Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Veronika Šleivytė. Gėlės. 1973. Kupiškio etnografijos muziejus

Vėra, jūs čia?! – dairausi aplink. O aplink kaimas: šen troba, ten troba, paukšteliai, kelelis. Tik žolė kieme gal tvarkingesnė. Prie žemo ilgo medinio namo aukštu stogu – santūrus gėlių darželis. Esu šalia Kupiškio, Viktariškių kaime. Čia – Veronikos Šleivytės tėviškė, čia dar jai gyvai esant įkurtas jos muziejus, kaip sako rodyklė prie kelio – dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija. Kur, jei ne čia, mėginti suprasti tą intriguojančią moterį – grafikę, fotografę, tapytoją? Albumai perversti, filmukai pažiūrėti, valandos praleistos su draugais narstant jos biografiją ir darbus, intencijas ir lūkesčius. Nuo to laiko, kai menotyrininkė Agnė Narušytė Kupiškio etnografinio muziejaus saugyklose surado ir kitiems parodė jos archyvą, tepraėjo kokie 15 metų, per kuriuos šiai menininkei dedikuoti nauji albumai, daugybė straipsnių, radijo ir televizijos laidų, surengta parodų, sukurtas spektaklis. Bet vis kažko trūksta, biografinės miglos vietomis susispaudžia į neperregimus debesis – belieka tik spėlioti ir dėlioti savas dėliones. Ar jūs tyčia taip viską supainiojote, Vėra?

TARP PIEMENAITĖS IR TARYBINĖS TAPYTOJOS

Veronika Šleivytė (1906–1998), arba Vėra, kaip ji pati save vadino, nuo jaunystės vairavo savo gyvenimą pati. Mergina iš didelės bežemio valstiečio šeimos nusprendė, kad nori būti menininkė ir išvyko į Kauną. Studijos Kauno meno mokyklos grafikos studijoje, darbas, visuomeninė veikla, draugai, atostogos Palangoje. Naujas fotoaparatas ir juo daromos nuotraukos, kurios patinka žiūrovams, taip pat ir kuriami grafikos darbai. Ir ji pati – graži, jauna ir energinga. Labai drąsi – kitokio charakterio damos vargu ar tuo metu rinkosi savarankiškos moters ir menininkės kelią. Nebuvo lengva. Studijos truko 10 metų, nes Vėra nuolat sirgo: plaučių tuberkuliozės pavojus, ūmus ausies uždegimas, inkstų geldelių liga, mastoiditas, angina. Studijuodama ji dirbo braižytoja Žemės ūkio ministerijoje, o jau turėdama diplomą įsidarbino piešimo mokytoja katalikiškoje Vaikelio Jėzaus mergaičių amatų mokykloje. Įsimylėdavo, ją įsimylėdavo, paskui viskas baigdavosi ašaromis ir kokiame nors giliame tamsiame stalčiuje paliktomis laimingų dienų fotografijomis. Vėrai buvo kiek virš 30 metų, kai atmosfera ėmė kaisti – Europa, o kartu ir Lietuva artėjo prie karo, sudėtingai vingiavo ir jaunos moters karjera bei asmeninis gyvenimas.

1938 m. ji ne tik nerimavo dėl galimo karo su Lenkija. Ji buvo atleista iš darbo amatų mokykloje, nes viešai ėmė kritikuoti mokyklos vadovybę dėl ten gyvenančių našlaičių skurdo ir nepriežiūros. Tais pačiais metais ji prisiėmė didelę atsakomybę – tapo įkurtos Lietuvos moterų dailininkių draugijos pirmininke. Tuo pat metu vystėsi gana sudėtingas turėjęs būti ryšys su vienuole Felicija. „Tave mylėjau daugiau nei dorybę, labiau nei savo pareigas ir kartais (nors ir gėda man prisipažinti) net karščiau nei Kristų… O tu, Vėrute?“ – rašė į Ameriką tik prasidėjus karui pabėgusi Felicija.

O Vėrutė vairavo savo gyvenimą toliau, tačiau netrukus šalyje viskas ėmė verstis aukštyn kojom taip, kad jokie vairai neveikė. Nežinoma, ką ji veikė per karą ir kaip sutiko okupaciją. Jos kaip neturtingos merginos iš kaimo biografija, o taip pat ir „paprastus“ kaimo žmones vaizduojantys grafikos darbai, tiko sovietų valdžiai. 1940 m. ji buvo paskirta tos pačios amatų mokyklos, iš kurios ne taip seniai buvo atleista, direktore. Sugebėjo išvengti atėjusių vokiečių bausmės už bendradarbiavimą su sovietais. Vėl grįžus pastariesiems, iki 1946 m. dirbo tos pačios mokyklos direktore, kol galiausiai buvo atleista už lėšų švaistymą. Vėrai buvo 40 metų, kai ji dar kartą stipriai pasuko vairą: tapo tapytoja.

Kaip ir iš ko ji gyveno tik pradėjusi savo kaip tapytojos karjerą – nežinia. Šis miglose paskendęs dešimtmetis man atrodo pats įdomiausias, apsisprendimų metas. Tik 1960 m. ji priimta į dailininkų sąjungą, 1984 m. suteiktas Kupiškio rajono garbės pilietės vardas, 1985 m. suteiktas Garbės kolūkietės vardas, 1986 – Lietuvos SSR nusipelniusios kultūros veikėjos Garbės vardas. Už ką tokia garbė? Už gėles.

GĖLIŲ KARALIENĖ

Vėra, o negalima buvo sugalvoti ko nors įdomiau? – galvoju žiūrėdama į tas pastele pieštas gėles. Gėlės nėra savaime neįdomu! Žiūrėdama į tuos vidutinio dydžio paveikslėlius prisimenu 10 metų už Vėrą vyresnę tapytoją Gluck. Londone gyvenusi menininkė pageidavo vadintis ne „mis“ ir ne „mister“, o tik Gluck (vardą ji pasirinkdavo pagal nuotaiką). Kartą tapytoja gavo dovanų žymios Londono floristės sukurtą puokštę. Pradėjo ją tapyti, tačiau procesas truko ilgai. Pradėjus vysti kuriam nors žiedui, ji siųsdavo žinią floristei, kad atvyktų ir pakeistų – tik konkretų žiedą, ne visą puokštę. Natiurmorto tapymas tokiu būdu truko kelis mėnesius, floristė tapo Gluck meiluže, o vėliau ir mylimąja bei „kūrybine bendraautore“, kaip buvo pažymėta vėliau surengtoje labai sėkmingoje gėlių natiurmortų parodoje. Paveiksluose – gėlių puokštės vazelėse, nieko daugiau. Ir vis tik sunku atitraukti akis. Gluck puokštės – tai ne lyrika, ir ne vanitas. Tos gėlės ištrauktos iš biologinio gyvenimo-mirties rato, jos aukščiau visko. Tobulai tikslios, tobulai tobulos, todėl tarsi netikros, nors piešinys visiškai tikslus. Ji sukūrė kitokį, antijausmingą gėlių natiurmortą. Galima tuos paveikslus interpretuoti ir kaip queer jausenos atspindį, regis, pati Gluck stebėdama ir tapydama gėlių žiedus galvojo apie moterišką ir vyrišką seksualumą. Kita tapytoja, beveik 20 metų vyresnė už Vėrą – amerikietė Georgia O’Keeffe visą gyvenimą kovojo su kritikais, jos gėles vaizduojančiuose paveiksluose matančiais sąsajų su seksualumu ir moteriška lytimi. Ji nekentė šių palyginimų, nors moteris ir mylėjo. „Niekas nemato gėlių žiedų – jie tokie maži – mes neturime laiko – tam, kad pamatytum, reikia laiko, kaip reikia laiko draugystei“, – rašė O’Keeffe. Ji ilgai žiūrėjo į gėles ir jas tapė didelio formato drobėse, kartais visą žiedą ar du, kartais tik gėlės fragmentą, tokį didelį, kaip visas pasaulis. Taigi gėlės mene nėra banalesnis objektas už bet kurį kitą. Klausimas tik, ką iš jų padarai. Vėra nusprendė daryti viską kuo paprasčiau. Ar ji geriau nemokėjo, ar tiesiog pavargo stengtis?

Vėros gyvenimas – vaikystė neturtingoje šeimoje, Pirmasis pasaulinis karas, šalies atsiskyrimas nuo Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos paskelbimas, jaunystė sparčiai kintančiame tarpukario Kaune, mėginant kažkaip „prasimušti“, buvimas moterimi menininke į tai įtariai žiūrinčioje visuomenėje, Antrasis pasaulinis karas, sovietų okupacija, vokiečių okupacija, vėl sovietų okupacija, santvarkos ir viso gyvenimo tvarkos pasikeitimas, tikėtina, homoseksualumas, dar apsunkinantis ir taip sudėtingus asmeninių santykių tango. Pasaulis keitėsi taip greitai ir grubiai, kad galiu suprasti norą tiesiog žiūrėti į gėles ir nevaizduoti nieko daugiau, tik jų paviršių. Neieškoti naujų prasmių, spalvų ir kompozicijų, norėti tik ramybės. Mums patinka neprisitaikėliai, kovotojai ir kovotojos. Jų tragiški gyvenimai sukuria gražių istorijų, kurių mums patinka klausytis. Gal todėl galvodama apie tuos paprastus Vėros paveikslus noriu matyti juos kaip apsauginį skydą, kai tuo tarpu jie gal buvo tiesiog paviršutiniški gana prastą meninį išsilavinimą gavusios, tačiau produktyvios ir iniciatyvios, gerai prisitaikiusios prie sistemos menininkės darbai.

Tarybinė tapytoja Veronika Šleivytė gyveno Kauno centre, apynaujame, 1935 m. statybos daugiabutyje, išsirūpino ir teises į didžiulį namo balkoną su vaizdu į miesto centrą. Išsirūpino ir daugybę parodų, ir žiguliuką, nebuvo visai vieniša. Renginiuose atrodė energinga ir laiminga žmonių apsuptyje. Galiausiai dar išgyveno Sąjūdžio metus, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Testamentu Kupiškio etnografiniam muziejui paliko tris senus lagaminus, prikimštus negatyvų, fotografijų, laiškų ir užrašų. Nesunaikino jų, neišmetė – pasirūpino, kad išliktų. Ir tai neleidžia galvoti apie Vėra tik kaip apie nuobodžią tarybinę tapytoją. Ar ji pati galėjo numatyti, kaip tai pakeis požiūrį į ją kaip
žmogų ir menininkę?

FOTOGRAFIJOS KEIČIA POŽIŪRĮ

Vėros fotografijos buvo ryškus atradimas. Jose – tarpukario Kaunas, kaimas, ten gyvenantys žmonės ir pati fotografė: stilinga, moderni moteris. Pirmą kartą jas pamačius, tuomet dar stipriai romantizuotas ir todėl gana nuobodus tarpukario Kaunas man sušvito naujomis spalvomis: štai kokios buvo tos tikrosios geltonkasės mėlynakės lietuvaitės! Ji dažnai fotografavo save: Vėra skaito, Vėra piešia, Vėra ilgais nagais, Vėra po ligos nuskustais plaukais, Vėra besišypsanti ir Vėra, žvelgianti dramatišku žvilgsniu. Lyg pati negalėtų atsistebėti tuo, kuo tapo.

Daug dėmesio šiandien sulaukia taip pat lagaminuose rastos Vėros fotografijos su kitomis moterimis. Nieko atvirai erotiško. Tik žvilgsniai, prisiglaudimai, kartais užrašai kitose fotografijų pusėse rodo, kad tuose santykiuose būta daugiau nei merginų draugystės. Ne tiek stebina moterų meilė ar tai, kad su simpatijomis norėta nusifotografuoti, kiek tai, jog tas nuotraukas Vėra išsaugojo, o po savo mirties paliko muziejui. Įdomu, ar tarybinė tapytoja kartais pati viena žiūrinėdavo tas savo jaunystės fotografijas iš nepriklausomos Lietuvos laikų? Ar svarstė, kaip jas pamatys muziejininkės? Ką pagalvos ar pasakys pamačiusios? Ar galėjo įsivaizduoti, kad jau visai netrukus ji taps tikra žvaigžde būtent dėl savo fotografijų, ir iš dalies – dėl juose užfiksuotų santykių, o buvusios „gėlių karalienės“ natiurmortai naujai pertvarkytame jos muziejuje užims tik vieną nedidelę erdvę. Viena aišku – jai buvo svarbu išlikti mūsų atmintyje. Ir ji išliks, kaip jos įspausta pėda muziejaus betoniniuose laiptuose – lyg ir tikra, bet aiškiai neapčiuopiama. Nei auka, nei nugalėtoja. Tokia žmogiška, net kasdieniška, kaip jos fotografijos, kaip turbūt daugelis mūsų, mėginančių suprasti jos paslaptis.

PAKELIUI NAMO

Atvažiavusius į muziejų greičiausiai pasitiks besišypsanti muziejininkė Jolanta. Šiltuoju metų laiku, nuo gegužės iki spalio mėnesio, ji čia lankytojus priima jau apie dešimtį metų. Menininkę ji yra mačiusi tik iš tolo – renginyje ant scenos. Tačiau ji turi daug rakčiukų, kuriais vieną po kitos atvers muziejaus duris. Visų pirma – į gryčią, kurioje gyveno Vėros tėvai, augo ji pati ir visą gyvenimą vis grįždavo iš Kauno. Net ir būdama garbaus amžiaus, atburgzdavo čia savo žiguliuku – pabendrauti su „saviškiais“, o paskui ir į savo muziejų. Muziejus čia atsirado 1985 m., kai Vėrai buvo 79-eri. Ji padovanojo kolūkiui savo tėvų namus, geranoriškas kolūkio pirmininkas čia atkėlė dar dvi medines trobas ir šešias klėtis – viskas gausiam garsios vietinės menininkės kūrybos palikimui saugoti. Atrodo, Vėra buvo patenkinta, mėgdavo pati rodyti muziejų ir pasakoti apie kūrybą lankytojams. Galime tik spėlioti, ar jai patiktų dabartinis muziejus.

Po rekonstrukcijos nebeliko specialiai menininkės paveikslams eksponuoti čia perkeltos didelės žalios trobos kiemo centre. Pagrindiniame name sukurta valstiečių gyvenamojo namo ekspozicija su keliais Vėros daiktais, dailiai paklotomis lovomis ir nuo lubų kabančiais sodais. Klėtyse tvarkingai rodoma: grafika, kaimo gyvenimo fotografija, fotografiniai portretai ir autoportretai bei pastele tapytos gėlės. Čia viskas gražu ir tvarkinga, kaip ir tuose gėlių paveiksluose. Vizualios informacijos nei per daug, nei per mažai – pats tas susipažinimui su Veronikos Šleivytės kūryba. Tuo tarpu atstumas nuo Viktariškių kaimo iki namų – pats tas, kad spėtum pagalvoti apie Vėrą. O kartu ir apie tokį sudėtingą mūsų šaliai praeitą šimtmetį, apie tai, kaip keičia žmonių gyvenimus istorija, gal net ir apie visus tuos „prastus“ menininkus ir menininkes, kurių darbelius daugelis tiesiog praeina, bet galbūt ilgam sustotų, jei žinotų už jų slypinčias istorijas. Netikiu, kad toks ir buvo Vėros planas, tačiau šis priminimas – labai vertingas.