Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Alvydas Lukys. Cukinija. 2009/2022. Pigmentinis atspaudas. 40 × 50

Nagi atspėkite, kur yra rojus? Neatspėsit.
O žinote kodėl? Todėl, kad kiekvienam jis vis kitoje
vietoje. […] Jei manęs pasiklaustų, aš atsakyčiau,
kad rojus – tai felčerio Menašės sodas.1

Šolom Aleichemas

2024 m. sausio pradžioje populiarioje TV protmūšio laidoje „Auksinis protas“ nuskambėjo klausimas, kas gi esąs štetlas. Teisingą atsakymą tarp pasiūlytų – kad tai tiesiog miestelis – pasirinko tik 1 iš 6 žaidėjų. Ar tai reiškia, kad žinia apie štetlus, miestelius Rytų Europoje, kuriuose didelę dalį gyventojų sudarė žydai ir kokiais galėjome laikyti beveik visus dabartinės Lietuvos miestelius iki Antrojo pasaulinio karo, liko aplenkusi net intelektualią publiką? O gal tiesiog neracionalu manyti, kad štetlas, ilgą laiką išimtinai žydiškojo pasakojimo sąvoka, gali būti atpažįstamas ir suprantamas, juolab įdomus šiandienos Lietuvoje be štetlų? 

Žvelgdami į besiformuojančius štetlų vaizdinius ir Rytų Europoje, ir už jos ribų iš kiek daugiau nei šimtmečio perspektyvos, matome aiškią slinktį nuo komunikacinės atminties, kai štetlų patirties vaizdiniai dar perduodami būtent žydų bendruomenės kaip socialinės grupės rėmuose, prie kultūrinės atminties, kuri, būdama atsieta nuo kasdienybės ir tiesioginių patirčių, jau platesniu mastu fiksuoja ir drauge kuria štetlus nusakančius istorinius elementus. Patys štetlai kaip išskirtinės kultūrinės savivokos žmonių bendruomenės buvo išnaikinti per Holokaustą. Būtent apie to išnaikinimo sąlygotą įvardytąjį atminčių virsmą, taip pat žydiškos ir lietuviškos (nepamirštant ir lenkiškos, baltarusiškos ar ukrainietiškos) štetlų kultūrinės atminties skirtis ir pasakos šis tekstas. Štetlams išnykus kaip reiškiniui, stojo beveik pusės šimtmečio sovietinės tylos metas, po kurio Lietuvoje susiklostė bendro skirtingų tautų sugyvenimo anuometiniuose štetluose vaizdinys, taip iš žydiškosios kultūros perimant štetlą kaip egzotišką, neįprastą, istoriškai atskirtą ir nebesugrąžintiną pasakojimą. Tai kviečia mus klausti, ar rūpėjo štetlų žydams vietos krikščionys (lietuviai, „sulenkėję“, lenkai…), kiek ir kaip jie buvo suvokiami kaip štetlo dalis. 

ŠTETLO KAIP KULTŪRINIO VAIZDINIO KŪRIMAS

Nors štetlai kaip privatūs miesteliai, suteikę žydų bendruomenėms panašias į krikščionių gyvenimo sąlygas, buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritorijoje konceptualiai buvo sukurti ne pačių žydų, o juos čia siekusių atsikviesti kilmingųjų2, tačiau pats jų turinys nebuvo įmanomas be žydų pasiūlyto gyvenimo ritmo. Padalijus ATR, šie miesteliai su gausiomis žydų bendruomenėmis liko, o besikuriantieji nauji, kuriuose žydai taip pat sudarė didelę dalį vietos gyventojų ir galėjo užsiimti įvairiausia ekonomine veikla, pačių žydų irgi buvo suvokiami kaip tęsiantys štetlų kultūrą. Nei juridiškai, nei politiškai štetlo terminas, kaip išreiškiantis žydų statusą miestelyje, nebuvo įtvirtintas. Tiesą sakant, pats žodis ilgą laiką nieko nereiškė nei miestelių gyventojams, nei lankytojams nežydams; tai tiesiog ir reiškė „miestelį“ jidiš kalba. Štetlas kaip išskirtinė kultūrinė erdvė iškyla pasakojimuose, akcentuojančiuose esminius elementus, išskiriančius šiuos miestelius tarp regiono miestų ir kartu juos apjungiančius tarpusavyje: reikšmingai didelę gyventojų dalį sudarą žydai, jų bendruomenės religinio (vėliau ir pasaulietinio) gyvenimo infrastruktūra išplėtota, jie galėjo be tik jiems nustatytų suvaržymų užsiimti prekyba, amatais, nuomotis dirbamą ar gyvulių auginimui skirtą žemę. XIX–XX a. pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje būta ir miestelių, kur žydai sudarė kiek mažesnę gyventojų dalį (pavyzdžiui, Darsūniškyje), bet buvo itin ekonomiškai aktyvi ir inovatyvi gyventojų dalis, o buvusieji miestelio gyventojai ir jų palikuonys tą gyvenvietę atsimena kaip štetlą ir taip ją įvardina. Su aiškiomis statistikos taisyklėmis, gyventojų tautinės sudėties nuošimčiais štetlas kaip kultūrinis konstruktas ar vėliau kaip pasakojimas mažai ką bendro teturi.

Iki XIX a. pabaigos štetlas tiesiog ir buvo miestelis, ir niekas nekreipė į štetlus jokio ypatingo dėmesio. Juolab dažnai vargingi miesteliai be šaligatvių ir su turgaus aikšte, pilna arklių išmatų, nebylojo apie kultūrą ta prasme, kaip ją suvokė XIX a. inteligentija. Dėmesys štetlams kilo su impulsu iš Vakarų Europos, kai romantizmo idėjų genami asimiliuoti Vakarų Europos žydai leidosi į jų moderniai kasdienybei priešpriešinamo „senojo“, egzotiško žydų paveldo pažinimo keliones3. Viso kontinento tautinių „pabudimų“ ir atradimų epochoje stiprėjo akademinis ir literatūrinis susidomėjimas etnografija, liaudies kultūra, ir štetlai, savitai atvaizduojantys tautinę ar vietinę Rytų Europos žydų kultūrą, atliepė šias tendencijas. Šiuo metu užgimęs S. Anskio etnografinis projektas rinkti žydų tradicinio gyvenimo Rusijos imperijos Sėslumo zonoje liudijimus davė pradžią štetlų atminimo formavimuisi4. Kaip dažnai nutinka etnografiniams tyrimams, ir čia nebuvo išvengta subjektyvaus selektyvumo ir išankstinio žinojimo, ką reikia atrasti, – tai sąlygojo surinktos medžiagos romantizavimą ir štetlo kaip žydų tradicijos oazės įvaizdžio įtvirtinimą.

Patys miesteliai pilnai funkcionavo dar keletą dešimtmečių po to, kai buvo imti kurti jų vaizdiniai literatūroje ar dailėje. Dar XIX a. pabaigoje vieni žymiausių jidiš rašytojų Šolom Aleichemas ir Izaokas Perecas savo kūryboje aprėpė visą štetlų pasaulį, tarsi aprašydami vieną (at)(įsi)vaizduojamą štetlą, taip gimė jo literatūrinis modelis. Šis įsivaizduojamas štetlas, kitaip nei realus miestelis, dažniausiai vaizduotas kaip išimtinai žydiškas. Jis pristatytas tik per tradicinę žydų gyvenseną pagal religinius priesakus – tokia reprezentacija XIX a. pabaigoje buvo gana realistiška, tačiau per XX a. pirmus keturis dešimtmečius situacija esmingai pakito. 

Po Pirmojo pasaulinio karo didžioji dalis štetlų nebepriklausė Rusijos imperijai, vietoj kurios tvėrėsi naujasis bolševikinis pasaulis. Štetlai tapo naujai susikūrusių ar atsikūrusių valstybių – Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos – dalimis. Gyvenimas visoje Rytų Europoje modernėjo, sekuliarios tendencijos pasiekė ir mažesnių miestelių žydus. Tačiau andai pradėtas kurti romantinis štetlo naratyvas išliko ir nesikeitė: viena vertus, nes pokyčiai buvo per greiti, nespėta jų fiksuoti, kita vertus, nebuvo bendrų tendencijų, nes padėtis štetluose skyrėsi priklausomai nuo vietos verslų, amatų, kitų etninių grupių veiklos ir t. t. Literatūroje bei politiniame ir kultūriniame diskurse toks štetlo suvokimas buvo ir parodijuotas, pajuokiant „tamsius“ laikus, ir liaupsintas kaip tikro žydiškumo erdvė5.

Kas skaitė pasakojimus apie štetlus XX a. pradžioje? Akivaizdu, kad visų pirma (ir iš esmės – tik) žydai. Nepaisant reikšmingų vėlesnių Aleichemo ar Pereco literatūrinių įvertinimų, jų kūryba visų pirma buvo „nacionalinė“ – jidiš parašyti tekstai retai buvo verčiami (jei iš viso buvo). Šios kartos jidiš rašytojų literatūra – kaip vienalaikis žvilgsnis į štetlus, kur už literatūrinės kalbos glūdi istorinė ir kultūrinė tikrovė6. Nei šios tikrovės, nei štetlo naratyvo XIX–XX a. sandūros lietuvių literatūroje nerandame: net pakankamai retuose miestelių aprašymuose žydai pasirodo marginaliai ir sporadiškai7, tai niekaip nepadeda įsivaizduoti anuomet buvusios unikalios žydų kultūrinės erdvės regione. Tik po Antrojo pasaulinio karo lietuviakalbėje literatūroje pradeda formuotis štetlų kaip gausiai žydų apgyventų miestelių paveikslas, priešpastatomas visiškam žydų bendruomenių išžudymui per Holokaustą. Tiek sovietmečiu rašę autoriai (Halina Korsakienė, Juozas Baltušis), tiek nepriklausomoje Lietuvoje kuriantys rašytojai (Sonata Dirsytė, Jonas Kiriliauskas, Valdas Bartas, etc.) formuoja savitą štetlišką pasakojimą apie ikikarinius miestelius Lietuvoje ir jų gausias, integralias, lietuvių pažinotas žydų bendruomenes.

Žinoma, kanoniniais tekstais apie vietos štetlus buvo ir lieka įspūdingi (tiek gausa, tiek literatūrine kalba ir vaizduote) Grigorijaus Kanovičiaus kūriniai, kurių viršūnė – autobiografinių detalių prisodrintas romanas Miestelio romansas (2013). Beje, įdomu, kad angliškas vertimas pavadintas Shtetl Love Song (2017), vokiškas – Kaddisch für mein Schtetl (2015), t. y. štetlo sąvoka tų kalbų erdvėse atpažįstama, tuo tarpu lietuviškame vertime ir rusiškame originale (Местечковый романс) pasirinktas neutralesnis „miestelio“ terminas, neturintis tiesioginės nuorodos į žydišką kultūrą. Vaizdingi Kanovičiaus pasakojimai kuria atskirą prasminę erdvę Lietuvos literatūros lauke: viena vertus, tai žmogaus su „štetlo atmintimi“ iš vaikystės pasakojimai, perpinti su patyrusiojo štetlų baigtį retrospektyva, kita vertus, Kanovičius rašė veikiamas kur kas turtingesnės rusų literatūros tradicijos.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų emigrantų grupės iš buvusios Sėslumo zonos kartais rašydavo bendrus atsiminimus apie savo gimtuosius miestelius, pagal juos įprastai burdavosi ir į bendruomenes emigracijoje. Vis dėlto per karą ir po jo gausiai publikuotos atminties knygos (vadinamosios yizker-bikher), kuriomis siekta įamžinti ir pačius miestelius, ir jų gyventojus, nužudytus per Holokaustą, tapo atskiru reiškiniu, (per)formuojančiu štetlų vaizdinius už jų ribų ir jiems jau nebeegzistuojant. Šios atminties knygos, rengtos hebrajų ar jidiš kalbomis, buvo orientuotos į pačias bendruomenes, tekstiškai institucionalizavo jų atmintį iš komunikacinės į kultūrinę, o štetlus performavo į kultūrinės atminties objektą. 

Praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams po pirmųjų yizker-bikher, Lietuvoje imta kurti lietuviška štetlų kultūrinė atmintis per savitas kiekvienam Lietuvos miesteliui ir jo žydams skirtas atminimo knygas – Molėtų štetlui, Alytaus štetlui, Palangos štetlui, Kaišiadorių štetlui ir t. t. Tokiose knygose dažniausiai nugula ne štetluose gyvenusių žydų atsiminimai, o tai, kaip juos mena kiti, materialių išlikusių objektų aprašai, iliustruoti archyvine muziejų medžiaga, etc. Dažniausiai šias atminties kūrimo formas inicijuoja vietos muziejai, remiami įvairių paveldo ir kultūros vertybių išsaugojimo programų. Šios štetlų istorijos, kaip ir yizker-bikher, yra itin įvairaus formato, stiliaus, užmanymo ir įgyvendinimo formų. Vis dėlto daugybė šių lietuviškų pasakojimų, nebūtinai autoriams tai suvokiant, ir atsiremia į yizker-bikher pateiktą informaciją apie miestelius, mat dalis reikšmingesnių anų knygų vietų buvo išverstos į anglų kalbą ir patalpintos populiariame Žydų genealoginės bendruomenės portale (jewishgen.org). Paraleliai randasi ir vokiški lietuviškų štetlų pasakojimai, lenkiškame diskurse Lietuvos teritorijoje esantys miesteliai taip pat įtraukiami į bendrą štetlų naratyvą8. Taip itin simboliškai ir šiandien štetlo vaizdinys tampa tarpkultūrine jungtimi Rytų Europoje. Visuose juose aiški esminė skirtis: kai kalba gyvenimo štetle patirties turėję ar tokias patirtis kultūriškai „paveldėję“ žydai, tai jie kalba būtent apie žydų bendruomenes miesteliuose, o kai apie štetlus kalba lietuviai ar lenkai iš dabarties perspektyvos, žydiškumas lieka tik vienas, nors ir aiškiai akcentuotas štetlo elementas, o ne visuma. Ne tik pristatant štetlus susiduriame su itin praktiniu štetlo ir kaip materialaus (išlikę objektai), ir kaip nematerialaus (kultūra ir tradicijos) paveldo įveiklinimu. Juk paveldas pagal apibrėžtį yra tik kolektyvinis, todėl jam rūpi tik kolektyvinė atmintis. Tačiau ką daryti, jeigu vietos atmintis praktiškai niekuo nebesiejama su pačia vieta – kaip štetlų atveju, kai nematerialus paveldas egzistuoja toli už buvusių jų ribų? Šiandien dažniausias bandymas atsakyti į šį klausimą – buvusiuose štetluose sukurti kolektyvinį vaizdinį per istorinį pažinimą, taip legitimuojant ir štetlo „įpaveldinimą“.

ŠTETLO DEMITOLOGIZACIJA

Po Holokausto, ypač naujai susikūrusiame Izraelyje, prasideda gausi sionistinės minties kritika štetlų kultūros atžvilgiu, nuo „štetlų mentaliteto“ viešumoje atsiribojama. Ima dominuoti aiškinimas, kad štetlų žydų bendruomenės merdėjusios, nykusios kultūriškai, jose buvę daug veidmainiškumo, konfliktų9, todėl naujame žydų kultūros etape nuo to siekta atsiriboti. Vis dėlto apie 1970 m. į Izraelį plūstelėjo imigrantų iš SSRS, požiūris pamažu ėmė kisti, susidomėta jidiš kultūra ir štetlais kaip jos pagrindu. Per atvykusiųjų pasakojimus atkuriamas ir štetlo vaizdinys. Tačiau pirmaisiais pokario dešimtmečiais pradėta štetlo demitologizacija nenutrūksta.

Pačią štetlo sąvoką kaip nekorektišką istoriniuose tyrimuose kvestionuoti imama XX a. dešimtame dešimtmetyje (kai Lietuvoje ji dar nė neatrasta). Vienas naujausių sąvokos kritikų ir miestelių tyrėjų Ericas L. Goldsteinas10 linksta prie mažų miestelių su išplėtotais šeimyniniais ryšiais termino, tai argumentuodamas nuolatiniu šių miestelių žydų mobilumu. Tačiau ar toks mobilumas eliminuoja specifinės miestelių kultūros faktą? O gal kaip tik parodo jį kaip platesnį reiškinį, kai tarpusavyje šeimyniniais ryšiais susiję štetlai sujungia visą regioną? Juk savitas štetlų vienodumas kaip tik ir leidžia lengvai išvykti ir atvykti į kultūriškai atpažįstamą erdvę. Užtat ir vėlyvuose štetlų vaizdiniuose dažniausiai pabrėžiamas ne konkretus štetlas, o jų kultūra ar gyvensena. Tad „štetlų“ atsisakyti linkę tyrėjai patogiai užmiršta, kad pati sąvoka egzistuoja ir funkcionuoja ne tik jų tyrimų lauke. Nors akademiškai tokia sąvokų kaita gal ir būtų pagrįsta, tačiau ar tai nebūtų istoriškai perkurtas vaizdinys, veikiantis tik sterilioje akademinėje erdvėje?

Lietuvoje štetlų naratyvai kuriasi ar yra kuriami jau egzistuojant gausiai vakarietiškai kritikai dėl iškreipto jų vaizdinio, kaip neatitinkančio istorinės realybės, kurioje didieji Rytų ir Vidurio Europos miestai buvę pagrindiniai vietos žydų kultūros ir religijos centrai11. Lietuvoje po 1990 m. ilgą laiką dominuoja Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės vaizdinys12, ir tik su Europos žydų kultūros paveldo dienų renginių iniciatyvomis bei Kultūros paveldo departamento skatinamais regioniniais populiarinimo projektais štetlai jau XXI a. tampa konkuruojančiu pasakojimu.

POSTSEKULIARUS ŠTETLŲ PATRAUKLUMAS

Istorikas Yehuda Baueris, apibendrindamas štetlų sunaikinimą, vienareikšmiškai teigia, kad štetlai miršta, kai išnaikinama jų gyventojų savivoka ir galiausiai kai nužudomi patys žmonės, – juk socialinis konstruktas negali egzistuoti be tikrovės, o pastarąją sukuria žmonių tarpusavio sąveikos13. Vertinant istoriškai, šis paaiškinimas skamba itin racionaliai, tačiau besitęsiantis štetlų atminties perkūrimas ar perkėlimas leidžia kalbėti apie dabartyje egzistuojančią kultūrinę konstrukciją, galinčią reprezentuoti ir istorinę tikrovę, ir fikciją.

Po Antrojo pasaulinio karo, tarp žydų emigrantų štetlų sąvoka pradedama vartoti ir perkeltine prasme. Pirmasis bandymas fiksuojamas Kanadoje, Monrealyje („The Montreal Shtetl: Making Home After the Holocaust“). Štetlais imamos vadinti artimos žydų bendruomenės, palaikančios tam tikrus (kaip jos nariai suprato) štetlų gyvenimo elementus, siejamos bendros kilmės iš Rytų Europos ir jidiš (o vėliau neretai ir rusų) kalbos. Ilgainiui atsiranda kurioziškų bandymų ne tik sąvoką vartoti perkeltine prasme, bet ir vykdyti štetlų idėjinį „perkėlimą“, kuriant juos imituojančias gyvenvietes. Geriausiai ištirtas dar XX a. septinto dešimtmečio Rabivilio atvejis14, kai Niujorko priemiestyje susikūrė uždara 74 šeimų bendruomenė, tarpusavyje komunikavusi tik jidiš, išlaikiusi tradicinio judaizmo praktikas ir užsiėmusi štetlų gyventojams būdinga veikla. Užsidarymas nuo likusios visuomenės, griežta hierarchiška bendruomenės struktūra ilgainiui sąlygojo šios imitacijos subyrėjimą. Pats „dirbtinio štetlo“ kultūrinis atsiribojimas nuo jį supančios aplinkos iš esmės prieštarauja Rytų Europos štetlų kultūros specifikai, labiau primena getoizaciją.

Bandant pasiekti ar bent imituoti istorinę tikrovę, svarbu nepamiršti, kad tradicinis štetlas yra ne sekuliaraus, o religinio pasaulio dalis, ženklinanti uždarą nuo kitų religinių bendruomenių žydų gyvenimą. XX a. pradžioje daliai vietos bendruomenių sekuliarėjant, perkuriamas ir štetlo vaizdinys (pavyzdžiui, tarp bundistų), bet jame vis dar nėra krikščionių arba jie nėra svarbūs. Tik postsekuliariame pasakojime atsiranda minėtas sugyvenimo drauge, savito tarpusavio pažinimo, socialinės, tautinės, gerokai mažiau – religinės visumos vaizdinys. Šis vaizdinys galėjo atsirasti ir XX a. trečiojo-ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje, bet kartu tai ženklino ir tradicinio štetlo nykimą. Kalbėjimas (istorinis ar fikcinis) apie štetlus po štetlų yra esmingai postsekuliarus reiškinys, galintis aprėpti ir religinius, tradicinės bendruomenės vaizdinius, ir modernėjančių Rytų Europos žydų XX a. pradžioje viziją. Toks postsekuliarus štetlų pasakojimas, įvietinantis žydų diasporą Rytų Europoje ir neapimantis Holokausto tragizmo, yra patrauklus kolektyvinius atsiminimus formuojančioms žydų bendruomenėms. Tas pats pasakojimas, be didelių pastangų palaikantis istorinę daugiakultūriškumo viziją Lietuvoje ir propaguojantis draugingą sugyvenimą, yra patrauklus ir dabartiniams Lietuvos gyventojams.

AKVILĖ NAUDŽIŪNIENĖ – hum. m. dr., istorikė, Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto darbuotoja, tyrinėja istorijos didaktiką, mokymo(si) praktikas, litvakų kultūrą. Straipsnis parengtas vykdant projektą „Žydų istorijos ir kultūros naratyvai literatūroje ir istoriografijoje Lietuvoje po 1990-ųjų“ (2022–2024 m., Lietuvos istorijos institutas, finansuoja LMT, projekto Nr. S-PD-22-14).

1 Šolom Aleichemas, Apysakos, iš jidiš kalbos vertė Dominykas Urbas, Vilnius: Vaga, 1987, p. 23–24.

2 Adam Teller, „The Shtetl as an Arena for Polish-Jewish Integration in the Eighteenth Century“, in: Polin, 2004, t. 17, p. 25–40.

3 Dan Miron, „The Literary Image of the Shtetl“, in: Jewish Social Studies, New Series, 1995, t. 1, Nr. 3, p. 1–43.

4 Anke Hilbrenner, „Invention of a Vanished World Photographs of Traditional Jewish Life in the Russian Pale of Settlement“, in: Jahrbücher für Geschichte Osteuropas, Neue Folge, t. 57 (2): Themenschwerpunkt: Religion und Photographie / Religion and Photography: The Sacred Before the Camera, 2009, p. 173–188.

5 Dan Miron, op. cit.

6 Ruth Gay, „Inventing the shtetl“, in: The American Scholar, 1984, t. 53, Nr. 3, p. 329–349.

7 Vytautas Toleikis, Žydai lietuvių literatūroje: Nuo priešo iki sąjungininko, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2022.

8 Pavyzdžiui, tarpvalstybinis štetlų kelio projektas Liubline: Shtetl Routes. Travels through the Forgotten Continent (projekto vadovas – Emil Majuk), 2018.

9 Ben Cion Pinchuk, „Jewish Discourse and the Shtetl“, in: Jewish History, 2001, t. 15, Nr. 2, p. 169–179.

10 Eric L. Goldstein, „Beyond the „Shtetl“: Small-Town Family Networks and the Social History of Lithuanian Jews“, in: Jewish Social Studies, 2018, t. 24, p. 34–74.

11 Joshua Rothenberg, „Demythologizing the Shtetl“, in: Midstream, 1981, t. 27, p. 25–31.

12 Jurgita Verbickienė, „Išmoktas“ atminimas: Lietuvos visuomenės požiūris į žydų kultūrą“, in: Kultūros barai, 2005, Nr. 2, p. 77–79.

13 Yehuda Bauer, The Death of the Shtetl, Yale University Press, 2009.

14 Morris Freilich, „The Modern Shtetl: A Study of Cultural Persistence“, in: Anthropos, 1962, t. 57 (1/2), p. 45–54.