Janina Monkutė-Marks. Miss Amerika. 1968. Drobė, aliejus. 108 × 118. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija

Ak, kokia dama! Ir istorija! Su deimantais ir šilkais, paslėptomis ašaromis ir suspaustomis lūpomis darant tai, ką jauti, kad turi padaryti. Ir muziejus, žinoma. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija Kėdainiuose –moteriška, elegantiška ir amerikietiška staigmena vidurio Lietuvoje. Atvykau čia netinkamiausiu – permainų – metu, kas suteikė šiai istorijai dar ir žavaus melancholiško trapumo. Pradėsiu nuo įdomaus fakto: Janina Monkutė-Marks 2000 m. įsteigė savo vardo muziejaus fondą, kuris tapo pirmąja kultūrine pelno nesiekiančia organizacija Lietuvoje ir įkūrė turbūt pirmąjį privatų meno muziejų mūsų šalyje. Ir tai tik vienas jos įdomios, gal kiek per mažai žinomos biografijos fragmentas.

ROMANO VERTA BIOGRAFIJA

Janina Monkutė-Marks (1923–2010) per gyvenimą spėjo pabūti jauna aktore tarpukario Kaune, karo pabėgėle Vokietijoje, universiteto studente Austrijoje, kalbos nemokančia juodadarbe emigrante Amerikoje, Čikagos aukštuomenės dama, parodų organizatore ir kuratore, keturių sūnų mama ir, žinoma, menininke. Taip pat ji visada buvo lietuve, tai pabrėždavo kiekviename interviu.

Janina Monkutė gimė Radviliškyje, geležinkelio darbuotojo šeimoje. Gimnaziją lankė Kėdainiuose, kol direktorius gabiai (ir, matyt, ambicingai) merginai patarė laikyti stojamuosius į Kauno Valstybės dramos teatro studiją. Įstojus, tuo pat metu reikėjo lankyti studiją ir baigti mokslus vienoje Kauno gimnazijų. Tuo metu aplink – karas. Ir meilė! Ji įsimylėjusi Martyną Nagį (poeto Henriko Nagio brolį-dvynį), su juo būdama 21-erių 1944 m. bėga iš Lietuvos. Karo pabaigos sulaukia Austrijoje, dirbdami ligoninėje, tuomet ji šiek tiek studijuoja Insbruko (Austrija) universitete, bet netrukus persikrausto į Freiburgą (Vokietija), kur Janina pagimdo sūnų ir mokosi Menų ir amatų mokykloje: tekstilės pas Anastaziją ir Antaną Tamošaičius, piešimo pas Vytautą Kazimierą Jonyną ir Vytautą Kasiulį bei grafikos pas Viktorą Petravičių.

1949 m. visai Nagių šeimai pavyksta išvykti į svajonių Ameriką. Janina moka lietuvių, rusų, prancūzų, italų ir vokiečių kalbas, bet ne anglų. Ji dirba motelio valytoja už 10 dolerių per savaitę, o vakarais mokosi kalbos. Netrukus ji jau pasirengusi vykti į Čikagą – ten miestas, galimybės, didesnė lietuvių bendruomenė ir teatras… Čikagoje dienomis ant kepyklos konvejerio rūšiuoja kepinius, vakarais lanko buhalterių kursus, kitais vakarais – eina vaidinti į bendruomenės teatrą. Gyvenimas keičiasi greičiau nei spėja užminti norą Naujųjų metų naktį. Jauna šeima išsiskiria, Janina pradeda dirbti buhaltere toje pačioje kepykloje. Susipažįsta su Ira Marksu, pasakotojai sako, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Gyvenimas vėl verčiasi aukštyn kojom. Ira Gordonas Marksas (1921–2000) – deimantų ekspertas, Čikagos juvelyrinių dirbinių parduotuvių tinklo savininkas. Jam valdant įmonę, nuo 7 parduotuvių Čikagoje tinklas išaugo iki 150 parduotuvių, siūliusių juvelyrikos prabangą ne turtuoliams, o vidurinio ir aukštesnio socialinio sluoksnio pirkėjams. Nekrologe teigiama, kad jo iniciatyva tinklo parduotuvėse pradėti įdarbinti afroamerikiečiai ir moterys. Ir jis išdrįso imti į žmonas jau trisdešimtmetę, neturtingą emigrantę iš Rytų Europos su mažu vaiku. Nuo šiol Janinai Marks nebereikia vaikščioti į darbą. Ji atrodo nuostabiai, gimdo dar 3 sūnus, rūpinasi šeima ir namais. Dalyvauja Čikagos aukštuomenės vakarėliuose, užsiima mecenatyste ir labdara, kartu su vyru keliauja po visą pasaulį. „Bet aš noriu dirbti, kad likčiau savimi ir išlaikyčiau savigarbą“, – sako ji viename interviu. Ji grįžta prie meno – pradeda spausti grafiką ir tapyti.

