Parašyti apie tobulą muziejų? Žinoma, lengvai sutinku. Įsivaizduoju, kad galvojimas ir rašymas apie tai bus kaip sukiojimasis ledų parduotuvėje, kur manęs lauks vienas už kitą puikesni skoniai, jų deriniai ir spalvos. Lėtai rinksiuos, skanaudama abejosiu, rašydama šypsosiuos. Artėjant teksto atidavimo dienai paaiškėjo: vietoje ramaus mėgavimosi įsitraukiau į problemų, abejonių ir ginčų triatloną. Apie tobulą muziejų lengviausiai rašytų žmogus, nesilankantis muziejuose. Aš gi vis traukiau iš atminties vietas, vardus ir patirtis, apžiūrinėjau ir dūsaudama rūšiavau pagal tokią borchesišką klasifikaciją: a) tie, kuriuos žino visi; b) tie, kuriuose norisi pasilikti per naktį; c) per dideli; d) melancholiški; e) turintys charizmą; f) biurokratiški; g) paslaptingi; h) sąmojingi; i) niekieno nemylimi; j) išgalvoti. Klasifikacijoje nėra kategorijos „Tobuli“. Aš nežinau, kur tokių yra. Bet galiu pafantazuoti.
Tobulas muziejus greičiausiai rastųsi kokiame nors gražiame mieste, atokiau nuo centro. Jo reiktų šiek tiek paieškoti, kad pagaliau suradus įėjimą, šalia lengvo nuovargio apimtų ir džiaugsmas bei pasididžiavimas savimi. Prie to įėjimo stovėtų apsauginis, toks kaip prie berlynietiško Berghain klubo. Jis pasidomėtų, ką nori pamatyti įėjęs, įvertintų atsakymą ir dar skvarbiu žvilgsniu nužvelgtų, ar lankytojas nėra tik atsitiktinis žiopliukas ar šiaip smalsuolis, ir ar jo šiandienos vidinė būsena tinkama muziejaus lankymui. Taip, lankytojų muziejuje būtų nedaug. Įėjus pasitiktų minkšti kilimai ir šilko tapetai, kurie neskubėdami vestų link eksponatų. Akių neraižytų apšvietimas, poilsį pavargusiai nugarai patikimai žadėtų patogūs suolai. Orūs ir nepastebimi salių prižiūrėtojai žinotų daug įdomių istorijų, turėtų ir savų pastebėjimų, gražiai paprašyti sutiktų jais pasidalinti. Muziejuje būtų daug erdvės, tačiau geriau pašniukštinėjus galima būtų rasti ir slaptesnių kampelių, savo istorijas pasakojančių visai pašnibždomis. Tos istorijos klotųsi sluoksniais, atrandamais tik dėmesingiau pažiūrėjus ir pagalvojus, gal net jau tik išėjus iš muziejaus – nes tobulas muziejus, kaip ir geri meno kūriniai, negali užsibaigti tik išėjus pro duris į dienos šviesą.
Kalbant apie eksponatus, muziejuje galėtų būti rodomi: burtininko Merlino piešiniais iliustruota jo užrašų knyga, evangelisto Luko tapytas Mergelės Marijos portretas, Mona Liza tokia, kokią ją matė tik portretą baigęs tapyti Leonardo, per karą kažkur Lenkijoje dingęs Rafaelio jaunuolio portretas, Jano Vermeerio paveikslas Koncertas, pilna Carel Fabritius sudegusių paveikslų kolekcija, kompozitoriaus Igorio Stravinskio namuose kabojęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas. Geriau pagalvojus, tobulame muziejuje turėtų būti ne tik menas. Norėčiau skrajojančio kilimo (demonstraciniai skraidymai lankytojams rengiami kiekvieną antradienį 14–16 val.), Leopoldo ir Rudolfo Blaschkų iš stiklo sukurto natūralaus dydžio drakono, išversto ir išsamiai paaiškinto Voiničiaus rankraščio, iš vaško pagaminto devintosios bangos muliažo, Vytauto Didžiojo karūnos. Tobulame muziejuje turėtų tilpti ir vienas kitą papildyti menas, gamtos mokslai, inžineriniai išradimai, istoriniai artefaktai, didžiosios (kontinentų ir valstybių) ir mažosios (žmonių) istorijos.
Ar tai jau būtų tobula? Ne, tikrai ne. Surinkus visus šiuos eksponatus, muziejui tektų spręsti dar keletą sudėtingų klausimų. Ar tobulas muziejus turėtų visų pirma galvoti apie žiūrovą, visomis išgalėmis stengtis jį įtraukti, burti bendruomenę, ar jam užtektų tiesiog būti, leidžiant žmonėms patiems rasti savo minčių ir elgesio trajektorijas? Ar jis turėtų pasakoti istorijas, ar užtenka tik sukurti sąlygas eksponatams kalbėti patiems? Ar jis turėtų nuolat keistis, atspindėdamas laiko dvasią, ar ignoruoti madas ir likti visada tame pačiame – savame laike?
Taigi pirmasis klausimas – įtraukus ar savipakankamas? Abu šie vaidmenys gali būti veidmainiški, todėl erzinantys. Pasitaiko juk, kai apie bendruomenių kūrimą kalbama tik „ant popieriaus“. Būna, kad arogancija kartais tėra gynybinis skydas, slepiantis kompleksus ir baimes. Tačiau gali būti ir gerosios jų versijos.
Nežinau, kiek Antverpeno Karališkasis meno muziejus iš tiesų bendrauja su bendruomene, atsižvelgia į lankytojų poreikius ir pasiūlymus, tačiau bent iš šono muziejus atrodo labai draugiškas. Salių darbuotojai, kilus klausimų, pataria draugiškai ir dalykiškai, salės paįvairintos tokiomis išradingomis (ir neįkyriomis!) garso ir vaizdo interakcijomis, kad krykštauja net suaugusieji. Ketvirtadieniais muziejus veikia iki 22 val. ir tuo metu siūlo specialias programas: galima eiti klausytis kviestinių atlikėjų muzikos, rinktis teminį gido pasakojimą, piešimo pamokėles, klausytis aklo muziejaus gido meno patirčių ar gurkšnoti kokteilį vienoje iš muziejų salių laikinai įrengtame bare (kiekvieną ketvirtadienį programa šiek tiek kinta). Visa tai prieinama nusipirkus įprastinį muziejaus bilietą, kurio kaina draugiška nepasirodė – net 20 eurų! Ir vis tik, Belgijos gyventojams siūlomas metinis muziejų bilietas, leidžiantis visus metus eiti į šį ir kitus 200 šalies muziejų tik už 60 eurų. Tai sužinojus, viskas sustoja į savo vietas: taip kuriama bendruomenė.
Kitokia nuotaika panašaus dydžio Vienos meno istorijos muziejuje. Salėse nėra jokių žaisliukų nei interaktyvių žaidimukų. Tik įėjus į tą imperinę didybę nugara išsitiesia, žvilgsniai ir žingsniai sulėtėja – aplinka įpareigoja. Supranti, kad tau maloniai suteikta privilegija čia ateiti ir tyliai pasimėgauti šedevrais, o pramogos – vaikų žaidimų aikštelėse už muziejaus ribų. Toks elegantiškas šaltumas skaičiuoja jau antrą šimtmetį, todėl yra natūralus, atitinkamai – ne erzina, o kelia pagarbą. Ir aš nežinau, kas vertingiau: galimybė siurbčioti kokteilį muziejaus salėse, jaučiantis tarp tų puikių paveikslų kaip tarp „savų“, ar galimybė nutilti, nurimti ir praleisti laiką vietoje, kur žiūrovai nėra laikomi pramogų ištroškusiais kaprizingais paaugliais.
Antrasis klausimas – pasakoti ar rodyti? Ilgą laiką muziejuose vyravo antrasis pasirinkimas: muziejus saugo, tiria ir kai ką rodo lankytojams, o jau šių reikalas, kiek pavyks susigaudyti. Pastaruoju metu vis daugiau gerbėjų randa pirmasis – istorijas pasakojančio muziejaus variantas. Štai kaip apie savo darbą kuriant muziejines ekspozicijas knygoje Museum Makers: A Journey Backwards pasakoja Rachel Morris: „Pirmiausia surenkame artefaktus, išklausome kuratorius, suprantame, kokias istorijas pasakoja kiekvienas objektas ir kokias didesnes istorijas jie pasakoja, kai juos sugrupuoji. Sužinome istorijas, kurias mūsų objektai sukaupė laikui bėgant ir stengiamės neapiplėšti eksponatų iki vienos vienintelės reikšmės, bet kaip nors prikelti prasmių debesis, sklendžiančius aplink kiekvieną iš jų. Tada sugalvojame, kaip tuos objektus išdėstyti erdvėje taip, kad kad ir kokiu būdu pro juos beeitumėte, toji kelionė būtų saldi, galinga, prasminga. Ilgai svarstome, kokiais žodžiais pasakoti jų istorijas: rašytiniais ar sakytiniais? Filmais, interakcijomis ar projekcijomis? Ar skaitmeniniu būdu – per mobilųjį telefoną, kurį laikote savo rankoje?“ Tai skamba kaip labai jautrus ir sudėtingas darbas, žadantis tiesiog puikius rezultatus. Deja, realios patirtys muziejuose rodo, kad ne visada tos istorijos gilios ir apgalvotos. Tik idealiuoju atveju tų istorijų pasakotojai turi priėjimą prie visų žinių ir visišką laisvę pasakoti. Mes čia, Lietuvoje, puikiai prisimename, kaip dar visai neseniai miestelių muziejai visą savo miesto istoriją galėdavo papasakoti nė karto neužsiminę apie ten gyvenusius žydus. Man patinka istorijos. Bet aš jomis nepasitikiu. Jos visada kažką nutyli, kažką sureikšmina ir veda pasakotojams reikiama kryptimi. Todėl nesu tikra, ar žodžiai yra geriausias sprendimas muziejuose. Kartais jie tik nučiupinėja daiktų ar meno kūrinių išorę, kartais ją apšnerkščia, kartais tiksliai įpjauna ir užfiksuoja konkrečiame taške. Kiek ir kokių žodžių reikia, norint nupasakoti Paulio Cézanne’o nutapytą obuolį? Gal užtenka to, kad gali jį matyti, liesti žvilgsniu, apsupti savais prisiminimais ir išeiti su tuo, savo obuoliu. Taip, kartais matomas objektas gali likti ir nebylus. Tačiau kartais jis gali suveikti kaip Marcelio Prousto pyragaitis su arbata ir akimirksniu nunešti į kelionę laiku ir erdve. Ir vėl nežinau, kurį variantą rinktis, abu turi savų trūkumų, bet kartais abu gali suveikti tiesiog tobulai.
Trečiasis klaustukas – muziejus turėtų būti greitas ir judrus, taikytis prie naujų tendencijų ir aktualijų, ar stengtis likti toks pat, leisdamas bėgti laikui, o ne vidaus tvarkai? Į šį klausimą savo atsakymą žinau. Taip pat žinau, kad esu pralaiminčiųjų pusėje. Galbūt todėl, kad gyvenu šalyje (regione), kur viskas nuolat kinta, – labai ilgiuosi tvarkos ir pastovumo. Man patinka, kad užsimerkusi galiu prisiminti kadaise matyto muziejaus salę ir tikėtis, kad ji tokia ir yra, nepasikeitusi. Lietuvoje tokios prabangos neturiu – mūsų muziejuose nuolat vyksta pertvarkymai ar bent perstumdymai. Iš pradžių būtinai reikėjo pertvarkyti sovietines ekspozicijas, dabar būtinai reikia pertvarkyti dutūkstantųjų pradžios ekspozicijas, žvelgiant į pertvarkymų kokybę dažnai akivaizdu, kad po 20 metų jų ir vėl reikės. Ir tirpstu sero Johno Soare muziejuje Londone – vietą įkūręs seras sugebėjo įstatymu įtvirtinti reikalavimą, kad jo muziejuje eksponatų tvarka nebūtų keičiama – taip jie ir stovi nuo 1837 m. Ir atrodo puikiai! Man visada norisi muziejaus-inkaro, muziejaus, pro kurio duris prasmunki į kitą laiką ir erdvę, kur eksponatai ramiai būna savo vietose ignoruodami išorines permainas. Suprantu, kad tai nepopuliari pozicija. Veiklos ir permainų nori kiekvieno muziejaus vadovas ir energingi jauni kuratoriai, jiems pritaria projektinė sistema, neskirianti pinigų už ramų buvimą. Suprantu, kad daliai lankytojų irgi neįdomus sustingęs laikas – jiems smagu atėjus rasti vis kažką naujo.
Čia prisimenu Van Loon muziejų Amsterdame. Turtingai ir kiek ekstravagantiškai įrengtą šeimos namą paskutinė šeimininkė padovanojo miestui, kad išlaikytų jį kaip muziejų. Modernistiškai nusiteikusiam naujojo muziejaus vadovui visiškai nepatiko tie rokoko šilko tapetai, keisti baldai ir įnoringi interjerai, tad viskas buvo mesta lauk, sienos dailiai išdažytos balta spalva – vieta paversta į padorų muziejų. Praėjus dar keliems dešimtmečiams, kiti muziejaus vadovai supirkinėjo panašius į išmestuosius baldus, rinko panašius tapetus ir mėgino atkurti tai, kas buvo palikta šeimininkų. Tai keistas muziejus, neturiu jokio noro grįžti į jį dar kartą. Sutinku, kad žmonės turi teisę perkūrinėti savo muziejus pagal savo laiko įsivaizdavimą ir poreikius, kitaip tariant – pasakoti apie save. Bet labai tikiuosi, kad liks ir tokių vietų, kurios išlaikys tą didelę ir niekam nereikalingą prabangą leisti kalbėti kitiems, gyvenusiems kitame laike.
Tobulas muziejus neegzistuoja, tačiau kažką panašaus į jį bendrai kuria visi muziejai, rodantys ir mokantys labai skirtingų dalykų. Populiariausieji, tie, į kuriuos eina visi, skatina savotišką bendrumo jausmą, greičiausiai klaidinančiai, bet ir raminančiai žada, kad kultūroje yra dalykų, kuriuos žino ir prie kurių nori prisiliesti daugelis. Muziejai, iš kurių nesinori išeiti ir likti ten bent per naktį, veikia kaip minkšta pagalvė, į kurią galima įsikniaubti vidaus ar išoriniam pasauliui eilinį kartą pasileidus šuoliais. Per dideli muziejai visada maloniai primena, kiek nedaug dar žinai ir apskritai koks mažas ir silpnas esi. „Tavo liūdesys nėra vienišas, pabūkime tyliai drauge“, – ramiai sako melancholiškieji muziejai, o charizmatiškieji bent kuriam laikui leidžia įsijausti į visiškai naujus, iki tol nepažintus gyvenimus, o gal ir pasaulius. Itin tvarkingi ir tikslūs muziejai, nuobodūs kaip biurokratinis aparatas, primena, kad kuriant neužtenka tik viską padaryti tvarkingai ir teisingai – kūrybai reikia bent lašelio meilės, šiek tiek šviesos blikų, šiek tiek ir tamsos. Paslaptingieji dalijasi tik užuominomis ir visada palieka daug erdvės vaizduotei, o sąmojingi primena, kad žaidimai – labai rimtas ir rizikingas dalykas. Net ir, regis, niekieno nemylimi muziejai praverčia, nes būtinai ištraukia iš tavęs pažadą nieko nedaryti atbulomis rankomis. Kitų ar paties išgalvoti muziejai kikendami parodo, kad mes net nesame susitarę, kas gi tie muziejai yra, ką ir kalbėti apie tai, kokie jie turėtų būti.
Galvodama apie tobulą muziejų supratau, kad mano galvoje vis dar vyksta įrengimo darbai, jų pabaigos data nėra tiksliai žinoma. Yra tikimybė, kad jei prieš pat mirtį turėsiu laiko ir noro žvilgterti į tobulą muziejų, jis jau veiks. Tik apsauginis prie įėjimo bus toks griežtas, kad neįleis nieko, galbūt net ir manęs.
