyt, tėvo garbei pavadintas sūnus Jonas turėjo nuostabias šviesias, pečius beveik siekiančias garbanas ir rimtą žvilgsnį, bet berniuką mirtis pasiėmė vos sulaukusį šešiolikos metų. Aleksandras – jauniausias sūnus, gimęs Rokiškyje, čia vėliau ir likęs tvarkytis kartu su žavinga ir energinga žmona Katerina Komaraite, grafiene iš populiariosios fotografijos. Jauniausioji Elžbieta gal ir nebuvo ryški gražuolė, tačiau nepanašu, kad dėl to labai pergyveno, juo labiau kad sunku ilgai kūkčioti dėl niekų, kai miegamajame – net
penki šunyčiai.

Žiūrint nuotraukas lengva įsimylėti tą šeimą, jų buitį ir gyvenimo būdą. Lengva jausti užuojautą mirus jaunajam Jonui ir rūpestį dėl visų likusių vaikų ateities. Svajoti, kas būtų, jei jie vis dar gyventų savo dvare. O kaip dėl Šepkų šeimos?

Šepkos ir sūnus keistuolis

Valstiečiai Šepkos (cariniuose dokumentuose įrašyti kaip Šapkos) gyveno netoli Rokiškio, Šiaudynės kaime. Žemės turėjo nedaug, užtat vaikų – daugiau nei grafai – net šešis, ir tai keturi numirė kūdikystėje. Labiausiai iš visų mus domina jaunėlis Lionginas, gimęs tais pačiais metais kaip ir grafaitė Marija, 1907-aisiais. Tik jam turbūt teko apsieiti be kaspinėlių, baltų rūbelių ir mielų žaisliukų. Būdamas dešimties jau laidojo abu savo tėvus. Jie mirė vienas po kito nuo ligų, Pirmojo pasaulinio karo metu. Abu gana jauni, penkiasdešimtmečiai. Ne, nuotraukų neturime.

Berniukas spėjo pasimokyti pradinėje mokykloje tiek, kad išmoktų nerangiai rašyti didžiosiomis raidėmis. Paskui jau reikėjo eiti samdiniu pas ūkininkus. Viskas buvo kaip ir gerai, kol kartą kaimo bernų muštynėse gavo basliu per galvą. Nemirė. Bet iš lovos pakilo kiek kitas žmogus – visų besišalinantis, nuolat pavargęs. Mūsų gydytojai, kitaip nei jų kolegos Vakaruose, bent kol kas neatrado įdomaus užsiėmimo mėginant įspėti jau mirusių žymių žmonių ligas. Tad nežinia, kas jį ištiko. Šiandien sakytume – gal depresija, tuomet žmonės sakė – pasidarė keistas.

Tuo metu, kai jaunieji grafaičiai Rokiškio dvare šventė jaunystę, nekantriai būrė savo ateitį, kūrė planus ir mokėsi važinėti automobiliu, bendraamžis Lionginas skaldė akmenis tiesiamam Žemaičių plentui. Fiziškai sunkus, monotoniškas darbas, nuo kurio nebelieka jokių minčių. Jokių vilčių ir svajonių, tik kad diena baigtųsi ir nemiga leistų kiek numigti naktį. Ką veikė, ką patyrė ir ką apie ateinantį karą galvojo Lionginas, nežinia. Regis, karo metu tarnavo kažkur pas ūkininkus. Galbūt girdėjo šiurpius pasakojimus apie tai vienus, tai kitus ištikusias nelaimes. O gal jų nesiklausė, jis labiausiai mėgo būti vienas.

Pšezdzieckiai naujienų klausėsi atidžiai. Protinga ir vieninga šeima laiku priėmė sunkų, bet turbūt vienintelį teisingą sprendimą – viską palikti ir bėgti. 1940 m. tarnus dvare palikusi šeima išvyko į Lenkiją. Žinoma, kad trumpam. Tuoj viskas susitvarkys ir jie sugrįš į savo mylimus Rakischki.

