1944 m. liepos 12 d. Gestapas padegė Kauno gete tebestovėjusius namus. Keli tūkstančiai žmonių žuvo gaisre bėgdami iš liepsnojančių pastatų arba nuo vokiečių pareigūnų kulkos; likę 6000 buvo išvežti į Dachau ir Štuthofą. Tad liepos 12-oji žymi Kauno geto sunaikinimą, bet ne vien žydų žudymą ar jų mirtį. Tą dieną baigėsi ketverius metus trukusi mažos bendruomenės, uždarytos Vilijampolėje, gyvenimo istorija. Nepaisant tragiškų aplinkybių, gete būta vilties, ryžto ir kūrybos. Kaip minėti dieną, kuri visa tai sužlugdė – tačiau kartu užbaigė žudymo ir kankinimo persmelktą tarpsnį? Ko reikia tinkamam paminėjimui? Juo labiau kad akistata su šiuo laikotarpiu yra sudėtinga ne vien psichologiškai, po 80-ies metų įsivaizduoti Kauną ir pažinti jo tuometinę visuomenę yra labai sudėtinga. Mus ir juos labiausiai skiria tai, kad geto likvidavimo liepsnose sudegė net išgyvenusiųjų patyrimas, o dešimtmečiai bandymų jį atkurti galbūt net kiek paradoksaliai vis didina prarają tarp liepos 12-osios ir tų, kurie nori šią dieną paminėti.
Frazę, kad „po Aušvico poezija yra neįmanoma (angl. poetry is impossible)“, yra girdėję net nesidomintys Holokaustu. Šis angliškas Theodoro Adorno vertimas dažnai prisimenamas kalbant ne tik apie kultūrą po Katastrofos, bet ir apie Katastrofos atminties kultūrą. Tačiau būtent vertime pasimetė keli svarbūs žodžiai. „Po Aušvico rašyti eiles yra barbariška (vok. barbarisch) ir tai ardo mūsų žinojimą apie tai, kodėl poezija šiandien tapo neįmanoma (vok. es unmöglich ward)“. Pilnas autoriaus sakinys pasiūlo barbariškumo sąvoką ir supratimo apie Holokaustą neturėjimo mintį. Taigi visuomenės sąmonės virsmas, įvykęs per Katastrofą, yra (dar) nepažintas. Adorno, vėliau stengęsis mintį performuluoti ar atsakyti (daugiausia tik anglišką vertimą skaičiusiems) kritikams, Negatyviojoje dialektikoje atsisakė to, ko tarsi niekada ir nesakė: „Begalinis skausmas turi tokią pat teisę būti išreikštas, kaip kankinamasis – teisę rėkti. […] galbūt buvo neteisinga sakyti, kad po Aušvico neįmanoma kurti poezijos, bet nėra neteisinga kelti mažiau kultūrinį klausimą – ar po Aušvico galima gyventi“. Po karo daugelis žydų (įskaitant ir patį Adorno) jautė kaltę aukų atžvilgiu – nes išgyveno, – tarsi kiekvienas išgyvenęs žydas metafiziškai atėmė išgyvenimo galimybę iš žuvusiųjų. Kita vertus, Adorno pasiūlė žiūrėti į gyvenimą po Katastrofos kaip į skausmingą; tokį, kuriame nuolat jaučiamo, nesibaigiančio skausmo negalima ignoruoti ir jis prašosi būti išreikštas.
Iš šio plataus ir įmantraus filosofinio paveikslo ryškėja kelios įžvalgos, padėsiančios konceptualizuoti Holokausto įvykių minėjimus. Pirma, Katastrofos minėjimo renginiai yra begalinio skausmo išraiška. Antra, norint kritikuoti šiuos renginius kultūriniame kontekste, privalu suprasti, ar renginys yra barbariškas, t. y.antikultūrinis, nerangus ir todėl negailestingas. Taip pat svarbu įvertinti, ar renginiu (ar jo metu) bandoma reflektuoti, pažinti pasaulį ištikusį virsmą, papildyti turimą žinojimą apie tai, ką reiškia tas „po“ Adorno frazėje (ir mūsų visų vaizduotėje) – po Holokausto.
