Dailininkė Ilona Kukenytė
Atrodo, kad kuo jau kuo, bet nedidukės mūsų šalies literatūros laukas tikrai negali pasiskųsti istorinių romanų trūkumu. Tačiau jei senoji Lietuvos istorija skendi mitologizuojančioje Skomanto serijos ir Užurkos daugiatomių migloje, tai modernesnei istorijai skirti šiuolaikiniai istoriniai romanai, pradedant nuo XVII a. vykstančio Kristinos Sabaliauskaitės Silva rerum veiksmo, neretai padeda skaitytojui geriau pajusti ir suprasti šalies istoriją.
Būtent to skaitytojui naujo istorinio romano Panelės iš Laisvės alėjos galiniame viršelyje linki jo autorė, teatrologė Ina Pukelytė: „Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt, šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios nepriklausomybės kartos istoriją“. Kaip tai autorei pasiseka?
Savo aplinką geriau pažinti neretai gelbsti žvilgsnis į ją iš išorės. Tokiu žvilgsniu knygoje tampa Rachelė – jauna aktorė, apie 1932 m. palikusi Paryžių ir atvykusi į laikinąją Lietuvos sostinę vaidinti čia įsikūrusiame Naujajame žydų teatre. Aktorės išoriškumas piešiamas tradiciniais užsieniečių stereotipais apie Lietuvą, Rachelė „[b]uvo girdėjusi, kad Lietuva – meškų kraštas, kur sniegas nenutirpsta net ir vasarą, tad kailiniai, jos manymu, buvo svarbiausias dalykas, kurį toje šalyje reikėjo turėti“ (p. 29). Panašūs stereotipai į Lietuvą trečio ketvirto dešimtmečio sandūroje viliojo net vokiečių filmininkus, čia vykusius filmuoti „tikros rusiškos žiemos“ filmui Troika (1930), bet radusius tik kelias pusnis sniego…
Rachelės stereotipai griūna taip pat greitai, vos po 59 puslapių jai „[a]trodė, kad šitame mieste gyvena jau šimtą metų – tokia pažįstama buvo jo niauruma, susipynusi su prašmatnaus šiuolaikinio gyvenimo inkliuzais“ (p. 88). Po pasaulį klajoti žadėjusiai aktorei Kaunas iš svetimo greitai (per greitai?) tampa savu. Skaitytojas nespėja svečio žvilgsniu aprėpti platesnės Kauno panoramos, ji prabėgama tik paviršiumi, neišvengiant mažesnių ar didesnių istorinį nuokrypių (pavyzdžiui, apžiūrinėjami dar nepastatyti pastatai ir pan.). Tačiau toks staigus perversmas pateisintinas tuo, kad Rachelė Kaune randa jai artimą vietos žydų bendruomenę, juk „[ž]monės visur tokie patys […] ir jų vargams ir rūpesčiams galo nematyti. Kaip gerai, kad jų, žydų, teatras toks demokratiškas ir gali atjausti bei paguosti visus – ir jaunus, ir senus, ir vargšus, ir turtingus“ (p. 88). Aktorė netrunka į ją įsilieti lig ausų – įsimyli žydų muzikantą, su juo kuria ateitį, perima žydų teatro vairą, susilaukia dukters.
Gilesnis žvilgsnis į Kauno žydų teatro užkulisius tampa Rachelės romano linijos istorinių dekoracijų mūru ir su kaupu atperka paviršutinišką miesto gyvenimo panoramą. Būtent žydų teatro temoje romano autorė jaučiasi kaip žuvis vandenyje – vos prieš kelis metus buvo išleista jos monografija Žydų teatras tarpukario Lietuvoje (2017). Kadangi monografija išleista tik 100 egzempliorių tiražu, tai romano skaitytojas tikrai gali laukti prieš akis atsiveriant dar nepažintai Kauno žydų bendruomenės ir teatro užsklandai. Pastebėtina, kad romano herojė Rachelė – tai duoklė tikrai žydų aktorei Rachelei Berger, 1936 m. atvykusiai į Lietuvą, čia įsimylėjusiai, pagimdžiusiai dukrą, vaidinusiai ir vadovavusiai Kauno žydų teatrui. Pagirtina, kad teatro istorija į romaną įpinta saikingai ir organiškai, tad skaitytojui nesusidaro įspūdis, jog klauso istorijos paskaitos, ar skaito į romaną įterptus autorės monografijos lapus.
