Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus ekspozicija. 2020. Arvydo Čiukšio nuotrauka

Man atrodo, Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) būtų patenkintas savo asmeniniu muziejumi, įkurdintu trylika jo gyvenimo metų (1920–1932) nuomotame bute. Jis nebuvo smulkmeniškas žmogus, tad į detales nekreiptų dėmesio. Svarbu, kad Remigijus ir Gintarė šypsosi, draugiškai sveikina lankytojus atvykus pas Vaižgantą į svečius ir veda per kambarius, kurie nėra autentiški, tačiau atkurti remiantis išlikusiomis buto fotografijomis ir dešimto dešimtmečio pabaigos įsivaizdavimu, kaip galėtų atrodyti butas prabangiame, 1901 m. statytame name.

Mėginu įsivaizduoti, kaip savo namus rodytų pats Juozas Tumas. Įėjus pasitiktų irgi šypsodamasis, sveikintų, kalbėtų greitai, gestikuliuodamas rankomis ir pasakotų, rimtai ir kartais pajuokaudamas, pagirdamas ir prie progos paauklėdamas. Turbūt daug kur su juo nesutikčiau, bet mandagiai nutylėčiau, nes kas gi ginčijasi su klasikais. Be to, šis žmogus toks charizmatiškas ir šnekus, kad net ir šiame tekste nusprendžiau leisti nemažai kalbėti jam pačiam.

svečiuose Pas Juozą Tumą-Vaižgantą

Jam patiko šis butas. Vaižganto gyvenimo metu jame nebuvo nei centrinio šildymo, nei vandens (vandentiekis buvo įvestas tik 1931 m.), tačiau – pats miesto cent­ras, ir mylima Vytauto bažnyčia greta, ir upė. Bute jis gyveno kartu su taksu Kauku ir kambarine Emilija. Kaukas buvo leidžiamas gastroliuoti po Kauną laisvai, tad dažnai grįždavo gatvės kovose nusukiotomis ausimis, o kambarinė „be visų jos teigiamumų – cholerikė ir dažnai šėlsta, kaip šimpanzė“. Vaižgantas tuo tarpu lakstė po miestą su įvairiausiais reikalais, arba rašė, rašė labai greitai ir daug.

Baigdama mokyklą tvirtai žinojau, kad rožėmis klotame suaugusiojo gyvenime man nereikės matematikos, fizikos ir lietuvių klasikų literatūros. Ir štai aš, savo paauglystės išdavikė, stoviu bibliotekoje prieš 24 Vaižganto Raštų tomus. Kita vertus, taip pat aiškiai pamenu įsitikinimą, kad daugiau nei 40 metų gyventi visai neverta, nes tokio amžiaus žmonės pasidaro seni ir keisti. Matyt, šio senatvinio keistumo vedama namo grįžtu su Vaižganto laiškais Klimams. Skaitau, vietomis konspektuoju ir net siuntinėju draugėms įdomesnius frag­mentus. Bet kaip kalbėti apie visumą – neišmanau. Muziejuje dirbantis Remigijus sako: Vaižgantas – tai vandenynas. Pats Vaižgantas rašė: „Esu ultra liberalas, ultra taučius. […] ultra arogantas, kuriam „niema dosta-tecznej powagi, by zmilczal niemachal rękami pod nosem“ [nėra pakankamai rimtumo, kad nutylėtų ir nemostaguotų rankomis palei nosį]; ultra zapaleniec [karštakošis], ultra individualistas, visai nepataisomas“. Katalikų kunigas, pasivadinęs pagoniško dievo vardu. Rašytojas, beletristas, organizatorius, veikėjas, kurio buvo pilnas visas Kaunas. Vaižgantas, kurio vardu dar jam gyvam esant pavadinta viena Kauno gat­vių. Juozas Tumas, kuris išvargintas 60 metų jubiliejaus iškilmių rašė, kad jam nė karto nesukrutėjo širdis džiaugsmu nuo tų masinių komplimentų, jis tik stovėjo šalia garbinamojo Vaižganto ir stebėjo, kas ir kaip vyksta. Kieno buvo tas butas – Vaižganto ar Juozo Tumo? Gal tilpo abu – vietos buvo pakankamai.