Karas viską keičia

67-erių metų Pšezdzieckių šeimos galva Janas buvo nužudytas 1944 m. Varšuvos sukilimo metu. Vyriausiasis sūnus Antanas 1944 m. buvo ištremtas iš savo Policznos dvaro į Donbaso kasyklas, kur po metų buvo nužudytas. Lenkijoje likusi pani Hermancija ėjo iš proto, ji nežinojo, kas iš tiesų nutiko jos vyrui ir sūnui, ji dar turėjo iškęsti visą karą ir mirė sava mirtimi jam pasibaigus. Abi dukros išgyveno. Vyriausioji Marija gyveno Lenkijoje iki pat 1977 m., Elžbieta, palaidojusi pirmąjį vyrą vėliau ištekėjo už diplomato, su juo išvyko į Nairobį (Kenija), kur pirma palaidojo vyrą, o paskui ir pati mirė. Paskutinis Rokiškio dvaro šeimininkas Aleksandras karo metu kažkodėl atsiskyrė nuo šeimos, atsidūrė Vilniuje, kur mirė 1944 m. Jis palaidotas Antakalnio kapinėse. 35-erių metų žavioji Katerina liko našle su dviem mažom mergaitėm ant rankų. Regis, abi dar gyvos ir gyvena Lenkijoje. Moterų linijai šioje šeimoje akivaizdžiai geriau sekėsi, nors mes visiškai nežinome, ką grafienėms ir grafaitėms teko išgyventi karo metu ir pokariu.

Internete užtikau tik tiek, kad kažkas iš Pšezdzieckių 1997 m. atsiėmė po karo nacionalizuotą, Antanui priklausiusį Policznos dvarą. Jis labai panašus į Rokiškio, tik elegantiškesnis, prancūziško stiliaus. Aplink – parkas, priešais – tvenkiniai, už kurių tolumoje bažnyčios bokštas. Šiuo metu dvaras ir aplinka atrodo aptvarkyti, tačiau smalsiems svečiams vartai niekada neatsiveria. Net viską žinančiame internete nepavyko rasti jokios informacijos apie šeimininkus, ką ir kalbėti apie dvaro interjero nuot­raukas. Atrodo, šios šeimos atstovai tapo atsiskyrėliais vienišiais.

Po karo keitėsi vienišiaus Šepkos gyvenimas. Tik į kitą pusę. Metai po to, kai mirs jo bendraamžė grafaitė Marija, jis švęs savo vestuves. Tačiau iki tol dar įvyks daug keistų dalykų.

Karui pasibaigus, Liongino brolis Petras, matyt, nugirdęs apie brolio vargus, pasikvietė jį atgal į namus, į Pandėlio miestelį netoli Rokiškio. Grįžęs jis dažniausiai gulėdavo, žiūrėdavo į lubas, jokio rimtesnio darbo nenusigriebdavo. Žmonės sakė, kad buvo „lyg pusiau sapne“. Brolienė pyko, brolis tylėjo, tylėjo, o neužilgo numirė. Lionginas dar metus gyveno kaip gyvenęs, kol brolio našlė neįgėlusi: gal mirties metinių proga bent kokį kryželį savo geraširdžiam broliui sunertum? Kryželis gavosi prastas, bet kažkas nutiko. Ak, žodžiais „kažkas nutiko“ prasideda pačios geriausios istorijos!

Lionginas užsidaro nuo visų pirtelėje ir pradeda drožti paminklą broliui. Pradėjęs nebegali sustoti. Drožia vieną detalę po kitos, kiekvieną margina smulkiais raštais ir raidėmis. Čia visko daug, kaip ant šventinio stalo mylimiausiems svečiams atvykus. Jis niekada anksčiau nėra drožinėjęs medžio, jis niekada anksčiau nebuvo matęs tokio paminklo. Niekas tokio nebuvo matęs.

