Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Mečislovas Sirutavičius. Traktorius. Pauliaus Makausko
nuotrauka, LNDM

Deligas quem diligas! Išsirink, ką myli! Šis Tiškevičių giminės devizas man visada atrodė labai poetiškas, o kartu ir teisingas. Išties, gyvenimas tampa bent truputį lengvesnis, jei tik pavyksta išsirinkti, gal tiksliau – pasirinkti. Ir neužilgo nepersigalvoti. Kitas, ilgiau ir plačiau šioje giminėje naudotas devizas – Nec aspera terrent („Sunkumai nebaisūs“) – pernelyg proziškas, jame nėra nei poezijos, nei tiesos, todėl būdama Palangoje renkuosi galvoti apie pirmąjį. Jį pasirinkau ir savo mažai užduočiai – papasakoti apie Palangos Gintaro muziejų.

Muziejuose galima žaisti įvairius žaidimus, vienas jų – mėginti išsirinkti vieną eksponatą. Iki šiol jį žaidžiau tik kartą, kai su užduotimi pasirinkti ėjau į Hagos puošmeną – muziejų Mauritshuis. Žinojau, kad maždaug prieš 20 metų į šį muziejų nuėjo rašytoja Tracy Chevalier, pamatė ten Merginą su perlo auskaru, susižavėjo, pradėjo skaityti apie paveikslą ir jo autorių ir galiausiai parašė pasauliniu bestseleriu tapusią knygą Mergina su perlo auskaru. Prieš maždaug 10 metų į Mauritshuis nuėjo rašytoja Donna Tartt, pamatė ten mažutį paveikslėlį su nutapytu dagiliu, pradėjo apie jį galvoti ir niekam nieko nesakiusi, nesikonsultavusi su muziejumi, parašė romaną Dagilis. Mano minties eigą nuspėti nesunku – nusprendžiau muziejuje išsirinkti savo paveikslą, jei ne kaip būsimo romano herojų, tai tiesiog kaip burtą. Lėtai ir lyg iškilmingiau nei įprastai ėjau per išpuoselėtas muziejaus sales jausdama, kaip klausiamai į mane žiūri puikūs paveikslai: skanūs kaip saulėto sekmadienio pusryčiai natiurmortai, svajingi peizažai, gyvenimo istorijų kupini olandiški interjerai. Suprantančiu ir gal net kiek nusivylusiu žvilgsniu palydėjo Rembrandtas, jis irgi netapo tuo vieninteliu. O tada priėjau karves. Į mane iš po ilgų blakstienų rudomis akimis žiūrėjo kilmingos laikysenos jautukas. Žvilgsniui slystant jo kailiu, pirštų galiukai jautė odos šilumą ir kailio šiurkštumą, net neabejojau aštrių ragų ir kanopų galia. Aplink zirzė įkyrios riebios musės, danguje vijosi vieversys, vėjas sklaidė pievų kvapą, paveikslas mane visiškai įtraukė. O ne, ne, sakiau sau, karvės negali būti pasirinkimas viename nuostabiausių muziejų! Bet išėjus teko pripažinti, kad taip ir įvyko. Kodėl? Tai buvo netikėta. Tokio dydžio ir tokio meistriško atlikimo paveikslai įprastai vaizduoja karalius ir deives, didingus mūšius ar žaviausius pasaulio kampelius, o čia – karvės, avys, musės ir kaimo laukai. Riebių musių zirzimas karališkame meno muziejuje išmušė iš pusiausvyros ir pasinaudojęs silpnumo akimirka, paveikslas įtraukė į vidų. Aš iki šiol nežinau, ką tas burtas reiškia ir daugiau šito rizikingo žaidimo nežaidžiau. Kol neatvykau į Palangą rašyti šio teksto apie Gintaro muziejų.

Tiškevičių Palangos rūmai pastatyti 1897 m. Čia gyveno šeimininkai, Feliksas ir Antanina Tiškevičiai, jų 10 vaikų ir nežinia kiek svečių bei tarnų. Pirmojo pasaulinio karo metu rūmai bombarduoti, šeimininkų atstatyti, paskui vėl palikti, šį kartą galutinai. Užimti vokiečių karių, užimti sovietų karių, vėl palikti, užimti atostogaujančių sovietinių menininkų, kuriems išsikrausčius 1963 m. čia įsikraustė muziejus, vėlgi kuriamas, perkuriamas, restauruojamas ir rekonstruojamas. Rūmams tik vos daugiau nei 100 metų, jie jau matė tiek daug ir pakeitė tiek daug šeimininkų, kad vaiduoklių čia nėra – joks vaiduoklis neiškęstų tiek sumaišties ir permainų. Bet yra daug labai įvairių eksponatų, galbūt dėl tos įvairovės kilo noras išsirinkti tik vieną, savo.

