Užbėgdama skaitytojui už akių noriu pabrėžti, kad šis tekstas nėra Chiunes Sugiharos asmens vertinimas ar bandymas kvestionuoti jo indėlį į žydų gelbėjimą nuo masinio naikinimo Antrojo pasaulinio karo metais. Sugiharos veikla yra gana gausiai tirta ir aptarta1, o nuopelnai įvertinti suteikiant Pasaulio tautų teisuolio vardą dar 1985 m. Yad Vasheme. Sovietinės Lietuvos publika apie tai nieko nežinojo. O jei kas ir nugirdo, tai ramiai nutylėjo, nes tuo metu herojiškas Sugiharos pasakojimas neatitiko jokių išdirbtų sovietinių naratyvų apie Antrąjį pasaulinį karą – japonas (priešiškos valstybės pilietis!), dirbęs diplomatu Lietuvoje 1940 m., ir dar savavališkai padėjęs pagalbos besiprašantiems žmonėms, kurių didžioji dalis buvo žydai, negalėjo būti pavyzdžiu sovietiniam piliečiui, kurio Didįjį tėvynės karą laimėjo ir visus išgelbėjo Sovietų Sąjunga.
Šis tekstas yra apie Sugiharos atradimą lietuviškame viešajame diskurse po 1990-ųjų ir tai, kaip jo atminimas buvo ir tebėra įdarbinamas kaip politinio ir diplomatinio lauko įrankis. Diplomato atminimo išnaudojimas diplomatiniams tikslams – atrodo, beveik poetiška ir labai tinkama. Bet kas, pasitelkus tokias diplomatines atminties įtvirtinimo praktikas, nutinka su tyrėjų besivaikoma istorine tikrove ir jos refleksijomis šiandien? Šį tekstą ir paskatino įtarimas, kad Sugihara Lietuvos atminčių žemėlapyje tampa egzotišku suvenyru be turinio.
TEISIAUSIAS TARP TEISUOLIŲ
Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių asmenų suskaičiuojama apie tris tūkstančius. Tik dalis jų yra oficialiai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, kadangi šis procesas – dokumentiškai sudėtingas ir neretai dėl liudytojų stokos sunkiai įgyvendinamas. Šiame žydus gelbėjusiųjų atminimo kontekste Lietuvoje aiškiai išsiskiria būtent Sugiharos figūra, tiksliau – jo atminties praktikos. Jam dedikuoti keturi paminklai – du Vilniuje ir du Kaune (galima daryti valiūkišką prielaidą, kad jei atsirastų trečias Kaune, tai būtinai turėtų atsirasti ir trečiasis Vilniuje), Vilniuje jo vardu pavadinta gatvė, o Kaune veikia memorialinis Sugiharos namų muziejus. Tokį „apčiuopiamą“ atminimą papildo ir Kaune įsteigta Sugiharos grupė Kauno ir Japonijos ryšių plėtrai, „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“. Be to, kauniečiai kviečia pasivaikščioti Sugiharos maršrutu, tiesa, neturinčiu nieko bendro su Sugiharos 1940 m. pasivaikščiojimais Kauno gatvėmis.
Galime identifikuoti pirmuosius bandymus tiek įamžinti, tiek reprezentuoti Sugiharą Lietuvoje jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. 1992 m. Vilniaus Gaono žydų muziejaus kieme Pamėnkalnio g. 12 atidengtas paminklas konsului Sugiharai atminti. Tai pirmasis Sugiharai skirtas paminklas Lietuvoje. Vieta šiam paminklui šalia muziejaus kuruojamos Holokausto ekspozicijos pasirinkta ne šiaip sau – tai buvo (ir tebėra) vienintelis Holokausto istoriją pasakojantis muziejus Lietuvoje. Šiuo atveju Sugihara tapo visų Lietuvos žydus gelbėjusių tautų teisuolių simboliniu veidu, o paminklo kūrėjai siekė jį išskirti, nes jis buvo visuomenės veikėjas ir dėl savo diplomatinės veiklos sugebėjo išgelbėti daug žmonių – daug daugiau, nei bet kuris kitas asmuo ar šeima galėjo išgelbėti per Holokaustą2. Tačiau šis sprendimas yra labai problemiškas. Pirma, abejotina, kad vienam žmogui skirtas paminklas gali būti simbolinė dedikacija visiems Tautų teisuoliams, kurių pasirinkimai gelbėti ir padėti Sugiharos darbų kontekste menkinami kaip nepakankami paminklui. Šiai vieno gelbėtojo – visų gelbėtojų personifikacijos – idėjai Lietuvos žydų bendruomenė ir Vilniaus savivaldybė aiškiai nepritaria, nes jau kelerius metus Vilniuje planuojama pastatyti bendrą paminklą Tautų teisuoliams3. O kad ir kokia būtų buvusi idiliška paminklo kūrėjų vizija, tačiau visuomenėje šis paminklas Sugiharai ir suvokiamas kaip paminklas tik Sugiharai, o ne visiems žydų gelbėtojams. Antra, Sugiharos pasirinkimas visų pasaulio tautų teisuolių atstovu yra labai prieštaringas, nes šis garbės vardas jam suteiktas abejotinomis aplinkybėmis – jis neatitiko pagrindinių kriterijų, nes techniškai negelbėjo žydų per Holokaustą (žydų naikinimas Lietuvoje vyko 1941–1944 m., o Sugihara Lietuvoje veikė iki tol) ir nerizikavo savo gyvybe, suteikdamas vizas. Žinoma, tai nepakeičia fakto, kad tos vizos, žvelgiant iš viską žinančios istorinio laiko perspektyvos, vėliau padėjo išgelbėti daugybę gyvybių, tad šio japonų konsulo Lietuvoje geranoriškumo niekas nekvestionuoja. Vis dėlto Sugiharos atvejis nėra toks kaip daugumos nominuotų teisuolių, kurie savo namuose, rizikuodami gyvybe, dalindamiesi menkomis atsargomis, slėpė, saugojo ir globojo žydus nacių okupacijos metais, kad taptų jų visų simboline reprezentacija.
EGZOTIKA VIETOJE ISTORIJOS
Kas bendra tarp plastinės chirurgijos Lietuvoje, sakurų parkų ir Velnių muziejaus Kaune? Sugihara. Nors tai skamba kaip mažai plojimų susilauksiantis juokelis komiko repertuare, kaip ir kiekvienas pajuokavimas, ir šis slepia savyje tam tikrus skaudulius. Galime sutikti, kad Sugiharos japoniška kultūrinė aplinka vaikystėje galimai turėjo įtakos jo vėlesniems asmeniniams pasirinkimams, tačiau jo asmenybės reprezentacija tik per etninę priklausomybę nustumia į antrą planą pagrindinį Sugiharos istorinį naratyvą ir supaprastina jį iki pasakojimo apie Japonijos kultūros apraiškas Lietuvoje. Kadangi jis yra vienas iš nedaugelio žinomų japonų kilmės žmonių, glaudžiai susijusių su Lietuvos istorija, jo japoniškos šaknys išryškinamos vietoje jo darbų. Šiam reiškiniui yra daugiau nei viena priežastis – tai ir Japonijos bei Lietuvos diplomatinių santykių mezgimas, ir iš pačios Japonijos atnešama Sugiharos atminimo idėja, ir sąmoningas egzotikos akcentavimas, nurungiantis Sugiharos istoriškumą.
Prisiminkime japoniškų sakurų parkų Sugiharos atminimui kūrimą Vilniuje ir Kaune. 2001 m., švenčiant Sugiharos 100-metį, Vilniuje, šalia dešiniojo Neries kranto buvo pasodinta 200 sakurų. Sakuros pasodintos ir Prezidentūros rūmų kieme, Sugiharos gatvėje ir skvere prie Sapiegų ligoninės. Tuo pačiu metu Kaune, šalia buvusio Japonijos konsulato vietos, kuri iš tiesų susijusi su Sugiharos istorija, buvo pasodintos 7 sakuros. Ir tik 2003 m. Kaune, Nemuno saloje, rimtai susikaupta ir užsodintas 100 sakurų parkas. Verta paminėti, kad ši sakurų parkų idėja ir jos įgyvendinimas buvo Japonijos dovana Lietuvai, o ne iš lietuviškojo diskurso ateinanti japoniškos kultūros apropriacija. Tad kodėl Japonija, kurios konsulas dirbdamas Lietuvoje išgelbėjo tūkstančius žmonių, dovanoja Lietuvai jo atminimą? Sugiharos paminklo kūrimą šalia sakurų parko taip pat inicijavo Tokijo Vasedos universitetas, kuriame kadaise ir mokėsi Sugihara. Aišku, nėra blogai, kad Japonija taip įsitraukė į Sugiharos atminimo palaikymą (kūrimą) Lietuvoje, bet tai parodo ir įvairialypį šio atminimo kūrimo procesą – čia jis kultivuojamas ne tiek dėl vietinės atminties politikos, o kur kas labiau dėl diplomatinių iniciatyvų iš Japonijos. Tai patvirtina ir raižinys ant naujausiojo Sugiharos paminklo šalia sakurų parko Vilniuje, kuriame teigiama, kad šalia pasodintos sakuros simbolizuoja Japonijos tikėjimą, jog Japonijos ir Lietuvos santykiai klestės. Vėlgi, ši konkreti vieta paminklui neturi istorinių sąsajų su Sugiharos istorija. Tai buvo tiesiog praktiškas sprendimas – pirmiausia vieta sakurų parkui buvo parinkta, nes ji turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus (sakuros negali augti bet kur), o tada prie jos buvo pritaikyta ir paminklo vieta. Tad it kokios prašalaitės šiame atminimo kūrimo procese sakuros praeiviams primena apie Japoniją, joms žydint daug miestiečių vyksta ten fotografuotis – kad prisimintų apie gražų pavasarį, o ne apie Sugiharą ir tragiško likimo pabėgėlius, kuriems jis padėjo.
Su Sugiharos vardo egzotika dėl japoniškos kilmės glaudžiai susijusi ir unikali Lietuvoje populiaraus prekės ženklo istorija – grožio terapijos ir chirurgijos klinika Sugihara. Jei ieškotumėte informacijos lietuvių kalba apie Sugiharą internete, pirmas pasiūlytas tinklalapis ir nuvestų tiesiai į šį grožio centrą, esantį Sugiharos gatvėje Vilniuje. Sutapimas? Tai vienas ankstyviausių tokio pobūdžio grožio centrų nepriklausomoje Lietuvoje, atidarytas dar 1994 m. Gatvės pavadinimas buvo suteiktas 1991 m.4, tad kai šis centras planavo atsidaryti, gatvės vardas jau tarsi siūlė galimybę. Žinoma, ši galimybė reiškė ir tam tikrą abejingumą asmeniui, kurio garbei gatvė ir buvo pavadinta. Nors Sugiharos giminės pavardė japonų kalboje turi natūralistinę reikšmę, abejotina, kad Sugiharos klinika ieškojo gilios etimologijos savo pavadinimui, klinika nereklamuoja ir neaiškina savo vardo istorijos. Gatvė, kurioje įsteigta klinika, irgi neturi jokio sąryšio su Sugiharos asmeniu – Vilniaus savivaldybė tokį pavadinimą suteikė anuomet dar tuščiai gatvei, esančiai arti Sudervės žydų kapinių. Galbūt tai ir buvo pagrindinis veiksnys sprendžiant, kurią gi gatvę Vilniuje taip pavadinti? Juk didelio skirtumo iš esmės nebuvo – nė viena lokalizacija Vilniuje nėra susijusi su Sugiharos asmeniu, kadangi jis gyveno Kaune, o Vilniuje, kuris tuo metu nebuvo Lietuvos valstybės dalis, nesilankė. Dar keisčiau, kad pačiame Kaune jo garbei iki šiol nėra pavadinta jokia gatvė. Neteigiu, kad ji turėtų būti, tik iškeliu hipotezę, kad simbolinis Sugiharos gatvės pavadinimo suteikimas Vilniuje buvo jaunos Lietuvos valstybės politinės diplomatijos aktas, ignoruojantis istorinį tikslumą dabartinių diplomatinių tikslų sąskaita.
atminimo įamžinimas“ (Kauno apskrities viešoji Ąžuolyno biblioteka). Almos Skrockaitės nuotrauka, 2020
Vilnius taip pat tampa Sugiharos atminties dalimi per įvairius, kartais net nedidelius žmonių nežinojimo ar patogumo dėlei inicijuojamus veiksmus, įtraukiančius Sugiharos atminimą. Kai Lietuvos Vyriausybė patvirtino 2020 m. renginių programą, skirtą Sugiharos metams paminėti (susiejant tai su konsulo darbo Kaune (1939–1940) 80-osiomis metinėmis ir 120-osiomis jo gimimo metinėmis), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, prisidėdamas prie šios iniciatyvos pagerbti jo veiklą Kaune, pakvietė į koncertą, pristatantį šiandieninius Lietuvos ir Japonijos kultūrinius ryšius. Tačiau koncertas vyko ne Kaune, o Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Apie Sugiharą buvo sukurta keletas dokumentinių filmų5, tačiau vieno jų filmavimo procesas yra ypač svarbus šiame kontekste. Dokumentiniame filme Vizos šešiems tūkstančiams gyvybių (2005)6 japonų filmavimo grupė nusprendė filmuoti istoriją apie Sugiharą Vilniuje, nes jiems tiesiog patiko Vilniaus Senamiestis. Todėl buvo nutarta, kad jame esantys objektai labiau tiktų Japonijos konsulato tarpukariu ir tarpukario dvasios iliustracijai nei išlikęs ankstesnio Sugiharos laikų Japonijos konsulato Kaune pastatas. Šis keistas dokumentinio (!) filmo kūrėjų pasirinkimas rodo, kad istorinis tikslumas šiuo atveju buvo visiškai nereikšmingas ir nublanko prieš estetinius argumentus.
Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad kabinėjuosi be reikalo: juk svarbu, kad žydų gelbėtojo atminimas yra įprasminamas Lietuvos sostinėje, net jeigu su ja Sugihara neturėjo jokio sąlyčio – taip Lietuvos valstybė permąsto savo praeitį. Tačiau net ir pasirinkus tokį požiūrio tašką, problemos niekur nedingsta, nes sostinėje esantis Sugiharos atminimo įprasminimas neturi (beveik) jokio turinio, yra nesusijęs su Sugiharos asmeniu konkrečiai. Todėl nesant turinio, miestiečiams lieka tik forma – sakuros ir paminklai (o realiai – tik sakuros).
SUGIHAROS ATMINIMAS KAUNE
Nors po nepriklausomybės atkūrimo Vilniuje aktyviai imtasi Sugiharos atminimo iniciatyvų, ilgainiui įvyko atminimo praktikų lokalizacijos persislinkimas į Kauną. 1999 m. Lietuvos ir Belgijos akademikai inicijavo naujo darinio – „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“ – įsteigimą. Tame pačiame pastate atidarytas Memorialinis Sugiharos namų muziejus, kuriame Sugihara dirbo 1939–1940 m. Šis fondas naudoja simbolinį Sugiharos pavadinimą, tačiau jo veikla orientuota į platesnę tolerancijos sklaidos perspektyvą. 2000 m. fondas inicijavo Japonistikos centro atidarymą Kaune – jis tapo platesnės Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų programos dalimi. Nuo 2001 m. organizacija inicijavo Metų tolerancijos žmogaus apdovanojimus, šį apdovanojimą pelnė daugiausia menininkai, rašytojai, teatro režisieriai ar dainininkai, kurių veikla susijusi ne tiek su pabėgėliais, kiek bendra tolerancijos sklaida visuomenėje. Tik 2022 m. Metų tolerancijos žmogaus apdovanojimas atiteko Viktorijai Voidogaitei CC, kuri per Baltarusijos surengtą pabėgėlių krizę aktyviai dalyvavo padedant skurstantiems pabėgėlių stovyklose Lietuvoje. Tik tada pirmąkart šis apdovanojimas tiesiogiai susisiejo su Sugiharos istorija, su pabėgėlių klausimu, o tai rodo, kad Sugiharos namų vizija diplomato atminimo įamžinimui yra pakankamai plati, susijusi ne tik su Holokausto įprasminimu, bet ir su bendra humanitarine vizija.
Kaune. Autorius Martynas Gaubas. Nuotrauka iš el. žinyno „Žymūs
Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“ (Kauno apskrities viešoji
Ąžuolyno biblioteka). Almos Skrockaitės nuotrauka, 2023
2017 m. kauniečiai inicijavo ir dar vieno darinio – Sugiharos grupės, skirtos Kauno ir Japonijos santykiams plėtoti, sukūrimą – ji ilgainiui tapo pagrindu Kauno ir Japonijos draugystės asociacijai. Šis neįprastas pasirinkimas plėtoti vieno miesto ir užsienio šalies santykius aiškiai parodo, kad Kaunas netrokšta dalintis savo Sugiharos paveldu su Vilniumi ir siekia jį tyrinėti savarankiškai. 2020 m. Kaune įgyvendintas naujausias Sugiharos įamžinimo projektas – miesto centre atidengta nauja keturių metrų aukščio skulptūra Sugiharai atminti. Tai meninė diplomato istorijos interpretacija su origami gervėmis, konsulo antspaudu ir žodžiais „Išgelbėdamas vieną gyvybę, išgelbėsi visą pasaulį“. Šią iniciatyvą paskatino Seimo sprendimas paskelbti 2020-uosius Sugiharos metais. Skulptūra kūrybiškai interpretuoja realią istoriją, jos idėja puikiai atspindi Sugiharos kaip gelbėtojo, dalinusio tranzitines vizas, atminimą. Vis dėlto, kadangi Kaune jau buvo vienas paminklas Sugiharai atminti (ir dar du Vilniuje), jo poreikis atminimui įtvirtinti labai abejotinas.
2017 m. Kaune pirmąkart surengta ir Sugiharos savaitė. Šio renginio metu dažniausiai vyksta Japonijos kultūros pristatymai – ir tai dar vienas atvejis, kai Sugiharos asmenybė tampa tarsi fonu, o ne svarbiausiu prasminiu akcentu. Tas pats nutiko ir 2019 m. sukūrus Sugiharos maršrutą, turėjusį reaktualizuoti pusę amžiaus užmirštą diplomato atminimą Kaune7, orientuotą į turizmo skatinimą. Nors Sugiharos maršruto žemėlapyje teigiama, kad daug objektų žemėlapyje vienaip ar kitaip susiję su japonų diplomatu, tačiau prasminis akcentas dedamas kitur: „Tikimės, kad važiuodami Sugiharos maršrutu Kaune pajusite emocinį ryšį tarp Lietuvos ir Japonijos“. Maršruto turinys glumina: nors istoriškai aišku, kodėl maršute įtraukiamas Sugiharos namas, viešbutis „Metropolis“ ar Kauno geležinkelio stotis8, lieka neaišku, kuo Sugihara susijęs su M. K. Čiurlionio dailės ar Velnių muziejais, ar istorine prezidentūra – visi šie pastatai įtraukti į maršrutą ir tarsi turėtų reprezentuoti Sugiharos istoriją. Tokie bandymai į Sugiharos maršrutą įtraukti pagrindines Kauno miesto lankytinas vietas akivaizdžiai skirti užsienio turistams, todėl Sugihara tampa ne tik grožio centro Vilniuje prekės ženklu, bet ir vienu iš Kauno turizmo reklaminių veidų. Verta paminėti, kad tuo pačiu metu (ir to paties projekto vykdytojo) buvo sukurtas dar vienas Sugiharos maršrutas, skirtas specialiai Japonijos turistams (nes buvo sukurtas tik japonų kalba). Šis maršrutas pristato tiek Kauną, tiek Vilnių. Vilniaus žemėlapyje paryškintas Sugiharos paminklas (senesnis) ir Sugiharos sakurų sodas, tačiau šiame maršrute nėra nieko konkretaus, kas susietų Sugiharą ir Vilnių istoriškai – tokių sąsajų juk ir nebuvo.
Sugiharos pavyzdys atspindi platesnę kultūrinę problemą, kai dėl kultūrinio turizmo skatinimo ar politinių aspiracijų nuplaunamas istorinis pamatas. Tokių pavyzdžių Lietuvoje apstu – ko vertas vien Louis Armstrongui dedikuotos estrados Vilkijoje pavyzdys! Tačiau būtent Sugiharos atvejis čia ypač iliustratyvus dėl savo masto, dėl to, kad kalbame apie du didžiausius Lietuvos miestus, laikinąją ir istorinę sostines – šiuo atveju geriausiai matyti, kad atminimo politikos pagrindas yra visiškai atsietas nuo istorinės tikrovės.
1 Pvz.: Simonas Strelcovas, Geri, blogi, vargdieniai: Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje, Vilnius: Versus, 2018; Meron Medzini, Under the Shadow of the Rising Sun: Japan and the Jews during the Holocaust Era, Boston: Academic Studies Press, 2016; Mordecai Paldiel, Path of the Righteous: Gentile Rescuers of Jews during the Holocaust, Hoboken, 1993; Hillel Levine, In search of Sugihara: The elusive Japanese diplomat who risked his life to rescue 10,000 Jews from the Holocaust, New York: Free Press, 1996.
2 Informacija apie paminklą turistams: https://www.vilnijosvartai.lt/vietoves/paminklas-cijune-sugiharai-pamenkalnio-g-12/, (2024-10-30).
3 Informacinis kvietimas dėl Pasaulio tautų teisuoliams skirto paminklo sukūrimo Vilniuje: https://vilnius.lt/lt/2020/08/28/vilnius-kviecia-architektus-sukurti-paminkla-pasaulio-tautu-teisuoliams/, (2024-10-23).
4 Vilniaus gatvių katalogas: http://vilnius21.lt/raides.php?q=S, (2024-10-31).
5 Galime išskirti keletą jų: Sugihara’s list: Japanese Oscar Schindler (2014), Mass rescuer: Chiune Sugihara (2021) ir Persona non grata (2015).
6 Apie dokumentinį filmą žr.: https://filmvilnius.com/portfolio-item/visas-for-six-thousand-lives/, (2024-10-30).
7 Sugiharos maršrutas: https://visit.kaunas.lt/assets/PdfPage/5021/Sugihara-route-EN.pdf, (2024-11-02).
8 Simonas Strelcovas, op. cit.
