Laikas suplanuotas ir suderintas, bilietas į Druskininkus nusipirktas, bet naktį prieš kelionę dar reikia pažiūrėti dokumentinį filmą. 1986 m. filmuotuose kadruose – Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997). Grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas. Aštuoniasdešimtmetis vis dar guviu žvilgsniu, baltutėliais plaukais ir barzda. Melsvas kostiumas, kaklaraištis, balta nosinaitė kišenėje. Ant rankos žybsi žiedas, jam pritaria laikrodis. Jis kalba aiškiai, tiksliai žinodamas, ką nori pasakyti. Kartais pašmaikštauja, tada veide pasirodo maloni šypsena. Atrodo, jis žino viską: kaip ir su kuo bendrauti, kaip atrodyti, kaip tinkamai pristatyti save. Nepasimesti sudėtingiausiose situacijose, išnaudoti aplinkybes ir pažintis, pasiekti svajones. Vienos iš tų svajonių ir važiuoju žiūrėti į Druskininkus, kur jau 30 metų veikia Vytauto Kazimiero Jonyno galerija.
KELIONĖ
Įdomus faktas: Tomo Sakalausko parašyta ir 1991 m. išleista Jonyno biografija Kelionė: dailininko V. K. Jonyno gyvenimas yra dingusi beveik iš visų Vilniaus miesto bibliotekų. Todėl į veidą purškiant lapkričio lietui keliauju vienintelio prieinamo egzemplioriaus į Kalvarijų gatvėje esančią biblioteką. Joje bibliotekininkė patikina, kad tokios knygos čia tikrai nėra. Turi būti, sakau, ir nusiimu kepurę rodydama, kad be knygos niekur iš čia neisiu. Galiausiai pasirodo, kad knyga lyg ir yra, net gaunu jos vietos lentynoje numerį. Toje lentynoje įsitaisiusios knygos tikina, kad tarp jų Jonyno biografijos tikrai nėra. Turi būti, sakau joms, atsisagstau paltą ir imuosi tikrinti lentynas aplink. Randu! „Kartais gerai iš karto nepasiduoti“, – sakau bibliotekininkei ir pati nusistebiu savo žodžiais. Nesu kovotoja. Kad viską darau teisingai jaučiu tada, kai plaukiu kartu su tėkme. Kai reikiami žmonės pasirodo ir pasisveikina patys, reikiamą akimirką atsidaro reikiamos durys, lietus nepurškia tiesiai į veidą. Kova ne man. Tačiau kovotojus gerbiu, iš tolo.
Vis dėlto turiu pripažinti, kad pakovoti dėl knygos vertėjo. Labiausiai – dėl trumpučio post scriptum pačioje knygos pabaigoje. Bet iki jo reikėjo perskaityti tai, ką Sakalauskas pavadino kelione – ilgą ir sudėtingą Jonyno gyvenimą, kuris moko, kad kovoti verta.
Vaikas iš kaimo laimi pirmą savo kovą galiausiai įkalbėdamas šeimą, kad jam būtinai reikia studijuoti menus ir atsiduria Kaune. 1923–1929 m. studijuoja meno mokykloje. Dar nebaigus mokslų, mokykloje kyla studentų streikas, po kurio iš mokyklos išmetami prie streiko prisidėję aktyvesni studentai. Žinoma, tarp jų ir Jonynas. Po to jis kartu su scenografu Liudu Truikiu išsinuomoja erdvų kambarį, jame susistato du stalus ir taip gyvena bei dirba trejus metus. Galiausiai, kažkiek pasitaupęs ir pasiskolinęs pinigų, Jonynas išvyksta į rimtesnę kovą svajonių mieste – Paryžiuje. Ten studijuoja, stebi, kalbasi. Bendravimo ratas daugiausia apsiriboja lietuvių bendruomene, o iš prancūzų, regis, didžiausią įspūdį palieka Henri Matisse‘o darbai.