Žiemiškai lijo. Žiūrėjau į raumeningą barzdočių, per pečius ir strėnas lyg rankšluostį persimetusį lengvą apsiaustą, šalia jo – laiba gražuolė, apnuoginta krūtimi, rankoje lengvai it gėlelę iškėlusi kuoką virš vyro galvos. Jam iš kitos pusės – kita graži moteris, paskui buvo kitas raumeningas vyras – taip jie visi ir sukosi ratu aplink pilką vazą terasoje. Galbūt, tylią vasaros popietę ir norėtum lėtai suktis ratu kartu su jais ir mėginti skaityti išties painią Heraklio asmeninių santykių istoriją. Tačiau lietuviškas lietus ir košiantis pajūrio vėjas antikiniams herojams atima balsą ir bet kokią įtaigos galią. Sunku įsijausti į pavydo, keršto ir aistrų istorijas, kai šąla kojos ir nosis, todėl niekas nestoja prie tų vazų. Visi skuba vidun – į muziejų.

IEŠKANT MYLIMIAUSIO

Įėjus pro duris gera pagaliau ištiesinti pečius, lėtai apsidairyti. Žvilgsniui sustoti ties didžiuliu veidrodžiu virš židinio. Tokiems vilniečiams kaip aš, ilgesingai atsidusti – anksčiau šį veidrodį naudodavau selfiams Vilniaus paveikslų galerijoje, dabar jis pervežtas į Palangą. Jaučiu šiek tiek nuoskaudos, tačiau tenka sutikti, šioje vietoje jis irgi tinka. Palikti paltą rūbinėje ir lėtai, dairantis į lipdinius ir veidrodžius palubėje, kilti marmuro laiptais aukštyn. Pirmoje kompaktiškoje salėje susipažinti su muziejaus popuri – rinktiniais eksponatų pavyzdžiais, o tada jau pradėti nuo pat pradžių: gintaro sudėtis, kilmė, geografija, tipai ir charakteriai, įpročiai, išvaizdos ypatumai. Natūralų gintarą toliau keis žmogaus apdirbtas ir taip – iki pat šiuolaikinės juvelyrikos. Antroji muziejaus dalis – duoklė rūmams ir čia vykusiam gyvenimui, kambariai, suformuoti iš įvairių kitų dvarų čia atvežtų meno kūrinių ir baldų. Trečioji rūmų dalis – buvusi koplyčia, kurioje rengiamos šiuolaikinių menininkų parodos. Taigi eime, eime, iš ko rinktis tikrai yra!

Galbūt tai galėtų būti sunkiausias natūralaus gintaro gabalas muziejuje – Saulės akmuo. Jis skatina galvoti apie laiką. Gintarui susidaryti reikia bent milijono metų, o muziejuje esančiam Baltijos gintarui yra apie 50 milijonų metų. Galvojant apie milijonus (metų, šviesmečių, kilometrų, dolerių) man visada pradeda suktis galva – tai per dideli skaičiai, negali jų pritaikyti žmogiškam masteliui. Konkretus objektas, šiuo atveju gintaras, yra tai, į ką galima įsikibti ir spoksoti gilyn į vidų, mėginant įžvelgti tuos milijonus. Bet daugiausia žiūrovų sutraukia ne jis. Gyviausia, daugiausia žiūrovų šnabždesio sulaukianti yra gintarų su inkliuzais salė. Gintaras, kurio viduje matyti įstrigęs driežas – įžymiausias, tačiau yra ir paukščio plunksna, įvairiausių musių, uodų, vapsvų, blakių ar žiogų, prieš 50 milijonų metų netyčia įstrigusių tarp sakų, kuriuos matome ir dabar, su susižavėjimu ir šiokiu tokiu nerimu galvodami, koks senas pasaulis, ir koks trumpas žmogaus gyvenimas.

