Eilėraštyje „Neramu“ Vincas Mykolaitis-Putinas eiliavo: „Šį ramų, saulėtą rytą / Vėl plunksną į ranką imu. / Sušvito galvoj giedrios mintys, / Tačiau širdyje neramu“. Visai kaip man, bepradedant rašyti šį tekstą! Neramu, tikrai. Ir ko aš čia lendu, į rašytojo butą? Į literatūrą, kurią skaičiau tik kadaise mokykloje. Į vilnietiškai drumstus nutylėjimus, painias intrigas ir priešininkų stovyklas. Į keistoką meno kolekciją, kurioje vienas prie kito kabo Rūpintojėlis ir Puškinas. Kaip atsargiai tarp viso to bevinguriuotum, vis viena kur nors ne ten įminsi, prašausi, greičiausiai ir barti gausi. Bet jau vėlu – man patiko tas butas.
Butas yra pačiame Vilniaus centre, kvartale, kuris nėra slaptas, tačiau turi paslapčių. Apžvelgi rūstokai masyvų modernistinės architektūros keturių aukštų pastatą, dar kartą įkvepi ir spaudi 3 mygtuką. Neįprastai erdvi laiptinė, platūs mediniai turėklai, aukšti laiptai ir medinės buto durys. Kiek pašepę, tačiau vis dar labai solidu. Niekas čia tavim labai nesidžiaugia, tačiau ir lauk nevaro. Žodžiu, viskas čia dera.
Šiame bute Mykolaitis-Putinas gyveno nuo 1947 m. iki pat savo mirties 1967 m. Po to čia toliau gyveno jo sutuoktinė Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė. Muziejus iš buto pradėtas kurti 1981 m., lankytojams duris atvėrė 1986 m. Visų pirma, buvo išgriauta virtuvė (buitis neturi nieko bendro su klasikų gyvenimais), atliktas remontas, surinkti išsibarstę daiktai ir sudėlioti atgal į savo vietas pagal artimųjų ir bute viešėjusių svečių prisiminimus. Kaip ir dažnai būna: miegamasis pats asketiškiausias, gana oficiali svetainė ir jaukiausias – darbo kambarys. Nieko ekstravagantiško ar neįprasto. Maždaug taip ir įsivaizduotum nusipelniusio rašytojo, klasiko butą. Gali atsargiai pasėdėti ant sofos. Mintimis pasimatuoti rašomąjį stalą. Įvertinti vaizdą pro langą. Vieni gal dar pirštais perbėgtų knygų nugarėlėmis. Aš, žinoma, imuosi paveikslų ant sienų – jie yra mano mėgstamiausios svetimų gyvenimų skaitymo kortos.
PASLAPČIŲ PILNA BIOGRAFIJA
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – rašytojas, poetas, redaktorius, vertėjas, dėstytojas. Iš žymiausių darbų – didžiausias jo hitas Altorių šešėly (1933), taip pat ir romanas Krizė (1937), poezijos rinkinys Keliai ir kryžkeliai (1936), studijos Naujoji lietuvių literatūra pirmasis tomas (1936). Taip pat – ilgus metus skaitytos paskaitos universitete ir gana vingiuota vieša laikysena bei asmeninis gyvenimas. Painiavos nepadeda išspręsti neseniai publikuotas 1938–1945 m. rašytojo dienoraštis. Tačiau beskaitydama jį pajutau simpatiją tam dėstytojui, kuriam nėra sunkesnio ir nemalonesnio darbo nei paskaitos, rašytojui, kuriam vis nesirašo, gyvam klasikui, kuris kartais vakarais pasvajoja apie laisvę nuo lūkesčių ir pareigų. Lengva buvo susitapatinti su keturiasdešimtmečiu, kuris revizuodamas nuveiktus darbus vis skėsčioja rankomis, kaip mažai pavyksta nudirbti ir kaip greitai lekia laikas. Patiko ir kritiškas rašytojo požiūris į žmones ir kūrybą, o ypač – gebėjimas jį išsakyti nepilant pamazgų, net ir dienoraštyje.