Didysis paminklas broliui

Didysis paminklas broliui, sukurtas iš medžio 1950–1955 m., išties didelis, į jį žiūrint norisi prisėsti ir giliai kvėpuoti. Tai pirmasis ir pats įdomiausias Šepkos kūrinys. Muziejuje yra ir daugiau jo didelių ir mažesnių darbų, tačiau šis, pirmasis – nepralenkiamas. Cent­re – didelis kryžius su Nukryžiuotuoju, dar apvedžiotas tarsi girliandomis ir vainikais iš gėlių, kaspinėlių, varpelių, šalia, kad broliui nebūtų nuobodu, dar patupdytos dvi nuogos moteriškės su sparneliais. Abipus kryžiaus stovi simetriškos stačiakampės medinės plokštės, primenančios bažnytines vėliavas. Jose išraižytos raidės pasakoja apie Kristaus kančią. Daug kančios. Daug daugiau kančios nei meilės, ir nieko apie atleidimą. Kaip gerai, kad siauruose stačiakampiuose išdrožinėtą tekstą sunku skaityti – galima tik permesti jį akimis ir toliau džiaugtis šviesia paminklo nuotaika. Dar arčiau žiūrovo, taip pat simetriškai stovi drožinėti medžiai, nutūpti paukščių. Pačiame kompozicijos centre – Švč. Jėzaus Širdis ir į ją rodanti gana realistiška ranka. Taip, dešinės rankos plaštaka. Į žiūrovą pasuktas delnas su ilga gyvenimo linija ir ištiesti pirštai rodo į Širdį. Štai, žiūrėkit. Toji ranka mane „iškerta“ kiekvieną kartą matant šį kūrinį. Pokario Aukštaitijos siurrealizmas! Ne tik ji, glumina detalių gausa, kompozicijos sudėtingumas, idėjos drąsa. Kiek aistros, kiek meilės! Taip atrodo stebuklas. Šis – pakeitė Šepkos gyvenimą.

Kapinėse paminklo niekas nestatė, nors Lionginas jį kūrė būtent tam. Ne todėl, kad buvo per gražus! Giminės kategoriškai atsisakė tokios dovanėlės, juk kitoks nei įprasta paminklas – baisi gėda prieš visus kaimynus. Bet Lionginui jau nebuvo svarbu, kur bus jo drožiniai, kas juos matys ir ką galvos pamatę. Jis nesustos drožti, nusiplūks iš molio trobelę ir toliau drožinės vienumoje. Paskui jį atras vilniečiai menininkai, pradės juo rūpintis, o jau 1971 m. 64-erių metų kaimo keistuolis, netikėtai tapęs žymiu lietuvių liaudies menininku, jau turės nedidelę savo drožinių ekspoziciją Rokiškio krašto muziejuje. Dar kiek vėliau jis ves žurnalistę Danutę, jie apsigyvens viename sostinės daugiabučių. Šalia Liongino lovos visada bus padėtas kirvukas ir kaltai, o svetainėje puikuosis mylimo šuns Sargio iškamša. Muziejaus puslapyje šis Šepkos gyvenimo laikotarpis vadinamas pačiu šviesiausiu.­

Bet šviesa ir tamsa šioje istorijoje taip susipynę, kad nebeatskirsi. Galbūt todėl Rokiškio krašto muziejus toks populiarus? Čia galima grožėtis, galima šiaip žiop­linėti ar švęsti mergvakarius. Galima ir neprisiminti, kad salėse žiūri į po dvaro grobstymo likusius daiktus, priklausiusius išžudytiems ar į pakraščius nustumtiems, kadaise turtingos ir protingos šeimos nariams. Galima džiaugtis Šepkos drožiniais arba svarstyti, kiek dar tokių talentų taip ir liko niekam nežinomi, kaimynų išjuokti kaimo keistuoliai. Kažin, ar Šepkos drožinius pamatę Pšezdzieckiai būtų nusprendę jam padėti? Tiek grafų, tiek ir Šepkos gyvenimo istorijose daug nežinomųjų. Ir jos neturi moralo. Jų veikėjai negalėjo rinktis ar išvengti nei savo kilmės, nei karo, nei įkvėpimo kurti. Bet tai, kaip natūraliai jos pačios susivijo tarpusavyje, ir yra gražiausia ir brangiausia šiame muziejuje.

Grafų Pšezdzieckių vaikai (iš kairės): Antanas, Elžbieta, Aleksandras, Jonas, Marija. Apie 1924. RKM
Rokiškio dvaro sodybos valgomojo interjeras, atkurtas 1984. Iš muziejusrokiskyje.lt
Rokiškio dvaro sodybos oficinoje eksponuojamas Lionginio Šepkos sukurtas paminklas broliui Petrui. 1950–1960. Iš muziejusrokiskyje.lt