Pagrindiniai Kauno geto likvidavimo 80-mečio minėjimo renginiai vyko Kaune, vasarą. Juos pradėjo Giedrės Jankevičiūtės ir Nerijaus Šepečio kuruotos parodos „Kauno getas: tikrovė ir atmintis“ atidarymas Istorinėje LR Prezidentūroje, o užbaigė tarptautinė mokslinė konferencija „80-čiai metų nuo Kauno geto sunaikinimo praėjus – ką atsimename, ko pasimokėme?“, vykusi liepos 17–18 d. Kauno IX forto muziejuje. Paminėtina ir liepos 8–9 d. vykusi konferencija Vytauto Didžiojo universitete „Mąstyti istoriją, suprasti atmintį“ bei Kauno žydų bendruomenės liepos 10 d. organizuotas koncertas VDU Didžiojoje auloje, kitas koncertas rugpjūčio 26 d. vyko Kauno Filharmonijoje.
Dalyvių ir atmosferos prasme, geto likvidavimo 80-mečio minėjimus sunkiai būtų galima įvardyti kaip vientisą kultūrinį įvykį. Ieškant jungiamosios grandies tarp renginių, derėtų išskirti parodą – parodos aplankymas tapo viena iš sudėtinių abiejų konferencijų programų dalių, be to, joje simboliškai susijungia tiek meninė kančios refleksija, tiek pažinimo kliūčių įveikimo pastangos. Jankevičiūtės atrinkti geto kalinių kurti artefaktai bando patys „kalbėtis“ su lankytojais, bet šiandien toji kalba jau sunkiai šifruojama ar apskritai atpažįstama. Kaip minėjo Šepetys savo pranešime konferencijoje IX forto muziejuje, „išgyvenimai neišgyvena“, nes anuometinė tikrovė slepiasi už faktų ir supaprastintų pasakojimų pertekliaus ir iš jo kylančio negebėjimo išjausti. Būtent netekties jausmas užvaldo parodos lankytoją, žiūrintį į Kauno geto menininkų Peterio Gadielio, Estheros Lurie ir Josefo Schlesingerio kūrinius. Ši paroda yra tyli, fiksuojanti, pristabdanti – be dramatizuojančių ir eklektika dvelkiančių Holokausto atminimo kultūroje pasitaikančių (o kartais ir įsivyraujančių) elementų. Siūlydama pažvelgti į įvairius artefaktus, pavyzdžiui, po stiklu padėtą geto žydų policininkų kalendorių su medine institucijos abreviatūros dekoracija, paroda nepatogiai užklausia: ar tikrai žinome, ko Kaunas neteko prieš 80 metų? Kas liko iš šios sunaikintos kultūros ir visuomenės?
Apie žinojimo trapumą nemažai kalbėta abiejose konferencijose. Kalbose pasikartodavo atminties militarizavimo ir atminties karų, kylančių ir klestinčių dėl paviršutiniško įvykių supratimo ir tyrimų nepakankamumo, klausimas. Tačiau jeigu VDU renginio atveju jis buvo keliamas ne iki galo struktūruotų meninių atminties formų fone, tai konferencijoje IX forte buvo laikomasi kultūrinės drausmės. Pavyzdžiui, Universiteto salėje buvo pristatomos pokario Atminties knygos, geto kalinių giminės pasakojo šeimos istorijas. Šis fonas primena renginio metu Sugiharos muziejuje rodytą filmą Kovno Ghetto: A Buried History, kuriame išgyvenusieji dalinasi beletrizuotais, nušlifuotais prisiminimais, o pasakotojas eina per Vilijampolę ir rodo geto teritoriją – tiek atmintį, tiek vaizdą skyrė 50 metų distancija. Tai nėra estetiškai nejauku, nes vis dėlto parodo geto tikrovę – tokią, kokia ji buvo sukurta atmintyje, tačiau užkerta kelią tiek žinių inventorizacijai, tiek jų atradimams.
