Dailininkas Jokūbas Jacovskis
„Svarbiausias Holokausto poetas“, – taip Avromą Suckeverį 1984 m. pristatė The New York Times. Lietuvoje Suckeveris suvokiamas pirmiausia kaip išgyvenęs Vilniaus geto kalinys, geto „Popieriaus brigados“, žydų kultūros artefaktų gelbėtojų grupės, narys ir partizanas. Kartais ir plačiau – kaip jidiš kalba kūręs poetas. Kiek Holokausto poezija yra karo poezija, ar ši poezija apskritai yra menas, o gal tik liudijimas? Šie ginčai komplikuoja ne tik Suckeverio atminimą, bet ir išgyvenusiųjų kūrybą apskritai. Kita vertus, ar mes galime pasitikėti pokariu užrašytais atsiminimais? Juk galbūt tai kūrinys, sukonstruota proza, turinti (politinį) tikslą? Tokiame itin keblių klausimų ir svarstymų lauke šiemet pasirodė Suckeverio knyga Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo.
Iš pažiūros ši knyga – tikslesnis, sovietų necenzūruotas Iš Vilniaus geto jidiš originalo vertimas į lietuvių kalbą (Suckeverio memuarai lietuviškai jau buvo publikuoti, tačiau leidimui buvo panaudotas kupiūruotas rusiškas tekstas; žr. Abraomas Suckeveris, Iš Vilniaus geto, vertė Vladislovas Guoga, Asta Baranauskaitė, Aurimas Guoga, Vilnius: Versus aureus, 2011), pridedant autoriaus liudijimą Niurnbergo tribunole. Tačiau knygos turinys kur kas platesnis. Jos sudarytojas, žymus JAV žydų studijų profesorius Justinas D. Cammy dar 2021 m. apjungė memuarus ir Niurnbergo liudijimą bei juos papildė istoriniais komentarais ir įžvalgomis apie Suckeverio kūrybą. Angliškos knygos (Abraham Sutzkever, From the Vilna Ghetto to Nuremberg: Memoir and Testimony, 2021) struktūra yra beveik identiška jos dabartiniam lietuviškam leidimui, tiesa, Cammy intarpai, komentarai ir aiškinamieji tekstai Lietuvos skaitytojui adaptuoti Iljos Lemperto ir Stanislovo Stasiulio. Įvairi knygos struktūra ir tyrimo gylis yra ir milžiniškas privalumas, bet ir savotiškas knygos trūkumas. Klausimas, kilęs galbūt ne man vienai – kodėl, kam viską reikėjo daryti taip sudėtingai? Kodėl nepakako tiesiog išversti Cammy knygos? Kuo ankstesnį memuarų leidimą papildo vertimas iš originalo ar kodėl versti reikėjo iš jidiš, o ne anglų kalbos?
Pastarasis klausimas atsakomas lengviausiai. Pirma, tiesioginis vertimas (iš jidiš į lietuvių) yra puikus ir galvoje susiguli žymiai rišliau, ypač palyginus su ankstesniu kupiūruotų atsiminimų teksto varianto vertimu iš rusų kalbos. Suckeverio teksto vertimas iš anglų kalbos, aišku, būtų papasakojęs tą pačią Vilniaus geto istoriją, bet joje liktų mažiau paties autoriaus. Paprastai tariant, Lietuvos skaitytoją pasiektų tik Cammy interpretacija, kuri būtų profesionali, tačiau nepakankama.