Muziejuje jums greičiausiai pasakys, kad Vaižgantas gyveno labai kukliai. Išties: keturių kambarių apynaujės statybos butas pačiame miesto centre didžiulio gyvenamosios vietos mieste trūkumo metu, atostogos Palangoje, retkarčiais – kelionės į Europą. Nieko nereikalingo, tik tai, ko žmogui labiausiai reikia. Savo kuklumą patvirtina ir pats Vaižgantas: „O gyvenu, pats žinai, labai kukliai, tik vienų „abrozdėlių“ turiu už 5–6 tūkstančius ir dvejetą tūkstančių tomų biblioteką“. Pastarieji ir išliko – biblioteka šiuo metu saugoma KTU bibliotekoje ir Maironio muziejuje, o didžioji dalis paveikslų – ant memorialinio buto sienų. Jei butą galėtų aprodyti pats šeimininkas, daugiausiai su juo apie tuos „abrozdėlius“ ir kalbėtume.

Vaižgantas ir menas

Turimais paveikslais Vaižgantas irgi buvo patenkintas. Savo butą vadino Kauno pinakoteka, galerija arba „įdomiai dekoruotu butuku“. Ne tiek ir daug tų paveikslų, kelios dešimtys. Negalėtum sakyti, kad labai prabangūs. Kelios šventuosius vaizduojančių Vakarų Europos tapytojų darbų kopijos, originalūs tapybos darbai – nedideli ir nebūtinai to meto didžiųjų Kauno žvaigždžių sukurti. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad iš 19 darbų net 3 sukurti moterų – niekaip negalėtum Vaižganto pavadinti feministu, tačiau tai statistiškai geresnis vyrų ir moterų procentas nei Tarpukario periodą reprezentuojančiose Nacionalinės galerijos salėse.

Nors lankytojų tarpe didžiausias muziejaus hitas – prabangūs, Paryžiuje dovanų gauti ir rūpestingai nuo kandžių saugoti kailiniai, tačiau muziejuje iš apčiuopiamų objektų būtent Vaižganto „chef d’oeuvre’ų rinkinys“ yra autentiškoji dalis, papasakojanti apie šeimininką daugiausiai. Sprendžiant iš laiškų, ir pats Tumas mėgo apie juos pakalbėti.

1928 m. pavasaris. Vaižgantas siunčia Petrui Klimui vieno savo kambario fotografiją su prierašu: „Dabar aš čia gyvenu. Išgrūdau studentus iš didžiojo šviesiojo kambario į manąjį šiaurinį ir pats čia labai patogiai ir simpatiškai įsitaisiau! Iš vieno pasidariau keturius: kabinetą, biblioteką, gulimąjį ir svečių kambarį. Gulimasis, antai už žydrų širmų, anot Čiurlionienės – nekaltybės; svečiams otomana, rašyti – biuras. Langus užtiesiau geltonai. Pasikabinau keliolika gerų paveikslų: Rubenso – Prikryžiuotąjį, ispano šv. Pranciškų Asizietį, flamando – Janą Komenskį, Tado Daugirdo autoportretą, K. Sklėriaus mano portretą, dvi Čiurlionies reprodukcijas, du K. Šimonies originalu, Matejkos Žalgirio mūšį, Lietuvos Vytį. Galite man pavydėti – autoriškai – meniškai – pilietiškai – kunigiška“. Negaliu pavydėti tokios sudėtingos savireprezentacijos: būti ir menišku originalu, ir pilietišku žmogumi, ir kunigu. Ar tai apskritai suderinama? Sunkiai, tai rodo ir kolekcijos margumas.