SAVĘS PAIEŠKOS PER MENĄ

Savo meninės kalbos Janina Marks ieškojo gana ilgai. Iš pradžių tai buvo tamsių tonų, tirštų potėpių abstrakti tapyba, kurią netrukus keitė poparto periodas. Septinto dešimtmečio pradžioje popartas – naujas madingas stilius, Janinai patiko jo ryškios spalvos, įžūlumas ir kalbėjimas apie dabartį. Jos paveiksluose: ryškios spalvos, aiškios formos, atpažįstami simboliai, vartotojiškos visuomenės kritika. Čia ir kokakola, ir burbonas, ir Laisvės statula, ir Mis Amerika. Sutinku su sakančiais, kad popartas negražiai sensta – vos prieš 60 metų toks patrauklus ir aktualus stilius greitai neteko savo gaivumo. Ne dėl menininkų kaltės, tiesiog tiek žavėjimasis vartotojiška kultūra, tiek jos kritika jau seniai yra tapę neatsiejama tos pačios vartotojiškos kultūros dalimi, tad žiūrovui nebekelia ryškesnių emocijų ir yra įdomus nebent kaip to laikmečio dokumentas. Be to, ilgą laiką popartą reprezentavo tik baltųjų vyrų darbai, nors pastaruoju metu aiškėja, kad moterims šis stilius taip pat buvo įdomus. Jų darbuose, kaip ir Janinos Marks drobėse – daugiau moterų, moteriškumo, grožio ir šeimos standartų. Paveiksle „Miss America“ moterų figūros virtusios parduotuvių vitrinų modeliais arba lėlėmis – be veidų, kartais ir be galvų ar rankų, tačiau visada su krūtinėmis. Kita vertus – kičinėmis gėlėmis apipinta auksinė Laisvės statula vaiskiai melsvame fone drąsiai kelia ranką aukštyn ir šypsosi – jai pavyko! Kaip ir Janinai Marks.

Būdama visų pirma mama ir žmona, ji nebuvo abejinga moterų reikalams. 1974 m. buvo viena lietuvių moterų dailininkių draugijos Čikagoje steigėjų ir vadovių, o 1963 m. Čikagos laikraštyje Naujienos publikuotame straipsnyje Juozas Prunskis mini, kad kaip tik tuo metu ji dalyvauja parodoje „penkių moterų menininkių grupėje, ir nei vieno vyro“. Jos darbuose yra ir vyrų, ir vaikų, tačiau svarbiausia juose – moteris ir jos santykis su pasauliu: šeima, gamta, mitologija.

„Popartinis“ periodas ilgai netruko. 1968 m. Janina Marks kuria kitokį paveikslą. „Mano ženklai“ – tai horizontalus stačiakampis, sudalintas į 42 lygius įvairiaspalvius laukelius. Kiekviename jų – po grafiškai pavaizduotą simbolį. Daugiausia tai stilizuoti augalai, paukščiai, saulutės ir širdys, kelios moterys, keli velniukai. Iš popartinio didmiesčio menininkė suka į mitologinės simbolikos ir gamtos pasaulį, šie ženklai liks svarbiausi visą gyvenimą. Ji pradeda kurti paveikslus, sudarytus iš mitologinių įvairių kultūrų vaizdinių. Kaip rašo dailėtyrininkas Danas Lapkus: „kai kuriuose darbuose į vieną komponuoja vidurinės Azijos gazeles, lietuviškus koplytstulpius, Amerikos indėnams būdingus paukščių atvaizdus ir vikingų ornamentus“. Ryškūs, plakatiški darbai kiek primena kaleidoskopo ornamentus, arba – mandalas. Arba – kilimus. Menininkė dar kartą, šį kartą jau paskutinį, keičia savo kūrybos kryptį – ji grįžta prie tekstilės.