Lietuvos žydų bendruomenė šiandien visų pirma siejama su Vilniumi ir jo istorija, tuo tarpu Kaunas lietuvių sąmonėje įprastai laikomas lietuvybės ir lietuviškumo bastionu. Džiugu, kad tarpukario Kaunui grąžinami ir kitų tautybių, ženklią miesto gyventojų dalį sudarę, miestiečiai. Pukelytės Panelės iš Laisvės alėjos papildo ir savotiškai pratęsia Marko Zingerio romane Aš sėdėjau Stalinui ant kelių (2017) pateiktą vaizdingą prieškario ir pokario Kauno žydų bendruomenės paveikslą. Autorius nemažai dėmesio skyrė Kaune gausiai žydų laikytiems kino teatrams, viešbučiams, dabar prie šio paveikslo galime pridėti ir teatrą.
Antrosios Pukelytės romano panelės siužeto linija turėtų pasirodyti artimesnė daugeliui lietuvių skaitytojų. Tai – senmergė (30 metų!) Zofija, su seserimi gyvenanti Kaune, dirbanti lenkų knygyne ir namuose kalbanti lenkiškai. Jos tėvai dirba žemę kažkur Kėdainių krašte, o brolis kuria gyvenimą Lenkijoje.
Pukelytės Zofija – tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios „senlietuvių“ ir „jaunalietuvių“ konflikto atspindys ir palikimas. Puikiai žinoma istorija apie du brolius Narutavičius (Narutowicz) – Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą Stanislovą (1862–1932) ir pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių (1865–1922), yra puiki šio konflikto iliustracija. Nors Zofijos aplinka lenkakalbė, nors brolis save sieja su Lenkija, tačiau ji pati jautėsi esanti Lietuvos dalis, „nesvarbu, kad gimė Latvijoje […]. Ir ta lietuvių kalba nebuvo tokia jau sunki – mokėsi jos, klausydama Šabaniausko ir Dolskio dainų per radiją, paskaitydama vieną kitą laikraštį Be to, kalbėti lietuvių kalba darėsi madinga. […] Netikėtai ją užplūdo pasididžiavimo savo šalimi ir miestu jausmas, prisiminė seniai mokykloje išmoktą Adomo Mickevičiaus eilėraštį „Litwo! Ojczyzno moja!“ ir garsiai pakartojo“ (p. 69).
Jeigu Rachelės siužeto linija yra duoklė autorės moksliniams interesams, tai Zofija atspindi šeimos istoriją. Kaip prisimena autorė, jos močiutė kalbėjo tik lenkiškai, o ir ji pati vaikystėje su giminėmis bendraudavo tiek lietuviškai, tiek lenkiškai. Nūnai kaip Lietuvos „patriotų“ pasipiktinimą nuo „lenkiškų“ Q, W ir X raidžių įstatymo nukreipė lietuviškos K (Kalvelė), V (Vytis) ir P (Pliažas), ši istorijos linija nebeatrodo tokia aktuali. Antra vertus, tereikia prisiminti dalies lietuvybės gynėjų pasipiktinimą dėl 2011 m., Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) metais, Lietuvoje kabėjusių plakatų su lenkiškais užrašais ir rašmenimis, kad įsitikintume, jog ir šiandien dalis lietuvių bus greiti išaiškinti, kaip turi kalbėti, atrodyti ir už ką balsuoti „tikras“ Lietuvis. Tad jeigu Pukelytės Rachelė į Kauno gyventojų mozaiką deda dar mažai atrastą dalį, tai Zofija nupučia dulkes nuo neretai pamirštamos kitos dalies. Zofijos, kaip ir Rachelės romano linija taip pat paženklinta meile. Tačiau jei Rachelė dėl jos lieka Kaune, tai Zofija įsimyli iš kažkur išdygusį lenkų kariškį (1932 m. Kaune!) ir paskui jį iškeliauja į Lenkiją…
Romanas nenoromis prašosi ir trečios, „jaunalietuviškos“ panelės. Tos ilgakasės, auksaplaukės, tipingos tarpukario Birutės, taip pat ieškančios sau vietos modernėjančiame Kaune. Tada dėlionė tikrai būtų pilna. Deja, panelės romane tik dvi. Na, o tą tipingą lietuvaitę, matyt, galime rasti pirmajame Pukelytės romane Prancūziškas romanas (2000). Čia reiktų pabrėžti, kad autorė tik šiuos du romanus ir yra išleidusi – dvidešimties metų tarpas tarp skirtingų grožinių knygų gana retas mūsų literatūros lauke.