Žmogaus apdirbti gintarai tampa labiau prijaukinti. Nesvarbu, ar tai tvarkingai surikiuotos kruopščiai įbrėžtų taškučių eilutės, ar cukrinius saldainius primenančios šventųjų figūrėlės monstrancijoje. Muziejuje yra visko: kabučių, verpstukų, kandiklių, kryžių, peleninė-rašalinė, rožančius, šachmatai, pypkė, įvairiausių figūrėlių ir, žinoma, karolių. Vienas šiurpesnių eksponatų man pasirodė gintaro laikrodis. Ciferblatas kaip mozaika sudėliotas iš šlifuotų smulkesnių įvairių atspalvių gintaro gabalėlių, o pagrindas ir šonai aplipdyti didesniais, neapdirbtais gintaro gabalais, tik valandos ir rodyklės metalinės. Žiūri į tokį laikrodį ir supranti, kaip tirpsta tavo sekundės ir valandos, ir visas tavo gyvenimas palyginus su tais milijonais metų yra niekas, argi tai ne šiurpu?

Keisčiausio eksponato titulą rinkimuose vis tik laimėtų kitas eksponatas – Mečislovo Sirutavičiaus iš gintaro gabaliukų sukurtas traktorius. Šalia jo eksponuojami gintariniai šuniukai, net kačiukai, tačiau traktorius nustelbia viską aplink. Su taikos balandžiu ant priekio, tačiau be vairuotojo, ir netgi be vairo, manau, jis drąsiai galėtų riedėti per kokį Pelevino romaną. Jame ir sovietinės epochos grubumas, ir naivumas, ir tiesa – gamtos ir laiko nepavairuosi, gali tik įsivaizduoti, kad tai darai. Savo absurdiškumu jis veikia panašiai kaip ir mano aukščiau apipasakotas olandiškas paveikslas su karvėmis, tačiau ne, einu ieškoti toliau. Mintimis pasimatavusi sovietmečiu ir mūsų laikais kurtų puikių papuošalų, leidžiuosi žemyn, į įvairiais baldais apstatytus rūmų kambarius.

Sustoju ties rūmų šeimininkų grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių atvaizdais. Tai madingo portretisto Kazimierzo Mordasewicziaus kūrinių kopijos. Graži pora, abu jauni ir kažkuo vienas į kitą panašūs, o gal tai tiesiog menininko braižas? Ji, kaip ir dera damai, žiūri į žiūrovą su lengva šypsena, tarsi lauktų atsakymo į savo malonų klausimą, jo žvilgsnis aštresnis, jis žiūri mums pro petį kažkur į tolį, iš karto supranti, kad žmogus turi minčių ir reikalų. Kaip įdomu, ką jis pasakytų, pamatęs dabartinę Palangą? Ar būtų patenkintas, kad jo pradėta kurorto idėja išsipildė ir klesti? Ar bartųsi, kad Basanavičiaus gatvėje per daug plastiko ir per mažai tikros prabangos? Ar liūdėtų dėl to, kad muziejaus kambariuose beveik nėra originalių, rūmams priklausiusių baldų, ar sakytų, et, čia gi tik baldai. Turbūt tikrai šypteltų pamatęs bent vieną senbuvį – marmurinį karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio biustą, kuris čia buvo ir šeimininkams gyviems esant. Turbūt atpažintų ir pas tėvus, o paskui pas brolį Kretingoje kabėjusį didelį (285 × 345 cm) gobeleną. Ar jis jį mėgo? Ką galvojo žiūrėdamas? Niekada nesužinosime. Tačiau mane jis pagavo.

IŠLAISVINTOJI JERUZALĖ

Sustabdė siaubingai mielas žirgas kairėje, didelėmis akimis, žmogišku, truputį žvairuojančiu žvilgsniuku ir didžiulėmis nerangiomis kanopomis, į kurias žiūrėdama prisiminiau laibas paaugles, šį sezoną pamėgusias batus paaukštintais ir praplatintais padais. Kaip suprantu, šis žirgas flirtuoja su šalimais stovinčiu šviesesniu ir žemesniu, labai jau reikšmingai į pirmąjį žiūrinčiu žirgu. Tuo tarpu raitelis mėgina vienu metu mušti būgną ir kažką aiškinti šalimais esančiam vyrui, jie abu greičiausiai sunerimę dėl pagrindinio veiksmo gobeleno centre.