Atsakymų į kitus klausimus ieškoti kiek sunkiau. Poetiškai vertinant, Suckeveris bandė suvokti, kas yra amžinybė. Lietuvos Jeruzalės jidiš kultūra sustingo 1943 m. rugsėjį, kai jis ir Šmerkė Kačerginskis pasitraukė iš geto į mišką priešintis. Du ginkluoti poetai, maža to, kone stebuklingai panašūs vizualiai, žengę koja kojon ilgą gyvenimo laikotarpį. Tačiau Kačerginskis žuvo 1954 m. Argentinoje, o Suckeveris iki pat mirties 2010 m. nenorėjo ir negalėjo susitaikyti su savo kultūros netektimi, toliau tęsdamas kartu su Kačerginskiu dar tarpukariu pradėtus darbus. Iki karo Suckeveris dar kūrė hebrajiškai, pokariu – niekada. Visas jo politines, literatūrines ir liudijimo pastangas vienija nesusitaikymas, kad jidiš kalbėjusio pasaulio nebėra. Memuarai nėra tik literatūrinė Suckeverio pastanga, tai veikiau palikimas. Tai, ką jo kitas bendražygis, kontroversiškai vertinamas trečiasis ginkluotas poetas Aba Kovneris 1979 m. savo interviu Claude’ui Lanzmannui pavadino „testamentu“, nurodymu, kaip žydai turi elgtis. Kovneris, aišku, kalbėjo apie karą, pasipriešinimą, bet Suckeveris pirmiausia buvo menininkas. Taigi Suckeverio manymu, žydai turi kalbėti ir skaityti jidiš kalba. Jis, matyt, nesuvokė pasitraukimo į amžinybę kaip įamžinimo. Veikiau jis tikėjo, kad jidiš pasaulis gyvens toliau. Kitaip tariant, amžinas jis bus ta prasme, kad niekada nemirs. Kultūros istorikas Davidas G. Roskiesas rašė, kad Suckeveris nebuvo vien geto poetas, bet ir „jidiš modernistas“, žmogus, kurio tekstai savotiškai žydams pakeitė liturgiją. Jie įprasmino Katastrofą kalbėdami iš žydų perspektyvos: kaip žydai suvokė, kas vyko, kaip jie reagavo, kokiais tapo po jos. Taigi Suckeverio teksto tiesioginis vertimas iš jidiš kalbos yra reveransas žydų atsakui, jų tikėjimui savo kultūra ir jos gyvastimi.
Cammy knyga susilaukė daug apdovanojimų. Literatūrologas ir kultūros istorikas atliko nuoseklų tyrimą, itin plačiai žvelgiantį į Suckeverio asmenybę ir palikimą, siejantį jo atsiminimų tekstą, biografiją ir poeziją. Priešingai nei likusi kūryba, Suckeverio atsiminimai yra gerokai užmirštas ir mažai verstas tekstas: dar SSRS verstas Fun Vilner Geto tekstas publikuotasnebuvo ir Rusijoje pasirodė tik 2008 m., dar po kelerių metų memuarai pasirodė vokiškai ir prancūziškai.Prikeldamas Suckeverio geto atsiminimus iš užmaršties, Cammy knygoje daug dėmesio skiria paaiškinimams, kodėl stilistiškai tekstas nėra panašus į kitą Suckeverio kūrybą: nei į tarpukario Yung Vilne judėjimo laikų, nei į geto eilėraščius, nei į vėliau rašytą Žaliąjį akvariumą – apie Holokaustą pasakojantį poetinės prozos kūrinį.
Mes nežinome, ar Suckeveris apskritai būtų parašęs šiuos atsiminimus, jeigu dar karui nesibaigus jis nebūtų gavęs sovietų rašytojų Iljos Erenburgo ir Vasilijaus Grosmano kvietimo prisidėti prie Juodosios knygos leidimo. Parašytas ir vėliau redaguotas kaip tipinis tų laikų antinacinis liudijimas, jis yra ganėtinai sausas. Remdamasis kitais autoriaus kūriniais, Cammy komentuoja jį ir tokiu būdu atgaivina, suteikia jam poetiškesnį kūną. Istorikas atlieka tam tikrą Suckeverio introspekciją, tarsi gerąja žodžio prasme juo „apsimeta“. Suckeverio santykis su komunizmu buvo miglotas ir objektyviai atsekti jo pažiūrų yra neįmanoma, tačiau aišku yra tai, kad SSRS atžvilgiu jis buvo itin skeptiškas. Nepaisant kūrimo aplinkybių, teksto turinys nėra ideologinis: tai galimybė paliudyti, pateikti kaltinimus naciams. Iš karto po karo suteikti tokią galimybę Rytų Europos teritorijoje galėjo tik Erenburgas, bet Juodoji knyga turėjo savo taisykles. Panašius apribojimus ir reikalavimus turėjo ir Niurnbergo teismas, tad Cammy mintis sudėti atsiminimus ir liudijimą į vieną knygą gerai atspindi šių tekstų atsiradimo aplinkybes. Veikti jidišistai SSRS galėjo itin trumpą laiką, vos kelerius pokario metus, vėliau jų laukė represijos. Suckeveris emigravo į Palestiną 1947 m., o Erenburgo rinkti liudijimai pilna apimtimi dienos šviesos SSRS taip ir neišvydo. Kartu su Niurnbergo liudijimu, Vilniaus geto memuarai su Cammy intarpais yra svarbus pasakojimas, nes nuima nuo Suckeverio „tarybinį“ šleifą, kuris gaubė (iš dalies ir iki šiol gaubia) jo atmintį. Šios knygos leidimas lietuviškai – tai dar vienas reveransas, šįkart – lietuviškai skaitančiam žmogui, nes angliškas knygas Lietuvoje vis dar skaito nedaugelis.