Gobelenus-paveikslus ji audė iki mirties. Visuose trijuose šeimos namuose stovėjo staklės su pradėtu piešiniu. Jai patiko pirštais liesti spalvas, jausti skirtingas siūlų faktūras. Spėju, turėjo patikti tai, kad rankomis austame gobelene net ir labai ryškios spalvos netampa agresyvios. Taip, gobelenas tradiciškai laikomas ne tokia reikšminga meno forma kaip tapyba. Tačiau Janina Marks buvo pratusi laimėti būdama atokiau: ji buvo moteris, menininkė, emigrantė. Jos gobelenuose – paprastos istorijos. Daugybė įvairiausių augalų ir paukščių, iš kelionių parsivežti etnografiniai ar mitologiniai motyvai, mieli, kartais žaismingi simboliai, primenantys vaizdinius, atklydusius iš Joano Miró ankstyvųjų darbų. Ji atsisakydavo pasakoti šiurpias karo pabėgėlės istorijas, neigiamų emocijų nedėjo ir į paveikslus. Net vyro mirties metais sukurtas gobelenas „Ilsėkis ramybėje“ labiau mąslus, lemtingas nei tragiškas. Kaip sakė Janina Marks, „mano dailė yra tęsinys manęs, mano šaknų, mano pasaulėjautos, ir pasakoja apie mano aplinką ir mane pačią; apie džiaugsmą matant saulėlydį, jaučiant sausą smėlį tekant pro pirštus, apie atradimą, pasidalijimą su kitais ir bendravimą… Tai svarbiausia mano kūryboje“. Graži ir elegantiška, pasiturinti menininkė, kurianti tekstilę šviesiomis moteriškumo ir gamtos temomis – tiesiog puikus komplektas to, ko tradiciškai nemėgsta meno elitas. Tačiau vertinimai keičiasi ir man atrodo, kad ilgainiui vis daugiau žmonių keliaus Kėdainių kryptimi susipažinti su šios menininkės darbais.

NUSIPIRKTA DOVANA

Nuo Kėdainių traukinių stoties iki muziejaus – maždaug pusvalandis kelio pėstute. Todėl muziejaus vedėja Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė taupydama laiką pasitinka mane traukinių stotyje ir sodina į savo automobilį. Ji šiame muziejuje dirba jau seniai, todėl šypsosi ir lengvai atsakinėja tiek į kvailus, tiek į protingus į klausimus. Kadaise studijuodama Kaune tekstilę kėdainiškė išgirdo, kad muziejus Kėdainiuose ieško darbuotojo iš tekstilės srities. Aplikavo ir buvo priimta dirbti parodų kuratore. Ji nedalyvavo muziejaus kūrime, tačiau išsamiai pasakoja jo istoriją.

Į Lietuvą Janina Marks retkarčiais grįždavo jau nuo 1974 m. Šaliai atkūrus nepriklausomybę, norėjosi ką nors gero nuveikti dėl savo tėviškės, tam pritarė ir sutuoktinis. Ji pasirinko Kėdainius kaip savo laimingos ankstyvos jaunystės miestelį, juo labiau kad ten gyveno jos dukterėčia Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė, kuri nuo pat pradžių prisidėjo prie muziejaus idėjos įgyvendinimo, o vėliau ilgą laiką buvo jo generaline direktore. Nusipirko buvusio krašto muziejaus pastatą: vidutinio dydžio, dviejų aukštų, santūrios architektūros dvarą. Tvarkydama jo vidų nemėgino imituoti buvusio dvaro atmosferos – aiškiai juntamas 2000-ųjų pradžios stilius, tik viskas čia įrengta kokybiškiau nei esame pratę matyti tuo laikmečiu tvarkytuose muziejuose Lietuvoje.