Centre – sumaištis! Gražus ir didelis barzdotas vyras sodriai raudonu apsiaustu sėdi, ištiesęs kiek patamsėjusią koją, kurią už pėdos laiko ant žemės priklaupęs karys. Kitas barzdotas vyras žiūri jam tiesiai į akis ir mėgina ištraukti kojoje įstrigusią strėlę. Situacija bloga: strėlgalys niekaip neišsitraukia, tad sužeistas Kryžiaus žygio vadas Gotfrydas gali ne tik neužimti Jeruzalės, bet ir visai nukraujuoti. Bet kas gi ten viršuje? Prisėdęs ant debesiuko angelas vienoje rankoje laiko kažkokį augalą, kita ranka spaudžia jo syvus į indą! Suvilgius jomis žaizdą, Gotfrydo kančios baigsis, strėlgalys pats iškris ir jis galės leistis į mūšį. Žiūrovo patogumui trečiame plane rodoma ir riterių laukianti Jeruzalės siena: matome į miesto sieną atremtas kopėčias, kuriomis jau lipa vienas žmogus, keli prilaiko iš apačios, dar keletas žmonių iš toli veiksmą palaiko patariamai arba palaikančiai mojuodami rankomis.

Gobelenas Išlaisvintoji Jeruzalė sukurtas XVIII a., Prancūzijos Feleteno (Felletin) manufaktūroje. Tai rankomis iš vilnos austas sudėtingas 29 figūrų kūrinys pagal italų dailininko Antonio Tempesta (1555–1630) graviūrą, sukurtą pagal italų poeto Torquato Tasso (1544–1595) poemą Išlaisvintoji Jeruzalė.

Poema – tai pasakojimas apie pirmąjį kryžiaus žygį ir jo vadą riterį Gotfrydą. Joje vaizduojamas konfliktas tarp krikščionių ir musulmonų, pripildytas papildomų linijų ir vietomis fantastinių elementų, kaip dabar sakytume – „sukurtas pagal tikrus įvykius“. Gražios pagonės ar musulmonės po nelaimingų meilės istorijų su krikščionimis vyrais vis tik galiausiai lieka pakrikštytos, riteriams lemtingą akimirką į pagalbą ateina netikėti pagalbininkai. Herojus, žinoma, laimi. Riteris Gotfrydas išties vadovavo pirmajam kryžiaus žygiui į Jeruzalę XI a., kariavo ir pasiekė tikslą – užėmė miestą, tačiau maždaug po metų mirė. Jis ir jo žygiai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau poemoje Gotfrydas – bebaimis karys, kilnus žmogus, dievobaimingas krikščionis ir visa kita, kas gali būti gera žmoguje. Nenuostabu, kad jo plačiam ilgam apsiaustui gobeleno kūrėjai nepagailėjo pačių ryškiausių, raudoniausių siūlų (beje, gobelenas nėra restauruotas, spalvos gal kiek pablukę, tačiau išsilaikiusios puikiai).

Florencijos menininkas Antonio Tempesta pagal amžininko poemą sukūrė ciklą graviūrų, pagal vieną iš jų paruoštas piešinys šiam gobelenui. Dinamiška ir smulkmeniška sienos apgulties scena trečiame plane liko stipriai supaprastinta. Tačiau pridėta žirgų flirto mizanscena! Tuo tarpu pagrindiniai personažai ir jų pozos liko tos pačios, kaip ir dinamiška atmosfera, pasakojanti apie riterio ir jo karių pasirinkimą bei ilgą ir sunkų kelią link jo.

Kodėl mane muziejuje, pilname puikių eksponatų, patraukė būtent šis gobelenas? Jo dinamika labai tinka permainingai šių rūmų biografijai – nuolat besikeičiančiam jų statusui ir šeimininkams. Šiandien, kai rūmuose, tikėkimės, ilgam įsikūrė vienas šeimininkas – muziejus, judesio ir šurmulio čia įneša lankytojai. Lietingomis dienomis suplūsta žiūrovai: kartais gražūs, kartais naivūs, flirtuojantys ir besigydantys žaizdas kurorto svečiai, čia sustojantys pailsėti nuo savųjų gyvenimo mūšių. Išlindus saulei muziejus ištuštėja, kas patvirtina jos ir gintaro sąsajas. Kai saulėta, einama į parką ar prie jūros, markstytis, šildytis ar degintis. Prapliupus lietui žmonės traukia pas gintarus ir ten markstosi, šildosi žiūrėdami į gintaro gabaliukus, natūralius ar žmogaus rankų apdirbtus. Bet mes juk žinome, kad šildyti gali ir meno kūriniai! Ką ir kalbėti apie vilnonį gobeleną, man rodos, jis labai stiprus konkurentas gintarams. Todėl nuo šiol būdama Palangoje keliausiu į muziejų pasisveikinti su žirgais, pakalbinti angelo ir žvilgsniu pašukuoti riterių barzdų. Pagalvoti apie pasirinkimus, pasvajoti apie stebuklus ir pasišildyti.