Grįžęs į Kauną pradeda dėstyti Kauno meno mokykloje, taip pat dirba Lietuvos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vyriausiuoju konservatoriumi, vėliau – viršininku, šalia to dar turi įvairių viešų veiklų ir pareigų. Ir nenustoja kurti! Bene ryškiausias didelis darbas – iliustracijos Kristijono Donelaičio Metams. Tai medžio raižiniai, kurių linijos pakankamai griežtos sunkiam būrų gyvenimui vaizduoti, bet bendras jų raštas lengvas ir elegantiškas, paliekantis erdvės rašytojo žodžio ir skaitytojo vaizduotės skambesiui. Vėliau aštuoniasdešimtmetis maestro apie šį savo darbą pasakos, kaip apie pasirašytos sutarties laike aiškiai apibrėžtą projektą, kuriam laiku įvykdyti jis viską suplanavęs valandomis. Taigi greičiausiai išraižyta iliustracija užėmė 111, ilgiausiai – 137 valandas. Man patiko ši detalė, rodanti ne tik darbštumą, bet ir tikslingumą. Nenuostabu, kad jam viskas sekėsi. Bet čia įsikišo jokio tikslingumo ir planavimo nepaisantys istoriniai įvykiai.
1944 m. atvykus pas tėvą į kaimą, netikėtai pasirodė vokiečiai, pareikalavę iš gyventojų atlaisvinti sodybą. Menininkas su šeima atsidūrė Vokietijos kryptimi judančiame vežime. Kovoti dabar reikėjo ne dėl pergalių, o dėl išgyvenimo. Net būdamas pabėgėliu Jonynas nenustojo veikti. Jis ne tik toliau kūrė (pašto ženklus, iliustracijas, savarankiškus spaudinius), bet ir Freiburgo pabėgėlių stovykloje įsteigė meno ir amatų mokyklą, kuri ne tik stipriai prašviesino pabėgėlių kasdienybę, bet ir ne vienam mokiniui padėjo toliau siekti menininko karjeros. Viskas kaip ir gerai, bet gali būti geriau, todėl 1951 m. 44-erių menininkas išplaukia į Ameriką. Kovoti mokantys žmonės tai šaliai patinka, ir ji lietuvį sutinka gana maloniai. Nė dienos, praleistos fabrike! Nemokėdamas anglų kalbos jis labai greitai susirado dėstytojo darbą privačioje menų mokykloje Niujorke, paskui perėjo dirbti į Fordhamo universitetą Bronkse ir tuo pat metu dairėsi dar veiklų. Išmoko kurti vitražus, įkūrė studiją Jonynas and Shepherd & Co (Šventyklų interjerai. Vitražas. Mozaika). Ji kurį laiką buvo gana sėkminga: paties Jonyno teigimu, studija sukūrė apie 300 vitražų ir vitražų projektų įvairiems statiniams Amerikoje. Tiesą sakant, viskas, ką čia pasakoju, yra paties Jonyno biografui ir žurnalistams papasakotos istorijos. Studija ilgainiui nustoja veikti. Apima vis didesnis Tėvynės ilgesys.
Pirmą kartą Lietuvoje Jonynas lankosi 1974 m., vėliau čia nuolat grįžta kas kelerius metus. 1978 m. laiške Galaunėms jis skundžiasi, kad Gimtajame krašte jis „per palankiai“ atsiliepęs apie Lietuvos išorę ir gerėjantį ekonominį žmonių gyvenimą, kuo pasipiktino Amerikos lietuviai. „Kai kurios organizacijos atsisako organizuoti parodas, nepriima darbų į parodas, lietuvių spauda ignoruoja mano buvimą ir veiklą“, – pasakojasi Jonynas Lietuvoje likusiems mieliems draugams. Ką galvoja draugai? Sunku pasakyti. Sovietmečio purvynus perbridę tarpukario inteligentai turėjo išmokti nepasitikėti niekuo. Ar jie galėjo atvirai papasakoti, ką teko išgyventi? Ar jis galėjo suprasti, koks iš tiesų yra gyvenimas tame „gerėjančiame ekonominiame žmonių gyvenime“? Tiek daug klaustukų. Į vienus gal kada atsakys istorikai, kiti taip ir liks pakibę ore. Bet jų pamiršti neleis personalinis muziejus.