Dienoraštyje įdomu stebėti ir užgimstantį vilnietį. 1940 m. atgavus Vilnių („Jei žūsim, tai žūsim kartu“), jis svajoja apie gyvenimą šiame mieste, o apsigyvenęs pradeda pamažu jį jaukintis ir labai greitai laikyti savu. Kaip gana dažnai nutinka ir mūsų dienomis atvykusiems gyventi į Vilnių, po poros metų jis jau raukosi kalbėdamas apie Kauną ir sakosi visai nenorintis į tą miestą net trumpam važiuoti. 1944-ųjų metų rudenį, grįžus sovietams, Mykolaitis slapstosi kaime, nežino ką jam dabar daryti ir rašo tokias eilutes: „Jei dar verta gyventi šioje žemėje, tai tik dėl gamtos ir meno. […] Ir dabar, kada bolševizmo košmaras kaip koks švino luitas gula ant krūtinės ir visas gyvenimas nebetenka žavumo, krūtinėj pasidaro šilčiau, kaip prisimenu Vilniaus mėnesienas, Užvingį, Neries pakrantes, Antakalnio šilą, Belmontą, filharmonijos koncertus, teatrą, literatūros vakarus ir meno parodas“. Tiesiog tobulos vilnietiškos rekomendacijos! Ar pridėtų jis prie jų ir muziejų lankymą? O Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto lankymą? Negalėčiau tvirtinti, kad tai vieta, kurią sunkią akimirką prisiminus užplūstų šilti jausmai. Tai butas stebėti, spėlioti, klausti. Nors į sudėtingiausius (kartu ir įdomiausius) klausimus atsakymų jis tikrai neduos. Nors sėsk ant vis dar visai patogios sofutės šalia Mykolaičio rašomojo stalo, trauk kortas ir burk.
Keturi kortų kaladės tūzai aiškūs. Tai politinės santvarkos, kurių metu Mykolaitis gyveno, kūrė ir buvo žymus veikėjas. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje jis tapo labai žymiu žmogumi, rašytoju, gyvu klasiku. Pirmoji sovietų okupacija Mykolaitį užtiko jau persikėlusį į Vilnių ir iš dienoraščio susidaro įspūdis, kad nieko gyvenime esmingai nepakeitė. Vokiečių okupacijos metais jis taip pat gyveno Vilniuje, dėstė ir buvo toks pat žymus rašytojas kaip ir iki tol. Ketvirtasis, kryžių tūzas, bus antroji sovietų okupacija, atnešusi rašytojui daugiausia nerimo ir abejonių, bet ir čia jis išliko gerbiamas klasikas su visomis privilegijomis.
Karaliai? Turbūt svarbūs vyrai: pats Mykolaitis, kaimynas Balys Sruoga, nacių išvežtas į lagerį, niekam iš likusių svarbių literatų taip stipriau ir nepasipriešinus, Vincas Krėvė, taip pat kaimynas ir bičiulis, antrosios sovietų okupacijos metu emigravęs į vakarus, ketvirtasis – Levas Karsavinas, taip pat bičiulis ir kaimynas, išgelbėjęs nuo visiško sunaikinimo Mykolaičio biblioteką, kuria sovietų kariai užgrobtame bute virė sau arbatą.
Damos, ak, damos! Mama, kreipdavusis į savo sūnų „kunigėli“ ir mirusi keleri metai po jo gėdingos ekskomunikacijos. Antra dama gal galėtų būti dienoraštyje minima rašytoją intriguojanti nepažįstamoji, gimnazistė iš Panevėžio. Vėliau paaiškės, kad tai – literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Ly, arba Emilija Kvedaraitė – toji, dėl kurios toji ekskomunikacija ir įvyko, rašytojo žmona, vienų kaltinama suvedžiojus kunigą ir buvus prasta žmona, kitų vadinama puikia šeimininke, rūpestinga ir pasiaukojančia moterimi. Irena Kostkevičiūtė – jauna Mykolaičio studentė, ilgainiui tapusi jo mūza ir literatūrinio palikimo tvarkytoja, vienų vadinama likimo dovana ir Mykolaičio mylimąja, kitų – KGB agente arba mokslininke, pagal save kūrusia rašytojo biografiją. Visiška painiava! Ir jokie dienoraščiai to nepadės išpainioti – tas žmogus visą gyvenimą buvo pratęs nutylėti ir meistriškai mokėjo nukreipti akis kažkur tolyn. Dienoraščiai niekada neatskleidžia „visos tiesos“, juo labiau – žymių žmonių rašiniai. O jų butai? O tuose butuose esantys meno kūriniai? Taip pat ne. Bet kaip įdomu pamėginti!