Čia galima užgriebti pamatinę, Holokausto atminimą gaubiančią problemą: nepaisant (potencialiai) skirtingų nuomonių apie tuos pačius šaltinius, įvykius ir žmones, tikros diskusijos renginiuose yra labai retos. Gali būti ginčijamasi dėl skaičių, lietuvių dalyvavimo žydų žudyme statistikos, memorialų išvaizdos ir struktūros, bet pokalbio apie konkrečias situacijas, sprendimus už/prieš blogį arba ką iš esmės žydai patyrė gete išskyrus kankinimus – nėra. Šia prasme konferencija IX forte išsiskyrė kitų renginių kontekste: jos metu buvo mėginama ieškoti kalbėjimo apie Katastrofą būdo, bandoma nueiti nuo standartizuotų, šablonais tapusių ir todėl jau nieko nepasakančių kaltinimų, nuogąstavimų ir atsiprašymų; bet iš tikrųjų kompleksiškai aptarti suvokimo ribas ir tai, kad Holokausto tyrimas neturi būti baigtinis procesas.
Renginiuose neretai skambėdavo susirūpinimas dėl užmaršties. Ši baimė yra labai dažnas tokio pobūdžio renginių motyvas, tarsi dalyviams reikėtų gintiaukų atmintį, stoti į simbolinę arba tikrą kovą už tinkamą įvykių įamžinimą. Paradoksalu tai, kad vargu ar kas iš tikrųjų pamirš, jog Kaune buvo getas. Bet tas tinkamumo ginčas stipriai supriešina ne tik tuos, kas prisimena, bet ir tuos, kurie jaučia tą begalinį skausmą. Jeigu žiūrėtume pragmatiškai, apie Kauno getą jau žinome (beveik) viską arba tiek, kiek leidžia išlikę, archyvuose nugulę dokumentai. Mums yra aiški jo teritorija, sąlygos, kaliniai, budeliai, akcijų datos ir paskutinė – likvidavimo diena. Visi šie faktai it plastmasinis įvykių maketas gali būti „ištraukiami“ kartą per metus ir pateikiami susirinkusiems žmonėms, kad leistų jiems liūdėti. Tačiau laikui bėgant žmonių liks vis mažiau, nes plastmasės neatpažinsi ir neatjausi, o dirbtinai sukurti empatiją aukoms – vargu ar įmanoma. Todėl orientavimasis vien į faktus ir yra barbariškas, nes ilgainiui faktai tampa tušti, jų mokomasi „iš reikalo“ arba jie suvokiami tik perkeltine prasme, t. y. leidžiant palyginti su savais, dabartiniais išgyvenimais. Kone vienintelis iš tikrųjų jautrus aukų atminčiai būdas kurti santykį su praeitimi – tai nuolatinis jų sudėtingų emocinių, intelektualinių sprendimų ir netekčių tyrinėjimas bei aptarimas.
Koncerto metu VDU Didžiojoje auloje skambėjo Maurice‘o Ravelio „Kadišas“ iš „Dviejų hebrajiškų melodijų“, kurį jis parašė prieš pat išeidamas į Pirmąjį pasaulinį karą 1914 m. Kadišas yra vienas pagrindinių judėjų liturgijos elementų ir dažnai skaitomas gedint mylimųjų, nes jame atsispindi viltis, kad atėjus Dievo Karalystei, kančia ir skausmas liks praeityje. Ravelio kūrinys tapo klasikiniu Holokausto minėjimo renginiuose, šiais metais jis buvo atliekamas Tarptautinės Holokausto atminties dienos minėjime Europos Parlamente. „Kadišas“ yra savotiškas Katastrofos įvykių minėjimo „himnas“, tragiškai universali netekties lopšinė. Tačiau būtent Kauno geto likvidavimo dienai paminėti šis kūrinys yra estetiškai geresnis pasirinkimas, nei vėliau auloje skambėjęs Johanneso Brahmso Dvigubas koncertas A-moll – nes žymi ne tik tarpsnio pabaigą Ravelio kūryboje, bet ir leidžia įsiklausyti bei pagalvoti apie pabaigą, kuri ištiko Kauną 1944 m. liepos 12-ąją.