Vis dėlto viena istorinė aplinkybė galėtų užkliūti geriau apsiskaičiusiam Vilniaus istorijos žinovui, o bendras knygos sudėtingumas turbūt išgąsdintų mažiau besidominčiuosius Holokaustu Lietuvoje. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jidiš vietovardžiai turi reikšmę ir Cammy vertime buvo sąmoningai palikti taip, kaip juos užrašė Suckeveris. O buvo jie tokie patys, kaip ir kitų geto kalinių vaizduotėje. Cammy vertėjo pratarmėje angliškam leidimui rašė: „Mano sprendimas palikti jidiš vardus tiek žmonėms, tiek vietoms reflektuoja mano norą rekonstruoti […] žydų jidiš aplinką ir Suckeverio vidinį atminties kraštovaizdį [memoryscape]“ (p. 5). Vietoje Suckeverio kraštovaizdžio lietuviškojo leidimo skaitytojas atsiduria šiuolaikiniame Vilniuje, nes vietovardžiai yra adaptuoti (ne tik išversti, bet pakeisti į dabartinius). Ši aplinkybė padeda lokalizuoti veiksmą ir, galbūt, geriau suvokti įvykių žemėlapį, tačiau beveik visiškai atima galimybę mąstyti taip kaip Suckeveris. Juk mes nekalbame apie dabarties miestą: geto tikrovė yra unikali savo izoliuota, beveik hermetiška prigimtimi. Visą pasaulį žydai suvokė kaip kelių gatvių sankirtą, tad bent jau tos gatvės, kurios įėjo į geto teritoriją, galėjo būti paliktos jidiš.
Kitas kritinis komentaras galėtų būti skiriamas labiau Cammy knygai, negu jo lietuviškajam leidimui. Norėdamas savotiškai išteisinti Suckeverio tekstus, pagrįsti, kad jie nėra atsitiktinai mažiau literatūriniai, negu kiti autoriaus kūriniai, ir be galo išsamiai komentuodamas istorinius teksto netikslumus, ir apskritai itin rimtai traktuodamas atsiminimų tekstą, Cammy, ko gero, elgėsi priešingai nei būtų norėjęs pats Suckeveris. Juk jis turėjo visas galimybes patikslinti savo kūrinį arba, paprasčiausiai, perrašyti. Vietoje to Suckeveris skeptiškai reaguodavo į naujus teksto vertimus sakydamas, kad tai „neverta pastangų“. Grožiniai kūriniai (pavyzdžiui, Mindaugo Kvietkausko išversti Dešimt eilėraščių, 2020) jam atrodė svarbesnė geto tikrovės refleksija. Aišku, Roland’as Barthes’as pasakytų, kad tekstas priklauso skaitytojams, o ne autoriui, tačiau svarbu yra tai, kad Suckeveris pats kritiškai žiūrėjo į tai, ką parašė. Knygą nėra lengva skaityti ne tik dėl joje aprašomos tragedijos, bet ir dėl to, kad dažname Cammy komentare yra bandoma ieškoti to, ką Suckeveris nutylėjo. Taigi tie reveransai yra reiklūs. Skaitytojui teks vienu metu galvoti tiek apie literatūrinį, tiek apie politinį Suckeverio subjektą.