MYKOLAITIS-PUTINAS IR MENAS
Kalbant apie meno kūrinių skaičių, Mykolaičių butą skirčiau prie vidutiniškų senų vilnietiškų butų. Čia yra koks 10 paveikslų ir kelios nedidelės skulptūrėlės – nei per daug, nei per mažai. Muziejaus darbuotojos tikina, kad šiuo metu jie visi sukabinti maždaug taip, kaip buvo Mykolaičiui gyvam esant. Tik prieškambaryje kabantis didelis Augustino Savicko tapytas Mykolaičio portretas čia buvo atgabentas jau kuriant iš buto muziejų.
Mykolaičiui po literatūros labiausiai patiko muzika. Taip pat jis mėgo teatrą. Vaizduojamosios dailės neignoravo, apie parodas ir paveikslus taip pat turėjo savo nuomonę. Tai, kad buvo daltonikas, jam netrukdė. Prastai skirdamas spalvas (regis, beveik nematė raudonos), jis pirmąjį savo eilėraščių rinkinį pavadino Raudoni žiedai. Ir vis tik tam tikro nepasitikėjimo savimi meno srityje būta. Štai 1940 m. balandį dienoraštyje jis pasakoja: „Baigiau Vienožinskiui pozuoti savo portretą. Apskritai, tuo paveikslu esu patenkintas. Nėra jisai absoliučiai geras, bet niekas kitas iš mūsiškių geresnio nebūtų padaręs. Kažkas su akimis išėjo ne visai taip. Man atrodo, kad šiandien betaisydamas akinius ir jų šešėlius, kiek pagadino akis. Ir kam gi tų šešėlių reikėjo – juk tai ne fotografija, kad kiekvienas šešelėlis būtų tikslus. Apie spalvas nenusimanau ir ne visas išskiriu. Šiaip, panašumas ir mano išraiška, rodos, gerai pagauta“. Tačiau po kurio laiko jau užbaigtas paveikslas pristatomas viešai ir dienoraštyje pasirodo jau kitoks įrašas: „Korsakas andai labai išpeikė mano portretą: jis darąs stačiai atstumiantį įspūdį. Nepatinka jis nei Krėvei, nei Borutai. Man tame portrete iš tiesų atstumiantį [įspūdį] daro rankos. Šiaip jis, žinoma, senos mokyklos ir nedrąsaus, atpratusio teptuko darbas: daug dailintas, taikytas, rinktas, dėl to „pertapytas“ ir „perdirbtas“. Mano charakteris per daug jau kažkoks pasyvus, bejėgis, išraiška sustingusi. Atrodau kažkoks pervargęs, „nusimaskatavęs“ dekadentas…“ Visi žinome, kaip nemalonu, kai draugai supeikia tai, kas tau iš pradžių lyg ir patiko. Reikia arba labai gerai išmanyti dalyką, arba būti kaip reikiant užsispyrusiu tam, kad po to ir toliau laikytumeisi savo. Mykolaitis nebuvo užsispyręs. Jis klausėsi, ką kalba žmonės ir tarsi savaime kiek pakeisdavo savo nuomonę. Bet kartais buvo ir išimčių.
Literatūrologas Manfredas Žvirgždas Mykolaičio dienoraščio įžangoje rašo: „Mykolaitis Putinas savo estetinėmis pažiūromis buvo konservatyvus neoklasicistas“. Taip, Mykolaičiui nelabai patiko tai, ką rašė Kazys Binkis. Taip, jis nemėgo džiazo. Taip, jis buvo kritiškas rimtajai moderniajai muzikai, bet vis dėlto pripažino, kad Vytauto Bacevičiaus kūriniai – „visai įmanomi“. Susidaro įspūdis, kad naujiems vėjams jis buvo kritiškesnis nei pripažintų autoritetų kūrybai, tačiau ir neatmesdavo visko tik dėl to, kad tai nauja ir nepažįstama. Mano koziris tai teigiant – Vinco Kisarausko paveikslas ant svetainės sienos.
Paveikslas „Markučiai vakare“ nutapytas 1960 m. Tuo metu Kisarauskui buvo 26-eri, jis ką tik baigė dailės institutą, jau turėjo nemalonumų su KGB, pragyvenimui užsidirbdavo Vilniaus silikatinių gaminių kombinate. Kartu su savo jauna šeima gyveno mediniame namelyje be patogumų Markučiuose. 1962 m. jis surengė pirmąją savo parodą LSSR Rašytojų sąjungos klube. Paroda buvo uždaryta po kelių dienų, kritikai barė dėl formalizmo ir nutolimo nuo socialistinio realizmo metodo. Matyt, ten garbus literatūros klasikas pamatė jauno tapytojo darbus ir nusprendė vieną jų įsigyti.