Savotiško margumo galima įžvelgti ir rašytuose kritikos straipsniuose. Štai rašydamas apie pirmąją Lietuvių dailės parodą Vilniuje, jis labiausiai džiaugiasi gamta: „Bet niekas dar nepaminėjo ypatingiausios parodos lietuviškumo žymės – padorumo. Taip, tokios „padorios“ parodos neesmi matęs: nė kokių sensacijinių dalykų, tampančių nervus, nė vieno pliko kūno, nes visa paroda – tai gamta, gamta ir gamta“. Tačiau kitame tekste jau teigia, kad gamtos neužtenka: „Menkai teišsilavinę dailės dalykuose žmonės, lankydami paveikslų parodas, ieško pigių ir lengvų įspūdžių. Jei paveikslas akį veria savo varsomis, jei jis tikrai nukopijuotas iš gamtos, kurią visi gerai pažįstame, tai jisai gražus, geras ir giriamas“, ir moko, kad „šių dienų veikianti ant proto, ne ant nervų; žiūrint reikia galvoti, o ne gėrieties“. Vienur rašo, kad esame jauni, todėl geresni nei Europa, į kurią ir neverta žvalgytis, kitur atsidūsta, kad atotrūkyje nuo Europos žiūrovai neišmano, kas naujo menuose vyksta ir „apyšiurkščią žievę nuo lietuvio nugrandęs, randi – europietį“. Atrodo, kad Tumas su Vaižgantu tvirtai sutarė dėl to, kad estetika yra persipynusi su etika, dailė turi mokyti, auginti savo žiūrovą, o lietuvių dailei pageidautina dar ir skleisti lietuviškumą. Tačiau kitaip nei kitas menu domėjęsis kunigas Adomas Jakštas, Vaižgantas nebuvo įsakmus. Mielai girdavo už tai, ką rasdavo teigiamo ir nutylėdavo tai, kas nepatiko arba buvo nesuprantama. Neradau nė vieno teksto, kuriame jis būtų baręs kokį menininką. Politikai, institucijos, socialinės negerovės gaudavo pylos atsakančiai, o menininkus jis arba gynė nuo kritikos, arba tiesiog nutylėdavo. Žinodamas, kad jiems ir taip nelengva, vadino juos dailės kunigaikščiais, parodų karaliais ir gyrė kaip mokėjo, jei tik galėjo. Tuo metu tai buvo ne tokia ir bloga strategija.

Chef d’oeuvre’ų rinkinys

Kolekciją sudaro tiek paveikslų namuose mėgstančio turėti Tumo įsigyti darbai, tiek apie meną kartais rašiusiam Vaižgantui dėkingų menininkų padovanoti paveikslai.

Tik įėjus į butą iš kambario priešais į jus įsižiūrės neįprasta Madona su kūdikiu. Šį paveikslą Tumas 1932 m. pamatė reprodukuotą Naujojoje Romuvoje ir, susižavėjęs „kompozicija iš bizantikos ir modernizmo“, nusipirko. Pamačius šį darbą, man galvoje iškart suskambo Lanos Del Rey daina „Big Eyes“, dedikuota tapytojai Margaret Keane (1927–2022), kurios paveiksluose dažniausiai buvo vaizduojami vaikai didelėmis, labai didelėmis akimis. Ši madona sukurta taip pat moters. Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė (1906–1989) Kauno meno mokykloje studijavo tapybą, 1932 m. Kaune surengė personalinę parodą. Karo metais emigravo į Vakarus, apsigyveno Kanadoje, kur kūrė ir dalyvavo pa­rodose. Iš nuotraukos į mus žiūri labai graži stilinga moteris, tačiau daugiau informacijos apie ją ir jos kūrybą man užtikti nepavyko. Kita graži, tiksliau, „labai graži ir meili, nors neriebi, moteriškė“ – Barbora Didžiokienė (Varvara Gorochova, 1896–1976) yra tapiusi Vaižganto su taksu portretą, o kaip namuose atsidūrė jos „Teatro lėlės“ (1923) – nežinia. Taip pat neaiški ir ­Sofijos Romerienės (Zofia Romerowa, 1885–1972) „Dviejų bobučių“ (1927) atsiradimo namuose aplinkybės, o dviejų ketvirtosios menininkės – Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės (1888–1968) – peizažų apskritai nelikę.

