Mes troškome kontakto su dvasia. Kažkas mumyse buvo įrašęs įsitikinimą (nelyg muziką kompaktinėje plokštelėje), kad ją (dvasią) galima aptikti merginose, šokiuose ir alkoholyje. Tai ir ieškojome jos šiose trijose sferose. Šokti eidavom įvairiosna vietosna, bet patraukliausioji buvo – apskritas medinis paviljonas Jaunimo sode (dabartiniame Sereikiškių parke), dešinėje vos įžengus pro vartus (vėliau, jau Nepriklausomybės laikais, jis tapo nuodėgulių krūva). Tuomet (apie 1960 metus) ten rinkdavosi anaiptol ne aristokratiška publika. Bet mumyse juk nebuvo įrašyta, kokiuose būtent šokiuose ir kokiose būtent merginose mūsų lūkuriuoja dvasia. O paviljonas buvo patogioje vietoje, į jį patekti būdavo lengva, įeinančiųjų alkoholio promilės nebuvo nustatinėjamos… Tai kaip neisi? Merginų ten būdavo įvairiausių. Jos stovėdavo pusračiu palei pietinę salės sieną (kitą pusratį, šiaurėje, joms priešpriešiais, sudarė vyrija). Mus, vaikinus iš provincijos, labiausiai, žinoma, traukė spalvingosios. Ne tiek apdaro prasme. O – kuo ryškiau išsidažiusios. Jos nebuvo wallflowers, jos mindžiukavo pačiame artimiausiame nuo mūsų savojo pusračio pakraštyje. Jos buvo ranka pasiekiamos. Ir, pasigirdus muzikai, išgraibstomos bemat. Viliojo ne tik raudonos jų lūpos – nuo merginų sklido kažkoks ypač palankus nusiteikimas vyriškosios (biologinės) lyties atžvilgiu. Pats vieną kartą mačiau, kaip tokia mergina šokdama godžiai bučiavo gerokai aukštesnio už ją partnerio (biologinio vyro) kaklą. Aš irgi norėjau būti taip bučiuojamas! Ir man beveik pasisekė. Vieną vėlyvą vakarą jau bučiavausi su viena jų ant pėsčiųjų tilto per geležinkelio bėgius į Dzūkų gatvę. Deja, grįžęs į savo būstą ir su viltim puolęs prie veidrodžio, teradau apyskurdį rausvą tepinėlį ant kairiojo skruosto. Ir, kas nykiausia, – jokio, jokio dvasios pėdsako. Nė paties menkiausio… Gėrimų irgi toli ieškoti nereikėjo. Čia pat, tik artėliau Vilnelės (andai gurgėjusios panašiai kaip ir šiomis dienomis) ir artėliau Gedimino kalno (tuomet jam dar nebuvo nuimtas medžių skalpas), stypsojo gerokai menkesnių matmenų už pirmąjį, bet užtat mūrinis paviljonėlis – rotonda. Jame buvo vyno. Labiau pasiturintieji galėdavo įsigyti ir konjako bei ledų metaliniame dubenėlyje ir iš šių dviejų ingredientų (konjako ir ledų) pasigaminti saldžiasvaigę košelę (ją, tik kitose, Kultūros ministerijos, patalpose irgi apie tą laiką, gamindavęs, kaip yra pats pasakojęs raštu, didžiam skulptoriui Juozui Mikėnui būsimas didis tapytojas Augustinas Savickas). Bet mums užtekdavo ir apypigio vyno. Vyną dar gerdavome ir „Astorijoje“. Čia nemažą laimės dalį sudarė ir tai, kad nedideliam orkestrėliui, grojančiam ant pakylos, galėjai užsakyti (užnešęs po taurelę kiekvienam muzikantui) savo mėgstamą kūrinį. Dažniausiai užsisakydavome „O, ramunėle, pasakyk!“ Dvasia, gyvenanti ranka pasiekiamuose Aušros vartuose, kažkodėl jokio signalo mums neatsiųsdavo… Ir dar smagu būdavo gerti senajame „Palangos“ restorane (dabar jo vietoje, priešais buvusį senąjį univermagą, anuomet dar vadintą „Vaikų pasauliu“, einančiam prospektu piliečiui temdydamas saulę, riogso milžiniškas architektūrinis griozdas). Ten jie turėjo padavėją, kuri, atnešusi sąskaitą, dar sykį viską perskaičiuodavo balsu ir, kas įstabiausia, prancūziškai. Buvo kalbama, kad ji ir esanti prancūzė. Prisimindavau ją ir vėliau, maždaug po dešimtmečio, kai girdėdavau savo bendradarbį ir viršininką, iškilų kultūrininką raudonveidį Stasį P. kokia nors kebloka proga (su būtinai nutaisyta rūgščia mina) tariantį: „Net ir gražiausia prancūzė negali duot daugiau, negu ji turi“. Išties negali. Negalėjo ir toji iš „Palangos“: užuot dalijusi dvasią, ji tedalindavo pagirias… Tačiau vieną dieną visa šitai baigėsi.
