Vikipedija nurodo du žymius Tabariškių kaimo žmones: Vilniaus vyskupą Vaitiekų Albertą I Taborą (Wojciech Tabor, 1453–1507) ir dailininkę Aną Krepštul (Anna Krepsztul, 1932–2007). Man atrodo, abu būtų tokia kompanija patenkinti, o kadangi jie turėjo didelius šansus patekti į katalikišką rojų, gal ir pasišnekučiuoja ten dabar, apie Tabariškių praeitį, dabartį ir perspektyvas, gal užmeta akį į kaimelio kates, gyventojus ir atvykstančius svečius. Pastarieji čia dažnesni iš Lenkijos pusės, bet pasitaiko ir lietuvių.
Tabariškių kaimas įsikūręs maždaug 50 kilometrų nuo Vilniaus, Šalčininkų rajone. Maršrutas neįprastas, tad toldami nuo miesto vis smalsiau dairomės pro langus. Šiaip, viskas taip pat. Rami gamta. Tvarkingi kiemai, netvarkingi kiemai, dirbami ir nedirbami laukai, vietomis normalus, vietomis sulopytas kelias. Ta pati Lietuva, bet tuo pat metu lyg ir kita, juk žinai, kad daugumoje tų namų kalbama ne lietuviškai, žiūrima ne lietuviška televizija ir klausomos ne lietuviškos dainos. Negali neprisiminti, kad dar tik truputį toliau – šiandien daug daugiau nei įprastai baimių kelianti Baltarusija. Bet nesijaučiu nejaukiai, juk čia yra mano jau seniai žvaigždute pasižymėtas muziejus! Čia jau esu buvusi ir išsivežusi gerų prisiminimų, todėl grįžtu dar kartą. Tabariškių kaime įsikūręs Anos Krepštul muziejus dedikuotas čia gyvenusiai savamokslei menininkei, kuri visą gyvenimą sunkiai sirgo, bet niekada nenustojo tapyti.
TRIJŲ SALIŲ MUZIEJUS
Mokyklos gatvėje, suprantama, stovi mokykla – nedidelis dviejų aukštų baltų plytų pastatas. Vaikų nebelankomos mokyklos visada niūrios, tačiau stojame šalimais ir lipame iš automobilio – prie įėjimo dvi žalios iškabos lietuvių ir lenkų kalbomis informuoja, kad čia – tautodailininkės Anos Krepštul muziejus.
Muziejus veikia nuo 2008 metų. Mirus menininkei, Šalčininkų savivaldybė iš šeimos įsigijo dalį jos paveikslų ir perleido muziejui kaip tik atsilaisvinusio mokyklos pastato patalpas, tiksliau, dalį pirmojo aukšto. Taigi tik įžengę pro duris iš karto patenkame į muziejų. Pro tipinius mokyklos langus patenka daug šviesos, kuri klaidžioja po alyvų puokštės spalvomis išdažytas sienas. Į muziejaus salę pertvarkytoje klasėje dešinėje rodomi Anos Krepštul siuviniai ir fotografijos iš šeimos albumo. Kairėje – koridorius, ant kurio sienų paveikslai, o stenduose – jai suteikti apdovanojimai. Šalimais yra dvi salės su lygutėliai viena linija surikiuotais paveikslais (iš viso muziejuje eksponuojami 46 paveikslai, o per gyvenimą ji sukūrė apie 3500). Dalį vienos salės užima Anos Krepštul lova su keistoku mechanizmu, kurį sugalvojo ir sumeistravo jos brolis tam, kad ji galėtų tapyti.
Tik įėjus pasitinka didelio formato fotografijos su pačia Ana Krepštul. Apvalaino veido, valingo smakro moteris žilais plaukais ir baltutėle, dailiai siuvinėta apykakle sėdi prie stalo, o už jos nugaros beveik nėra tuščios vietos: jau išėjusių artimųjų juodai baltos fotografijos, nedideli spalvoti besišypsančių vaikų atvaizdai, pamerktos gėlės ir paveikslai: jaunystėje tapytas tėvo portretas ir peizažai: viename drėgme alsuoja noktiurnas, kitame tolyn vingiuoja upelis, greičiausiai Merkys, trečiame saulėta rudens diena. Kitoje fotografijoje – ta pati moteris, tačiau šį kartą aiškiai matome, kad ji sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir, kažkodėl ant kelių pasidėjusi laikraštį Kurier Wileńsky, tapo dar vieną peizažą. Šį kartą vaizduojama šilta brandžios vasaros diena laukuose – žydras dangus, saulės nušviesta pieva ir nuo krūmų krentantis melsvas šešėlis, o centre, pačiame centre švyti baltai nugruntuota drobė, iš formos atpažįstamas penkių medelių pievos viduryje siluetas. Vadinasi, ji visiškai ištapydavo visą foną, o svarbiausią, centrinį akcentą pasilikdavo pačiai pabaigai. Išties įdomus būdas tapyti, dailės akademijose moko kitaip.
Bet Ana Krepštul ir nesimokė akademijose. Todėl nežinojo, kaip tapyti taisyklingai. Nežinojo ir to, kad paveikslas būtinai turi būti originalus, nutapytas menininkui būdingu stiliumi, sprendžiantis tapybines problemas ar bent jau keliantis klausimus. Kad tokie objektai kaip gražios gėlės, saulėti peizažai ar katiniukai yra kičas ir tiesiog – nerimta. Ji sakė, kad jei paveiksle pavaizduotas vanduo, ji tapo tol, kol pajunta vandens kvapą. Ir kad sudeda į tuos paveikslus visą savo meilę, nors ir nebuvo tikra, ar žiūrovas tikrai tai pajus. Ir dar, tapymas buvo jos gyvenimas. Būdas bendrauti su žmonėmis, jiems atsidėkoti, galų gale – jiems patikti, būti reikalingai. Tapymui atiduotas laikas buvo laikas, kurį ji atimdavo iš savo ligų, skausmo ir vienatvės.
TAPYTOJA IŠ VILNIAUS KRAŠTO
Tik įėjus mus pasitinka muziejaus vedėja, kartu ir vienintelė darbuotoja, Alina Moločko (Alina Mołoczko). Ji šypsosi ir yra pasirengusi viską mums papasakoti, tačiau visų pirma man rūpi, kur ponia Danuta, Anos Krepštul sesuo, su kuria susipažinau čia būdama praeitą kartą.
Tuomet į muziejų pirmą kartą atvykęs damų pulkelis buvo smalsus ir vasariškai nerūpestingas. Tokie lankytojai muziejų darbuotojams neretai kelia rūpestį: pernelyg daug klegesio, pernelyg daug keistų klausimų, prasta disciplina. Danuta Moločko ne tik įdomiai pasakojo, bet ir kuo ramiausiai atsakinėjo į netikėčiausius klausimus, kartu su mumis šypsojosi ir smalsiai stebėjo, kaip reaguojame į paveikslus ir patį muziejų. Galiausiai pakvietė mus į netoliese esančius savo namus, kuriuose iki mirties gyveno jos sesuo. Tai buvo nedidelis medinis, geltonai dažytas namukas, apsuptas medžių, daržų ir vešlių gėlynų. Namo viduje buitis paprasta, tačiau ant stalo – baltutėlė staltiesė, gėlės ir paveikslai, visur paveikslai: šeimos narių portretai, kačiukai, šuniukai, gėlės ir, žinoma, Madonos. Žiūrėjome, aikčiojome, norėjome fotografuoti ir tuo pat metu to gėdijomės ir iki šiol visos atsimename tą keistą, tačiau labai šiltą apsilankymą. Ir, žinoma, ponią Danutą. O dabar atvykusi sužinau, kad ji mirė per tą nelemtą pandemiją. Tarsi norėdama paguosti, Alina dovanoja man nedidelę knygelę, kurią kaip tik prieš mirtį parašė Danuta apie savo seserį. Anna Krepsztul – malarka z Wileńszczyzny – nedidelė knyga, ant kurios viršelio jaunatviškas dailininkės autoportretas, o jos viduje – sesers pasakojimas apie vyresniąją seserį, kuriame ji kaip karoliukus iš brangaus vėrinio ramiai perrinkinėja prisiminimus – sesers ligas ir paveikslus.
Anna Krepštul gimė Tabariškių kaime, mokytojo šeimoje. Niekas nepranašavo artėjančių nelaimių, ir vis tik: osteoporozė, kaulų tuberkuliozė, diabetas, širdies ligos, kojų paralyžius, aukštas kraujospūdis, du infarktai, insultas, prarasta klausa, alergijos, taip pat ir nuo terpentino. Kai jai buvo 10 metų, liuoktelėjo per griovį ir susilaužė ranką ir koją. Per gyvenimą ji patirs virš 70 kaulų lūžių. Kad sugipsuotam vaikui būtų smagiau gulėti lovoje, tėvas nupirko spalvotų pieštukų. Ji pradėjo piešti, kartais kopijuodavo paveikslėlius, kartais piešdavo tai, kas jos kambaryje – gėlės, katė, šuo.
Kai suėjo 20, pradėjo kankinti nepakeliami skausmai, diagnozuota kaulų tuberkuliozė. Kaulo kelyje pašalinimas buvo gyvybei rizikinga operacija, tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Jos metu patyrė klinikinę mirtį, prarado klausą, koja sutrumpėjo 20 cm ir dar tris metus reikėjo gulėti lovoje. Ana kelias naktis paverkė ir ėmėsi darbo: kartais piešė, siuvinėjo, siuvo. Praradus klausą teko atsisveikinti su noru studijuoti.
Šeima gyveno neturtingai, tad dirbti reikėjo – būdama penkiolikos iš mamos išmoko siūti, o kadangi buvo gera siuvėja, klienčių netrūko. Neapleido ir tapybos. Tabariškių bažnyčiai dovanotus jos paveikslus atsitiktinai pamatė geografas, signataras Česlovas Kudaba. Jis susipažino su tapytoja ir pasistengė, kad jai būtų suteiktas liaudies meistro vardas – tokiu būdu ji galėjo pradėti dirbti „Dailės“ kombinate: tapė paveikslus, vežė į Vilnių, ten juos vertino komisija ir tuomet jie buvo parduodami. 1969 m. laiške broliui ji rašė: „Kiekvieną mėnesį į „Dailę“ vežu po 2–3 paveikslus. Iš viso jau esu atidavusi 11. Mane jau laiko nuolatine darbuotoja. Darbu esu labai patenkinta. Daug tapau. Štai vienas ponas pirko du mano paveikslus, o tavo sesuo neužsikirsdama ir neraudonuodama sako kainą – 20 rublių. Labai juokinga tai, kad kai anksčiau kas pirkdavo paveikslą už 5 rublius, tai atrodydavo taip, lyg aukotų labdarai, o dabar kiekvienas yra dėkingas. Tai tu sakei: „Vertink savo darbą, tada ir žmonės jį vertins“. Tą patį man sakydavo ir tėtis, tačiau vis pritrūkdavau drąsos“. Ji vis mažiau siuva, vis daugiau tapo. Paveikslus dovanoja bažnyčioms, ligoninėms, gydytojams, artimiesiems, kartais parduoda. 1985 m. Vilniuje surengta jos paroda, po kurios jai suteiktas tuo metu garbingu laikytas liaudies menininko vardas. Ji pati atidaryme nedalyvavo, nes tuo metu eilinį kartą gulėjo ligoninėje.
46-erių, po dar vienos sudėtingos operacijos, jau visiškai nebegalėjo vaikščioti. Tik atvykusi iš ligoninės namo, atsisėdo į brolio sumeistrautą specialią kėdę ir pabandė tapyti – pavyko! Vadinasi, dar pagyvensiu, nusprendė. Ir pagyveno, ir visą laiką tapė, kartais dar siūdama ar siuvinėdama. Sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje nutapė 2,5 × 1,15 metro drobę Kanadoje esančio miestelio Wilno lenkų bendruomenės bažnyčiai. Tai buvo vienas jos mėgstamiausių – Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. Dažniau už jį tapė tik Aušros Vartų madoną, jos atvaizdų yra apie 200. Tai susiję su asmeniniu išgyvenimu: sunkiai susirgus jaunesniajai sesei Danutai, besimeldžiant Aušros Vartuose, madona pakėlė akis, pažiūrėjo į ją, kūną tarsi elektra nukrėtė, o jau po pusės metų pasveikusi sesuo grįžo namo ir visą savo gyvenimą kantriai rūpinosi seserimi.
Religija buvo neatsiejama gyvenimo dalis – maldos, religiniai paveikslai, bendruomenė. Ją gerbė ir rūpinosi kunigai – jos laidotuvėse jų dalyvavo net 13, kartu su vyskupu Juozu Tunaičiu, kuris rašė: „Šiandien pašventinau muziejų, skirtą nuostabios tapytojos ir švento žmogaus, kankinės Anos Krepštul atminimui. Tegul jos gyvenimas būna liudijimu gyvo tikėjimo Dievu ir meilės žmogui. Ilsėkis, Ana, Dievo ramybėje po ilgų kančių, bet ir nuostabaus kantraus gyvenimo!“
Sesers Danutos paprastai surašytame pasakojime daug meilės seseriai ir visai šeimai, daug pagarbos ir pasididžiavimo. Ji neslepia, kad buvo sunku. Buvo baisu dėl sveikatos, buvo nelengva kiekvieną dieną, tarp darbo mokykloje ir rūpesčių savo pačios šeima iš Turgelių skubėti į Tabariškes pasirūpinti atskirai tėvų namuose norėjusiai gyventi sesei Anai, ar Haniai, Hanusiai, kaip ją vadina knygoje. Jos pasakojimas santūrus ir kantrus. Galime įsivaizduoti, kiek sunkumų ir nuoskaudų patyrė tokio sudėtingo likimo šeima. Tačiau knygoje nėra pykčio ar skundų. Štai viename epizode pasakoja, kaip eilinį kartą seseriai pasijutus labai blogai, buvo iškviesta greitoji, o atvykęs girtas sanitaras užsispyrė apsieiti be neštuvų, nunešiąs ligonę į greitosios automobilį ant rankų. Kiemo viduryje ją iš rankų netyčia išmetė. Tačiau sesuo šią istoriją pasakoja ne tam, kad pasiskųstų sanitaru, sveikatos apsaugos sistema ar gyvenimu. Ji džiaugiasi, kad Anai per laimingą stebuklą tąkart niekas nelūžo ir ji sėkmingai pasiekė ligoninę.
Nežinau kaip klausyčiau vieno už kitą pagarbesnių ir sentimentalesnių pasakojimų apie Aną Krepštul, jei nebūčiau susitikusi šiltos ir smalsios jos sesers, nebūčiau mačiusi paprasto, tačiau tokio tvarkingo šeimos namo. Dabar gi įtari ir kritiška dailės kritikė pasitraukia, ir aš tiesiog klausau istorijų ir žiūriu į tuos paveikslus. Jie kruopščiai ištapyti, matosi su laiku įgundanti tapytojos ranka, tačiau dauguma atrodo taip, tarsi jau būtų kažkur matyti. Paprasti motyvai, paprastos klasikinės kompozicijos. Įprasti spalviniai deriniai. Ana Krepštul nenorėjo revoliucijų, jai buvo per akis kasdienės kovos su savo pernelyg silpnu kūnu ir nuolatiniu skausmu. Ji norėjo žiūrėti ir tapyti tai, kas gražu. 1981 m. Varšuvoje gyvenusiam broliui Henrikui rašė: „Du tapytojai man sakė, kad turėčiau tapyti ką nors iš kolūkio aplinkos. Traktoriai ir kombainai – tai ne man. Aš myliu gamtą, ilgiuosi gražių miškų, pievų ir vandenų, ir tą ilgesį perteikiu ant drobės. Tame randu užsimiršimą ir džiaugsmą, tai užpildo mano gyvenimo spragas. Man nerūpi nei parodos, nei šlovė, niekas man nenurodinės ir nereguliuos. Esu laisva, nors ir prirakinta prie vežimėlio“.
Taip pat ji norėjo patikti žmonėms. Atvykus svečiams vengdavo skųstis. Stengėsi, kad paveikslai būtų gražūs ir reikalingi aplinkiniams. Ne paslaptis, kad noras patikti kitiems profesionaliame meno lauke skamba kaip baisi nuodėmė, tačiau tokių istorijų kaip Anos Krepštul gyvenimas ir kūryba negalime vertinti pagal profesionaliam menui taikomus kriterijus. Profesionalai apsisprendžia dėl karjeros, studijuoja, rezga pažintis, nuolat ne tik kuria, bet ir stebi kitų kūrybą. Nebūtinai koketuoja sakydami, kad kūryba yra jų gyvenimas. Tačiau tokie menininkai kaip Ana Krepštul į savo kūrybą žiūri kitaip, tai iš tiesų yra jų ne gyvenimo, o išgyvenimo būdas, visada psichologiškai, kartais ir fiziškai. Tokioms istorijoms ir tokiems paveikslams žiūrėti reikia kitokių linzių nei profesionaliam menui. Ji nesprendė meno problemų, neuždavinėjo gudrių klausimų ir neklausinėjo savęs, kas yra tapyba. Ji tapė, nes tai padėjo jai išgyventi.
Anos Krepštul tėvas dirbo mokytoju Tabariškių mokykloje, sesuo Danuta taip pat daug metų dirbo mokytoja Turgeliuose, ir ji pati buvo mokytoja, tik kitokia. Mokė kantrybės, ištvermės, gyvenimiško užsispyrimo. Paveikslai – tai jos pamokos vizualizacija, neatsiejami nuo gyvenimo istorijos. Žinoma, kad ir koks geras mokytojas būtų, kažko išmokyti galima tik tuo atveju, jei mokinys pasirengęs. Kita vertus, net ir išsiblaškiusių mokinių galvose kažkas lieka ir reikiamu metu išklausytos pamokos kartais ima ir netikėtai iškyla į paviršių. Galvoju, kad įkurdinus Anos Krepštul muziejų jos gimtuose namuose įspūdis ir poveikis būtų nepalyginamai didesnis nei dabar, vis tik valdiškai atrodančiame, mokykloje įkurtame muziejuje. Tačiau negali sakyti, kad mokykla yra visiškai netinkamas pasirinkimas. Tad važiuojant pro Tabariškes turbūt verta užsukti į mokyklą – tai bus neįprasta, liūdna bei sentimentali pamoka ir puiki empatijos mankšta.