„Markučiai vakare“ – nedidelė tamsaus kolorito drobė. Tamsi rudeniška gatvė tuščia ir tyli, tik spangsi keli žibintai, labiau paryškinantys tamsą nei ją nušviečiantys. Ilgiau žiūrint į paveikslą pradeda atrodyti, kad tie žibintai galėtų būti ir žmonių figūros, akims apsipratus išryškėja spalviniai niuansai ir šiurkščių potėpių įvairovė. Mes nežinome, ar tas paveikslas Mykolaičiui labai patiko, ką priminė ir ką pasakojo. Galbūt tarpukario „arsininkų“ tapybą. Galbūt Vilniaus vakarus. Bet akivaizdu, kad tokio paveikslo įsigijimas ir pakabinimas svetainėje buvo ir pareiškimas, ir svarbi parama jaunam, iš konteksto išsišokti išdrįsusiam tapytojui – finansinė, ir moralinė. Jei bent kiek daugiau žmonių mūsų šalyje būtų ryžęsi tokiam žingsniui – mūsų dailės istorija būtų gerokai įvairesnė ir įdomesnė. Šiandien Kisarausko paveikslas atsidėkoja Mykolaičiui, būdamas vienu įdomiausių ir, manau, vertingiausių paveikslų bute-muziejuje. Tačiau yra čia ir daugiau įdomių darbų.
Mane sudomino keistai virš lovos pakabintas vienintelis paveikslas miegamajame – Mykolaičio bičiulės Domicelės Tarabildienės atspaudas, vaizduojantis jauną gražią moterį. Svetainę puošia svarbių žmonių namams būdingi šeimininkės ir šeimininko portretai. Darbo kambaryje virš sofos kabo tuomet jauno perspektyvaus tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus dovanotas paveikslas. Prie pat rašomojo stalo – vienas virš kito pakabinti Rūpintojėlis ir Puškinas. Kokia keista pora! Koks iškalbingas duetas. Puškinas, tiesa, tik tariamas. Rūpintojėlis – tikras.
Puškinas namuose atsirado 1941 m. žiemą. Lietuva okupuota vokiečių, tik ką prasidėjo karas tarp Japonijos ir Amerikos. Mykolaitis tuo tarpu vaikštinėja po miestą, užsuka į komiso krautuvę, kur ir užtinka šį portretą. Gruodžio 29 d. grįžta jo pirkti ir dienoraštyje rašo: „Pirkau tariamąjį Puškino portretą. Antikvaro nuomone, spėjama, kad tai esąs Kiprenskio darbas. Greičiausia, kad tai tik reklaminis spėliojimas. Garsusis Kiprenskio Puškinas maža turi bendra su šituo. Ir iš viso, ar tai Puškinas? Už kalba ta aplinkybė, kad portretas buvo Markučių dvare, kuris priklausė Puškino sūnui. Iš dvaro jis pateko vienam advokatui Savinskui (Soinskiui?) kaip honoraras, o iš advokato – antikvarui, iš kurio aš pirkau. Prieš kalba tai, kad jis labai mažai panašus į kitus žinomus Puškino portretus. Panašumą rodytų tik garbiniuoti plaukai ir bakenbardai. Bet gana to, kad tai yra tų laikų gero darbo portretas, o be to, gal dar ir Puškino. Pirkiniu esu patenkintas. Jis gražiai derinasi prie mano bibliotekos knygų“. Niekas muziejuje nemėgino tikrinti šios istorijos, tad ir šiandien žinome tiek pat.
Virš tariamojo Puškino pakabintas grafiko Vytauto Valiaus sukurtas „Rūpintojėlis“ čia atsirado daug vėliau. Regis, jis gautas iš autoriaus dovanų, o dovana susijusi su eilėraščių rinkiniu „Langas“ (1966), kurį ir iliustravo Valius. Žiūrint į šį darbą galima prisiminti 1927 m. rašytą eilėraštį „Rūpintojėlis“, kalbantį apie lygų kelią ir šviesias naktis – tai, ko vėliau poeto gyvenime kaip ir nebeliko. Jis taip pat gerai dera su ant palangės stovinčia dievdirbio Vinco Svirskio medine šv. Florijono statulėle, gauta dovanų iš Irenos Kostkevičiūtės. Tačiau Rūpintojėlio ir Puškino duetas daug įdomesnis, nes visiškai netikėtas, autentiškas ir prieštaringas. Visai kaip ir juos šalia sukabinusio Mykolaičio gyvenimas.