Tumas rašo įsimylėjęs iš Kajetono Sklėriaus (1876–1932) našlės už vyro palaidojimą gautą akvarelę „Laivelis upėje“ (1931), vaizduojančią „šlapią ir perregimą vandenį“. Svetainėje pakabintas jau beveik visiškai išblukęs, taip pat akvarele Sklėriaus tapytas Vaižganto portretas. Kraštiečio kūrybą Tumas vertino, tvirtai palaikė jį ir intrigų sūkuriuose Meno mokykloje. Ten pat svetainėje kabo ir iš parodos pirktas Eugenijaus Kulviečio natiurmortas, „neapsakomai „gyvas“ arbatos servizas“, kuriame man labiausiai „gyvas“ pasirodė lyg tuoj iš paveikslo žemėn nukrisiantis arbatos puodelis. Smalsu, kodėl Tumas nusprendė įsigyti šį darbą – nėra jame nei gamtos, nei pasakojimo, gal tiesiog – valgomajam papuošti? Nežinia kaip rinkinyje atsidūrė vienas keisčiausių kolekcijos paveikslų – Kazio Šimonio „Kauksmas“ (1928). Kadangi Vaižgantas Šimonio kūrybą labai vertino ir tekstuose jo darbus gretino su Čiurlionio paveikslais, tikiu, kad sujaudintas menininkas galėjo darbą padovanoti. Bet koks tai paveikslas! Vaizduojama stilizuoto kaukiančio vilko galva: stačios ausys, vešlūs antakiai, o išžiotuose nasruose – dideli žmogaus dantys su dvejomis iltimis šonuose. Iš tų nasrų ritmiškai sukdamosis sklinda permatomos juostos – garso bangos, o tolumoje matosi Gedimino pilies bokšto siluetas. Savo metu paveikslas, matyt, atliko patriotinio lozungo funkciją. Šiandien, pakeitus spalvas, puikiai tiktų rek­lamuoti kokiam nors techno vakarėliui. Ne, man patinka tikrai ne visi Tumo turėti paveikslai. Tiesą pasakius, labai patiko tik vienas iš jų, Balio Macutkevičiaus Nukryžiuotasis.

Minėdamas Balį Macutkevičių (1905–1964) Tumas skliaustuose pažymi – vilnietis. Vytauto Kairiūkščio mokinys! Modernistas-simbolistas, arba modernistas socrealizmo fone, kaip sakė beveik prieš 20 metų Kaune surengtos jo parodos pavadinimas. Sudėtingos biografijos įdomus menininkas, apmaudžiai pamirštas, nors ir gyvenimo metu nebuvo žvaigždė. Jo pastele sukurtas Nukryžiuotąjį vaizduojantis paveikslas – dramatiškas ir paslaptingas. Elgrekiškai banguojančio silueto, išilginta nukryžiuoto Kristaus figūra patraukta į šoną, cent­rą paliekant įtampos pilnai tylai. Aiškiai matome prie masyvaus kryžiaus prikaltą vieną ranką, likęs kūnas svyra žemyn, tarsi laikytųsi tik tame viename taške. Dar daugiau nujaučiamo skausmo ir įtampos. Bet dar įdomiau darosi ant šalimais stovinčio Vaižganto darbo stalo pamačius nedidelę senovinę medinę Nukryžiuotojo statulėlę. Masyvus barokiškai išraižytas kryžius ir prie jo prikalto žmogaus figūra. Viena jos ranka nulūžusi. Ta pati, dešinioji. Ar menininkas-modernistas lankėsi Vaižganto namuose, pamatė ant stalo Nukryžiuotąjį be vienos rankos ir jo įkvėptas sukūrė paveikslą, ar tai tėra keistas sutapimas – nežinia. Ši intriga ir taip dramatiškam paveikslui suteikia dar daugiau įtampos ir intrigos. Vėlgi nežinome, ar darbas gautas dovanų, ar įsigytas, tačiau jis vienintelis kolekcijoje apima savyje tiek „meniška“, tiek ir „kunigiška“. Taip pat jis stipriai iškrenta iš gerokai tradiciškesnio ir neutralesnio Vaižganto turimų paveikslų konteksto. Jis tvirtina, kad nors Vaižgantas apie tai ir nerašė, vis dėlto Juozas Tumas gebėjo vertinti ir modernistinės raiškos darbus. Taip jis vėl sujaukia įsivaizdavimą apie Juozą Tumą-Vaižgantą ir jo kolekcijas. Man atrodo, pastarasis tuo būtų labai patenkintas.