Aš tebetroškau kontakto su dvasia. Tik dabar dažniau leisdavausi jos ieškoti vienas ir – į kitas vietas. „Kur trykšta gotika, lyg pumpurus, atrodo, / Danguj sukrovus, ir nuo jos varvekliai varva…“ Žinoma, kad tai Jonas Juškaitis. Žinoma, kad patraukiau į bažnyčias. Žinoma, kad, deja, ne melstis. Žinoma, kad žiūrėti gotikos… Kai kurios iš jų (bažnyčių) tebeveikė, kitos – ne. Neveikiančiosioms (prievarta, savaime suprantama) buvo įbrukta kokia nors svetimkūniška funkcija: ateizmo muziejus, mokslo muziejus, kino teatras, sporto salė (tokioje, beje, esu žaidęs badmintoną ir aš). Tik Katedrai įbruktoji buvo lyg mažiau svetimkūnė – paveikslų galerija. Į veikiančiąsias eidavau ne pamaldų metu (jos paprastai būdavo atidarytos), kad nei besimeldžiantieji, nei ritualas netrukdytų man bendrauti su gotika. Aišku, kad ne tik su gotika. Aišku, kad ir su baroku. Aišku, kad ir su klasicizmu, žinoma. Pajutau, kad dvasia lyg ir sunkiasi manin. Taip, taip. Po truputėlį, bet vis dėlto sunkiasi. Gotikoje (Vilniaus, Vilniaus) – iš arkų ir… Jeigu Šv. Onos bažnyčios langų arkos būtų buvusios nulipdytos iš ragaišio ir bent šimtą kartų mažesnės – tikrai būčiau jas suvalgęs (gal čia galima įžvelgti kokią analogiją su komunija?). Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Šv. Mikalojaus nerviūras bei Bernardinų bažnyčios krištolinius ir žvaigždinius skliautus… Barokas nei tuomet, nei vėliau nebuvo (ir nėra) mano favoritas (pernelyg tortinis). Bet jisai turi kupolus! Čia galėčiau pacituoti vieną savo paties tekstą („Keturios pastraipos apie Jeruzalę“), kuriame išpažįstu savąją meilę kupolams. Bet… Ten tie kupolai šiek tiek kitokie. Tad necituosiu, o grįšiu į Vilnių… Grįšiu į Šv. Petro ir Povilo bei Dominikonų bažnyčias. Nes būtent jųdviejų kupolai varė mane į ekstazę. Jie buvo kelialypiai: žemiausiajame, didžiajame – aukštesnysis, mažesnis, o šiame – dar aukštesnis ir dar mažesnis. Toks kelių nevienodų rentinių šulinys į dangų: erdvėje erdvė ir dar sykį erdvėje erdvė. Arba: šviesoje šviesa ir dar sykį šviesoje šviesa. Kartą pajutau, kaip drauge su šviesos fotonais iš kupolo ant manęs pilasi dar ir neaiškios kilmės dalelės. Ėmė svaigti galva. Susmukau ant akmeninių grindų. Laimė, kad bažnyčioje tuo metu nebuvo nė vieno žmogaus… O klasicistinėse bažnyčiose dvasia gyvena, be jokios abejonės, jųjų kolonose. Ak, dvasingasis Katedros portikas! Kaip gaila, kad tuomet, kai šv. Kazimieras prieš aušrą kniūbsojo prie dar uždarytų šios bažnyčios durų, jisai (portikas) dar nebuvo pastatytas: klasicizmo žygis į Vilnių prasidės tik po kokių 300 metų…
Paskui, kai jau buvome atgavę Nepriklausomybę, vieną dieną atkako vyriškis iš svečios šalies, kur gyveno didmiestyje. Stovėjome kalbėdamiesi Lukiškių aikštėje. Netikėtai jis manęs paklausė, kaip čia išeina, kad jis, stovėdamas Vilniaus centre, jaučia, jog miestą supa miškai. Aš jam padeklamavau Joną Juškaitį (vėl Juškaitis): „Skris tuoj miegas. Susimaišę / Su juo plaukai kvepės ant kaklo. Ten, už aikščių, / Barzdotos girios, kur sutemo kaip į maišą, / Kalnuos sau dunkso“. Jis, žinoma, nesuprato nė žodelio (net prielinksnių), tačiau vis vien šypsojosi