Giedrė Kazlauskaitė
Gintaro kambarys: Eilėraščiai
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
2018, 112 p., 800 egz.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Grožybė. Naujõs Giedrės Kazlauskaitės knygos pirmiausiai suskamba pavadinimas – Gintaro kambarys; sąmojingai – nes autorė ne kartą savo ankstesniuose tekstuose, publicistikoje yra pareiškusi, kad paveldosaugos kolizijose balsuotų už valdovės Jūratės rūmų atstatymą Baltijos jūroje. Pradėję skaityti knygą, sužinome, kad Gintaras – ne tik mitinių rūmų statybinė medžiaga, bet ir subjektės tėvo vardas. Tėvas – kultūros paminklų restauratorius, dar vaikystėje įvedęs dukterį į paslaptingą graviruotų klavesinų dangčių ir revolverių rankenų pasaulį antikvariatuose. Kad subjektė yra autorės alter ego, šiais išpažintinės poezijos ir autobiografinės eseistikos klestėjimo laikais atrodo savaime suprantama.
Kita vertus, knygoje nuo pirmos eilutės – „Uždraustas įeiti kambarys…“ – atveriama kultūrinio skaitymo perspektyva. Atpažįstamo literatūrinio diskurso (šiuo atveju – Nijolės Miliauskaitės poezijos) inkliuzas skatina ir toliau dairytis kultūros tekstų fragmentų lyg epochų įtakų ar meistro braižo restauruojamų rūmų dekore. Tokių kultūriškai „žymėtų“ detalių knygoje apstu: susidaro įspūdis, jog kartais tik tokios detalės, citatos, parafrazės ir padeda ištverti nekintamą „išpažinimų“ turinį – buvimo sociume kančią, neviltį dėl pasaulio banalybės ir absurdo. Pavyzdžiui, ištarmė „To nežino hipsteriai…“ (eil. „Šeštadienis“) skamba guodžiančiai vien todėl, kad panašiai jau yra ištaręs Strielkūnas? Kultūra neatskiriamai suaugusi su mūsų gyvenimų natūra: „To neįmanoma sustabdyti, tai jau įvyko. / Civilizacija mėgdžioja gamtą – / knygos iš gelmės mumyse sulapoja / ir kviečia poruotis paukščius“ („Leipcigo knygų mugė“, p. 31).
Keliaplanę skaitymo strategiją siūlo ir dailininkės Deimantės Rybakovienės sukurtas meninis knygos apipavidalinimas. Permatomame balkšvame monochrominiame aplanke lyg išblukusioje skaidrėje matyti istorinio prabangaus interjero kontūrai. Tai – pirmosios Lietuvoje fotografės moters Paulinos Mongirdaitės XX a. pradžioje daryta Kretingos dvaro rūmų žiemos sodo interjero nuotrauka. Pro aplanko skaidrę prasišviečia baltame viršelio dugne raudonais miniatiūrinio dydžio žodžiais lyg ornamentu išmarginti istoristinio dekoro detalių trafaretai; tokie trafaretai panaudoti ir knygos dalių perskyroms. Vaizdai organiškai dalyvauja poetiniame knygos siužete, nurodo atitinkamą kuriamos meninės tikrovės estetinį ir stilistinį registrą, kurį galima nusakyti raktažodžiais: rūmai, retro, secesija, kasdienybės istorija, istorizmas, kičas, popkultūra.
Tokiame kontekste penkių knygos skyrių pavadinimai skamba it kõkios botaninės rūšys, fosilijos ar graviūrų kolekcijos: „Depresarijos“ (su istoristinės pretenzijos sąmoju pervardytas depresinių būsenų spektras?), „Velnio nagas“, „Kryžiuočiai ir maldininkas“, „Tranai“, „Saturnijos“. Pastarajame, vienos didžiausių biologinės drugių šeimos (lot. Saturniidae) pavadinimu įvardytame skyriuje surikiuoti eilėraščiai, susiję su vienos seniausių Lietuvos didikų giminių Tiškevičių ir jų rato žmonėmis (eil. „Marija Tiškevičiūtė“, „Antanina Tiškevičiūtė“, „Sofija Tiškevičiūtė“, „Paulina Mongirdaitė“ ir kt). Šie eilėraščiai kuriami kaip „kostiuminės dramos“: subjektė kalba prisidengusi vis kita kauke, nesistengdama įtikinamai atlikti vaidmenį – lyg skaitytų muziejininkų referatus apie didikių gyvenimus trečiąjį gramatinį asmenį keisdama pirmuoju: „Palangoje paveldėjau Baltąją vilą, / ten susipažinau su Maironiu. / […] / Beribė tuštybė – mane suėmė enkavedistai, / miriau tremtyje, Rešiotuose“ („Marija Tiškevičiūtė“, p. 97). Tokių eilėraščių efektą kuria herojų „neįtikimumas“, pamėkliškumas. Jos, regis, neišgyvena vidinės dramos, kalba lyg skolintu balsu, sendinta sintakse dėsto savo biografijų kronikas be patoso, marionetiškai, lyg pozuotų savo pačių pomirtinėms fotografijoms, kokios buvo madingos Viktorijos laikų Anglijoje, kur mirusiajam ant užmerktų vokų išpiešdavo vyzdžius, kad fotogeniškiau atrodytų. O jų laikysena ir faktai byloja patys už save („Baisus buvo karas. / Numiriau jam pasibaigus / tarp seserų Italijoj, lyg būtų / kraujo man seserys“, p. 99). Šie ir dauguma kitų istorinio intereso eilėraščių „apie“ dvarus, šteltus, manieringi istorinių personalijų etiudai („Man taip pasisekė, buvau skalbėja ir freilina, / o tapau imperatore“; „Jekaterinos rūmai“, p. 51) apmąsto šiandienės savasties kultūrinę genealogiją: kaip galėjo tiek daug nugrimzti į užmarštį, kiek skirtingų ir prieštaringų pradų joje glūdi. Kazlauskaitės poezijoje kaip autobiografiškumas sukultūrinamas, taip kultūros detalės defragmentuojamos iki biografijos gyvuonies.
Gintaro kambario poetinėje tikrovėje suliejami, susinchronizuojami skirtingų laikų įvykiai ir situacijos. Šiandienybė juntama pritvinkusi stiprių katastrofistinių nuojautų, deklaruojamas neo-dekadansas. Viena vertus, pasaulis regimas apimtas tokio „atžangos“ būvio, kai net nebeeikvojama energija griauti, naikinti – vien tik plėkstama, tingiai pūvama sustojusiame laike: „Gulėjome atmerktomis akimis, / visam laikui sustingdyti / savasties sargybinių; svajodami / apie dujų kameras, / paverstas prekybos centrais. / […] / Kankinamai lėtai slinko laikas, / per veidus ropojo kirmėlės, / kišenėse skimbčiojo telefonai“ („Daugiau niekada“, p. 17). Kita vertus, civilizacijos pabaiga skelbiama su autoironišku skepsiu: „– Ak, beviltiška optimistė, – / sako draugas poetas. – Vis tebemojuoji / plakatu THE END IS NEAR“ („Visi žmonės niekšai“, p. 33).
Apskritai Kazlauskaitės poetinė kalba – sofistikuotai sąmojinga. Specifinį jos tekstų komiškumą kuria siurrealistinantis žvilgsnis, sukeistinantis banalią buitį iki absurdo, grimasiškai išdidinantis daiktus ir reiškinius: „Jeigu kliūtys išnyktų, visa virstų Armagedonu / pirmieji pultų neurotiški liūtai. / Sukantys ratus savo aptvare, tarsi aš / vaikščiočiau po kambarį, rašydama disertaciją“ („Berlyno zoologijos sodas“, p. 11). (Taiklus ir mielas tikslinei auditorijai atpažįstamas doktorantūros studijų patirties inkliuzas…) Kazlauskaitės poetinei kalbai būdingą sąmojį galima pavadinti savita „egzistencialistine ironija“, nes ji kyla iš dramatiškai juntamo pasaulio absurdo („Dadang dadang – muša varpai. / Padam padam – dainuoja Piaf“; „Ką mes jiems padarėme“, p. 53) ir dėl savo būklės tragizmo. Tiesa – ne dėl bendražmogiškosios būklės (conditio humana) kaip visuotinės visų lygybės prieš likimą (vartoju lenkų filosofės Agatos Bielik-Robson aktualizuotas sąvokas1), bet dėl savo išskirtinio, ypatingo individualumo.
Puikybė. Naujoje knygoje šie subjektyvumo bruožai – išskirtinumas, ypatingumas – lyg įgiję misticizmo krūvio: esminė riba, atskirianti subjektę nuo likusios žmonijos, yra beveik gnostinio pobūdžio – susijusi su jos ypatingu, masėms neįkandamu, žinojimu. Tiksliau, masė – pernelyg banali ir bendra opozicija. Subkultūromis save apsibrėžiantys individualistai, subjektės požiūriu, – tokia pati „paprasta kortų malka“ („Paskui būnu priversta irgi patalogiškai nekęsti – / hipsterių, LGBT, feminisčių, sociopatų. / […] / Jie jų nenusikirptų dėl palaiminto nežinojimo: / ne visi keliai priklauso širdžių Karalienei – / jūs tik paprasta kortų malka“; „Šeštadienis“, p. 24). Jie, arba jūs, yra primityvūs, banalūs, neprotingi (jau nekalbant apie valdančiuosius (eil. „Posėdis seime“) – su kuo tikrai sunku nesutikti) ir naiviai laimingi. Kitaip tariant, intelektualiniai prasčiokai. Subjektė suvokia save kaip nežmogiškai skirtingą – lyg būtų kitokio prado, su undinėlės uodega (pasikartojantis motyvas ir iš ankstesnių knygų), su dangaus akmenų lava gyslose vietoj kraujo (eil. „Kėdainiai“), šviesmečiais nutolusi nuo paprastų vyrų ir moterų gyvenimų, bet vengianti su jais susidurti („Mums nereikia vieniems kitų, / mes vieni kitus gluminame, / stengiamės nesimaišyti / vieni kitiems po kojomis“; „Paukščių žiedavimas“, p. 40). Masių, „parapijonių“ įvairūs ribotumai, jų „silpni eilėraščiai“ suprantami kaip blogis, o blogis šios poezijos tikrovėje – savarankiška, autonomiška jėga. Knygoje nauja yra tai, kad subjektės laikysena – jau ne vien pasyvios autsaiderės. Išskirtinis žinojimas suteikia ir išskirtinių galių: bendrauti su dvasiomis („Taip jau bus – man teks imti / ir išvaryti jį lauk iš Gintaro kambario, / tą Daimonion, kuris prilipęs labiau negu Siamo dvynys“; „Pasaka apie sultenę“, p. 60), lemti, valdyti kai kokius pasaulio reiškinius, mintimis atsiteisti, bausti, raganauti (eil. „Kaip prišaukti lietų“, „Minčių medžioklė“ ir kt.).
Skaitant knygą dėmesys šokinėja nuo vieno pasakojimo plano prie kito: nuo ryškinamų restauruojamos kultūros istorijos kontūrų, nuo pasaulio ir vidinius įvykius talentingai sugretinančio kūrybiško žvilgsnio – prie subjektės emocinių būsenų ir kompleksų, vis labiau veržiančių, smaugiančių savo „aukštais ypatingumo standartais“, galiausiai prabylančių „savarankiškais“ balsais. Skaitant kartais tenka sau priminti nepasiduoti psichologizavimui, nes tai jau ne visai universali poezijos kalba. Vietomis dėl per smarkiai įtemptų korektiško skaitymo vadelių apninka nuovargis. Ar tai daimonion ištrūko iš Gintaro kambario? Ar tai – tiesiog išpažintinės poezijos žanro grynuolis?