MUZIEJUS KAIP SVAJONĖ
Prieš eidami į muziejų, grįžkime prie to paskutiniojo biografijos puslapio, prie to post scriptum, kurį parašė Tomas Sakalauskas – biografas, kuris visada, visose savo knygose taip stengiasi įsijausti, suprasti ir maksimaliai palaikyti savo herojus. Jis tiki jų žodžiais, jų poelgiais ir darbais, ir daro viską, kad tuo patikėtų ir skaitytojas. Bet Jonyno biografijos paskutiniame puslapyje jis rašo: „1989 m. lapkričio 8 dieną, penktą valandą po pietų, į Druskininkus susirinko kviesti svečiai pasveikinti V. K. Jonyną su įkurtuvėmis. Vyriausybė pastatė dailininkui (greta M. K. Čiurlionio memorialinio namelio) rūmą ir studiją, kad jis, kiekvieną kartą apsilankydamas gimtoje žemėje, galėtų pavasarį-vasarą-rudenį čia gyventi, ilsėtis, dirbti. Dideliame hole valdininkai ir kunigai, pirmininkai ir ministrai sveikino dailininką, sakė pagiriamąsias kalbas, dėkojo, kad jis sutiko būti šių namų šeimininku. […] Aštuoniasdešimties metų ribą peržengęs, dar kartą laimėjo. Medžiotojas patenkintas, bet… Bet kodėl jis, gėrėdamasis sėkme, toks liūdnas? „Kodėl, – klausia savęs biografas, stovėdamas aukštų svečių pašonėje, – jo balso intonacijos tokios neviltingos, gal jis nuvargo nuo pasisekimo, nuo pagiriamųjų žodžių, gerai ir labai meistriškai atlikus dailininko vaidmenį?“ […] Tą Druskininkų vakarą atrodė, kad Medžiotojas dalyvavo Sodininko laidotuvėse ir sakė atsisveikinimo kalbą… Ar jis apgyvendins šiuos namus, ar galės šį Tuštybės mauzoliejų paversti Kūrybos sodu ir rasti ramybę?“
Ir aš, ir aš stovėjau tame pastate, ir aš ten turėjau daugiau klausimų nei atsakymų. Tik pavadinau tai ne Tuštybės mauzoliejumi, o svetima svajone. Nežinia, kokiais būdais išsikovota, išsirūpinta. Išpildyta. Juk muziejų ekonomiškai jau sunkiais, paskutiniais devinto dešimtmečio metais šiaip sau niekas nestatė. Reikėjo pasistengti. Turbūt niekas dabar tiksliai nežino, kokia seka kokių pokalbių ir veiksmų atvedė prie šio rezultato, bet Jonynas, kaip visada, žinojo kaip. Ir tikrai žinojo, ko nori. Visų pirma – muziejaus. Antra – šalia Čiurlionio namų.
Pastatą statyti kuo arčiau Čiurlionio namų buvo būtina menininko sąlyga, didžiausias reikalavimas. Daugiau su Druskininkais jo niekas nesiejo. Pirmasis muziejaus pastato projektas buvo įsitaisęs pačiame Čiurlionių sode, tačiau kilus triukšmui, šiek tiek patrauktas į šoną. Pasakoja, kad tam, jog jį pastatytų, buvo nukirstos trys to sodo obelys. Kodėl? Noras matyti tą patį vaizdą, kurį kadaise matė Čiurlionis? Patekti į simboliškai itin svarbią erdvę? Tapti „kaimynais“, pas kuriuos abu vėliau plauks meno piligrimai? Jei pastaroji priežastis, tai ji pasiteisino: muziejus ilgą laiką buvo taip prastai lankomas, kad tik įvedus vieną bilietą su Čiurlionio memorialiniu muziejumi, čia pradėjo užsukti lankytojų.
Artėdami jie mato ansamblį, sudarytą iš dviejų dalių – namukų: buvusios gyvenamosios asmeninės Jonyno dalies ir parodinės dalies su studija viršuje. Jas jungia platus lenktas koridorius. Architekto Algimanto Kančo kūrinys šiuo metu muziejuje vadinamas postmodernistiniu. Man tai labiau vėlyvojo sovietmečio architektūros paminklas: nejaukus, nepraktiškas, didingas. Daug dėmesio ir pagarbos tuščioms erdvėms, dideliems langams ir visada pagarbiai išrikiuotiems radiatoriams, mažai – kokybei ir čia būsiančio žmogaus patogumui.