Grindys ir sienos nekrenta į akis, šviesos paveikslus apšviečia būtent ten, ir būtent tokia šviesa, kokia turėtų. Jokios ekstravagancijos, tik tai, kas būtina. Tą patį galima pasakyti ir apie šalia įrengtą skulptūrų parką – netrinkelizuotą žalią erdvę puošia nelabai didelės, tačiau kokybiškos, daugiausia Lietuvos skulptorių sukurtos skulptūros. Janinos Marks įsteigtas fondas pilnai išlaikė muziejaus pastatą, finansavo parodų rengimą, mokėjo algas darbuotojams. Pastariesiems nereikėjo rašyti projektų Kultūros tarybai – visus klausimus tereikdavo suderinti su Janina, o po jos mirties – su paveldėtojais.

Janina Marks tiksliai žinojo, kad nori ne muziejaussaugyklos ar paminklo, o gyvos vietos, vietinio kultūros centro. Muziejus nuo pat darbo pradžios lanksčiau nei valstybiniai muziejai taikėsi prie žiūrovų. Pavyzdžiui, už nedidelį metinį mokestį galima buvo įsigyti narystę ir jaustis muziejaus bendruomenės dalimi. Vasaros metu muziejus dirbdavo ir sekmadieniais, taip pat organizuodavo stovyklas vaikams ir įvairius renginius suaugusiesiems. Pirmame aukšte buvo rengiamos įvairios laikinos parodos, neretai Janina Marks kviesdavo atvykti savo pažįstamus menininkus iš Europos ar Amerikos. Antrasis aukštas buvo skirtas muziejaus įkūrėjos darbams. Tylus, švarus, ramus, bet nenuobodus muziejus, derantis prie Kėdainių miestelio atmosferos. Tiesa, man lankantis, tyla buvo kiek intensyvesnė nei įprastai.

Šį pavasarį muziejus nustojo būti privatus – jis buvo parduotas Kėdainių savivaldybei ir tapo Kėdainių krašto muziejaus padaliniu. Praėjus 12 metų po mamos ir močiutės mirties, paveldėtojai nusprendė, kad nebegali sau leisti išlaikyti muziejaus ir nori jį parduoti. Anksčiau aš gal būčiau pakėlusi antakį girdėdama apie dovaną, kurią reikia nusipirkti. Bet kaip tik neseniai sumokėjau „Lietuvos paštui“ 7 eurus už mažą nučiupinėtą knygutę, kurią man dovanų siuntė bičiulis iš Amerikos. Panašu, kad šie laikai nebetiki dovanomis ir už viską reikia susimokėti. Janina Marks visus savo kūrinius dovanojo Kėdainiams, tačiau muziejaus pastatas, 80 arų sklypas ir 15 jame esančių skulptūrų bei muziejui čia besilankiusių menininkų dovanoti darbai liko paveldėtojų nuosavybe. Jie visus 524 meno kūrinius dovanojo Kėdainiams, o pastatą su žeme pardavė už 267 000 Eur. Nuo šiol Janinos Marks dovana tėviškei rūpinsis visi kėdainiškiai.

Kaip ir visos permainos, taip ir ši turės savų pliusų ir minusų. Muziejus ateityje greičiausiai keisis, bet labai tikiuosi, kad Janinos Marks darbai ir jos asmenybės elegancija bei istorija jame išliks. Tai kas, kad jos svajonė apie privatų muziejų kaip dovaną tėviškei truko ne taip ir ilgai, tik porą dešimtmečių. Galima sakyti – net porą dešimtmečių. Galima apie tai galvojant prisiminti, kokie trapūs mūsų planai ir tolimos ateities vizijos. Šioje istorijoje europietiškas fatalizmas laimėjo prieš amerikietišką optimizmą. Tikiuosi, kad europietiška pagarba menui ir gebėjimas ilgam išlaikyti išėjusio žmogaus atminimą irgi laimės.

Janina Monkutė-Marks. 42 asmeniniai simboliai. 1968. Drobė, aliejus. 92,5 × 108. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija
Janina Monkutė-Marks. Ilsėkis ramybėje. 2000. Vilna, sintetika, medvilnė. 118 × 143. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija
Janina Monkutė-Marks. Psichodelinis. 1970. Drobė, medžio plokštė, aliejus. 57,5 × 47. Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija