Dieną prieš mums susitinkant su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktore, muziejuje nutiko keistas įvykis. Ekstremali padėtis, kaip rašė Nideta Jarockienė, siūlydama nukelti susitikimą kitai dienai. Mano vaizduotė suraibuliavo, tačiau greitai nutilo nusprendus, kad bus kokia eilinė buities kiaulystė. Bet aš neįvertinau to muziejaus! Ten viskas įdomiau ir painiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Muziejų kažkas apšaudė. Kaip kine! Ar operoje? Gražią rugpjūčio popietę erdviame direktorės kabinete vyko darbuotojų susitikimas. Jo metu kažkas iš gatvės šovė į pravirą antrojo aukšto langą, galimai iš dujinio pistoleto, užtaisyto ašarinėmis dujomis. Kulka sprogo kabinete, pasklido aitrus kvapas. Galiu patvirtinti – į kabinetą įėjus dvi dienos po nutikimo, mikroskopiniai kibūs pirštukai ėmė knibinėtis mano šnervių viduje, negalėjau išbūti nečiaudėdama. Bet ką tas čiaudulys, palyginus su istorija! Vargu ar kada sužinosime, kas gi čia nutiko ir kodėl. Dujos jau seniai išsisklaidė, liks tik su laiku vis juokingesnė istorija, labai tinkanti šiam muziejui. Jis pratęs turėti reikalų su tuo, kas laikina.
Nuolat paskirtį keičiantis pastatas
Pradėkime nuo pastato. Tai ilgas, U formos dviejų aukštų mūrinis namas gatvėje, kuri pati yra šioks toks nesusipratimas: Vilniuje esanti Vilniaus gatvė. 18 didelių pailgų antrojo aukšto langų oriai žvelgia į Šv. Kotrynos bažnyčią ir mokyklą, o į muziejaus langus žiūrėdami praeiviai dažniausiai mato virš kiekvieno iš jų priklijuotą girliandinę vaisių kompoziciją, kuri vis tik labiau primena parduotuvėje per ilgai užsigulėjusius guminukus, nei prabangos akcentą. Jei koks šaulys bandytų numušti būtent juos – vien iš estetinių sumetimų jį šiek tiek suprasčiau. Apėjus pastatą, patenkama į gana erdvų kiemą, iš kurio malonu žiūrėti į dviejų aukštų, deja, muziejaus neišnaudojamą renesansinio stiliaus arkadą. Pastatas vadinamas Mažaisiais Radvilų rūmais, bet tik iš inercijos. Daugelis abejoja, ar juos tikrai statė Radvilos. Bet painiavos pradžia tikrai statybose – rūmai buvo sumontuoti iš trijų atskirų, vienas šalia kito stovėjusių gotikinių pastatų. Toks praktiškas ekonominis variantas, galbūt laikinas sprendimas. Matyt, jis ir lėmė vilnietiškai vietoje nenustygstančio pastato charakterį.
XVII a. pradžioje iš trijų pastatų sudurstyti rūmai kurį laiką tarnavo pagal paskirtį, 1796–1810 m. pastatas buvo iš dalies rekonstruotas, pritaikant miesto teatrui. Salėje tilpo apie 1000 žiūrovų, kurie kartais bumbėjo dėl per žemų lubų ir nepatogių ložių. Bet tai buvo vienintelis teatras mieste, tad galėjai bumbėti kiek norėjai, tiksliau, iki tol, kol kelis dešimtmečius paveikęs, teatras užsidarė. Amžiaus viduryje pastate vėl dunksėjo kūjai, kaukšėjo plaktukai ir keikėsi meistriukai – jis pritaikytas butams, apatiniuose aukštuose veikė parduotuvėlės, vaistinė. Žmonės čia gyveno gana ilgai, manau, nebuvo labai patogu, bet ir nuobodu nebuvo! Po Antrojo pasaulinio karo dar kiek pakeistame pastate šalia butų įsikūrė Jaunimo teatras, direktorė pasakojo, kad salėje, kurioje šiuo metu yra jos kabinetas (taip, ta pati vieta, kur šauta), kažkada repetavo Eimuntas Nekrošius.
Rimtų pertvarkų imtasi 1987 m. Rūmus vėl nuspręsta padaryti rūmais. Sprendimai gerai iliustruoja sovietinio žmogaus fantazijos ribas: rūmų pastatas sudalintas į daug didelių vienodo aukščio kambarių (norint, jas galima vadinti salėmis), kuriuos jungia koridorinė sistema. Žodžiu, pastatas atrodo kaip labai didelis komunalinis butas, ir yra panašiai nejaukus ir nepatogus. 1995 m. čia įkeltas Teatro, muzikos ir kino muziejus, nuo to laiko esminių pertvarkų nebuvo. Laiptai laipteliai, slenksčiai, vienodi kambariai monotoniškai tęsiasi, kol žiūrovas pradeda žiovauti kartu su architektūra. Nebent jis tikrai domisi Lietuvos teatru, muzika ar kinu ir yra visiškai paniręs į ekspoziciją. Ekspozicija – kitas painus klausimas.
Muziejaus brangenybės
Kas gali būti sunkiau, nei būti kino, teatro ir muzikos muziejumi? Bandyti rinkti ir saugoti tai, kas savo esme yra laikina. Čia turėtų būti saugomos ašaros, išverktos graudaus filmo finalo metu. Aktorių prakaitas, išlietas per pirmąją premjerą. Teatro kvapas. Išraiškingas dirigento rankos mostas. Tyla tarp paskutinio akordo ir aplodismentų. Kinas, teatras ir muzika yra neapčiuopiami burtai, iš šviesos ir garso, žvilgsnių ir judesių. Muziejui nieko kito nelieka, kaip tenkintis išlukštentais kevalais, tuo, kas lieka po visko.
Tačiau jis dėl to neliūdi ir sukasi kaip vijurkas. Viena ranka organizuoja statybas – šiuo metu renovuojamus papildomus pastatus naujoms saugykloms, kavinei, renginių salei. Kita ranka rengia įspūdingą skaičių parodų – muziejus skelbia, kad šiais metais 15 skirtingų Lietuvos vietovių apkeliaus net 11 parodų. Muziejuje nėra nuolatinės ekspozicijos, tačiau nuolat rodomos dvi laikinos parodos. Ekspozicijos vizualios, daug įvairių objektų, daug ekranų su filmais ir filmukais, o ir pasakojama apie tai, ko publika geidžia labiau nei dailės: teatrą, kiną ir muziką. Regis, vieta turėtų būti viena populiariausių mieste. Bet ne, tuščia. Galvoju, gal per daug to laikinumo?
Kiek užtikrinčiau įsitaisę tik trys XIX a. paveikslai mažoje pereinamoje salytėje pirmame aukšte, tarp laiptų į antrą aukštą ir metalinėmis grotomis saugomų laiptų į rūsį. Kai rūsyje vyksta edukacijos, sunkios grotos pakeliamos ir narsūs vaikučiai darda laiptais žemyn, į požemių tamsą. Juos žvilgsniu palydi smagus, prieblandoje muzikuojantis vyras. Šis mano mėgstamiausias. Jauti malonią prietemos vėsą karštą vasaros dieną, jauti porą taurių vynelio ir seno žmogaus gyvenimo prisiminimus dainoje. O kokios tapybiškos (gal čia labiau tiktų sakyti – muzikalios) rankos! Priešais jį kitame paveiksle mandolina groja jauna mergina, jos skambesys visai kitoks – ji susikaupusi, nuleidusi akis žemyn, gal dar tik mokosi groti. Trečiasis paveikslas vaizduoja šventąją Ceciliją, muzikantų globėją. Ji groja vargonais ir gieda pabrėžtinai žiūrėdama tik aukštyn. Jai pritariantis angelėlis margais sparneliais gieda taip pat žiūrėdamas aukštyn, tik su tokia išraiška, lyg kolegė nepataikytų į natą. Paveikslas nuobodžiausias iš trijulės, tačiau kaipgi apeisi globėją. Šitie paveikslai – iš muziejaus saugomos kolekcijos, nors nežinia, nei iš kur, nei kaip jie čia pateko. Bet ar dar reikia sakyti, kad kolekcijos istorija taip pat paini?
Teatro, muzikos ir kino muziejus netrukus švęs 100 metų sukaktį. Teatro muziejus buvo įkurtas Kaune, 1926 m. Per okupacijas eksponatai išsibarstė, dalis jų paskui buvo surinkti ir įtraukti į sovietmečiu formuojamą jau ne tik teatro, bet dar ir kino bei muzikos kolekciją. Pats muziejus buvo perkeltas į Vilnių ir rezidavo rūmuose Trakų gatvėje, o sutvarkius rūmus Vilniaus gatvėje, persikėlė čia. Rūmuose telpa parodinės salės, administracinės patalpos ir saugyklos. Ak, saugyklos! Brangiausioji, skaudžiausioji ir labiausiai saugoma muziejų vieta. Įprastai į saugyklas leidžiamasi. Šiame muziejuje – kylama aukštyn. Tačiau kad ir kur, kad ir kokia ji būtų, visada jaudinuosi eidama į muziejaus saugyklą. Kaip į drakono lizdą.
Man patiko mintis, kad muziejai yra kaip drakonai. Tai rašytojas Malcolmas Gladwellas vieną didžiausių pasaulyje Niujorko Metropoliteno muziejų sulygino su Smogu – piktu slibinu, kuris gyvena ant kalno ir nuožmiai saugo irštvoje laikomus didžiulius turtus. Muziejus skundžiasi, kad visiškai neturi pinigų, vis didina bilietų kainas, stabdo naujų parodų ruošimą, atleidžia darbuotojus, o neatleisti tenkinasi itin kukliais atlyginimais. Tuo pat metu jo saugyklose – apie 2 milijonus vertingiausių eksponatų. Dalies jų nėra akyse matę net tų fondų saugotojai ir kuratoriai, jie saugomi kažkur, milžiniškose saugyklose, ir kas žino, ar kada bus ištraukti į dienos šviesą. Bet ne, muziejus geriau atleis keliolika darbuotojų, nei parduos kokį vieną objektą, kuris išspręstų finansines problemas dešimtmečiui į priekį. Žodžiu, Gladwellas išvadino muziejus negalinčiais sustoti kaupikais, pavydžiai saugančiais viską – tiek išties vertingus, tiek ir nelabai svarbius objektus.
Mano santykis su muziejais truputį šiltesnis. Suprantu, kad su tokiu palyginimu galima ginčytis, tačiau yra jame žavesio ir net šiek tiek tiesos. Sakau sau, juk kai kurie drakonai gali būti visai mieli ir kartais linksminuosi galvodama, kokiu slibinu būtų vienas ar kitas muziejus. Turime tris didžiausius, su daugybe galvų ir didžiausiais turtais. Žmonės tyliai kalba, kad nemaža dalis tų turtų iš tiesų nelabai ko verti, tačiau slibinai stengiasi apie tai negalvoti ir nekalbėti. Turime ir mažesnių, nelabai turtingų drakoniukų, kurie nuo didžiųjų skiriasi galimybėmis, bet ne charakteriu. Vis svarstau, kokios rūšies drakonas yra Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus.
Sunkiai nusakomo dydžio, spalvos ir charakterio. Iš toli žiūrint lyg ir nedidelis, bet priėjus arčiau paaiškėja, kad tikrai ne iš mažiausių. Spalva turėtų būti maskuojanti, to muziejaus daugelis tarsi nepastebi, nors jis yra pačiame miesto centre. Judrus ir kiek išsiblaškęs, medžiojantis daugybę įvairiausių objektų rūšių, tačiau aplink neturintis daug konkurentų. Žinoma, kaupikas. Svajojantis apie daugiau ir dar daugiau teatro, kino ir muzikos, ir dar dailės, šiuolaikinio meno ir šokio, performansų…
Saugyklos kaip drakono lzdas
Šio drakono lizdas pačiame viršuje, trečiame rūmų aukšte. Ilgas koridorius, abipus kurio vėl tie patys labai dideli kambariai su stelažais ir lentynomis. Fondų saugotojos rankose sužvanga raktai ir mes pirmame kambaryje – čia gyvena į nepermatomus maišus supakuotos į pensiją išėjusios teatro lėlės. Toliau – dokumentų aplankų ir dėžių pilni kambariai, skirti teatrui, kinu ir muzikai. Čia saugomi įvairiausi dokumentai ant popieriaus: fotografijos, afišos, programėlės, asmeninė aktorių archyvinė medžiaga. Viskam sava dėžutė. Atskira salė skirta teatriniams kostiumams, dalis jos – itin vertingi tarpukario Kauno teatro kostiumai. Netikėtai tvarkingas muzikos instrumentų kambarys, nuo senovinių instrumentų iki lipdukais apklijuotos „Vilmos“, visi jie leidžiasi sudedami į tvarkingas dėžes ir netriukšmauja. Pats paskutinis – kino kambarys, kur saugomos montavimo mašinos, kino kameros ir visa kita kino virtuvė. Interesų spektras tikrai platus, saugomi objektai nuo seniausių laikų iki šiandienos. Tiesa ir tai, kad dokumentai ir fotografijos, senos afišos ir bilietai yra svarbūs, tačiau žiūrovą jais suvilioti sunku. Bet muziejaus saugyklose yra ir perliukų.
Atrodo, kad visomis prasmėmis brangiausios – Stasio Ušinsko (1905–1974) lėlės; jų muziejus turi net 15. Tai gana sudėtingos konstrukcijos charizmatiškos marionetės, turėjusios didelį pasisekimą tarpukario Lietuvoje, kai kurios jų dalyvavo kuriant garsinį marionečių kino filmą Storulio sapnas (1938), rodytą net Niujorke. Taip pat muziejus turi nemažą Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) teatro scenografijų, kostiumų eskizų kolekciją, didelis aktorės Unės Babickaitės (1897–1961) specialiai muziejui Balio Sruogos prašymu surinktas archyvas ir asmeninė jos kolekcija iš knygų, porceliano, apie 100 įvairių meno kūrinių. Iš kostiumų tikrai garsi Barboros suknelė iš Jono Jurašo spektaklio Barbora Radvilaitė (1972), tačiau yra ir naujesnių kūrinių, pavyzdžiui, nemaža Juozo Statkevičiaus teatro kostiumų kolekcija.
Muziejus ryžtingai nenori nusistatyti sau chronologinių ar žanrinių rėmų. Jis nori plasnoti plačiai, kuo plačiausiai ir rinkti tai, kas lieka po laikinų teatro, kino ir muzikos įvykių. Yra rizikos, kad taip greitai pro šalį pralekiančio muziejaus lankytojai net nepastebės. Tačiau tas muziejaus (tiek kolekcijos, tiek pastato) painumas tikrai turi savito žavesio ir išdrįsę prieiti arčiau ir pasigilinti, greičiausiai bus apdovanoti įspūdžiais, o gal net nuotykiais.