Pirmiausia lankytojas įeina į buvusią gyvenamąją dalį. Tai didžiulis holas, kurio pagrindinis akcentas – žemą staliuką apsupę milžiniška raudona sofa ir foteliai. „Geriausia, ką tuo metu galima buvo rasti Lietuvoje“, – sako muziejininkės; supratingai linkčioju galvą – tokių gal net niekada nesu mačiusi. Stačiais laiptukais užlipę į antrą aukštą svečiai patenka į svetainę. Langai žiūri į Čiurlionių obelis, ant palangių įsitaisę senutėliai kaktusai. Centre stovi Jono Prapuolenio dovanotas stalas ir kėdės. Ant kito stalo – viena iš Jonyno skulptūrų, eksponuojama ant vąšeliu nertos baltos staltiesėlės. Svetainėje Jonynas priimdavo asmeninius svečius, čia gal skaitydavo ar žiūrėdavo į obelis. Miegoti leisdavosi žemyn, sukdavo į siaurą koridorių su keletu durų, vedančių į virtuvę, Amerikoje gyvenančios dukros kambarį, rūsį, svečių kambarį ir miegamąjį. Pastarasis – tai nedidelis kambarys, apstatytas baldų komplektu „Zunda-5“. Šis komplektas tai viskas, ko reikia šiek tiek prabangos sau galinčiam leisti vėlyvojo sovietmečio žmogui be fantazijos: plati lova su staliukais ir šviestuvais iš šonų, veidrodis, pufas, spinta, lentynos, kurių juodi ir auksiniai medžio apdailos elementai man labai primena laidojimo namų prabangą. Šalimais esanti virtuvė – to paties periodo baldų komplektas, tik ne toks prabangus. Maestro čia neužsukdavo – namus tvarkė ir maistą gamino samdomos šeimininkės.
Iš gyvenamosios dalies holo platus lenktas koridorius veda į parodinę pastato dalį, kurią sudaro viena erdvi salė. Virš jos yra nedidelė studija. Muziejuje pasakoja, kad užjausdamas neturtingus vietinius menininkus, Jonynas pageidavo skirti jiems studiją, dabar sakytume – rezidenciją. Nedidelėje patalpoje – pakyla modeliams, stalas, kelios kėdės. Nakvoti galimybės nėra, norintys čia padirbėti vargšai vietiniai nakvynę turėjo susiveikti patys. Nenuostabu, kad svečių sąrašas nėra labai ilgas.
Parodoms numatytoje erdvėje ir šiandien rengiamos kitų, dažniausiai su Druskininkais arba Jonynu susijusių menininkų parodos. Retkarčiais keičiama jo paties kūrinių ekspozicija užima koridoriaus ir erdvaus holo sienas. Šaltos architektūros apsuptyje gerai atrodo elegantiškai stilizuotos skulptūros, trapi, jautrių linijų grafika čia jaučiasi kiek nejaukiai, tačiau kaip efektingiau šiose erdvėse eksponuoti tuos nedidelius darbus – nežinia. Man atrodo, kad ką su ta pagaliau išsipildžiusia svajone daryti nelabai žinojo ir jų autorius. Nelabai žinome ir mes. Nemėgstame to laikmečio, nebepamename to žmogaus. Ir vis tik būtų siaubingai liūdna, jei kada pradingtų tie klaikūs foteliai, nerta staltiesėlė ir kuo papuola paramstyti kaktusai. Turbūt tas muziejus ir turi likti toks. Šiek tiek didingas, šiek tiek nejaukus. Kaip svetima svajonė.
Svajonių reikia turėti, tai mums dažnai kartoja. Girdėjome, kad savos svajonės reikia siekti ir jei reikia – už ją pakovoti. Taip pat žinome, kad svajoti reikia atsargiai, nes jos pildosi kartais ne taip, kaip įsivaizduota. Kaip rasti viduriuką tarp šių tiesų, nežino niekas. Bet jei kada susvajosiu kokią didelę, daug žmonių ir resursų įtraukiančią svajonę, būtinai atvažiuosiu į Druskininkus pasėdėti ant tos raudonos sofos.