Prancūziškame romane, kaip ir Panelėse iš Laisvės alėjos, taip pat kalbama apie kūnų tranzitą. Jei Rachelė keliauja iš Paryžiaus į Kauną, Zofija iš Kauno į Lenkiją, tai Prancūziško romano Giedrė – iš Lietuvos į Prancūziją. Jei pirmosios dvi atstovauja „pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istorijai“, tai Giedrė atstovauja pirmajai Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės kartai ir į Prancūziją išsibogina kažkada laukinių devyniasdešimtųjų pirmoje pusėje. Ir ją į užsienį tempia nelaiminga meilės istorija – įsimylėjusi Lietuvoje viešėjusį prancūzų akademiką, su jo pagalba gauna stipendiją mokytis Prancūzijoje. Svetimoje šalyje lietuvaitės laukia ne tik meilės aistros, bet ir akademiko žmona bei neišvengiama finansinė priklausomybė nuo meilužio. Viskas komplikuojasi. Paprastos formos žanriniame meilės romane nesidrovėta ne tik atviresnių sekso scenų aprašymo, tačiau ir aktualių bei opių to meto emigracijos problemų. Tai gana drąsus romanas.
Deja, tokios drąsos pritrūksta Panelėse iš Laisvės alėjos, ypač paskutiniame romano trečdalyje (III ir IV dalyse). Jeigu didžiąją romano dalį (I ir II dalys) pieštas nekonfliktiškas, lengvai idealizuotas „auksinių Kauno laikų“ 1932 m. vaizdinys, kuriame mezgėsi romano veikėjų meilės ir ateities viltys, tai vėliau romanas daro septynių metų šuolį į Katastrofą – Antrąjį pasaulinį karą, sovietinę ir nacių okupacijas, Holokaustą. Paskutinieji romano skyriai sudaro aiškų kontrastą pirmuosiuose aprašytai Kauno idilei.
Tačiau šis kontrastas nėra toks ryškus, kokio norėtųsi, jame nėra karo purvo, skausmo ir smarvės. Per daug greitai, per daug paviršutiniškai – trūksta to gylio, kurį autorė rodo rašydama apie žydų teatrą. O romane išlindus žydus gaudantiems baltaraiščiams, „trečiosios“ panelės trūkumas pasirodo perdėm aiškus. Kodėl tuos žydus gaudo? Juk apie augantį antisemitizmą, net ir rašant apie sovietų okupaciją, romane neužsimenama… Kodėl, kada daugiatautis, kosmopolitiškas Kaunas pavirto tokiais spąstais? Atsakymų į tai romane nerasime.
Ina Pukelytė romane Panelės iš Laisvės alėjos sėkmingai į istorijos šviesą ištraukia ar nupučia dulkes nuo kelių įdomių senojo Kauno istorijos vaizdinių, deja, autorei sunkiai sekasi surasti jiems vietą priežastinėje istorijos įvykių grandinėje. Galbūt užmojis „padėti geriau suprasti“ Lietuvos istoriją buvo šiek tiek per aukštas. Prieš dvidešimtmetį rašydama pirmąjį romaną autorė teigė, kad tenori parašyti šmaikščią ir ironišką istoriją apie moters gyvenimą, kuri patiktų moterims ir būtų skaitoma. Tuomet jai pasisekė, ir lūkesčiai buvo viršyti su kaupu. Jeigu dabar autorė būtų taip pat norėjusi parašyti tiesiog įtraukiančią, lengvai skaitomą istoriją apie dvi skirtingas tarpukario Kauno moteris, manau, jai taip pat būtų pavykę geriau.