ir pritariamai linkčiojo galva. Neilgtrukus visai prie tų girių atsidūriau aš pats: apsigyvenau Vilniaus Jeruzalėje. Ir štai čia jau prabėgo ketvirtis amžiaus. Čia parašiau didžiumą savo eilėraščių. Čia parašiau daugumą savo esė. Čia daug vaikščiojau. Viena iš pasivaikščiojimo trasų ėjo pro Jeruzalės bažnyčią, pro kapines, pro čionykštį Kryžiaus kelią. Čia, stovėdamas alėjoje ir žvelgdamas aukštyn į aukštus didingus laiptus bei jųjų viršuje virpčiojančią barokinę bažnyčią, šalimais šlamenant šimtamečiams ąžuolams, o už nugaros (Neries pusėje) siūruojant „barzdotoms girioms“, pirmą kartą pajutau stiprų dvigubą kontaktą su dvasia: jį produkavo gamtos ir architektūros duetas. Čia užsimezgė mano bičiulystė su gipsine Švč. Mergele Marija, stovinčia netoli šventoriaus kapinių koplyčios nišoje. Štai šį faktą paliudijantis įrašas manajame 2002 metų dienoraštyje: „Liepos 18, ketvirtadienis. Vakar pasivaikščiodamas stebėjau, kaip mano Marija [statula] koplyčioje prie kapinių delnu gaudė lapų šešėlius: lapams lėtai judant, šešėlis krisdavo į jos ištiestą delną, bet ji laiku nesugniauždavo rankos, ir šešėlis pabėgdavo“. Čia parašiau visai neblogą (man taip atrodo) eilėraštį, kuris mane iki šiol ir džiugina, ir šiek tiek baugina. Jį rastis, manau, paskatino vienas nutikimas būtent Jeruzalėje. Štai jisai (nutikimas). Buvo labai sniegingos žiemos vakaras. Pasivaikščiodamas traukiau keliuko į bažnyčią pusėn. Jį kirtęs, ketinau kilti į kalniuką, eiti link kunigų seminarijos. Bet būtent ten, kur tasai keliukas susidūrė su šaligatviu, išvydau, lyg storą rąstigalį, gulinčią girtą alkoholikę. Ją peržengti būtų buvę keblu, tad ryžausi apeiti. Bet alkoholikė nebuvo be sąmonės. Pajutusi mane, ėmė rusiškai prašyti, kad padėčiau jai atsikelti. Ryžtingai atsisakiau. Tuomet jinai pradėjo rypuoti: „Да ведь меня заберёт полиция, ну сжалься, ну помоги!“ Kadangi tolimoje praeityje pats esu turėjęs reikalų su milicija, tai suminkštėjau. Padėjau. Tuomet ji įsikibo man į parankę ir toliau rypuodama ėmė prašyti, kad padėčiau jai parsigauti į namus, esančius visai netoli, visai čia pat, tuoj už bažnyčios, Neries pusėje. Pradėjome bristi per pusnynus. Bet… „Brenda pušys per pusnynus / Ir išbrist niekaip negal.“ Po kiekvieno šimto metrų rūsčiai klausdavau: „Далеко еще?“ Po kiekvieno šimto metrų ji atsakydavo: „Уж совсем совсем близко“. Taip keliavome apie valandą, kol galiausiai aš ją vis dėlto pristačiau į paskirties punktą: menką namiūkštį dauboje, apsuptoje girios… Tuomet lėtai klampojau atgal. Ir… Tarsi atlygis už nuveiktą gerą darbą (o jų gyvenime esu nuveikęs tikrai labai nedaug) man buvo pateiktas sukrečiantis vaizdas: pliekste plieskė pilnatis; žaižaravo sniegai; juose gaužėsi koplyčios; atstačiusi galingą apsidę per sniegus nelyg laivas į vakarus plaukė barokinė Jeruzalės bažnyčia… O štai tasai mane tebeneraminantis eilėraštis: „Mačiau sniegynuose įklimpusią koplyčią. / Mačiau: kažkas pro ankštą josios lango plyšį / Per visą mielą naktį nepaliovė plyksčiot. / Bet ir sniegynai toj nakty tyliojoj / Atgal, atgal vis atsiplyksčiot nepaliovė… / Žinau, žinau: tai Dievas su savim kvailiojo“.
